Atvirukas iš Saigono...
Dabartinio lietuvio paprašyk atnešti sagoną, ir šis nesupras, ko iš jo nori. Nors sagoną ar net kelis aptiksi ne vienoje gražiai tvarkomoje sodyboje, tačiau dažniausiai naudojamą ne pagal tikrą paskirtį, paprastai – pritaikytą gėlėms pasodinti.
Lietuvoje sagonu vadinamas didelis ar mažesnis ketaus puodas, siaurėjantis į apačią. Jis gali būti su ąsomis arba be jų. Kai kur jis būdavo naudojamas mažoms kiaulių bulvytėms virti, kai kur – maistui ruošti. Nuo Merkinės puodžiai į Lietuvą atveždavo juodos keramikos puodų: sagonų bulvėms šutinti, terlų košėms šutinti, kugeliams kepti, puodelių vandeniui gerti.
Ko gero, sagono pavadinimas galėjo kilti nuo tiurkiško žodžio cagan (sagan), reiškiančio baltą spalvą. Esmė ta, kad iš Persijos kilusios ir tiurkų tautose paplitusios pialos – puodeliai arbatai, pienui gerti – senovėje paprastai būdavo baltos spalvos ir savo forma labai panašios į aptariamus puodus. Tikėtina, kad šie indeliai kartu su spalvos apibūdinimu ir pavadinimu (cagan piyola) į Lietuvą pateko per mongolus-totorius ir čia prigijo vadinant panašios formos puodus.
Rusijoje panašūs puodai dar žinomi kaip kazan ar chazan. Tokiais pavadinimais jie sutinkami daugelyje tiurkų tautų, Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane, Turkijoje. Vakarų mongolų tautos oiratų subgrupei priskiriami kalmukai turi tirštą jogurto ir grietinės konsistencijos produktą, kurį pagal spalvą vadina cagan („baltas“).
Lietuvių kalboje yra kelios patarlės ar priežodžiai apie sagoną: „Tuščias sagonas garsus, pilnas sagonas skanus“, „Nukelk kaip sagoną“.
Tačiau pasaulyje už sagonus ne mažiau garsus yra Saigonas – daugiamilijoninis (apie 8,5 mln. gyventojų, o tai – maždaug trys Lietuvos!) miestas dabartiniame Vietname, kurio pavadinimas kilęs nuo Saigono upės. Miestas oficialiai įkurtas 1698 metais. Nors jis įsikūręs 80 km nuo Pietų Kinijos jūros, laikomas svarbiu jūrų uostu. Saigone yra du tarptautiniai oro uostai, universitetas, daug muziejų, 1899 metais pastatytas savivaldybės teatras, dar 18 amžių menančių garsių budistų pagodų. Saigonas, kaip ir visa piečiausia dabartinio Vietnamo dalis, nuo seno priklausė Khmerų imperijai (Kambodžai), ir buvo derlingiausiose šalies žemėse – Mekongo slėnyje. Tiesa, Khmerų valdymo laikais (iki 17 amžiaus) gyvenvietė vadinosi Prey Nokor.
Saigono pavadinimą šis miestas gavo tik 1867 metais, kai iš jo prasidėjo Prancūzijos kolonizacija Pietryčių Azijoje. 1864 metais buvo suformuota Kočinčinos kolonija. Taigi Kočinčinos administraciniu centru ir tapo Saigonas.
Deja, kalbant apie Saigoną reikėtų pastebėti tokį dalyką: šio pavadinimo dabar žemėlapiuose (bent jau oficialiuose) nerasite – komunistiniam Šiaurės Vietnamui užgrobus Pietų Vietnamą, Saigonas 1976 metais buvo pervadintas ilgamečio Vietnamo komunistų lyderio Ho Ši Mino (1890-1969 m.) garbei.
Vis dėlto taip nutiko, kad Sagoną ir Saigoną prisiminėm ne tam, kad gaišintume savo skaitytojų laiką. „Širvintų krašto“ draugas šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas pasidalijo atvirute, kurią jam iš Vietnamo atsiuntė ten viešėjęs draugas. Atvirukas skirtas 2017 metų rugsėjo 20 dieną „Širvintų krašte“ išspausdintai publikacijai apie tarpukariu Kaimynų kaimo pradžios mokykloje dirbusį mokytoją Simą Bakšį. Ši publikacija buvo iliustruota 1927 metų nuotrauka iš Petro Kaminsko kolekcijos.
Atvirukas iš Saigono...
Taigi ant atvirutės, kuri buvo išsiųsta 2018 metų vasario 12 dieną, puikuojasi antspaudas su senuoju miesto pavadinimu. Simboliška, kad žinia apie mūsų kraštuose dirbusį mokytoją, vėliau išvykusį Braziliją, ten ne tik mokytojavusį, bet ir džiunglėse gaudžiusį krokodilus, kažkuria prasme buvo paskleista ir kitame džiunglių krašte – Vietname. Arba, kaip anksčiau buvo vadinama, – Indokinijoje.
ŠK
