Justina Vaitiekūnaitė – kelionių organizatorė ir gidė, iš Širvintų kilusi, o dabar pasaulįvadinanti savo namais. Prieš dešimtmetį palikusi Lietuvą, ji tarsi žemėlapiu vedama atrado savo kryptį –Sakartvele įkūrė agentūrą „Magical Caucasus Travel“, kuri tapo tiltu tarp keliautojų ir pasaulio šaliųkultūrų. Justinos gyvenimas juda metų ritmu: vasaros ją pasitinka kalnuotame Kaukaze, rudens irpavasario sezonais ji pasineria į tolimosios Azijos dvasinę šilumą, o žiemą renkasi Laplandijossniegynus ir šiaurės pasakas. Tai ne tik geografinių vietovių pokyčiai – tai savotiški vidiniai peizažai,kurie padeda Justinai keistis, augti ir dalintis tuo su kitais. Ji maloniai sutiko priminti „Širvintų krašto“skaitytojams, kad yra kilusi iš Širvintų, ir atsakyti į keletą klausimų.
– Kaip Jūsų vaikystės miestas ir mokyklinė patirtis formavo požiūrį į pasaulį ir norą keliauti?
– Širvintos man visada atrodė truputį per mažos mano visiems norams ir troškimams.Atrodo, darvaikystėje jutau, kad pasaulis yra gerokai platesnis nei tai, ką matau aplink. Noras pažinti,pamatyti, išmėginti save – jis atsirado labai anksti.Dėl to ir buvau iš tų vadinamųjų aktyvisčių – dalyvavau, kur tik buvo įmanoma: mokyklossavivalda, miesto ir rajono projektai, o vėliau ieškojau galimybių ir Vilniuje. Tuo metusavanorystė dar nebuvo įprastas dalykas, todėl kai kurie mokytojai žiūrėjo į mano veiklų gausągana skeptiškai -tarsi per daug blaškausi. Bet man tai netrukdė – priešingai. Mokslai tik darlabiau sekėsi. Atrodė, kuo daugiau visko veikiau, tuo daugiau motyvacijos mokytis atsirasdavo.O visos tos veiklos davė man tokį slaptą supergalios paketą: mokėjimą kalbėtis su visokiausiaisžmonėmis, organizuoti bet ką nuo A iki Z, megzti ryšius ir nepasimesti, kai niekas nežino, kas čiavyksta. O man tai jau buvo pažįstama nuo kokių keturiolikos metų. Panašu, kad tas jaunystėstreniruočių laukas ir buvo pradžia tam keliui, kuriuo dabar einu – arba, tiksliau, važiuoju,skrendu, o kartais ir kopiu.
– Kas paskatino aktyviai įsitraukti į savanorystę ir dar mokyklos laikais tapti akcijos „Darom“organizatore Širvintose?
– Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsitraukiau į savanorystę dar mokykloje, buvo žingeidumas, noras patirti, išmėginti, daryti prasmingus dalykus. Bet, jei atvirai, dar viena svarbi priežastisbuvo ta, kad savanorystė buvo galimybė turėti įdomų laisvalaikį, kuriam nereikėjo finansų. O taitais laikais man buvo aktualu, net jei garsiai to nesakiau.Vis dėlto turbūt jau tada intuityviai jutau tai, ką dabar aiškiai suprantu: kai skiri savo laikąnesavanaudiškoms veikloms, tas ratas anksčiau ar vėliau apsisuka. Gal ne visada tiesiogiai, bet jis grįžta – naujais žmonėmis, idėjomis, galimybėmis, netgi įkvėpimu.Ir šiandien, nors laiko atrodo vis mažiau, vis tiek kiekvieną savaitę savanoriauju Tbilisyjeekologiniame projekte. Padedu žmonėms rūšiuoti, aiškinu, kodėl tai svarbu. Kartais pagalvoju:Lietuvoje mes apie tai kalbėjome jau prieš gerą dvidešimtmetį, o čia vis dar – šviečiamoji pradžia.Bet jei žinau, kad bent šiek tiek prisidedu prie to, kad Sakartvelas – šalis, kurią myliu, būtų švaresnis, tai tas laikas man įgauna visai kitą prasmę. Gyvenimas juk mūsų rankose ir tik mes nusprendžiam, kiek jame bus prasmingų veiklų. Mansavanorystė visada padeda išlaikyti tą balansą.
Tai publikacijos anonsas. Visą šį ir kitus straipsnius skaitykite laikraštyje.
