Vida Mieldažytė ir viena dešimtoji jos darbų...
Širvintų kultūros centre nuo sausio 16 dienos širvintiškiai gali apsilankyti Vidos Mieldažytės autorinėje parodoje „Stangų, abrūsų ir divonų raštai riešinėse“. Šiuo metu Vida gyvena Nemuno pakrantėje įsikūrusiame miestelyje, kurį dar žiloje senovėje dzūkai švelniai pavadino Nemunaičiu. Tūlas pilietis gali paklausti: „Kodėl menininkė savo parodai pasirinko būtent Širvintas?“ O todėl, kad mūsų rajone Vida turi daug draugų ir pažįstamų žmonių, nes net aštuonerius metus gyveno Bagaslaviškyje. Įdomus faktas, – „riešininkauti“ Vida ėmėsi nė metams neprabėgus po „emigracijos“ iš mūsų rajono. Ko gero, draugų ilgesys paskatino imtis kūrybos… Vidą Mieldažytę sutikau Kultūros centro parodų salėje. Paruošiamuosius darbus patikėjusi savo geroms draugėms Romai, Rasai ir Editai, Vida sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.
– Iš Jūsų parodos pavadinimo suprantu tik du žodžius „ir“ bei „raštai“… Jeigu nesunku, paaiškinkite, ką reiškia likę keturi… Pavyzdžiui, internete įvedus į paiešką žodį „stanga“, galima pasiskaityti tik apie „štangą“ (svarmenį).
– Kadangi pati esu dzūkė, tai ir parodos pavadinime panaudojau dzūkiškus žodžius. Į lietuvių kalbą „išvertus“, stanga – juosta, abrūsas – rankšluostis, divonas – lovatiesė. O riešinė – jau ne dzūkiškas žodis. Dzūkiškai būtų – rankankos arba rankaukos. Riešinės – tai ant rankos riešo maunami megzti rankogaliai, įvairiose Lietuvos vietose įvairiai vadinami. Suvalkijoje – rankapkos, Aukštaitijoje – mankietai, rankelkos, Žemaitijoje – rankovėčiai, maukos, mauklės…
– Kodėl, būtent, riešinės? Kodėl, pavyzdžiui, ne siuvinėjimas kryželiu arba mezgimas, arba lėlių siuvimas ir panašiai? Gyvenime Jums tai amatas, pomėgis, menas ar dar kažkas?
– 2007-ais gimtadienio proga draugė padovanojo Irenos Filomenos Juškienės knygą „Riešinės“, nuo tada ir „užsikabinau“. Amatininkas yra žmogus, kuris savo pagamintą produkciją pardavinėja, o menininkė… Man dar per anksti tokia vadintis, todėl riešinių mezgimas – vienas iš mano pomėgių. Kodėl ne siuvinėjimas kryželiu ar lėlių siuvimas? Kryželiu siuvinėt paprasčiausiai nemėgstu, o lėlių siūti dar nebandžiau, bet kas žino, gal ir patiks, jei pamėginsiu…
– Gal galite papasakoti, kada ir iš kur atsirado tos riešinės ir kam jos buvo reikalingos? O gal ir kitose šalyse riešinės populiarios?
Riešinės iš arčiau...
– Riešinės Lietuvoje atsirado dar devynioliktame amžiuje. Pirmiausia buvo naudojamos dėl šilumos, mat kasdienius marškinius siūdavo dažniausiai plačiom rankovėm, todėl kad būtų šilčiau ir kad vėjas nepatektų, riešines užmaudavo ant rankogalių. Kasdienės riešinės buvo mezgamos virbalais ar neriamos vąšeliu iš storesnės vilnos vienspalvės, margos, skersais ar išilgais dryžiais, užmaunamos ir užsegamos. Juškienė minėjo, kad riešinės būdavo siuvamos ir iš storesnės medžiagos. Išeigines riešines mezgė dažniausiai iš fabrikinių siūlų, puošė įmegztais karoliukais. Riešinės buvo dėvimos ne tik Lietuvoje. Megztos vilnonės riešinės buvo paplitusios visoje Šiaurinėje Europoje – Skandinavijos šalyse, taip pat Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje. Rytų Prūsijoje jas nerdavo vašeliu apvaliai. Net viename Ukrainos regione mūvėdavo riešines. Jas veldavo iš vilnos. Labai panašias į mūsiškes mezgė Vakarų Baltarusijoje. Šaltis vienodai puola tiek moteris, tiek vyrus, todėl riešines mūvėdavo visi.
– Suprantu, kad riešines gaminate pagal juostų, rankšluosčių bei lovatiesių raštus. Kur šių senovinių dalykų randate? O gal pati tuos raštus sukuriate?
– Porą metų gyvenau Kanadoje, Montrealio mieste. Šioje šalyje, kaip žinote, apsistoję nemažai lietuvių, puoselėjančių tautinę kultūrą. Ten mokiausi austi juostas pas juostų audėją Danutę Staškevičienę, kuri man leido nusikopijuoti savo raštų archyvą. Pamaniau, kad šie juostų raštai labai tiktų riešinėms. Vėliau patikusius raštus kopijavau iš tetų audėjų Lionės Kužulienės ir Julijos Kleponienės darbų, iš baltarusės Nastos Gluško juostų, iš knygų: J.Balčikonio „Audinių raštai“, O. Lapienytės „Audimas“, V. Savoniakaitės „Audiniai kaimo kultūroje“, V. Celms „Baltų raštai ir ženklai“. Pati kurti raštų nebandžiau, nes senieji audimų raštai jau nugludinti laiko (kaip jūros akmenukai) ir yra tobuli. Taigi, kad ir kaip stengčiausi, manau, kad nieko gražesnio nesugalvočiau.
– Praėjusių metų gruodžio mėnesį buvo surengta paroda Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliotekoje. Tai atsitiktinumas? Kodėl medicinos? Atsimenu, kad jūsų darbais žavėjosi ir bagaslaviškiečiai…
– Lietuvos medicinos bibliotekoje jau buvau anksčiau surengusi porą fotografijos parodų, ten dirba mano draugė, todėl drąsiau buvo siūlytis vėl… Bagaslaviškio Igno Šeiniaus mokykla dalyvavo „Comenius“ programoje ir 2012 metų vasarą sulaukė svečių iš Estijos, Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, kuriems riešinės (ypač rumunams ir turkams) buvo naujiena.
– Riešines mezgate jau šeštus metus… Jūs save jau galite vadinti patyrusia meistre? Ar dar tik pradedančia? Ar yra ribos tobulėjimui?
– Žinoma, per šešerius metus žmogus bet kurioje srityje įgyja patirties. Riešines mezgu nuo 2007-ųjų metų, tai gal patirties jau šiek tiek įgijau… Ar yra ribos tobulėjimui, nežinau – niekada apie tai negalvoju. Tiesiog mezgu, gaudau „kaifą“, ir tiek…
– Žinau, kad mokėtės Merkinėje. Ten tokios gražios vietos, įkvepiančios kūrybai… Jaunystėje kartais eilių nekūrėte? O gal, be riešinių, dar kuo nors domitės? Pavyzdžiui, skaitote knygas, o gal žvejojate ar kolekcionuojate?
Itin prasmingą sveikinimo kalbą rėžia Edita Rutkauskienė (dešinėje).
– Merkinėje ne tik mokiausi, bet gimiau ir augau. Tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų, įsikūręs Nemuno ir Merkio santakoje. Merkinė – senoji Dzūkijos sostinė. Nepaisant nepaprasto grožio vietų, eilėraščių niekada nerašiau ir tikrai žinau, kad niekada nerašysiu… Mėgstu japonų klasikinę poeziją dėl minimalizmo ir nepaprasto santūrumo bei armėnų poeto Gregoro Narekaci (labai geras Sigito Gedos vertimas) kūrybą. Dar mėgstu dėlioti pasjansus. Žinoma, ne kompiuteryje, o ant normalaus stalo ir normaliomis kortomis. Labai mėgstu šiaurietišką ėjimą, fotografiją, keliones, ypač pasivalkiojimus po kalnus ir muziejus. Mėgstama literatūra – medievistika (mokslas, tiriantis Europos viduramžių istoriją), pavyzdžiui, G. Duby, R. Pernoud ir visi kiti prancūzų rašytojai. Domiuosi kultūros istorija, etnografija, istoriniais detektyvais (Nr.1 – anglų rašytoja Ellis Peters). Kolekcionuoju pašto ženklus ir senas atvirutes.
– Žinau, kad Jūs mėgstate keliauti ir lankėtės įvairiose šalyse…
– Pamėginsiu išvardyti: Lenkija, Estija, Latvija, Čekija, Slovakija, Austrija, Vokietija, Italija, Prancūzija, Ispanija, Belgija, Ukraina, Gruzija, Armėnija, Uzbekija, Turkmėnija, Rusija. Tiesą sakant, ne tiek ir daug… Patiko šalys, kur kalnai arba sena architektūra. Nuo pat vaikystės nekenčiu voliojimosi prie jūros. Porą metų gyvenau Montrealyje, Kanadoje. Irgi buvo smagu, ypač beveik mėnesį trunkantis kasmetis džiazo festivalis.
– Įdomu, kokioje žemės vietoje norėtumėte gyventi senatvėje?
– Senatvėje visai būtų smagu gyventi kur nors kalnuose, nors, rimtai pagalvojus, kuo gi prastesnis mano dziedulių statytas (kai sugrįžo iš Sibiro) namas Merkinėje, Piliakalnio gatvėje, kur pro virtuvės langą matosi piliakalnis, pro valgomojo langą – viena iš seniausių bažnyčių Lietuvoje, sklypo gale – milžiniški šimtamečiai ąžuolai.
– Ar Jums patinka gyventi Lietuvoje? Juk užsienyje galima daug pinigų uždirbti…
– Patinka. Jei nepatiktų, jau seniai būčiau išvažiavusi…
– Sakoma, kad moters amžiaus klausti netaktiška ir negražu. Tačiau Jūs puikiai atrodote…
– Savo metų niekada neslepiu ir nesuprantu, kodėl turėčiau dėl jų jaudintis. Juk vis vien visi mes senstame, tai – natūralus procesas. O man po poros mėnesių sueis dar tik 47-eri… Vilniuje troleibuse kartais pareiškiu, kad jau penkiasdešimt, tačiau vis vien negaunu atsisėsti…
– Pabaigai toks labai paprastas klausimėlis. Ką reiškia, jūsų nuomone, „būti geru žmogumi“.
– Geras žmogus? Sunku pasakyti… Žinau, kad padorus žmogus visada laikosi duoto žodžio, nekrečia kiaulysčių kitiems, padedantis silpnesniems. Tiesą sakant, būti tokia ne visada pavyksta…
Parodoje Širvintose demonstruojama apie šimtą menininkės riešinių porų. Vida Mieldažytė jas numezgė per porą metų. Išeina, kad kiekvieną savaitę pasaulį išvysdavo viena riešinių pora. Riešinių mezgimas nėra jau toks paprastas ir lengvas darbelis. Pirmiausia, reikia per ploną siuvimo siūlą su adatos pagalba ant mezgimui skirto vilnonio siūlo suverti labai smulkius karoliukus. Sudėtingesniems raštams gali prireikti iki 1200-1500 karoliukų. O juos dar reikia įmegzti… Šiam darbui nepakanka vien virbalų, siūlų ir karoliukų. Dar reikia daug kantrybės ir atidumo…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Vidai Mieldažytei (centre) riešines demonstruoti padeda Rasa Rulevičiūtė (kairėje) ir Roma Vareikienė.
