Tarybos narė Marija Gudonienė: „Esu pakylėta ir labai laiminga mama“

Mariją Gudonienę anūkai visada vadina močiule, o be jos nevyksta nei viena šeimos šventė.

Tęsiame atvirą pokalbį su Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariais. Šįkart mintimis pasidalyti sutiko Marija Gudonienė, ketvirtą kadenciją besidarbuojanti Širvintų rajono taryboje.

Tarybos narė yra visada žvaliai nusiteikusi, kupina energijos, nestokojanti idėjų ir naujų sumanymų. Pokalbis su Tarybos nare daugiausia sukosi apie pokyčius Širvintų mieste ir rajone, aptarti nuveikti prasmingi darbai, teikiantys džiaugsmą pašnekovei ir miesto gyventojams.

Esate žinoma Širvintų krašto moteris, verslininkė, ketvirtą kadenciją išrinkta į Širvintų rajono savivaldybės tarybą. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip iš gražaus Švenčionių krašto atkeliavote į Širvintas?

-Širvintose gyvenu nuo 19 metų, nuo tada, kai, baigusi žemės ūkio technikumą, pagal paskyrimą atvykau čia dirbti. Tuomet Širvintos niekuo neišsiskyrė iš kitų rajonų ir miestų. Pirmą kartą per miestelį esu važiavusi tuomet, kai Ukmergėje atlikau praktiką. Važiuodama pro šalį, pagalvojau, kad čia niekuomet nenorėčiau gyventi. Nutiko taip, kad paskyrimą gavau būtent į Širvintas. Atvykusi pagalvojau, kad čia aš tik trumpam, atidirbsiu paskirtą laiką ir išvyksiu. Rajono žemės ūkio valdybos viršininkas Antanas Marcinkevičius, pasitikęs mane, labai džiaugėsi ir drauge apgailestavo, kad man skirtą agronomo vietą Čiobiškyje užėmė kitas specialistas. Šiek tiek pagalvojęs, valdybos viršininkas išsiuntė mane pas savo žmoną į „Širvintos“ kolūkį. Čia ir prasidėjo mano jaunos dienos. Kolūkio vadovai buvo Jonas Mačiuika, Vygantas Ivaškevičius, vyr. agronomė Vitalija Marcinkevičienė. Šie žmonės man buvo patys geriausi pavyzdžiai, kaip reikia dirbti, kaip reikia atlikti žemės ūkio specialisto pareigas. Niekada nepamiršiu gerbiamos Vitalijos žodžių: „Žiūrėk, iš ko duoną valgai.“ Ko gero, jeigu mama nuo mažens nebūtų vertusi dirbti visus ūkio darbus namuose, jaunai specialistei svetimame krašte būtų buvę sunku. Prisimenu tas vasaras, kai jaunimas jau kultūros namuose renkasi, o aš sutemus tik nuo kombainų grįžtu, nes laukuose dirbama iki sutemų. Visiškai nesigailiu tų vakarų, tų savaitgalių, praleistų darbe. Viskas buvo lyg vakar. Baigiau agronomijos mokslus Žemės ūkio akademijoje, įgijau aukštojo mokslo diplomą ir daug metų dirbau mielą širdžiai darbą. Esu apkeliavusi daugelį buvusios sąjungos valstybių, daug gėlininkystės ūkių, sėmiausi specialybei reikalingų žinių, labai domėjausi gėlėmis, nes dirbau Širvintų sėklų fabrike agronome-gėlininke. Nepastebėjau, kaip metai nubėgo į tolumas, o aš Širvintose gyvenu daugiau nei 45 metus. Jeigu metai grįžtų atgal, tikrai rinkčiausi žemės ūkio specialybę, nes man tai labai patiko, o Širvintas pamilau kaip savo gimtąjį miestą.

Kairėje: aštuoniolikmetė Marija Gudonienė. Dešinėje: Marija Gudonienė sako, kad kelionės po tolimus kraštus padeda plėsti akiratį. Nuotraukoje akimirka iš kelionės po Indiją.
Širdyje išlikę gyvi prisiminimai – paskutinė šventė su vyru Mykolu.

Esate ne tik Širvintų rajono tarybos narė, bet ir rajono merės Živilės Pinskuvienės mama. Atsakykite iš karto į du klausimus, pirmas, kodėl dukrai davėte Živilės vardą? Antras – kaip jaučiatės, kai girdite rajono žmonių ir netgi visos Lietuvos gyventojų padėkos kupinus ir pavydu persunktus atsiliepimus apie savo dukrą – stiprią rajono vadovę?

-Kodėl toks vardas? Živilė? Būdama gal 17 metų, važiavau traukiniu „Ignalina – Vilnius“ ir skaičiau knygą apie šviesiaplaukę, aukštaūgę, mėlynakę merginą Živilę. Knygos, kurios pavadinimo jau neprisimenu, pagrindinė herojė buvo taip gražiai aprašyta, kad aš tuomet pagalvojau: „Jei kada nors gyvenime turėsiu dukrą, jos vardas bus Živilė.“ Šią savo paslaptį nešiojausi širdyje ilgus metus. Kai gimė mergaitė, vyras Mykolas dėl Živilės vardo neprieštaravo, jam irgi labai patiko. Tuomet net įsivaizduoti negalėjau, kad šis vardas ne tik Širvintų rajone, bet ir visoje Lietuvoje bus taip dažnai minimas. Be abejo, kad geri žodžiai apie dukrą visada mane, kaip mamą, maloniai nuteikia. Bet kokiame rajono kampelyje aš bebūčiau, bažnyčioje ar svečiuose, žmonės man dėkoja už atsakingą ir rūpestingą dukrą. Tvirtai tikiu, kad jų padėkos ir gražūs žodžiai yra labai nuoširdūs ir tariami iš širdies. Dėkoju visiems už gražius žodžius, bet visuomet pagalvoju, kiek reikia dukrai Živilei ryžto, energijos, užsispyrimo, kad užsitarnautų tokią pagarbą, o aš sulaukčiau padėkų. Esu pakylėta ir labai laiminga mama.

Kokie pozityvūs pokyčiai mieste ir rajone Jus, kaip Tarybos narę, ypač džiugina? Kodėl?

-Širvintų miestas pasikeitė neatpažįstamai. Pozityvius pokyčius teigiamai vertina didžioji dalis rajono gyventojų. Visur švara, tvarka, žmonių kultūros lygis šoktelėjo iki neregėtų aukštumų. Džiaugiuosi, kad rajone įgyvendinta daugybė investicinių projektų, kurių naudą pajuto rajono gyventojai. Žmonės linksmesni, drąsesni, o tai mane labai džiugina.

Jums pirmajai kilo mintis Širvintose turėti tiltą per upę. Galima sakyti, kad esate šios idėjos krikštamotė. Kokių sulaukiate vertinimų atsiradus pėsčiųjų tiltui per marias?

Daugelį metų vis pagalvodavau, kad turėti tiltą per marias būtų puiku. Važiuodama Kalnalaukio gatve, vis pamąstydavau, kad gerai būtų pėsčiomis tiesiai keliauti. Ir pats Kalnalaukio mikrorajonas būtų patrauklesnis bei gyvesnis. Bandžiau išsakyti savo mintis taryboje, pradėjau kelti klausimą dėl būtinybės mieste turėti pėsčiųjų tiltą. Mano noras buvo atremtas ankstesnių rajono vadovų, kad nėra pinigų, kad mieste tiltų pakanka ir galima keliauti aplink. Su tokiais argumentais negalėjau sutikti. Kai apie mano svajones išgirdo platesnis gyventojų ratas, negalėjau nesutikti su jaunų mamų, stumdančių vežimėlius, ir močiučių, vedžiojančių anūkus į paplūdimį, prašymais: „Pasistenkite, padarykite, bus labai patogu ir gražu.“ Mano norai buvo išgirsti ir rajono merė pasistengė, kad svajonės visų miestelėnų džiaugsmui virstų realybe. Šiandieną mes turime tiltą. Žmonės dėkoja, kad jiems patogu eiti į darbą, grįžti namo, kad jaunimas turi žavią laisvalaikio erdvę, kad jaunos mamos savo mažylius saugiai lydi į pliažą. Tiesiog džiugu, kad Kalnalaukis atgijo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Marijos Gudonienės asmeninio nuotraukų albumo

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 23 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
3.6 (10 įvert.)
scroll to top