Informacija iš naujausio numerio: Kaip kiškis vanoja nustipusią mešką

Šios savaitės įvykis, kurį po kaulelį puolė narstyti žiniasklaida, – išeinančios prezidentės metinis pranešimas. Jau dešimtasis, paskelbtas tautai. Ko gero, nė vienas ankstesnis nesulaukė tiek dėmesio, kiek šis.

Ir suskubo interneto portalai, įvairios „platforminės“ televizijos prie apskrito stalo aptarinėti, kuo šis metinis pranešimas prastesnis už ankstesnius ir apskritai ar tiesa, kad jis – prasčiausias iš visų. Ir staiga tauta krūptelėjo. Pasirodo, kad prastas ne tik šis, bet buvo prasti ir ankstesni pranešimai. O labiausiai sukrėtė atradimas, kiek turime įžvalgių ir drąsių politologų, visuomenės veikėjų, žiniasklaidininkų, kurie štai nieko nebijo ir atvirai sako, kad pirmojo valstybės asmens metinis pranešimas yra nieko vertas, nes pranešėja abi kadencijas nevykusiai atliko savo pareigas, susipyko su visais kaimynais, matė tik padlaižius ir atvirai nekentė vargingiausios visuomenės dalies. Negi tiesa, kad iš apačių „išėjęs į žmones“ pradedi nekęsti savo praeities?

Dabar jau prikaišiojama, kad prezidentė vėl ir vėl mėgavosi pagyromis sau, žvelgė paprastam žmogui virš galvos, nuolat tarpusavyje kiršino ir pjudė politines partijas (prisiminkime kad ir prasimanytą „juodąjį viceministrų sąrašą“, į kurį pateko ir Žemės ūkio ministerijoje dirbusi Živilė Pinskuvienė, Prezidentūroje rengiamus „egzaminus“ kandidatams į ministrų postus); kąsneliais nuo valdovės stalo lepino sau ištikimiausius (kaip čia neprisiminsi liberalsąjūdininko Eligijaus Masiulio protegavimo, taip pat vadinamojo tulpių pašto susirašinėjimo su išrinktaisiais skandalo); valstybės, t.y. visų mokesčių mokėtojų sąskaita sąskaita atsidėkojo savai aplinkai (kaip gi kitaip pavadinsi valstybinių apdovanojimų ir postų ambasadose dalybas)… Ne paslaptis, kad per tuos dešimt metų, tiksliau – per paskutinius penkerius, atsirado veikėjų ir mūsų rajone, rašinėjančių skundus į Prezidentūrą, ieškančių vietos prigulti bent jau ant kilimėlio prie galinio rūmų įėjimo. Paskui kai kas gyrėsi, kad gavo iš TEN atsakymus, kad TEN persiuntė tirti, kad TEN sureagavo. Pagaliau, visai nesvarbu, kiek tose pagyrose buvo tiesos – svarbu, kad niekdariai TEN tikėjosi sulaukti pritarimo, nes toks pritarimas skundikams ir intrigantams tarsi buvo žadamas.

Tai va, atvirai, iš peties, nevyniojant žodžių į vatą dabar visiems dėstoma, kokia pirmoji valstybės asaba buvusi nekorektiška.

Tik kur visi šitie drąsuoliai, tarp kurių yra ir buvusių Seimo narių, ir signatarų, taigi – rentininkų, buvo visus tuos dešimt metų ir kodėl tik dabar suskubo vanoti iš peties, lyg kiškis, aptikęs brūzgynuose nustipusią mešką?

Gal todėl, kad taip smagu įspirti išeinančiam. Ypač, jei to dėl vienos ar kitos priežasties nedrįsai visus ankstesnius dešimt metų.Tai lyg spyris savoms baimėms, sumišęs su gėda ir apmaudu.

Gali būti, kad taip visi vanotojai, ilgai tenkinęsi tyliu pritarimu visai tai absurdo politikai, kuri šliaužė iš S. Daukanto aikštės, siunčia signalą naujajam prezidentui – štai kokie mes, pilietiški ir drąsūs, mes – su tavimi!

Skirtingai ne visi šių dienų drąsuoliai, „Širvintų kraštas“ niekada neslėpė savo skeptiško požiūrio į S. Daukanto aikštės rūmų užkulisius, kuriuos labai norint buvo galima įžvelgti. Gal todėl taip pat buvome skundžiami, bent jau minimi įvairiuose raštuose ir pasisakymuose, komentaruose, o gal ir ataskaitose, juk prezidentui atskaitlingos tos struktūros, kurios kontroliuoja. Galbūt patekome į įvairių tarnybų, komisijų ir šiaip valstybės paramos dalintojų „juodąjį sąrašą“, nes visada jautėme šaltumą ir abejingumą. Kai vieniems, atseit pilietiškiems, bet – tylintiems, ant galvų buvo barstomi raguoliai, mums net nesivarginta paaiškinti, kodėl ir vėl buvome palikti prie suskilusios geldos.

Kam aiškinti, jei turėjome susiprasti patys. Tik nenorėjome. Už kai kuriuos aštresnius pasisakymus ar pastebėjimus mūsų skaitytojai net pykteldavo: kodėl jums vieniems aukščiausioji bloga, kai iš kitų jos adresu neišgirsi blogo žodžio?

Tai va, prabilo. Choru. Net ir ragavę raguolių…

Gintaras Bielskis