Į eilinę repeticiją neįgaliųjų draugijos patalpose susirinko ansamblis "Viltis".

Kiekvienais metais Lietuvoje  vyksta neįgaliųjų meno kolektyvų apžiūra-konkursas “Vilties balsai”. Kolektyvai yra suskirstyti į penkis regionus, iš kurių į finalinį turą patenka po du geriausiai savo regione pasirodę meno kolektyvai. Lapkričio 4 dieną Naujosios Vilnios kultūros centre vyko Vilniaus ir Utenos apskričių Lietuvos neįgaliųjų mėgėjų meno kolektyvų šventė “Vilties balsai 2009″. Šventėje dalyvavo net 13 kolektyvų: “Viltis” iš Širvintų, “Ežerija” iš Zarasų r.,  “Dainuok, širdele” iš Šalčininkų r., “Žara” iš Elektrėnų, “DaBWiJA” iš Anykščių r., “Upelė” iš Švenčionių r., “Gija” iš Grigiškių, “Goda” iš Ukmergės, “Ievaras” iš Vievio, “Minoras” iš Vilniaus, “Pušelės” iš Visagino, “Vyturiai” iš Utenos r. ir “Putinas” iš Ignalinos r. Širvintiškiai regione užėmė pirmąją vietą ir kartu su ukmergiškiais iškovojo kelialapį į finalinį apžiūros-konkurso etapą.

Pasak meno kolektyvo vadovės Dalios Kiaulevičiūtės, pirmoji vieta buvo šiek tiek netikėta. Sakoma, kad geriau nusiteikt visų blogiausiam, kad paskui mažos laimės taptų didelėmis. Panašiai galvojo ir Dalia: “Duok Dieve, užimti antrą vietą nuo galo…” Ansambliečiai buvo nusiteikę negalvoti apie prizines vietas, o dainuoti taip, kad patiems būtų gera. Tačiau po širvintiškių pasirodymo scenoje nereikėjo laukti nė komisijos sprendimo, – visiems tapo aišku, kad pagrindiniai kandidatai į nugalėtojus – ansamblis “Viltis” iš Širvintų. Anot Dalios, daugelis žmonių mano, kad dalyvauti tokiuose konkursuose yra labai paprasta. Skaityti daugiau »

Jonas Smailys - Rudens šventėje Širvintose.

Širvintų krašto žmonės

Nebuvo Kairionių kaimo žemės derlingos. Ant aukšto Širvintos kranto įsikūrusiose sodybose daugiausia – molis, nemelioruotas šlynas… Nebuvo kaime ir didžiažemių ūkininkų. Visa, ką turėjo šio kaimo žmonės, buvo nuoširdumas, jautrumas, ir, žinoma, darbštumas. Viena iš tokių buvo Veronikos ir Nikodemo Smailių šeima, kurioje užaugo Jonas, Zenonas ir Elena. Jonas – vyriausias, matyt, todėl pagal senąsias šeimos tradicijas jam buvo lemta likti tėvų sodyboje, kurioje jis su žmona Elena augino keturis savo vaikus – beveik pametinukus Janiną, Kęstą, Gediminą ir Andrių, karšino tėvus.

Nedidukė buvo trobelė – virtuvė su duonkepe krosnimi ir didysis kambarys, pertvertas spintomis, už kurių stovėjo lovos. Tačiau vietos užteko ne tik aštuonių žmonių šeimai, bet ir kiekvienas prašalaitis, nebūtinai giminė ar kaimynas, o ir iš toliau su kokiu reikalu atklydęs, būdavo svetingai sutinkamas, būtinai prie stalo pasodinamas ir tuo, kas kamaroje užsilaikę, pavaišinamas. O tų užklystančių netrūko, mat be Jono pagalbos aplinkiniai neišsiversdavo. Reikia, būdavo, pievą nušienauti – eina pas Joną, nes jis turi arklinę šienapjovę, reikia šieną sugrėbti – eina pas Joną, nes jis turi grėbiamąją, reikia suvežti – irgi skuba pas Joną, nes jis turi didelį vežimą. Tas pats ir javapjūtei prasidėjus, ir bulviakasiui atėjus. Jonas nė vienam neatsisakydavo padėti. Skaityti daugiau »

Kielių klubo medžiotojas Stasys Sičiūnas: "Medžiotojas turi būti žmogus tvirtas, greitas, sumanus, ryžtingas, ištvermingas, mokantis susitvardyti, tikras sangvinikas".

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Su liūdnu tėviškėje likusių paukščių švilpavimu ruduo ruošiasi perduoti estafetę žiemai. Lapuočiai medžiai ir krūmai stirkso atkišę plikas šakas ir tik eglės su pušimis liko amžinai žalios. Lapkritis… Nyku ir tuščia miškuose – pats tinkamiausias medžioklei laikas. Jau nuo spalio Lietuvoje leidžiama medžioti beveik visus žvėris ir paukščius. Kadaise medžioklė buvo genčių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, verslas ir maisto bei aprangos šaltinis. Vėliau šią tradiciją tęsė Lietuvos kunigaikščiai, mėgę medžiokles kaip pramogą. Šiandien medžiotojus į mišką gena azartas, o medžioklės trofėjai yra neatskiriama medžioklės dalis ir didžiausias įvertinimas, prilygstantis medaliui ar taurei. Nemažai medžioklės trofėjų turi sukaupęs širvintiškis medžiotojas Stasys Sičiūnas.

Nuo 1961 – ųjų medžioklę pamėgęs Stasys Sičiūnas šiandieną yra Kielių medžiotojų klubo III grupės vadovas palaukiminėse medžioklėse. Kielių medžiotojų klubui ponas Stasys priklauso nuo 1976 metų. Dabar klubas turi 42 medžiotojus, suskirstytus į tris grupes. Stasys Sičiūnas pasakojo, jog drauge su kitais  vyrais medžioja prie Kantrimiškio, Žindulių, Lipuvkos, Krūmėniškių, Jauniūnų, Pavasarėlių, Malinuvkos, Šiaulių, Kvakšių kaimų esančiuose miškuose. Tiek užima jų grupės medžioklės plotai. Medžiojama griežtai pagal medžioklės terminus. Skaityti daugiau »

Scenoje (iš kairės į dešinę) Kipras Varaneckas, Vakaris Sarpauskas ir Rokas Misikonis - jaunimo muzikos grupės "The Independent" muzikantai.

Jie trys Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos gimnazistai. Jie labai jauni, kūrybingi, nenustygstantys  vietoje vaikinai. Maža to, jie veržlūs, imlūs ir ambicingi. Jie gyvena Širvintose ir  labai domisi muzika. Ką daryti jauniems muzikantams? Belieka burtis ir muzikuoti. Taip maždaug prieš metus Rokas Misikonis,  Vakaris Sarpauskas ir Kipras Varaneckas įkūrė nepriklausomą jaunimo muzikos grupę “The Independent”.

- Mintis groti, – pasakojo Rokas, – gimė labai netikėtai. Praėjusių metų šaltą lapkričio  dieną  nešiau bulves iš garažo, sutikau Kiprą ir paklausiau, ar jis nenorėtų kartu skambinti gitara. Kipras sutiko. Užsukę į butą, miklinome pirštus, derinome stygas. Netikėtai paskambino Vakaris, pasiūlėm jam atsinešti trimitą. Vakaris neprieštaravo. Visiems trims patiko groti kartu. Taip ir atsirado mūsų grupė. Skaityti daugiau »

Poryt aštuonios dešimtys Širvintų pašto darbuotojų pažymės Pasaulinę pašto dieną. Būtent 1874-ųjų spalio 9-ąją buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga.

Mūsų apžvalgininkas Gintaras Bielskis šventės išvakarėse pakalbino rajono Pašto vadovą Dainių Balsevičių.

- Mokytojai ir policininkai savo profesines šventes pasitiko streikais. Ar nesirengia to daryti ir Pašto darbuotojai?

- Jei paštininkai imtų streikuoti ir tai darytų bent kelias dienas, gal tada visuomenė ir susirūpintų, koks yra gyvenimas be pašto. Nors Pašte veikia kelios profesinės sąjungos, o joms priklauso trys ketvirtadaliai rajono paštininkų, mūsų darbuotojai kol kas nesirengia streikuoti. Skaityti daugiau »

Mokytoja Genė Časaitė pamokoje.

Spalio 5 – oji – Tarptautinė  Mokytojų diena
Kiekviename žmoguje yra gerumo. Jei žmogus juo vadovaujasi, dirba nuoširdžiai ir rūpestingai, tada jis suteikia aplinkiniams tai, ko šiems labiausiai reikia: švelnumo ir reiklumo, nuoširdumo ir pagarbos.

Nuoširdumo ir pagarbos mokiniui -  paprastam kaimo vaikui – niekada nestokojo Zibalų pagrindinės mokyklos biologijos ir chemijos mokytoja Genė Časaitė. 1972 metais, baigusi studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, mokytoja pagal paskyrimą atvyko į Zibalų aštuonmetę mokyklą ir sėkmingai darbuojasi iki šiol. 37 metus tai pačiai mokyklai ir mylimam pedagogo darbui paskyrusi mokytoja išliko žvali ir rūpestinga, yra mylima buvusių ir esamų mokinių, gerbiama Zibalų krašto žmonių. Skaityti daugiau »

Iš Limonių kilęs Antanas Meškerevičius tęsė tėvo kilnius darbus.

Ant Limonių piliakalnio (Zibalų seniūnija) ošiantis šimtametis ąžuolynas, švelniai vietos gyventojų vadinamas “kapeliais”, apipintas įvairiais pasakojimais. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, jog dar jų seneliai kalbėję, jog čia prieš daugelį metų kapinių būta (tai liudija žole apžėlę kauburėliai). Kiti sako, jog dar vaikystėje matę plūgų išverstų raudonų plytų duženų, girdėję apie kažkada čia buvusią didingą koplyčią. Kaip ten kada ir kas buvo – niekas nesužinos, nes tėviškės paslaptingą istoriją protėviai nusinešė į kapus, o archeologai piliakalniu niekada nesidomėjo.

Labai gerai žinoma tik viena – nuo neatmenamų laikų viename iš ąžuolų buvo koplytėlė su Nukryžiuotuoju. Limonių kaimo žmonės prie jos ateidavo pasimelsti. Dar ir šiandien limoniečiai mena tarpukariu ir po karo kaime švenčiamą kryžiaus gerbimo šventę – Šeštines. Trys dienos prieš ją vadinamos kryžiavomis. Tądien kaimo bendruomenė (būtent motinos su mažais vaikais ir senoliai) lankydavo kaime buvusius 5 kryžius, pagerbdavo juos malda ir giesmėmis, kad audros, sausros ir kitos nelaimės nepakenktų derliui, melsdavosi už kaimo gyventojų sveikatą, mirusiųjų sielas, už Kiauklių parapiją. Prieš “kryžiavas dienas” Gudeikų, Stundžių, Meškerevičių šeimų moterys ąžuolą išpuošdavo vainikais ir gėlėmis, ypač tuo rūpinosi Teofilė Simaniūkštytė. Šeštinių eitynės prie kryžių būdavo užbaigiamos ant piliakalnio po ąžuolu su koplytėle. Skaityti daugiau »

Jaukioje sodyboje tvarkosi visa Andrikonių šeima: (iš kairės į dešinę) mama Laima, dukra Indrė, sūnus Donatas ir tėtis Jonas.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Jaukumas ir grožis prie namų ypač išryškėja vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, kai nuosavų sodybų kiemuose suveši augmenija, sužydi margaspalviai gėlynai. Nuo šeimininkų fantazijos daug priklauso, kaip puoselėjami ne tik žalieji plotai, bet juose sugebama įkurdinti ir medžio, akmens, metalo dirbinius, kitus meninius akcentus. Dažno važiuojančio keliu “Zibalai – Limonys – Kiaukliai” dėmesį patraukia Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojų Laimos ir Jono Andrikonių sodyba. Kol pirmosios šalnos nepakando gamtos ir darbščių rankų sukurtų stebuklų, tiesiog norisi pristabdyti automobilį ir nors trumpai pasidžiaugti šeimininkų išradingumu.

Andrikonių sodyboje dėmesį pirmiausia patraukia didžiulė veja bei jos pakraštyje esantis tvenkinys su gražuolėmis gulbėmis. Anot šeimininkų, norinčių “pašnekinti” ištaigingus paukščius netrūksta. Kartą iš automobilio iššokusi moteriškaitė bandė net baidyti, kol įsitikino, kad tai tik dirbtinė sodybos puošmena.

Laima ir Jonas Andrikoniai labai vykusiai sugrupavo dekoratyvinius medžius, krūmus ir gėles. Stebina jų spalvų, dydžių, formų oazė, meistriška kompozicija. Skoningai aplinkai suformuoti, matyt, nemaža įtakos turėjo ir žinios, rastos įvairiose interneto svetainėse, prenumeruojamuose žurnaluose “Sodo spalvos”, “Mano gėlynas”, kelionės po Lietuvos ir Lenkijos miestus. Sodybą puošia akmenimis apdėliotas, gėlėse skendintis šulinys, akmenimis grįstas takelis į tvenkinį, metalinė arka, naujam gyvenimui prikeltas nebenaudojamas senovinis žolės smulkintuvas.

- Šią sodybą pirkome prieš septynetą metų, – pasakojo šeimininkai, – labai patiko vieta, nes čia nei gyvenvietė, nei vienkiemis, turime net 76 arus žemės šalia namų. Intensyviai tvarkytis pradėjome tik prieš ketverius metus. Prieš 6 metus sodintas sodas jau trečius metus duoda derlių. Žiemą apgalvojame savo darbus, apmąstome idėjas ir įgyvendinimo galimybes, o vasarą dirbame. Skaityti daugiau »

Lietuvoje nyksta kaimai. Gabus jaunimas, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nusprendžia siekti ir aukštojo, nes vyrauja nuomonė, kad be aukštojo mokslo diplomo žmogus yra nieko vertas. Vyksta migracija į miestą. Vėliau, baigę aukštąjį mokslą, žmonės vyksta į svečias šalis dirbti “juodo” darbo, nes dėl prastos šalies ekonominės būklės svetur jis apmokamas geriau nei Lietuvoje net ir aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbai. Netikiu, kad kada nors tie žmonės grįžtų gyventi į lietuvišką kaimą. Didžiausia problema, kad likę kaime jauni žmonės nemato perspektyvos. Kaimas tuštėja ir miršta, tad nekyla jokio noro ten gyventi ar investuoti, stengiamasi bėgti kuo toliau arba, spjovus į visas problemas, savo lūkesčius skandinti degtinės stikliuke. Galima teigti, kad Lietuvoje atokesnėse vietovėse kaimai vis dėlto nyksta, senoji karta išmiršta, o jaunesnieji kaime nepasilieka… Kita vertus, tie kaimai ir viensėdžiai lyg ir iš naujo atgyja, nes juos nusiperka įvairūs žmonės, dažniausiai atvykėliai, pavargę nuo miesto triukšmo ir pasiilgę kaimiškos idilijos. Tiesa, jie puola kažką modernizuoti, kartais pažeidžia buvusią architektūrą, tačiau, galima pasidžiaugti tuo, kad sodyba lieka gyvenama. Žinoma, yra ir kita dalis. Tai žmonės, pasiryžę likti kaime, nusipirkę modernios technikos sėkmingai ūkininkaujantys. Kokia situacija mūsų rajone?

Motiejūnuose II, Čiurkiškiuose, Vėjelkoje gyvenančių žmonių amžius – per 60 metų. Kaime belikusios 2-3 gyvenamos trobos. Motiejūnuose prie pat kelio – apleista negyvenama sodyba. Netoliese gyvenanti ponia Jadvyga papasakojo, kad sodybos šeimininkė mirė prieš trejetą metų. Kažkas norėjo nupirkti, tačiau net tais “išsipūtusio nekilnojamojo turto kainų burbulo” metais prašyta kaina pasirodė nereali. O dabar… Ir toliau stūkso nebegyvenamas, užkaltais langais namas. Tebenoksta šios sodybos sode obuoliai, serbentai, kitokie vaisiai bei uogos, tik niekam jų nebereikia… Skaityti daugiau »

Anciūnų bitininkas Antanas Ruseckas (dešinėje) su sūnumi Ernestu visada randa darbo bityne.

 
Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Lietuva nuo seno garsėja bitėmis ir bitininkais. Kas dar prisimena tarpukario nepriklausomą Lietuvą ar yra girdėjęs senolių pasakojimų, gali patvirtinti, jog jei ne kas antras, tai jau bent kas ketvirtas ūkininkas laikė bites. Medus buvo ir maistas, ir vaistas. Bitininkai visais laikais buvo verti didžiulės pagarbos ne vien dėl savo darbštumo, kruopštumo, bet ir dėl kitų žmogiškųjų vertybių puoselėjimo. Gerokai mažiau, bet ir šiais laikais yra žmonių, mylinčių biteles, mokančių jas prižiūrėti, gebančių ne tik savo šeimai, bet ir aplinkiniams prisukti skanaus medaus. Vienas jų – Anciūnuose gyvenantis Antanas Ruseckas. Tai per keturiasdešimtmetį perkopęs, apie du dešimtmečius bitininkyste besiverčiantis vyras, Kauno žemės ūkio technikume baigęs specialius mokslus, šio amato jau pamokęs savo sūnus Ernestą ir Karolį.

- Tai mano hobis, verslas, kasdienis ir labai malonus darbas, – sako bitininkas Antanas Ruseckas. – Net nežinau, iš kur atsirado tokia pagarba bitėms, gal iš dėdės, kilusio iš Molėtų rajono ir ten bitininkavusio, paveldėjau. Čia viskas taip netikėtai ir nelauktai išėjo. Pačių bitininkavimo paslapčių išmokau žemės ūkio mokykloje. Žinios labai pravertė, bet patirtis ateina metams bėgant. Žmogus dirbi ir mokaisi. Skaityti daugiau »