Vis daugiau jaunų šeimų kuriasi Širvintų rajono kaimuose. Dažnas patvirtins, jog Čiobiškio kraštas gražus ne tik unikaliu kraštovaizdžiu, bet ir mielas jauniems žmonėms. Kad Spietiškių kaimas (Čiobiškio seniūnija) patrauklus jaunuomenei kurtis, tvirtina Erika Svirskienė, su vyru Remigijumi Spietiškiuose gyvenantys 8 metus. Jauna šeima gražiai auklėja tris sūnus, puikiai tvarkosi sodyboje, turi daug įdomios veiklos.
Erika Svirskienė maloniai sutiko pasikalbėti apie motinystę, profesinę veiklą, Čiobiškio krašto išskirtinumą.
-Čiobiškio seniūnijoje esančiame Spietiškių kaime gyvenate ne vienerius metus. Kokie jausmai apima jauną šeimą, įsikūrusią atokiame kaime, pagalvojus apie didmiesčio triukšmą ir jame esančius patogumus? Ką mielo širdžiai turite kaime?
-Gamta, gamta ir dar kartą gamta. Čiobiškio kraštas yra unikalus savu grožiu ir autentika. Gyventi atokiame Spietiškių kaime ir kartu turėti savų privalumų – štai čia yra laimė. Per beveik 8-nerius metus, gyvenant kaime, pasikeitė daug kas, bet kartu ir mažai – labai greitai naujas kiemas tapo puikiu atsipalaidavimu, o namai – jaukumu, šiluma, meile. Dabar žiūriu į viską iš visai kitos pusės. Anksčiau į situaciją žvelgdavau pro daugiabučio langą, o dabar – nuo medžio šakos. Čia nėra skubėjimo, nuo kurio kenčia miesto gyventojai. Čia viskas vyksta ramiau ir lėčiau. Gamta – mūsų ramintoja, tad ir gyvenimo ritmas kaime pastebimai lėtesnis: grįžus iš miesto čia tikri ramybės namai, tačiau laikas prabėga labai greitai. Atrodo, kad čia visuomet yra ką dirbti, kasdien tenka įdėti indėlį į rytojų, tačiau gyvenimas ir džiugina tuo vakarykštės dienos rezultatu. Juk Širvintų miestas, kuriame pilna pramogų šeimai, mums vos už 15 min. kelio automobiliu, todėl nemanau, kad ką prarandame gyvendami tolėliau.
-Esate trijų vaikų mama. Kaip visur spėjate: ir visuomeninės pareigos Lapelių bendruomenėje, ir darbas Širvintų kultūros centro Šiaulių filiale? Kaip pavyksta suderinti motinystę ir darbą?
-Turiu nuostabų vyrą Remigijų, be jo pagalbos nespėčiau tiek, kiek darau dabar, taip pat mano mylima močiutė, nors jai jau ir 90 metų, bet, reikalui esant, dar sugeba nors ir trumpam prižiūrėti vaikus. Esu ne tik Lapelių bendruomenės narė, Širvintų kaimo bendruomenės „Upė“ narė, bet ir šiuo metu įkūriau savo mylimo Spietiškių kaimo bendruomenę „Judėk“. Kviečiu norinčius prisijungti ir kartu plėsti ją įgyvendinant projektus. Dar šiuo metu studijuoju Vilniaus Gedimino technikos universitete Aplinkos inžinerijos magistrą. Niekada nepamiršiu amžinos atminties savo mamytės žodžių: „Visada tik į priekį, niekada nesustok, niekada nepasiduok.“ Tuo vadovaudamasi skatinu ir savo vaikus visada imtis naujų veiklų, būrelių, ne tik sėdėti prie ekranų. Savo darbus, mokslus, veiklas, pareigas išdėlioju į lentynėles, kurios galvoje kaip kompiuteris programuoja, ką turiu tam tikru laiku padaryti, taip viską ir suderinu.
-Kokia mama esate: griežta, reikli ar tolerantiška, jautri? Kuris iš šeimos vyrų labiausiai mamai padeda? Ar turite nors kiek laisvo laiko sau?
-Priklauso nuo situacijos. Šiaip esu ir griežta, ir reikli, kartu jautri ir tolerantiška. Esu tokia mama, kuri nemėgsta melo, visada vaikams sakau, kas benutiktų, ką padarytumėte, ateinate ir pasisakote, o tada mes sprendžiame problemas kartu, juk nemalonu išgirsti iš kitų. Vaikų žaidimų ir kaprizų triukšme labai sunku girdėti save. Jeigu tu nori vieno, o vaikas kito, dažniausiai tu padarysi taip, kaip reikia vaikui, čia yra beribė meilė vaikams. O kai šalia nėra vaikiško triukšmo, galima išgirsti pačią save ir pabūti su savo mintimis nors trumpai. Turiu tris berniukus. Ir sulig kiekvienais metais vis labiau vertinu tylą. Man atrodo, kad tai pats mėgstamiausias garsas, pati maloniausia melodija. Mūsų Adrijus, pats vyriausias, turi namuose darbų, pareigų ir yra mano pagalbininkas. Mes su vyru kartais galime tiesiog pasėdėti dviese tyloje, nieko nekalbėdami, tiesiog mėgaudamiesi tyla. O tai yra nuostabu.
-Teko matyti ne vieną Jūsų vadovaujamų šokių kolektyvų koncertą. Salėje abejingų nelieka, žiūrovai ploja iš širdies. Sakykite, kaip pavyksta suburti šokėjus ir šokėjas?
-Visada tikslas ir siekis: taip sukuri šokio kompoziciją, kad ji patiktų man ir mano šokėjams, o tada patiks ir žiūrovams, nes žingsniai ir lieka žingsniais, jeigu šokėjas nešoka iš širdies. Visada yra siekis, kad žiūrovą šokis paliestų iki širdies gelmių. Būna, kad išgirstu muziką, o man jau galvoje sukasi, kaip atrodys šokis, kokia bus apranga. Šiuo metu turiu 6-ias šokių grupes nuo 4 metukų iki senjorų. Labai myliu, vertinu ir gerbiu kiekvieną, kuris ateina ir nori šokti, tobulėti, džiaugtis kiekviena suteikta gyvenimo akimirka. Visada siekiu, kad ne tik repetuotume salėje, bet dalyvautumėme įvairiose miesto, rajono šventėse, konkursuose ir festivaliuose. Visada malonu girdėti gražius žiūrovų atsiliepimus po koncertų ne tik man, kaip vadovei, bet ir patiems šokėjams.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Svirskų šeimos archyvo
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 11 d. laikraščio numeryje.
