Prie Motiejūnų – antausis už sulaužytą Suvalkų sutartį

Prie Motiejūnų – antausis už sulaužytą Suvalkų sutartį
Lapkričio 18-ąją, sukanka 95 metai, kai buvo pradėta vykdyti garsioji Širvintų-Giedraičių operacija, didžia dalimi nulėmusi nepriklausomybės kovų su Lenkija baigtį.
Lenkams sulaužius ką tik pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartį bei 1920 metų spalio 9 dieną užėmus Vilnių, „maištingojo“ Liucijano Želigovskio vadovaujama Vidurio Lietuvos rinktinė patraukė gilyn į Lietuvą. Tikslas – pasiekti Šventosios upę. Lenkų įsitikinimu, ji, o ne I Pasaulinį karą nugalėjusių šalių nubrėžtoji „Focho linija“ yra „natūrali siena“ tarp Lietuvos ir Lenkijos. Spalio 17 dieną lenkų pėstininkai, remiami artilerijos ir šarvuočių, ėmė pulti dviem pagrindinėmis kryptimis – keliais Vilnius-Širvintos ir Vilnius-Giedraičiai.
Lenkams pavyko pasiekti Širvintas ir Giedraičius, bet čia jų puolimas įstrigo. Vis dėlto susiklostė lietuviams labai pavojinga situacija, kadangi lenkų kavalerijos brigada sugebėjo prasiveržti gylyn į Lietuvą ir net pasiekė Kėdainius. Lietuvos kariuomenei grėsė apsupimas, o su juo – grėsmė prarasti nepriklausomybę. Išeitis iš susiklosčiusios situacijos galėjo būti tik drąsus ir rizikingas karinis manevras. Ir tada 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko karininkų pasitarime buvo pristatytas vyr. leitenato Teodoro Balno planas apeiti Širvintas ir smogti lenkams iš šono ir užnugario. Šiam sumanymui įgyvendinti lapkričio 18 dienos vakare buvo suformuota 170-200 karių dalinys, kuriam vadovavo plano autorius. Naktį nuėjęs 14 km, dalinys kitos dienos rytą pasiekė Motiejūnų kaimą ir užpuolė čia dislokuotus Lenkijos kariuomenės 81-ojo Gardino šaulių pulko karius.
Kaip teigiama 1928 metais Varšuvoje išleistoje monografijoje apie šį pulką 1918-1920 metais (45-47 psl.), Gardino šauliai Liucijano Želigovskio Vidurio Lietuvos korpuso 2-osios brigados sudėtyje buvo nuo 1920-ųjų spalio pradžios. Lapkričio pradžioje pulkas daugiausia veikė Skėterių, Alionių, Avižonių, Nečionių, Alinavos apylinkėse, o lapkričio 17-ąją užėmė Širvintas.
Mūšio prie Motiejūnų metu žuvo vos mėnesį šiam pulkui vadovavęs Generalinio štabo papulkininkis Seweryn’as Rymaszewski’s. Lenkų šaltinis teigė, kad jis buvo triskart sužeistas, o paskui ant upės kranto pribaigtas durtuvais. Žuvęs pulko vadas buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Po mirties žuvusiajam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, o 1926 metų kovo 3-iąją apdovanotas „Kryžiumi už Vidurio Lietuvos karinius nuopelnus“ (po mirties).
Minėtoje monografijoje tvirtinama, kad užėmus Širvintas jose buvo dislokuotas 81-ojo Gardino šaulių pulko 1-asis batalionas, vadovaujamas Aleksander’io Rojszyk’o, miestelio pakraštyje – majoro Kalenski’o vadovaujamas 3-iasis batalionas, o Motiejūnų-Alionių ruože apsistojo 2-asis batalionas, kuriam vadovavo kapitonas Kostko. Nepaisydamas pavaldinių įspėjimų, pulko vadas Seweryn’as Rymaszewski’s štabą dislokavo silpnomis gynybinėmis pozicijomis pasižyminčiuose Motiejūnuose.
Tiesa, dėl netikėto lietuvių užpuolimo lenkai teisinosi tuo, kad šie taip pat vilkėjo amerikietiškus, kaip ir lenkų kariai, apsiaustus, todėl buvo palaikyti saviškiais. O kelią per miškus į Motiejūnus jiems neva nurodęs Širvintų kunigas Novickis.
Mūšio metu žuvo ir lenkų stovyklos Motiejūnuose vadas vyr. leitenantas Jozef’as Tornowski’s.
Per sėkmingą operaciją lietuviams į nelaisvę pateko generolo Liucijano Želigovskio korpuso lietuvių baltarusių brigados ir Gardino pulko štabai, apie 200 lenkų kareivių, paimtas ir nemažas karo grobis, kurį sudarė 2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė su įvairiu turtu. Ši pergalė pakėlė lietuvių karių kovinę dvasią ir leido Lietuvos kariuomenei į savo rankas perimti tolesnių karo veiksmų iniciatyvą. Nors persigrupavę 81-ojo Gardino šaulių pulko kariai lapkričio 20 dieną vėl užėmė lietuvių paliktas Širvintas ir tuo labai didžiavosi, Lietuvos kariuomenė naktį į lapkričio 21-ąją surengė kontrpuolimą, apėjo Širvintas iš šono ir vėl užėmė, toliau puolė Giedraičių kryptimi ir po pietų juos užėmė. Giliai užnugaryje likusi atkirsta lenkų kavalerijos brigada ėmė skubiai trauktis ir, persekiojama lietuvių karių bei partizanų, lapkričio 24 dieną prie Labanoro perėjo fronto liniją. Platesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjungos kontrolės komisija, 1920 metų lapkričio 29 dieną buvo pasirašytos paliaubos, o kariaujančios pusės buvo atskirtos neutralia zona.
Parengė Gintaras Bielskis
Kaune tarpukariu stovėjęs „Juodasis paminklas“ Suvalkų sutarčiai, kurią lenkai sulaužė praėjus vos 2 dienoms nuo pasirašymo (nac.gov.pl).
Otas Enas Jeneris. „Mūšis su lenkais ties Širvintomis“. 1924 m. (kam.lt)
Otas Enas Jeneris. „Mūšis su lenkais ties Širvintomis“. 1924 m. (kam.lt)

Otas Enas Jeneris. „Mūšis su lenkais ties Širvintomis“. 1924 m. (kam.lt)

Lapkričio 18-ąją, sukanka 95 metai, kai buvo pradėta vykdyti garsioji Širvintų-Giedraičių operacija, didžia dalimi nulėmusi nepriklausomybės kovų su Lenkija baigtį.

Lenkams sulaužius ką tik pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartį bei 1920 metų spalio 9 dieną užėmus Vilnių, „maištingojo“ Liucijano Želigovskio vadovaujama Vidurio Lietuvos rinktinė patraukė gilyn į Lietuvą. Tikslas – pasiekti Šventosios upę. Lenkų įsitikinimu, ji, o ne I Pasaulinį karą nugalėjusių šalių nubrėžtoji „Focho linija“ yra „natūrali siena“ tarp Lietuvos ir Lenkijos. Spalio 17 dieną lenkų pėstininkai, remiami artilerijos ir šarvuočių, ėmė pulti dviem pagrindinėmis kryptimis – keliais Vilnius-Širvintos ir Vilnius-Giedraičiai.

Kaune tarpukariu stovėjęs „Juodasis paminklas“ Suvalkų sutarčiai, kurią lenkai sulaužė praėjus vos 2 dienoms nuo pasirašymo (nac.gov.pl).

Kaune tarpukariu stovėjęs „Juodasis paminklas“ Suvalkų sutarčiai, kurią lenkai sulaužė praėjus vos 2 dienoms nuo pasirašymo (nac.gov.pl).

Lenkams pavyko pasiekti Širvintas ir Giedraičius, bet čia jų puolimas įstrigo. Vis dėlto susiklostė lietuviams labai pavojinga situacija, kadangi lenkų kavalerijos brigada sugebėjo prasiveržti gylyn į Lietuvą ir net pasiekė Kėdainius. Lietuvos kariuomenei grėsė apsupimas, o su juo – grėsmė prarasti nepriklausomybę. Išeitis iš susiklosčiusios situacijos galėjo būti tik drąsus ir rizikingas karinis manevras. Ir tada 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko karininkų pasitarime buvo pristatytas vyr. leitenato Teodoro Balno planas apeiti Širvintas ir smogti lenkams iš šono ir užnugario. Šiam sumanymui įgyvendinti lapkričio 18 dienos vakare buvo suformuota 170-200 karių dalinys, kuriam vadovavo plano autorius. Naktį nuėjęs 14 km, dalinys kitos dienos rytą pasiekė Motiejūnų kaimą ir užpuolė čia dislokuotus Lenkijos kariuomenės 81-ojo Gardino šaulių pulko karius.

Kaip teigiama 1928 metais Varšuvoje išleistoje monografijoje apie šį pulką 1918-1920 metais (45-47 psl.), Gardino šauliai Liucijano Želigovskio Vidurio Lietuvos korpuso 2-osios brigados sudėtyje buvo nuo 1920-ųjų spalio pradžios. Lapkričio pradžioje pulkas daugiausia veikė Skėterių, Alionių, Avižonių, Nečionių, Alinavos apylinkėse, o lapkričio 17-ąją užėmė Širvintas.

Mūšio prie Motiejūnų metu žuvo vos mėnesį šiam pulkui vadovavęs Generalinio štabo papulkininkis Seweryn’as Rymaszewski’s. Lenkų šaltinis teigė, kad jis buvo triskart sužeistas, o paskui ant upės kranto pribaigtas durtuvais. Žuvęs pulko vadas buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Po mirties žuvusiajam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, o 1926 metų kovo 3-iąją apdovanotas „Kryžiumi už Vidurio Lietuvos karinius nuopelnus“ (po mirties).

Minėtoje monografijoje tvirtinama, kad užėmus Širvintas jose buvo dislokuotas 81-ojo Gardino šaulių pulko 1-asis batalionas, vadovaujamas Aleksander’io Rojszyk’o, miestelio pakraštyje – majoro Kalenski’o vadovaujamas 3-iasis batalionas, o Motiejūnų-Alionių ruože apsistojo 2-asis batalionas, kuriam vadovavo kapitonas Kostko. Nepaisydamas pavaldinių įspėjimų, pulko vadas Seweryn’as Rymaszewski’s štabą dislokavo silpnomis gynybinėmis pozicijomis pasižyminčiuose Motiejūnuose.

Tiesa, dėl netikėto lietuvių užpuolimo lenkai teisinosi tuo, kad šie taip pat vilkėjo amerikietiškus, kaip ir lenkų kariai, apsiaustus, todėl buvo palaikyti saviškiais. O kelią per miškus į Motiejūnus jiems neva nurodęs Širvintų kunigas Novickis.

Mūšio metu žuvo ir lenkų stovyklos Motiejūnuose vadas vyr. leitenantas Jozef’as Tornowski’s.

Per sėkmingą operaciją lietuviams į nelaisvę pateko generolo Liucijano Želigovskio korpuso lietuvių baltarusių brigados ir Gardino pulko štabai, apie 200 lenkų kareivių, paimtas ir nemažas karo grobis, kurį sudarė 2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė su įvairiu turtu. Ši pergalė pakėlė lietuvių karių kovinę dvasią ir leido Lietuvos kariuomenei į savo rankas perimti tolesnių karo veiksmų iniciatyvą. Nors persigrupavę 81-ojo Gardino šaulių pulko kariai lapkričio 20 dieną vėl užėmė lietuvių paliktas Širvintas ir tuo labai didžiavosi, Lietuvos kariuomenė naktį į lapkričio 21-ąją surengė kontrpuolimą, apėjo Širvintas iš šono ir vėl užėmė, toliau puolė Giedraičių kryptimi ir po pietų juos užėmė. Giliai užnugaryje likusi atkirsta lenkų kavalerijos brigada ėmė skubiai trauktis ir, persekiojama lietuvių karių bei partizanų, lapkričio 24 dieną prie Labanoro perėjo fronto liniją. Platesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjungos kontrolės komisija, 1920 metų lapkričio 29 dieną buvo pasirašytos paliaubos, o kariaujančios pusės buvo atskirtos neutralia zona.

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+