1892 metų gegužės 23 d. Musninkų valsčiaus Pamusių kaime gimusio kompozitoriaus Jono Dambrausko pristatyti kultūringam Širvintų krašto gyventojui nereikia. Tarpukariu jis labiau išgarsėjo kaip chorų vadovas, dainų ir giesmių chorams bei solistams kūrėjas.
„Žmogumi iš pogrindžio“ įvardytas Jonas Dambrauskas (savo karjerą teatre pradėjo dirbdamas sufleriu po scena) kažkuria prasme tapo sovietų nelabai mėgstamu „pogrindininku“, nors kokių nors represijų ir išvengė. Matyt, tam pasitarnavo sovietų bandymas savo tikslams pasitelkti nacionalinę kultūrą dainų ir šokių švenčių formatu.
Kaip 2004 metais rašė Kultūros, filosofijos ir meno instituto tyrėja Vida Bakutytė, „atsitiktinai ar ne sovietmetis buvo ta riba, ties kuria baigėsi J. Dambrausko kūryboje tautiškosios misterijos“.
Jai antrina pianistas, dirigentas, buvęs Valstybės teatro koncermeisteris Aleksandras Kučiūnas, emigracijoje leisto laikraščio „Draugas“ straipsnyje, skirtame Jono Dambrausko atminimui („Joną Dambrauską prisimenant“, 1982.04.24), rašęs:
„Paskutini sykį Joną Dambrauską mačiau 1940 m. rudenį. Abudu stovėjom teatro užkulisy (jis tuomet jau nebesufleriavo, o buvo chormeisterio padėjėjas) ir žiūrėjom scenoj vykstanti sovietų kompozitoriaus Ivano Dzeržinskio operos „Tykusis Donas“ spektaklį. Kipras Petrauskas vaidino sukilėlių vadą Gregorijų, herojiškai pozavo scenos centre, su perdėtu entuziazmu šmaikščiai mojuodamas raudoną vėliavą…
Dambrauskas staiga atsisuko į mane ir, nutvėręs už švarko atlapų, pagiežingai man į ausį pakuždėjo: „Mainos svietas, Aleksandrai… Matai, kaip Žilvinas dabar švaistosi, raudonai apsiputojęs!“
Kas tas Žilvinas, aiškėja iš šių eilučių. 1938 metais Kaune Kipras Petrauskas įsigeidė pastatyti savo brolio Miko operą „Eglė, Žalčių karalienė“. Kaip rašė Aleksandras Kučiūnas, buvo aišku, kad šio veikalo originalas yra per daug diletantiškas – reikėjo pertvarkymo. Nežinia kodėl šis darbas atiteko Dambrauskui, „kuris tikrai nebuvo kvalifikuotas jį tinkamai atlikti“. Užuot „apdailinęs, apgenėjęs“, jis „ją apkrovė tiršta harmonija bei orkestracija, suteikdamas be to jai savo paties dosnią muzikos dvasią“. Kaip rašoma, operoje Žilvino vaidmenį atlikęs Kipras Petrauskas buvo atvirai įsiutęs dėl Dambrausko rezultato. Jis peikė, niekino naują redakciją ir plūdo vargšą redaktorių. Per repeticiją scenoje, supykęs dėl Dambrausko dirigavimo, Kipras Petrauskas sustabdė repetuojančius ir maždaug taip prabilo: „Norėjau brolio operoje matyti savo gimtinę, Dzūkijos miškus, kalnelius, o ką tu, Jonai, čia pridirbai?…“
Mirė kompozitorius 1982 metais, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
