Petras Kaminskas

Iš tolimo Vietnamo – žinia apie … Širvintų kraštą

Atvirukas iš Saigono...

Atvirukas iš Saigono...

Dabartinio lietuvio paprašyk atnešti sagoną, ir šis nesupras, ko iš jo nori. Nors sagoną ar net kelis aptiksi ne vienoje gražiai tvarkomoje sodyboje, tačiau dažniausiai naudojamą ne pagal tikrą paskirtį, paprastai – pritaikytą gėlėms pasodinti. Skaityti daugiau »

Nuotrauka pasakoja…

Nuotrauka pasakoja…
Senutėlės nuotraukos centre matome didžiulį medį ir gražią pavėsinę, kurioje sėdi keli kostiumais apsirengę vyrai su skrybėlėmis. Dešinėje, pasilypėjęs į tribūną, kalba žmogus, priekiniame plane išsirikiavę uniformuoti pareigūnai, antrame plane už tvoros matosi nemažas būrys žiūrovų. Po daugelio metų viena atskirai paimta nuotrauka mūsų amžininkams nieko nebesako, tačiau šiuo atveju prie nuotraukos buvo pridėtas pašto atvirukas, adresuotas „Amerikos Lietuvio“ redakcijai, kuriame rašoma: „Gelvonai, Ukmergės ap. Rugsėjo 8 dieną per Tautos šventę čia buvo apsilankęs J.E. p. Švietimo Ministeris Prof. J. Tonkūnas ir kiti aukšti svečiai. Vaizdelyje matyti svečiai iškilmingame posėdyje, Dariaus – Girėno sporto stadione, po penkių šimtų metų ąžuolu.“ Pasirašo Vikt. Tatarėlis iš Zubelių kaimo.
1920-1940 metais buvo leidžiamas Tėvynės gynėjų – Lietuvos šaulių savaitinis laikraštis „Trimitas“.  1935 metais rugsėjo mėnesio 12 dieną „Trimitas“ rašė (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – R.B. past.): „Gelvonuose Šauliai intaisė sporto stadijoną. Gelvonų šaulių būrio pastangomis intaisyta sporto aikštė. Ypač daug parodė rūpesčio šaulys Morkūnas. Aikštė gražiai išlyginta, tvora aptverta, nudažyta, pastatytas gražus paviljonas ir pavadinta Dariaus – Girėno sporto aikšte.“
Po sporto aikštės „intaisymo“ tų pačių metų spalio 10 dienos „Trimitas“ skelbia: „Rugsėjo 15 d. mokytojo A. Juškevičiaus rūpesčiu invyko Gelvonų šaulių būrio sporto klubo steigiamasis susirinkimas. Narių in klubą instojo 18 š. Išrinkta klūbo valdyba: K. Žiūkas, K. Morkūnas ir M. Plioplytė. Garbės teismas: J. Žokas, St. Jurkūnas ir Stp. Piškinas. Klubas pasirinko šias sporto šakas: lengvąją atletiką, kamuolio žaidimą ir žiemos sportą. Ligi šiol Gelvonuose sportas buvo pamirštas.“
Taigi, 1935 metais rugsėjį šauliai įrengė sporto aikštę, o po savaitės buvo įsteigtas ir sporto klubas. Lygiai po metų – rugsėjo 8 dieną, Gelvonų  Dariaus – Girėno sporto aikštėje lankėsi tuometis Lietuvos švietimo ministras, LŽŪA rektorius, profesorius, agronomas Juozas Tonkūnas.
Norint atgaminti nuotraukoje užfiksuotą akimirką, pirmiausia reikėjo sužinoti, kurioje Gelvonų miestelio vietoje buvo minėtas Dariaus – Girėno stadionas. Logiškai mąstant, lengviausia būtų surasti tą „penkių šimtų metų ąžuolą“. Nuo to laiko prabėgo 80 metų, kaip ąžuolui – visai neilgas laikas.
Bėda ta, kad tokio ąžuolo nė vienas iš dabar gyvenančių gelvoniškių neprisimena. Patarimas besidomintiems Gelvonų istorija – per daug nesiblaškant keliauti į visai netoli miestelio centro stovintį geltonai išdažytą namelį, kuriame gyvena išėjusi į užtarnautą poilsį Gelvonų vidurinės mokyklos mokytoja Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė. Mokytoja jau ne vieną dešimtį metų renka ir rašo Gelvonų miestelio istoriją. Į segtuvą susegtuose lapuose: Gelvonų seniūnijos istorijos apžvalga, legenda apie miestelį, bažnyčios istorija, parapijiečių statistika, buvę miestelio gyventojai žydai, išnykę kaimeliai, vienkiemiai ir t.t Po ilgų pamąstymų bei skambučių pažįstamiems senoliams ponia Genovaitė patarė pasikalbėti su Veronika Mikučioniene, gyvenančia Vilniaus gatvės pabaigoje.
Šiuo metu teritorijoje tarp Mančiušėnų ir Vilniaus gatvių (priešais Gelvonų ambulatorijos pastatą) stovi keli namai. Pasak ponios Veronikos, jos vaikystės metais šioje vietoje vykdavo gegužinės, ir jokių pastatų ten nebuvo. Jos tėvai pasakojo, kad aikštėje prie medžio (matyt, prie to paties ąžuolo) guldydavo nušautus partizanus, kad artimieji atpažintų. Senesni žmonės sakydavo: „Šokate ant partizanų kraujo…“ „Man atrodo, kad vaikystėje vienas ąžuolas augo viduje aikštės, galimai geltono namo vietoje. Kada nupjovė, pasakyti negaliu. Ir sovietiniais metais ten rinkdavosi jaunimas, buvo padaryta aikštė. Vykdavo minėjimai. Po to buvo lyg ir jaunimo aikštė. Prisimenu, kad aikštės kraštai buvo apsodinti tujomis ar eglutėmis, nes per pertraukas bernai bėgdavo parūkyti po jomis.“
Aikštę toje vietoje puikiai prisimena 92 metų Gelvonų gyventojas Jurgis Saliamonas. Tiesa, Gelvonuose jis gyvena tik nuo 1962-ųjų, anksčiau gyveno Anuolyno vienkiemyje, tačiau mokėsi netoli aikštės buvusioje pradinėje mokykloje. „Puikiai žinau tą aikštę, tai buvo šaulių aikštė. Visa aikštė buvo aptverta ir apsodinta medeliais. Kai aš ėjau mokyklon, mokytoja liepdavo juos laistyti. Aikštėje, kur dabar stovi antras namas, tada stovėjo suolai, ir vasario 16-ąją visuomet vykdavo šaulių susirinkimai, mitingai, šaudydavo į viršų. Kada kolūkio laikais pastatė du namus, tai ąžuolą, matyt, nupjovė. Visokių buvo šaulių, prisimenu, vienas, atėjus sovietų valdžiai, pats pirmas stvėrė automatą ir ėmė savo draugus į kalėjimą kišti. Būdavo, kai suima,  tai tiek daužo, kol jam atneša aukso, pinigų, lašinių. Rusai nieko nežinojo, kad buvo šaulys, tačiau kai sužinojo, tai nuplėšė antpečius ir išmetė. Pavėsinę prisimenu, o ąžuolas kažkaip atmintin neįstrigo“, – pasakojo Jurgis.
Mūsų minimos nuotraukos kairiajame kampe užrašyta: „Foto: J. Urbanavičius“. Jurgis Saliamonas puikiai šį žmogų pažinojo, nes buvo jų giminaitis, dažnai užeidavo ir kalbėdavosi su tėvais. Buvo nebejaunas vyras, tačiau paprastas žmogelis. Pasak Jurgio, tais laikais mažai kas turėjo fotoaparatą, o Urbanavičius iš kažkur turėjo, todėl ir fotografuodavo visus renginius.
„Amerikos Lietuvio“ redakcijai trumpą žinutę apie vykusį renginį siuntė Viktoras Tatarėlis iš Zubelių kaimo. Ieškant Viktoro pėdsakų daug informacijos suteikė Zubeliuose gyvenantys Antanas ir Vida Tatarėliai. Ponas Antanas parodė Viktoro Tatarėlio trobos, kadaise stovėjusios visai šalia pagrindinio kelio, vietą. Šiandien čia  - tik nedidelė sutrupėjusių plytų krūvelė.
Pasak Antano Tatarėlio, apie Viktorą Tatarėlį jam pasakojo 83 metų Zubelių gyventojas Ričardas Strazdas (šiuo metu gyvena Vilniuje – R.B. past.): „Žmogus buvo mokytas, dirbo Gelvonų pašte, buvo aukštas, išvaizdus, mėgstantis humorą vyras. Kartą kažkoks žmogus iš JAV gavo piniginę perlaidą, o Viktoras, atseit, pasisavino, todėl buvo iš darbo atleistas. Jeigu kurie tėvai norėdavo, pamokydavo skaityti ir rašyti kaimo vaikus. Prasidėjus karui, Viktoras dingo. Po karo gyveno Vilniuje, ten ir vedė. Turėjo seserų, iš kurių viena – Felicija Vėgėlienė, likusi gyventi Viktoro namuose. Viktoras Tatarėlis palaidotas ir ilsisi Zubelių kapinėse.“ Ant antkapio iškalti skaičiai 1902 – 1970. Vadinasi, atviruką „Amerikos Lietuvio“ redakcijai Viktoras parašė būdamas jau 34 metų amžiaus.
1936 metais Gelvonuose viešėjęs profesorius, švietimo ministras Juozas Tonkūnas anksčiau dirbo Žemės ūkio akademijoje prorektoriumi.  Tuo metu Lietuvos vyriausybė, kuriai vadovavo ministras pirmininkas J. Tūbelis, vykdė ne tik žemės, bet ir švietimo reformą. Švietimo ministru tapus J. Tonkūnui, pertvarkyta ir pati Švietimo ministerija. Sudaryta knygų ir mokymo priemonių tikrinimo komisija, paskelbusi sąrašą vadovėlių, kurie buvo pripažinti tinkamais naudoti pradžios mokyklose, progimnazijose ir gimnazijose. Buvo pertvarkoma daug kas: vietoj keturių pradžios mokyklos klasių įsteigtos šešios progimnazijų klasės, o gimnazijos – septynios klasės. Jau nuo 1935 m. kiekviename valsčiuje įsteigta po vieną progimnaziją. Steigtos klasikinės ir realinės gimnazijos.
Tarybiniais metais kaltinamajame akte J. Tonkūnui buvo siūloma skirti mirties bausmę. 1950 m. gruodžio 20 d. pareiškime SSRS vidaus reikalų ministrui J. Tonkūnas rašė, jog praėjo daugiau kaip 9,5 m., kai yra suimtas, bet jam nepranešta, kad yra nuteistas. Netrukus gavo atsakymą. 1952 m. vasario 27 d. SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas J. Tonkūną „už pagalbą tarptautinei buržuazijai, dalyvavimą kontrrevoliucinėje grupuotėje ir antisovietinę agitaciją“ nuteisė 25 m. kalėjimo.
Kodėl Švietimo ministras J. Tonkūnas Gelvonuose lankėsi būtent rugsėjo 8 dieną? Todėl, kad būtent ši diena Pirmosios Respublikos laikais buvo viena didžiausių švenčių. Tą dieną 1430 m. buvo numatytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo iškilmės. Karūnacija neįvyko, nes lenkai sulaikė iš Vokietijos į Lietuvą gabenamą karaliaus karūną, o pats Vytautas spalio 27 d. mirė.
Pasak kai kurių istorikų, ši šventė pastaruoju metu pamiršta. Interneto svetainėje „Viduramžių Lietuva“ rašoma: „Rugsėjo 8-ąją  tarsi pakeitė liepos 6-oji –  spėjama Mindaugo karūnavimo diena. Be abejo, abi datos primena senąją Lietuvos praeitį, tačiau šių dviejų švenčių akcentai skirtingi. Liepos 6-oji – linksma vasaros šventė, primenanti kadaise Mindaugo pasiektą tarptautinį Lietuvos pripažinimą, lengvabūdiškai ignoruojanti tai, kad karūnos kaina buvo dalis Lietuvos teritorijos, ir kartais dar netiksliai pavadinama Lietuvos valstybės gimtadieniu. Rugsėjo 8-oji nukelia mus į Senosios Lietuvos brandos amžių ir skatina ne tik džiaugtis savo praeitimi, bet ir ją apmąstyti, įvertinti, daryti išvadas ateičiai.“
Remigijus Bonikatas
Gelvonai – 1936 m. rugsėjo 8 d. Iškilmingas posėdis Gelvonų Dariaus – Girėno sporto stadione.
Gelvonai reversas – Pašto atvirukas „Amerikos Lietuvio“ redakcijai.
125 – Viktoro Tatarėlio kapas Zubelių kapinėse.
132 – Zubelių kaime prieš karą buvo 35 sodybos. Šioje vietoje stovėjo Viktoro Tatarėlio namas.
659 – Dariaus – Girėno sporto aikštę puikiai prisimena gelvoniškis Jurgis Saliamonas.
Gelvonai - 1936 m. rugsėjo 8 d. Iškilmingas posėdis Gelvonų Dariaus - Girėno sporto stadione.

Gelvonai - 1936 m. rugsėjo 8 d. Iškilmingas posėdis Gelvonų Dariaus - Girėno sporto stadione. Nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja garsus šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.

Senutėlės nuotraukos centre matome didžiulį medį ir gražią pavėsinę, kurioje sėdi keli kostiumais apsirengę vyrai su skrybėlėmis. Dešinėje, pasilypėjęs į tribūną, kalba žmogus, priekiniame plane išsirikiavę uniformuoti pareigūnai, antrame plane už tvoros matosi nemažas būrys žiūrovų. Po daugelio metų viena atskirai paimta nuotrauka mūsų amžininkams nieko nebesako, tačiau šiuo atveju nuotrauka tarnavo kaip pašto atvirukas, siųstas  „Amerikos Lietuvio“ redakcijai. Kitoje pusėje rašoma: „Gelvonai, Ukmergės ap. Rugsėjo 8 dieną per Tautos šventę čia buvo apsilankęs J.E. p. Švietimo Ministeris Prof. J. Tonkūnas ir kiti aukšti svečiai. Vaizdelyje matyti svečiai iškilmingame posėdyje, Dariaus – Girėno sporto stadione, po penkių šimtų metų ąžuolu.“ Pasirašo Vikt. Tatarėlis iš Zubelių kaimo. Skaityti daugiau »

Nepriklausomybės saulėtekyje Širvintos nebuvo vien tik mažas bažnytkaimis

Nepriklausomybės saulėtekyje Širvintos nebuvo vien tik mažas bažnytkaimis
Dar 18 a. pabaigoje Europoje buvo pradėti vykdyti reguliarūs gyventojų surašymai, kurių tikslas, kaip konstatuoja internetinė enciklopedija Wikipedia, – „demografinių, ekonominių, socialinių ir kitų duomenų, apibūdinančių tam tikru momentu kiekvieną šalies ar teritorijos gyventoją, rinkimas, apdorojimas ir skelbimas. Tikslas – gauti žinių apie gyventojų skaičių, gyventojų sudėtį ir pasiskirstymą“.
Kadangi per šimtmečius keitėsi administracinės atskirų regionų ribos, kartais be atskiros analizės sunku atsekti, kaip vienoje ar kitoje teritorijoje kito gyventojų skaičius. Lengviau kalbėti apie atskirų miestų gyventojų skaičiaus raidą.
Pirmasis visuotinis ir tiesioginis Lietuvos gyventojų surašymas buvo atliktas 1897 metais kartu su Rusijos imperijos visuotiniu gyventojų surašymu. Tačiau duomenų apie Širvintose gyvenusių žmonių skaičių buvo gauta ir kitais būdais. Štai 1885 metais, kaip skelbė 1862-1885 metais Sankt Peterburge ėjęs „Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas“ (jam vadovavo garsus to meto tyrinėtojas Piotras Semionovas-Tianšanskis) Širvintose gyveno 778 žmonės.
XX a. pradžioje (1903 metais) Širvintose buvo suskaičiuoti 1676 gyventojai, o kol kas paskutinis, 2011 metais vykęs gyventojų surašymas, suskaičiavo, kad mūsų mieste gyveno 6415 gyventojų.
Vis dėlto vienas įdomesnių yra 1923 metų rugsėjo 17-23 dienomis vykdytas Lietuvos gyventojų surašymas. Nors jis neapėmė Klaipėdos krašto ir nebuvo vykdomas okupuotame Vilniaus krašte, tai buvo pirmasis bandymas surašyti nepriklausomos Lietuvos gyventojus, kadangi po praūžusio I Pasaulinio karo ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę buvo sunku įsivaizduoti, kiek susikūrusioje valstybėje yra gyventojų. Be pagrindinių asmens duomenų (vardo, pavardės, šeimyninės padėties, tautybės ir kt.), buvo siekiama išsiaiškinti, ar gyventojai moka rašyti ir skaityti, kokius mokslus yra baigę, kokį darbą dirba namie, pramonėje ar įstaigoje. Nors šalyje buvo 22 valstybinio pavaldumo administraciniai vienetai, įsteigtos 24 surašymo apygardos, mat tokio statuso tuo metu neturėję Panevėžys ir Vilkmergė (Ukmergė) buvo aprašyti atskirai nuo savo apskričių.
Pagal gautus duomenis, 1923 metais Lietuvoje gyveno šiek tiek daugiau nei 2 mln. gyventojų. Rezultatų lentelės 1924 ir 1925 metais buvo publikuotos „Statistikos biuletenyje”, o surašymo metu gauti duomenys buvo pateikti atskirame leidinyje lietuvių ir prancūzų kalbomis.
Gauti rezultatai parodė, kad Vilkmergės apskritis pagal gyventojų skaičių yra trečia. Apskrityje (be miesto) suskaičiuota 115 470 gyventojų (Šiaulių apskrityje – per 173 tūkst., Panevėžio apskrityje – per 117 tūkst.).
Suprantama, kad mums įdomiausi savo krašto duomenys. Taigi 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Gelvonų miestelyje gyveno 622 žmonės (320 vyrų ir 302 moterys), Kernavės miestelyje – 252 žmonės (116 vyrų ir 136 moterys), Musninkų miestelyje – 556 žmonės (266 vyrai ir 290 moterų), o Širvintų miestelyje – 1893 žmonės (1000 vyrų ir 893 moterys). Tuo metu Širvintos pagal gyventojų skaičių buvo didesnis miestelis, nei, sakykime, Molėtai (1772 gyventojai) ar Kaišiadorys (1704 gyventojai), bet mažesnis už Ežerėnų (Zarasų) apskrityje esantį Salaką (1918 gyventojų).
Beje, devyniolikoje Vilkmergės apskrities miestelių iš viso gyveno 10 021 žmogus, t.y. beveik tiek pat, kiek apskrities centre Vilkmergėje (10 599). Kaip minėta, šis Vilkmergės gyventojų skaičius į apskrities gyventojų skaičių nepapuolė.
Kai kur gerokai mažiau nei pusė žmonių buvo raštingi. Iš suskaičiuotų 4447 vyriškos lyties Gelvonų valsčiaus gyventojų maždaug trečdalis – 1439 – mokėjo skaityti ir rašyti, o 706 – tik skaityti. Suskaičiuotos 4853 moteriškos lyties gyventojos, kurių maža dalis – 935 – mokėjo skaityti ir rašyti, o 1758 – tik skaityti.
Musninkų valsčiuje iš 3651 vyro skaityti ir rašyti mokėjo 1524 (tarp jų 496 – tik skaityti), iš 3878 moterų skaityti ir rašyti mokėjo 1459 (tarp jų 850 – tik skaityti).
Širvintų valsčiuje suskaičiuotas 4721 vyras. Iš jų rašyti ir skaityti mokėjo 2310 (tarp jų 649 – tik skaityti). Iš 4758 Širvintų valsčiaus gyventojų moterų skaityti ir rašyti mokėjo 2302 (tarp jų 1194 – tik skaityti).
Pagal raštingumą buvo vertinami ir 7-13 metų berniukai bei mergaitės. Nesismulkinant galima pasakyti, kad Gelvonų, Musninkų ir Širvintų valsčiuose rašyti ir skaityti mokėjo maždaug trečdalis berniukų, o štai raštingų mergaičių buvo šiek tiek daugiau.
Parengė Gintaras Bielskis
Širvintų miestelio gyventojai prie bažnyčios. Antrasis XX a. dešimtmetis. Nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja garsus šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.

Dar 18 a. pabaigoje Europoje buvo pradėti vykdyti reguliarūs gyventojų surašymai, kurių tikslas, kaip konstatuoja internetinė enciklopedija Wikipedia, – „demografinių, ekonominių, socialinių ir kitų duomenų, apibūdinančių tam tikru momentu kiekvieną šalies ar teritorijos gyventoją, rinkimas, apdorojimas ir skelbimas. Tikslas – gauti žinių apie gyventojų skaičių, gyventojų sudėtį ir pasiskirstymą“. Skaityti daugiau »

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Jūs simpatizuojate:

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Apskaitos paslaugos
Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Išparduotuvė
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 12 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.