Šešis dešimtmečius Širvintose gyvenantis Tagirjanas Šarafutdinovas džiaugiasi, kad šiandien miestas pasikeitė neatpažįstamai palyginti su tais laikais, kai likimas jį atvedė pas mus. Nereikia net žvelgti taip toli – dar prieš dešimtmetį Širvintos „puošėsi“ aptrupėjusiais šaligatviais, duobėtomis gatvėmis, nušiurusiais daugiabučiais, per audras šakas barstančiais medžiais. Bandymas tai užmaskuoti pavienėmis gėlių klombomis atrodė komiškai, tad Širvintos tikrai nebuvo panašios į vietą, kur norėtųsi gyventi.
- Siela džiaugiasi, kaip dabar gyvename, – neslepia Tagirjanas. Galbūt baimindamasis, kad dėl prastesnių lietuvių kalbos žinių gali būti suprastas ne visai teisingai, pakartoja rusiškai: – Duša raduetsia, kad živiom.
Tagirjanas Šarafutdinovas gimė Baškirijoje (dabar – Baškortostane), tačiau dar vaikystėje šeima persikėlė į ryčiau esantį Sverdlovską. Iš ten ir buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Atsiuntė jauną kareivį į Ukmergės rajoną, kur tuo metu buvo dvi sovietinės branduolinių raketų bazės, viena jų – Kopūstėlių kaime, kita – netoli esančiuose Kelmuose. Miškuose tarp Ukmergės ir Veprių, prie Šventosios upės, visai netoli Širvintų rajono buvusi sovietų armijos bazės veikė tris dešimtmečius – nuo 1958 iki 1988 metų. Tagirjanui kaip tik teko padėti jų statybose. Pagrindinius darbus atliko kariai-statybininkai, vadinamieji „strojbatininkai“, tačiau ir raketinių dalinių kareiviai, „raketčikai“, būdavo siunčiami į statybas, daugiausia kaip pagalbiniai darbininkai. Dažniausiai dirbdavo miške ruošdami statyboms medieną, tampė rąstus. Buvo pastatyti mediniai barakai kareiviams, iškilo mūrinė valgykla, pastatas karininkams. Be to, objektas – strateginis, reikėjo jį saugoti net statybų metų.
Kopūstėliai buvo viena iš čia esančių dviejų raketinių bazių, apjungtų į bendrą struktūrą. Kita bazė buvo Kelmų kaimo apylinkėse. Tarnaujant Tagirjanui, 1960 metais čia buvo atgabentos tuo metu galingiausios sovietų armijos raketos – beveik 24 m ilgio ir 1,6 m diametro 8K63, dar kitaip vadinamos R-12 „Dvina“, NATO klasifikacijoje – SS-40 „Sandal“.
Kopūstėliuose buvo dislokuotos aštuonios raketos. Jos laikytos užmaskuotuose angaruose: ant gelžbetonio konstrukcijų užpylus smėlio, užstūmus grunto, angarai buvo apželdinti žole, krūmais ir medžiais. Kopūstėliuose buvo du tokie angarai, šalia jų – keturios stacionarios raketų paleidimo aikštelės, pritaikytos paleisti senesnio modelio R-12.
Raketinėje bazėje Tagirjanas Šarafutdinovas ištarnavo trejus metus, o paskui dar pasiliko 2 metams „virštarnybiniu“ kareiviu. Iš pradžių turėjo jefreitoriaus laipsnį, paskui ištarnavo iki seržanto. Ne jis vienas – tuo pačiu metu pasiliko ir du ukrainiečiai. Su vienu iš likusių ukrainiečių Genadijus ne kartą buvo susitikęs. Jis apsigyveno Ukmergėje.
Tagirjanas Lietuvoje pasiliko ne todėl, kad tarnyba jam patiko. Kariuomenė yra kariuomenė, sovietų kareiviai gyveno pusbadžiu, gero maisto nematė. Priežastis pasilikti – meilė, kadangi susipažino su netoliese, Kelmuose gyvenusia mergina Aldona. Apsivedė, su ja susilaukė trijų vaikų – Vladimiro, Ninos ir Genadijaus. Kadangi jaunai šeimai reikėjo kur gyventi, teko rinktis. Karinė bazė buvo netoli Širvintų rajono, tad Šarafutdinovų keliai ir atvedė į mūsų miestą. Susirado kambarį Kabaldoje, abu įsidarbino statybose. Po šešių dešimtmečių Širvintose Tagirjanas džiaugiasi, kad abu sūnūs nuėjo jo keliu. Vyriausiasis Vladimiras šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje.
Tagirjanas Šarafutdinovas vardija, ką yra statęs mūsų rajone. Daugiausia tai įvairios fermos, gyvulininkystės kompleksai mūsų rajone, bet teko statyti ir dabartinį Širvintų rajono savivaldybės pastatą, ligoninę. Ypač buvo sunkios pastarojo objekto statybos. Reikėjo priduoti laiku, tad statybininkai paskutiniu metu dirbo po 16 valandų per dieną. Žodžiu, po dvi pamainas. O dar sovietmečio ideologai juokdavosi, kad tarybų valdžia išlaisvino darbo liaudį, nes „prie caro“ šiai tekdavę dirbti po 12 valandų.
- Pamenu, kur dabar savivaldybė, buvo didžiausias purvynas. Per statybas mašinos toje vietoje klimpo, reikėjo traktoriumi jas vilkti. Apskritai Širvintos ilgai buvo toks miestelis, kad geriausia buvo vaikščioti apsiavus guminiais batais. Asfalto su žiburiu nerasi, pagrindinė transporto priemonė – arklių traukiami vežimai. Įsivaizduojate, tuo metu Širvintose net pirties nebuvo, ką jau kalbėti apie vonias ir karštą vandenį. Nebuvo net viešojo tualeto. Žmonės važiuodavo maudytis pas giminaičius į pirteles kaime. Man atvažiavus, vienas iš pirmųjų mano pastatytų objektų buvo Širvintų pirtis. Kai dabar eini šaligatviais, matai aikštes, fontanus ir gėlynus, tai nesitiki, kaip galima tai pakeisti per tokį trumpą laiką, – stebisi ilgą laiką vadinamojoje Širvintų KMK (kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje) dirbęs vyras.
Kilęs iš Baškirijos, Tagirjanas kiek abejodamas save laiko totoriumi, nors tai gal ne visai taip. Prisipažįsta pats, kad su totoriais Širvintose jam nepavykę susikalbėti. Jis mano, kad nesusikalbėjo todėl, jog šie kilę „nuo Krymo“, kalba kitaip. O gal ir ne dėl to. Kaip rodo šaltiniai, vardas Tagirjanas, nors ir naudojamas totorių, yra baškirų, arabų kilmės ir reiškia „tyras, nepriekaištingas“. Tagirjanas – tai islamiškas „Romeo ir Džiuljetos“ herojus, kuris su savo mergina augę kartu, buvę sužadėtiniai, tačiau piktų jėgų išskirti. Pagal musulmonišką „Romeo ir Džiuljetos“ versiją vaikinas žuvo nuo budelio rankos, o mergina nusižudė durklu.
Galima pastebėti, kad Lietuvoje Tagirjaną užklupusi meilė, kuri nulėmė tolesnį už Volgos gimusio vyro gyvenimą, kažkuria prasme pateisina jo vardą.
Tagirjanas Šarafutdinovas prisimena, kad vaikystėje kalbėjo gimtąja kalba, šiek tiek laikėsi musulmoniškų tradicijų, melsdavosi, bet paskui nebebuvo galimybių. Turėjo tris brolius, visi jau mirę. Mirė ir viena sesuo. Ukrainoje, Donbase, tebegyvena kita sesuo, tik apie ją dabar jokių žinių, gal jos irgi gyvos nebelikę. Anksčiau pasikalbėdavo telefonu, internetu, dabar ryšio nebeužmezga. Sako, kai skambina – „šaukia“, tačiau niekas neatsiliepia.
Gintaras Bielskis
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 30 d. laikraščio numeryje.
