Pasakojimas iš naujausio numerio: Po širvintiškio kryžiais atgulė ir Prezidentas, ir šou žvaigždė…

Šis Kęstučio Norušio pagamintas kryžius bus pastatytas Lietuvos ir Vilniaus metropolito Sergijaus Voskresenskio nužudymo vietoje.

Šiandien Lietuvos laukus, pakeles, kapines, šventorius, nemažai sodybų puošia kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – nūdienių meistrų darbai. Vienas iš jų – Širvintose gyvenantis tautodailininkas kryždirbys, respublikinės konkursinės Liaudies meno parodos AUKSO VAINIKAS Vilniaus apskrities laureatas Kęstutis Norušis.

„Širvintų kraštas“ pakalbino gerbiamą tautodailininką.

– Matau, jog paskutinis jūsų pagamintas kryžius yra stačiatikių?

– 1944 metais balandį senuoju keliu iš Vilniaus į Kauną buvo vežamas stačiatikių Pabaltijo egzarchas, Lietuvos ir Vilniaus metropolitas Sergijus Voskresenskis. Senas kelias ėjo pro Kruonį. Netoliese ir buvo nužudytas metropolitas Sergijus. Kartu važiavo dar du vyrai. Kad neliktų liudininkų, sušaudė visus važiavusius ir netoliese buvusią 16 metų mergaitę. Savo aktyvia veikla metropolitas Sergijus labai trukdė bolševikų planams, už tai ir buvo nužudytas. Buvo paskleistas gandas, jog šiuos žmones sušaudė besitraukdami vokiečiai. Tačiau tuo pačiu keliu važiavusi dviračiu kita mergaitė, išgirdusi šūvius, pasislėpė po žaginėmis. Ji girdėjo, kad žmonės, apsirengę vokiečių uniformomis, kalbėjo rusiškai. Šią savaitę žūties vietoje ir bus pastatytas šis 120 kilogramų sveriantis kryžius.

Širvintiškis tautodailininkas Kęstutis Norušis išdrožė Šv. Jurgį, jojantį ant žirgo ir rankoje laikantį ietį, kuria duria į po kojomis besirangantį slibiną - blogio ženklą.

– Jūsų gaminami kryžiai, laidojant mirusįjį, yra paklausūs ne tik mūsų rajone?

– Galima sakyti, jog aptarnauju didelę dalį Vilniaus. Po mano kryžiumi buvo palaidoti prezidentas Algirdas Brazauskas, perlaidoti Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška su žmona Bronislava ir broliai Vaclovas bei Viktoras, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, Lietuvos teatro ir kino aktorius Vytautas Šapranauskas, dainininkas Virgilijus Noreika…

– Jūs esate širvintiškis?

– Esu širvintiškis nuo 1985 metų. Atsekiau į Širvintas paskui žmoną Stanislavą. Turiu dvi dukras Ingą ir Viktoriją bei du anūkus Gabrielių ir Rapolą. Gimiau prie Raseinių, vėliau baigiau Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės fakultetą. Tačiau pagal specialybę dirbau tik kelis mėnesius. Vėliau dirbau vienoje įmonėje dailininku apipavidalininku. Medį mėgau nuo vaikystės, vaikas būdamas konstravau inkilėlius, šiaip mėgdavau padrožinėti iš medžio.

Ant suolo prisėsti kviečia akordeonu grojantis liaudies muzikantas ir jam padedanti dainuoti išvaizdi dainininkė.

– Kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma jokiose mokyklose. Kaip atsitiko, kad tapote kryždirbiu?

– Pirmiausia, tai gaminu ne vien tik kryžius. Dalyvauju įvairiuose medžio drožėjų pleneruose, pavyzdžiui, kartu su tautodailininkais Malinauskais dalyvavome 1-ajame respublikiniame medžio drožėjų plenere „Pojūčių takas“, kuriame reikėjo „atgaminti“ jausmus. Išdrožiau „Rudenėlį“ ir dekoratyvų suolą „Duetas“, ant kurio prisėsti kviečia akordeonu grojantis liaudies muzikantas ir jam padedanti dainuoti išvaizdi dainininkė. O pirmus kryžius pagaminau prasidėjus Atgimimui. Tuo laiku važiavo širvintiškių delegacija į Kryžių kalną ir užsakė tris ar keturis kryžius. Paskui kažkaip savaime išėjo, kad jeigu kryžiaus kam reikėdavo, padarydavau.

– Kokio dydžio buvo Jūsų pagamintas aukščiausias kryžius?

– Ko gero, taip pat stačiatikių – apie 6 metrų aukščio. Pakeliui iš Vilniaus į Trakus eismo įvykyje žuvusiam Rūdiškių „Vėtros“ ekipos treneriui Jurijui Krasavcevui. Patį didžiausią Nukryžiuotąjį išvežė į Vokietiją. Jo aukštis buvo 145 centimetrai, o paties kryžiaus aukštis siekė keturis metrus. Tais laikais, dar prie kunigo J. Dabravolsko, atveždavo iš Vokietijos labdarą. Vokiečiai kaip pavyzdį atsivežė mažą skulptūrėlę – kryžių su stovinčiu viršuje Nukryžiuotoju – ir paprašė pagal jį padaryti tikrą didelį kryžių.

Kryžius, su 145 centimetrų Nukryžiuotoju, iškeliavo į Vokietiją.

– „Briedžių tako“ pradžia prasidėjo nuo jūsų pagaminto suoliuko?

– Taip, vienas suoliukas padarytas mano, o kitas Povilo Malinausko. Prieš kelerius metus buvo miesto jubiliejus, ta proga išdrožėme su Povilu suoliukus – briedžius ir padovanojome miestui. O jau šiais metais, ant to paties suoliuko sėdint ir kalbantis su mūsų mere Živile Pinskuviene, ir šovė mintis, o kodėl nepastačius šalia tako daugiau briedžių? Tuo tikslu ir buvo organizuotas pleneras.

Tautodailininkas Kęstutis Norušis briedžiui-suoliukui atnaujino ragus.

– Važiuojat nuo Čiobiškio link Musninkų šalia Lapelių matosi tvorele aptvertos Skruzdžių ąžuolo liekanos ir kažkokia skulptūra?

– Prieš metus pagaminau stogastulpį, kuriame pavaizduotas basas Šv. Jonas Krikštytojas, vienoje rankoje laikantis Kryžių, o kitoje – palmės šakelę. Lapelių bendruomenė visuomenės poreikiams Skruzdėlių kaime sutvarkė 40 arų žemės plotą – iškirto krūmus, pasėjo žolytę ir toje vietoje pastatė Šv. Joną Krikštytoją.

Skruzdėlių kaime stovintis basas Šv. Jonas Krikštytojas, vienoje rankoje laikantis Kryžių, o kitoje palmės šakelę.

– Jūsų savotiškas drožimo stilius…

– Pirmiausia grubiai apipjaunu medį su benzininiu pjūklu, paskui – kiek įmanoma apdailinu su elektriniu skutikliu. Veido bruožus iškalu kaltu. Briedžiui, geriančiam vandenį, prie marių kranto, padaryti kalto beveik nenaudojau. Iškaltos tik akys. 90 procentų padaryta su benzininiu pjūklu.

Darbas su elektriniu drožikliu.