Pasisekė… Prie Petro kojų guli sumedžiotas elnias.
Daugelis jaunuolių savo ateities svajonėse regi puikų automobilį ir keliones į svetimas šalis… Tačiau yra tokia profesija, kuri gali sujungti abi šias svajones… Tai – tolimųjų reisų vairuotojo profesija. Tiksliau – gyvenimo būdas. Vis dėlto – kas tie žmonės, Europą maišantys sunkiasvoriais automobiliais ir kas mėnesį gabenantys tonas krovinių? Savo pamąstymais apie gyvenimą ant ratų sutiko pasidalyti ilgametis tolimųjų reisų vairuotojas, dabar pensininkas ir… aistringas medžiotojas Širvintų kaimo gyventojas Petras Motiejūnas.
– Tradicinis klausimas. Papasakokite apie savo tolimųjų reisų vairuotojo kelio pradžią. Kiek metų praleidote prie vairo? Jūsų profesijos žmonės dažnai vadinami „furistais“… Ką tai reiškia?
– Prabėgus metams po tarnybos sovietinėje armijoje įsidarbinau buvusioje Širvintų autotransporto įmonėje ir jau po metų pradėjau važinėti į tolimus reisus. Savo klajones baigiau prieš šešerius metus. Taigi, mano darbo stažas – 35 metai. Išeina – daugiau negu pusę savo gyvenimo metų praleidau ant ratų besukinėdamas automobilio vairą. Pradžioje važinėjau ZIL-u su priekaba, paskiau su „fūra“. Sutikite, jog gražiai skamba žodis „fūristas“, beveik kaip „figūristas“. Žodis „fūra“, sako, kilęs nuo „furgono“ – didelio dengto automobilio pavadinimo. Ir nors kalbininkai bara dėl šio žodžio vartojimo, bet vairuotojams tai pats aiškiausias terminas.
– Jūsų darbo kabinetas buvo automobilio kabina, o darbo laikas – nenormuotas…
Net 35 metus Petras Motiejūnas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju.
– Taip, darbas ant ratų… Stengdavomės nuvažiuoti ten ir atgal kuo greičiau. Pavyzdžiui, iš Maskvos sugrįždavome per 24 valandas, o kartais ir per penkiolika… Į Europą „varydavome“ per Lenkiją. Butelis limonado, dešros gabalas su duona ir 800 kilometrų nuvažiuodavome nė karto net nesustoję. Dabar pagal naujas taisykles yra kortelė, dar kitaip vadinama „šaiba“, kuri fiksuoja darbo laiką. Devynias valandas padirbi, turi beveik tiek pat atstovėti. Praktiškai – keturias su puse valandos važiavai, valandą stovi. Dar tiek pat nuvažiavai, ir viskas… dienos kelionė baigiasi, reikia dešimt valandų ilsėtis. Taigi, dabar per daug nepaskubėsi.
– Ar ilgai tekdavo laukti krovinio atgal? Juk tuščias namo negrįši…
– Tuščiomis grįžti ekonomiškai nenaudinga buvo visais laikais. Tarybiniais metais, nuvykus į galutinį tašką, reikėdavo prisistatyti ekspeditoriams, jiems priduoti kelionės lapą ir… laukti. Tokias dispečerines turėdavome Maskvoje, Sverdlovske. Žinoma, iš Lietuvos pakraudavo tuometinė ATĮ transporto ekspedicija, o jau atgal – kaip nori, taip ieškok. Be krovinio grįžti neleisdavo. Tuščiomis galima buvo daugiausia šimtą kilometrų nuvažiuoti. Pavyzdžiui, Maskvoje išsikrovei, o jeigu krovinio atgal nėra, tai reikia gauti antspaudą, kad tikrai nėra. Tada pagal dispečerinės nurodymą reikėdavo važiuoti į kitą miestą. Teisybę sakant, Maskvoje visada rasdavome krovinį. Per ilgą laiką atsirasdavo pažįstamų. Būdavo, nuvažiuoji pas vadinamąją „uošvienę“, duodi tris rublius, ir krovinys atgal Lietuvon staigiai atsiranda. Dabar kitaip. Dabar yra užsakovas. Išvažiuoji iš Lietuvos, nuvažiavęs išsikrauni ir skambini arba tau skambina ir praneša, kad jau yra krovinys, bei atsiunčia žinutę su adresu. Tuo adresu nuvažiavęs pasikrauni. Taigi, dabar kroviniu rūpinasi pati firma, o seniau reikėdavo ieškoti krovinio patiems.
– Kokius miestus dažniausiai pasiekdavote sovietiniais laikais?
– Dažniausiai važiuodavome į Maskvą, Leningradą (Sankt Peterburgą), Ufą, Sverdlovską, Alma Atą. Nuolat iš Družų veždavome pomarolį. Buvusioje Tarybų Sąjungoje šią medžiagą gamindavo vienintelė gamykla Družuose. Į Družus suveždavo visus reikiamus komponentus, iš kurių ir pagamindavo pomarolį. Tais laikais Družuose buvo didelė gamykla, todėl darbo turėjome daug. Šią medžiagą išpurkšdavo aerodromuose ar šiaip ant betoninės dangos.
– Jūsų maršrutai po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė?
Kielių medžiotojų klubas prieš daugelį metų. Stovi pirmas iš kairės – Petras Motiejūnas.
– Nepriklausomos Lietuvos metais spėjau išmaišyti visą Europą. Maršrutai vedė į Vokietiją, Ispaniją, Italiją, Angliją, Prancūziją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją… Važiavome ir į Rusiją. Į Rusiją veždavome krovinius iš Vokietijos. Dažnai iš Ukmergės veždavome medieną į Vengriją. Iš Latvijos ar iš Šiaulių durpynų durpes – į Italiją, o iš ten kavą atgal į Lietuvą arba į Maskvą.
– Bene svarbiausias tolimųjų reisų vairuotojo pliusas – atlyginimas… Buvusioje Sovietų sąjungoje alga, siekianti šimtą penkiasdešimt arba du šimtus rublių, būdavo jau „poniška“.
– Sutinku, atlyginimas buvo geras. Vidutiniškai gaudavome penkis-šešis šimtus rublių. Kartais siekdavo ir devynis šimtus, tačiau būdavo ir tokių mėnesių, kai pasitenkindavome ir trim šimtais. Bet juk ir darbas buvo nelengvas. Veltui ir tais laikais pinigų niekas nemokėdavo. Būdavo grįžti iš reiso, o kitą dieną vėl…
– Ne kiekvienas ilgai ištvertų tokį darbą. Turbūt reikia labai mėgti keliones, vairavimą, mylėti mašiną ir…
– Suprantu, į kurią pusę lenki… Trasoje vadinamųjų „plaštakių“ stovėdavo kiek tik nori. Daugiausia Rumunijoje, Vengrijoje – tamsaus gymio ir labai gražios merginos. Vasarą beveik nuogos… Ypač lyjant lietui. Visus ir taip jau menkus drabužėlius susideda ant galvos ir stovi. Galėdavai bet kurią už dešimt dolerių pavėžėti. Tik būtinai paminėk, kad aš taip nedarydavau…
– Gal buvote savo kelyje sutikęs tolimųjų reisų vairuotoją moterį?
– Ir ne vieną kartą… Jau po Europą važinėdamas. Viena buvo vokietė, kita čekė. Labai gražios ir kultūringos moterys. Jeigu kur nors, sakykime, muitinėje, susidarydavo vilkikų eilė, tai vyrai jas praleisdavo, o moterys pravažiuodavo su žavia šypsena veide.
– Dar vienas pliusas – nereikia dirbti dideliame kolektyve. Esi pats sau viršininkas…
Puikus tas pensininko gyvenimas. Ypač vasarą…
– Sutinku. Iš vienos pusės tikrai gerai. Nereikėdavo bartis ir aiškintis santykių. Iš kitos pusės – nuobodoka. Aštuonerius metus nuomojau MAZ-ą. Štai tada tai tikrai buvau sau gaspadorius, kur norėjau, ten važiavau. Turėjau nuolatinius klientus Moldavijoje, veždavau obuolius į Sankt Peterburgą, Vyborgą. Iš tikrųjų dažniausiai į reisą išvažiuodavau vienas, tačiau kartais mūsų susidarydavo dvi – trys mašinos. Turėjome „racijas“, per kurias pasikalbėdavome. Keliese važiuoti būdavo linksmiau ir saugiau. Būdavo, kad ir keli širvintiškiai kartu krūvoje važiuodavome.
– Pakalbėkime apie minusus. Tai – nepastovumas. Juk niekada negalėjote žinoti, kada būsite iškviestas į eilinį reisą…
– Taip. Būdavo nežinai, kada vėl teks važiuoti. Gal rytoj, gal poryt. Atsiranda krovinys – ir pirmyn. Prie rusų nebūdavo jokių „šaibų“, nebuvo jokios kontrolės. Būdavo, grįžti namo, tą pačią dieną pasikrauni Družuose ir ryte vėl išvažiuoji į Maskvą. Kartais amžinatilsį Tadas Mačiulis būdavo per savaitę padarydavo du reisus į Maskvą.
– Labai didelį minusiuką reikėtų uždėti, kalbant apie sveikatą. Net dirbdamas su kompiuteriu žmogus gali atsistoti, pavaikščioti. Juk nuolatinis priverstinis sėdėjimas turėtų neigiamai atsiliepti sveikatai.
– Svarbiausias sveikatos kenkėjas – tai atsitiktinis maistas. Turėdavome dujinę viryklę, ant kurios išsivirdavome ir sriubos, bet dažniausiai užkandžiaudavome sausu maistu. Taip pat vibracija. Dabar, kai geros mašinos, vibracijos nesijaučia. Sutinku, nuolatinis sėdėjimas taip pat gerokai kenkia. Štai ir man prieš trejus metus padaryta širdies operacija. Manai, kad aš savo noru mečiau darbą? Sustreikavo širdelė, ir buvau priverstas atsisakyti.
– Ir trečias minusas… Retai matydavai šeimą. O kur dar vardadieniai, gimimo dienos, Kalėdų, Naujųjų metų šventės?
– Taigi, paskaičiavau, kad iš 35-erių darbo metų net 17 nebuvau namuose. Nesvarbu, ar gimimo diena, ar kokia kita šventė. Ir Kalėdas, ir Naujuosius metus esu sutikęs kelionėje. Kelis kartus -Italijoje. Sakykim, išsikrauni penktadienį, o šeštadienį ir sekmadienį niekas nedirba. Būna, prieš Naujuosius metus skubi namo, privažiuoji Sebežo muitinę (tarp Latvijos ir Baltarusijos), o ten – keturių kilometrų eilė. Ne kartą teko šventes kabinoje su silkute ir šimtu gramų sutikti. Kartą Naujuosius metus sutikau Viesose. Tada skubėjau iš Sankt Peterburgo, tačiau, likus iki namų penketui kilometrų, per radiją kurantai pradėjo mušti dvylika… Dabar Europoje sienų neliko, tačiau ne taip jau ir seniai jos dingo. Pavyzdžiui, į Vengriją tekdavo važiuoti visą savaitę, nes iš pradžių pasienyje tikrindavo lietuviai, po to lenkai. Tada estafetę perimdavo slovakai. Iki Vengrijos per Slovakijos kalnus – 154 kilometrai, kuriuos pralėkdavome per tris valandas. Tiesa, dar tikrindavo vengrai. Išeina, kad eilėse prastovėdavome ilgiau, nei važiuodavome.
– Skaičiau pagyrimo raštą, kurį gavai „už ilgametį darbą be avarijų, kelių eismo taisyklių ir darbo drausmės pažeidimų“. Negi per tiek metų nė vienos avarijos?
– Turėjau kelias avarijas, tačiau jos įvyko ne dėl mano kaltės. Pirmoji nutiko Rusijoje. Prasilenkiant su autobusu, priekyje, bandydamas lenkti, išlindo KAMAZ-as su kranu. Tik vėliau paaiškėjo, jog juo važiavo septyni girti vyrai pasipildyti „šnapso“ atsargų. Kad nesusidurčiau kaktomuša, staigiai pasukau į dešinėje esančią pievą, o už manęs važiavęs moskvičius nespėjo sureaguoti ir susidūrė su KAMAZ-u. Žuvo net keturi lengvojo automobilio keleiviai. Man pasisekė, – sulaužiau lingę ir galvą prasiskėliau. Antra avarija nutiko žiemą, važiuojant asfaltu, kada nakties mėnesienoje prieš mašiną ant kelio palaižyti druskos išėjo briedis. Teko vėl pievon lėkti…
– O kaip su banditais? Gal su savimi vežiodavais kokį „pištalietą“?
– Per visus tuos metus niekas net nebandė apiplėšti. Galima sakyti, kad man pasisekė. Jeigu turėtum ginklą, ko gero, būtų dar blogiau. Juk visų neiššaudysi… O pagaliau, kas įrodys, kad tu tikrai gyneisi? Tais laikais būdavo saugu. Niekam nerūpėdavo, nei ką veži, nei kur veži. Va, kada atsirado laisvoji rinka, tada atsirado ir banditai, užsidirbdavę pinigų iš vilkikų apiplėšimų. Vėliau pasivadino „verslininkais“, o tuose rajonuose, kur plėšdavo, išdygo restoranai su saunomis ir kitais „pribambasais“…
– Žiemą mašinoje nakvoti šalta…
– Kol mašina dirbdavo, tol kabinoje būdavo šilta. Dar kai dirbau su ZIL-u, būdavo, naktį prabundi, atplėši plaukus nuo stiklo, užkuri, pašildai mašiną ir vėl miegi. Palikti dirbančią būdavo pavojinga, nes galima buvo nuo benzino garų uždusti.
– Gal prisimeni, su kuo iš širvintiškių teko dalintis nelengva tolimųjų reisų vairuotojo duona?
– Stasys Šlapakauskas, Kazys Kanopka, Tadas Mačiulis. Visi trys jau anapilyje. Dabar dar dirba Lembitas Koitla, Romas Gelažūnas ir dar keli. Mykolas Četrauskas taip pat jau pensijoje.
– Girdėjau, kad tolimųjų reisų vairuotojo estafetę perėmė Jūsų sūnus?
– Taip. Dabar prie „furos“ vairo sėdi jau Edgaras Motiejūnas. Važinėja su nauja mašina, todėl ir „darbo kabinetas“ su patogumais, šiltas. Kursuoja taip pat po visą Europą. Šiuo metu iš pietų Europos „varo“ į Švediją.
– Jūs esate medžiotojas. Žinau, kad pradžioje reikia varovu palakstyti, tačiau juk baisu… O jeigu vietoj šerno pašaus?
– Pirmiausia, reikia išlaikyti saugaus elgesio medžioklėje egzaminą. Yra tokia knygutė, kurią reikia išmokti, kaip „Tėve, mūsų…“ Tada gauni medžiotojo bilietą. Vis dėlto, pirmiausia, reikia dvejus metus pabūti varovu. Pašauti varovą praktiškai neįmanoma. Varovai eina apsirengę ryškiais drabužiais, su liemenėmis, o medžiotojai – su raudonomis juostomis ant kepurių. Apskritai, jeigu nesugebi atskirti žmogaus nuo šerno, tai tada visai nereikia lįsti į mišką. Tuo labiau, su šautuvu. Žinoma, visko pasitaiko. Ir mūsų būrelyje vienas medžiotojas, šaudamas į lapę, pataikė į briedį…
– Norint medžioti, reikia įsirašyti į medžiotojų būrelį. Kiek žinau, Petras Motiejūnas priklauso…
– Nuo 1985-ųjų gegužės mėnesio priklausau Kielių būreliui. Taigi, greitai galėsiu švęsti trisdešimtmetį. Tik dabar jis vadinasi Kielių medžiotojų klubu. Jo prezidentas – Vaclovas Četrauskas. Klubui priklauso apie keturiasdešimt žmonių. Medžiojame Lipuvkos, Pokiškių, Šešuolių, Girelės miškuose, Jauniūnų raiste.
– Tai ką, – patinka žudyti? Vištai galvą nukirst ne kiekvienas išdrįsta, o čia…
– Koks žudymas? Vyrai nuo žilos senovės medžiodavo, tas instinktas genuose užkoduotas. Juk reikalinga ir tam tikra atranka, protingas žvėrių skaičiaus reguliavimas miškuose. Jeigu visai nemedžiosime, tai po metų šernai ir vilkai į kiemą ateis… Be to, laukiniai žvėrys turi šansą pabėgti. Tai ką tada kalbėti apie skerdyklas, kuriose konvejeriu galabijami naminiai gyvuliai: kiaulės, karvės, buliai…
– Kaip vertini Aplinkos ministro įsakymą, leidžiantį šernus šaudyti ištisus metus?
– Blogai… Iki šių metų kovo ir balandžio mėnesiais šernų šaudyti buvo negalima, nes tuo metu patelės galėdavo ramiai susilaukti palikuonių. Laikantis naujo įstatymo reikėtų šaudyti net vaikingas šernų pateles. Numatyta iš šimto tūkstančių šernų palikti tik dešimt tūkstančių. Kitaip sakant, valstybė šernams paskelbė totalinį karą. Gal pasistengus ir galima būtų tiek iššaudyti. Tačiau negi pamatęs besilaukiančią patelę ar patelę su būriu šerniukų, šausi? Va, čia jau būtų nebe medžioklė, o tikras žudymas… Nesuprantu, ką tie ministrai galvoja, kurdami panašius įsakymus.
– Sakoma, kad tokių priemonių imamasi dėl kiaulių maro…
– Stop! Kažin ar tokios baisios priemonės padėtų apsisaugoti nuo kiaulių maro, nes ligos užkratą gali pernešti ne tik šernai, bet ir lapės, vilkai bei kiti gyvūnai. Tai gal reikėtų visus žvėris iššaudyti? Būtų ramu… Kažkuris kolega medžiotojas teisingai pastebėjo, kad jeigu tik šernai perneša kiaulių marą, tai kuriems galams, kertant Baltarusijos sieną, dezinfekuojami automobiliai ir žmonių batai? Vadinasi, šią ligą gali pernešti bet koks daiktas ar padaras, kontaktavęs su sergančiu gyvūnu. O gal iššaudysi kaip tik sveikus, o sergantys liks… Juk nepaklausi: „Ei, šerne, gal tu nesveikas?“
– Spaudoje buvo rašyta, kad vienas medžiotojas, neteisėtais nušovęs briedį, turės užmokėti daugiau nei devyniolika tūkstančių litų. Ką reiškia žodis „neteisėtai“?
– Gali būti, kad nušovė draudžiamu medžioklei laiku. Kiekvienam būreliui duodamas tam tikras kiekis licencijų, pagal kurias medžiojami žvėrys. Sumedžiotų šernų, lapių ir stirnų kiekis neribojamas. Licencijos duodamos elnių, briedžių ir ožių (stirninų) medžioklei. Mūsų klubo medžioklės plotuose suaugusių elnių jau nebegalima šaudyti. Va, nušausi ir gausi tokią pat baudą. Be to, juk vos žvėrį pamatęs, nešauni. Gali jį keletą dienų stebėti per žiūronus. Gali nustatyti amžių pagal ragų storį, šakų skaičių. Pavyzdžiui, jeigu suskaičiavai devynias šakas, vadinasi, jam tikrai daugiau kaip dveji metai. Rusų laikais šaudėm į bėgančius. Kitaip sakant, į bet kokius…
– Apranga, ginklas, šoviniai. Visa medžiotojo ekipuotė nemažai kainuoja…
Po ilgų gyvenimo metų ant ratų, Petras džiaugiasi galėdamas pabūti kartu su žmona Nijole.
– Taip. Šiais laikais medžioklė – brangi pramoga. Pavyzdžiui, kokius tris mėnesius kiekvieną dieną važinėjant „ant palaukimo“, nemažai ir kuro sudeginama. Bet mes ne tik šaudome, tačiau ir šeriame, vežame, tempiame maišais. Menkas malonumas, tačiau juk ne veltui sakoma, kad kiekvienas žmogus vis kitaip durniuoja… Šoviniai taip pat nepigūs. Dvidešimt karabino šovinių kainuoja 70 litų. Lygiavamzdžio šautuvo truputi pigesni. Geras šautuvas taip pat brangus, kainuojantis ne vieną tūkstantėlį.
– Kur dedate sumedžiotų žvėrių mėsą?
– Mėsą draugiškai pasidaliname. Sovietų laikais reikėdavo pusę laimikio atiduoti valstybei. Iš žvėrienos galima pasigaminti įvairiausių patiekalų. Žmona Nijolė moka iškepti labai skanų vyniotinį. Man geriau pavyksta iškepti šašlyką arba pagaminti dešras.
– Sėdi sau bokštelyje. Šalta. Nuobodu. Ne „griekas“ būtų ir „šnapso“ patraukti…
– Jokio „šnapso“! Jei šalta, tai geriau šiltai apsirengti. Dėl alkoholio medžioklėje labai griežta. Jeigu patikrinę surastų išgėrusį, iš karto netektum medžiotojo bilieto. Nuobodu tikrai nebūna. Sėdi, patogiai krėsle įsitaisęs, ir ne tik lauki grobio, tačiau ir gamtos grožiu gėriesi. Ypač pavasarį… Aplinkui paukščiukai čiulba, medžiai žydi. O kaip įdomu stebėti atėjusios prie šėryklos šernienės su šerniukais elgesį…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Nuotraukos iš šeimos archyvo
Daugiau: krovinių pervežimas
