Bičių įgėlimai veikia kaip vitaminai…

Ir sulaukęs 60 metų Vladas lengvai žongliruoja su dvipūde.

„Širvintų kraštas“ ne vieną kartą rašė apie mūsų kraštiečio, kilusio iš Akmenių kaimo, Vlado Lukšos pasiekimus krepšinio aikštelėje. Vien tik šiai metais 60-metis krepšininkas kartu su Vilniaus „Salilitos“ komanda tapo Tarptautinės krepšinio veteranų asociacijų federacijos (FIMBA) Pasaulio lygos varžybų nugalėtoju, o gegužės mėnesį Šakiuose jau dešimtą kartą tapo Lietuvos veteranų čempionu.

Šį kartą mus sudomino visai ne Vlado krepšinio pasiekimai, o jo atsiųsta nuotrauka, kurioje matosi po nuogus žmogaus pečius ropojančias ir visą veidą aplipusias bites. Likusi tik viena akis ir dalis nosies… Pasaulyje yra keletas žmonių, kurie taip yra darę, tačiau Lietuvoje to dar nesigirdėjo. Pasirodo, jog Vladas yra ne tik geras krepšininkas, tačiau ir puikus bitininkas, šaškininkas, dainininkas, daržininkas. Be to Vladas Lukša daugelį metų dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojo pareigose. Tačiau apie viską iš eilės…

Dar prieš metus gavome nuotrauką, kurioje jūsų visas veidas aplipęs bitėmis. Čia toks fokusas, ar montažas?

Nieko sudėtinga čia nėra. Pirmiausia reikia surasti motinėlę, įdėti ją į izoliatorių ir pakabinti pasmakrėje. Tada suskrenda visa šeima. Žinoma porą dešimčių įgėlė, tačiau tai tikri niekai. Man net neištinsta. O tokie įkandimai yra grynas malonumas, veikia lyg vitaminai. Reikia tik nepanikuoti, kada bitės pradeda lįsti į nosį, į ausis, į akis. O nuotrauką pats pasidariau, nes niekas nesiryžo prieiti. Brolis Marijonas po tokio eksperimento teigė, jog tai debilumo viršūnė ir uždavė filosofinį klausimą: „Nesuprantu, kokia viso to prasmė?“ Tačiau net Aleksandro Stulginskio universiteto docentas, žinomas visoje šalyje sodininkas ir bitininkas Algirdas Amšiejus, pagyrė: „Esi kietas bičas…“ Planuoju apsilipinti bitėmis visą kūną. Būtinai paskambinsiu ir pasikviesiu jus stebėti šį procesą.

Vladas Lukša eksperimentuoja su bičių šeima…
„Į šiltnamį net žmonos neleidžiu, pomidorus auginu kaip kūdikius“, – sako Vladas Lukša.
Į Vlado sodybą „suskrido“ bitutės iš viso pasaulio.

Šeimoje jūs augote ne vienas?

Turiu vyresnį brolį Marijoną, žinantį visas radiotechnikos subtilybes, visuose reikaluose turintį savo nuomonę bei mėgstantį pafilosofuoti visais įmanomais klausimais… Jaunesnis brolis Jonas, turintis idealią atmintį, yra visų galų meistras. Jei reikia jis gali išrinkti ir iš atminties sudėti sakykim traktoriaus motorą. Visi gyvename mieste, kas Vilniuje, kas Kaune, tačiau savaitgaliais visi draugiškai tvarkomės kaime. Tėvas miręs, o mamai jau 89 metai.

Taigi, jūs esate bitininkas. Ar daug bičių šeimų laikote?

Taip, bitininkauju jau 19 metų, nes po tėvuko mirties, iš trijų brolių tik mane vieną traukė bitės. Laikau 22 bičių šeimas. Sukuosi tarp žinomų Lietuvos bitininkų, su jais važiavau į Austriją, Vokietiją, Čekiją, Slovakiją, kur žmonės laiko tūkstančius šeimų. Prie bičių avilio specialiai einu su šortais, kad nors kelios įgeltų. Tarp kitko bičių nuodai padidina vyrišką potenciją… Kartą buvo įkandę virš šimto bičių. Tada ožka buvo nutrūkusi nuo grandinės, mama paprašė pagauti. Pagavau. Paėmiau ją ant rankų, nes reikėjo skubėti, kadangi buvo atidarytas avilys. Mano klaida buvo, jog iš karto prie jų nuėjau. Bitėms nepatiko ožkos kvapas ir jos mane užpuolė. Buvau eilinį kartą su šortais. Teko su visomis užpuolusiomis bitėmis nerti į upę. Žmona traukdama suskaičiavo geluonis, jų buvo apie 150… Norėčiau suorganizuoti varžybas, kuris daugiau ištvers įkandimų. „Varyčiau“ iki galo, nepasiduočiau…

Sodybos šeimininkai turėtų būti labai laimingi…
Viena pirties siena pasidabinusi Vlado išdrožtomis verpstėmis.

Vienoje iš jūsų patalpų visa siena aplipdyta labai įvairaus dydžio ir formų bičių suvenyrais. Viena lauko siena laikrodžiais, kita senoviniais padargais…

Visi draugai žino, kokį suvenyrą geriausia atvežti, lankantis užsienyje. Ant šios sienos „suskrido“ bitutės iš viso pasaulio, yra net iš Naujosios Zelandijos, Australijos, Vietnamo, Lichtenšteino. Trečdalį sienos užima medinė bitė, kurią pagamino ir padovanojo mano geras draugas Arvydas Bagdonas, daugeliui pažįstamas kaip vyriausiasis šalies Kalėdų Senelis. Sieninių laikrodžių kolekcija surinkta iš buvusių sovietinių gamyklų. Tada visos turėjo tokius laikrodžius. Anksčiau tėvelis laikė arklį, augino gyvulius. Nuo tų laikų liko nemažai padargų, pakinktų. Išmesti gaila, juk greitu laiku žmonės nebežinos nė jų pavadinimų…

Bene įdomiausia ir netikėčiausia buvo sužinoti apie jūsų dainininko ir šokėjo talentą…

Nemažai metų dainavau Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos vyrų chore „Sakalas“, o vėliau chore „Vytis“. Su šiais chorais koncertavau Prancūzijoje, Ispanijoje, Danijoje ir t.t. Su „Sakalu“ 1984 metais, o su „Vyčiu“ 1989 metais lankiausi Šiaurės Korėjoje. Šiaurės Korėjoje būdavo grandioziniai priėmimai su pirtimis ir baseinais, gyvenome ištaiginguose viešbučiuose. O kiek visokio maisto ragavome! Tada Šiaurės Korėjai vadovavo šalies sukūrėjas ir pirmas jos valdovas Kim Ir Senas. Kažkokiame renginyje jis klausėsi mūsų korėjietiškai atliekamų dainų. Visiems labai patiko, teko gal tris kartus kartoti. Tada gruodžio 18 dieną man suėjo 25 metai, ir kada 50 vyrų užtraukė „Ilgiausių metų…“, visas Pchenjanas skambėjo. Kaip eilinis choristas, vėliau tapęs populiariu dainininku, kartu važiavo Vytautas Šiškauskas. Palyginimui, pavyzdžiui, kada 1990 metais koncertavome Ispanijoje, ten mumis niekas nesidomėjo, jautėmes niekam nereikalingi. Šokau dainų ir šokių ansamblyje „Rūta“, kur šokių partnerė buvo gerai žinoma Lietuvos televizijos žurnalistė, laidų vedėja Palmira Galkontaitė.

Vladas Lukša prižiūri 22 bičių šeimas.

Prie krepšinio, šokių, dainų ir bičių protingo šaškininko vardas lyg ir nelabai derėtų?

Pirmiausia ir šokant, ir dainuojant, ir prie bičių proto taip pat reikia… O šaškėse turėjau I suaugusiųjų atskyrį. Buvau mokyklos čempionas, kalėjime buvo rengiami šaškių čempionatai, kur išaiškindavo kalinių čempionus. Visus juos aplošdavau. Jaunystėje mėgau šaškes, spręsdavau visokiausius etiudus. Prisimenu būdamas šešerių metukų žaisdavau su seneliu ir pralaimėjęs pasislėpęs verkdavau. Prisipažįstu, jog nemoku pralaimėti, visur privalau būti pirmas, todėl savo kolekcijoje ir turiu 120 medalių. Pavyzdžiui, žaidžiant krepšinį geras būnu tik po rungtynių, o aikštelėje esu bjaurus.

Mėgstate darbus darže, mačiau jūsų išdrožtus medžio darbus. Esu liudininkas jūsų gebėjimu žongliruoti dvipūde, esate bėgimo entuziastas…

Į šiltnamį net žmonos neleidžiu, kad ko nors nesugadintų. Raviu, genėju, tręšiu pats. Pasodinau 70 pomidorų kelmų, auginu juos kaip kūdikius. Žinau apie kiekvieno trūkumus. Savo išdrožtas verpstes pardavinėju Kaziuko mugėje. Šiam darbui reikia daug kruopštumo ir kantrybės. Kalbant apie dvipūdę, turėjau dvipūdės kėlimo I suaugusiųjų atskyrį. Dar ir šiandien su ja, kaip 60-ies metų diedas, neblogai „pažaidžiu“. Žadu prabėgti Bebro keliu, sudalyvauti Širvintų maratono bėgime.

Dirbote Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotoju. Dabar esate pensijoje. Su kokiais žinomais kaliniais teko bendrauti?

Taip, jau pusę metų esu pensininkas. Pensija labai gera, tačiau neužmirškite, jog visą gyvenimą reikėjo suktis tarp banditų. Lukiškėse kalėjo iki gyvos galvos nuteisti kaliniai su kuriais bendraudavau kaip su paprastais žmonėmis. Tik po 10 metų galima būdavo juos išvežti į Pravieniškes, į Marijampolę, į Alytų. Su kaliniais teko žaisti krepšinį, šaškėmis, stalo tenisą. Prisimenu, kaip Henrikas Daktaras pykdavo, kada „gaudavo“ žaidžiant stalo tenisą.

Pažinojau Gaidjurgį, pakelių maniaką, kapinių maniaką, tėvo ir motinos žudiką Biržuose. Kaip ir gyvenime, taip ir kalėjime būdavo visokų žmonių, pavyzdžiui, Beleckas man dažnai sakydavo, „koks jūs gražus, kaip jūs gerai atrodote…“ Mūsų kraštietis Justinas Buta buvo tikras inteligentas, kalėjime gavo dar vieno aukštojo mokslo diplomą. Prieš pusmetį jį jau paleido. Reikėjo su banditais bendrauti, juos vadindavau tiesiog vardais. Mane vardu vadinti mėgino tik tulpinis Vertelka, tačiau griežtai esu pasakęs, jog čia tau ne alaus baras ir reikia kreiptis taip, kaip priklauso… Visi nuteistieji iki gyvos galvos gyvena su viltimi, jog kada nors išeis į laivę. Juk išėjo Buta, Achremovas, nušovęs žurnalistą Lingį. Anksčiau kada buvo mirties bausmė, nuteistųjų niekur neveždavo, sušaudydavo vietoje. Aš buvau atsakingas už jų palaidojimą. Laidodavome Karveliškių kapinėse, pastatydavome kryžių su užrašu „Nežinomas vyras“. Taip palaidojome ir paskutinį nuteistą mirties bausme Borisą Dekanidzę.

Pabaigoje dar kartą apie krepšinį. Kokios įdomios varžybos laukia šiais metais?

Šiais metais reikia laimėti Europos sporto meistrų žaidynes, kurios prasidės liepos 26 dieną. Tai tarptautinis sporto renginys, vykstantis kas ketverius metus. 2019 metų žaidynės vyks Turino mieste. Gal atrodys ir keista, tačiau savo komandos draugus, buvusius profesionalus „aplakstau“. Atsimenu, kada dengiau vienose varžybose Jovaišą, tas vėliau klausė: „Iš kur toks atsiradai?“ Sakau: „Aš iš kaimo, iš Širvintų kaimo…“ Ir iš tikro krepšinį pradėjau žaisti tik nuo 24 metų. Gavau paskyrimą į kalėjimą, kur man pasakė: „Esi ilgas, gali žaisti krepšinį.“ Pradėjau žaisti…

Reklama: berberinas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top