Čiobiškio-Padalių kelto savininkas Gediminas Dzeventauskas yra trečios kartos unikalaus amato atstovas, tęsiantis senelio 1935 metais pradėtą keltininko darbą.
Pamatyti per upę plaukiantį keltą, o juolab juo keltis šiais laikais yra egzotika. Lyg per dūmus išlikęs prisiminimas apie prieš maždaug 45 metus buvusį keltą, kuriuo teko plaukti Vilniuje per Nerį iš Žirmūnų į Antakalnį. Šiandien nė pėdsakų nėra likę to vaikystę menančio įrenginio. Keltai per upes – jau beveik išnykusi transporto priemonė. Kai spalio 29 dieną Širvintų viešosios bibliotekos skaitykloje susipažinau su Kaišiadorių kultūros centro projekto „Keltas vakar ir šiandien“ veiklomis, kai pamačiau puikų Sauliaus Jankausko ir Astos Sabonytės filmą „Keltas“, panorau pabendrauti su keltininku Gediminu Dzeventausku. Jis yra Čiobiškio-Padalių kelto savininkas, tęsiantis senelio 1935 metais pradėtą keltininko amatą. Keltininkas Gediminas Dzeventauskas yra trečios kartos unikalaus amato atstovas, maloniai sutikęs atsakyti į keletą klausimų apie Čiobiškyje esantį keltą per Nerį.
– Dokumentai liudija, kad paskutinis tiltas per Nerį iš Padalių į Čiobiškį buvo pastatytas 1916 metais. Kaip atsitiko, kad 1935 metais prireikė kelto?
– Taip, tai tiesa. Paskutinis medinis tiltas buvo pastatytas 1916 metais. Apie 1923 metus juo keliauti tapo nesaugu, ypač jam pakenkė pavasario ledonešis. Tiltas buvo nugriautas. Kalbama, kad apie 1934 metus Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona buvo atvykęs su inžinierių grupe į Čiobiškį apžiūrėti buvusio tilto vietos. Kadangi krašto gyventojai buvo įpratę toje vietoje matyti tiltą, o jo jau nebebuvo, todėl 1935 metais pasirašytas leidimas keltu gabenti iš Čiobiškio į Padalius žmones ir krovinius.
– Kas paskatino Jūsų senelį Jurgį Dzeventauską imtis tokios avantiūros – užsisakyti pagaminti ir atsigabenti į paskirties vietą keltą net iš Jonavos? Kas jam padėjo?
– 1935 metais buvo gautas LR Prezidento leidimas keltu gabenti krovinius. Tuomet senelis Jurgis Dzeventauskas, kaimo dailidė, turėjęs kažkiek verslumo, matyt, pasiskaičiavo, kad verta imtis verslo, paėmė 3000 litų paskolą (o tai tais laikais buvo didžiuliai pinigai). Kadangi aplinkui tokių nagingų žmonių, gebančių suręsti laivą, nebuvo, todėl su draugu užsakė Jonavoje pas meistrą, turintį panašaus darbo patirties, pagaminti tokio tipo keltą. Keltą iš Jonavos atgabenti buvo labai sudėtinga, nes tokio gamino pavežti tikrai nepavyktų, todėl buvo imtasi gabenimo vandens keliu. 35 kilometrus iš Jonavos prieš srovę traukė arkliais, kur krantai statūs ir arkliai negalėjo prieiti, stūmė patys vyrai. Keltas buvo atgabentas į Padalius ir pradėjo veiklą, senelis tapo pirmuoju giminės keltininku. 1939 metais netoli kelto buvo pastatytas namas. Jis tebestovi ir dabar.
– Kaip keltas atlaikė karą? Juk prasidėjusi suirutė tikrai negalėjo keltininkui nešti pelno ir ar iš viso tuo laiku keltas veikė?
– Karo metu keltu naudojosi ir vieni, ir kiti. Kuriai kariaujančiai pusei reikėjo keltis į kitą krantą, ta ir naudojosi. Apie pelną negalėjo būti net kalbos. Karui baigiantis, rusų kareivis granata keltą susprogdino.
– Reikia pripažinti, kad po karo prasidėjusi nacionalizacija privertė Jūsų senelį savo pinigais gamintą keltą atiduoti valstybei? Gal buvo kokių išimčių, gal kelto nenacionalizavo?
– Kaip minėjau, karui baigiantis keltas buvo sugadintas. Po karo viskas buvo nacionalizuota, todėl senelis negalėjo turėti jokios privačios nuosavybės. Tuo laiku jau kūrėsi kolūkiai, todėl senelis bandė prikalbinti kolūkio pirmininką toje pat vietoje įrengti perkėlą. Po ilgų įkalbinėjimų jam tai padaryti pavyko. Atsirado veikiantis keltas. Visi ankstesnieji keltai buvo mediniai. Tik šis – paskutinis, atgabentas 1978 metais – metalinis.
– Atėjus nepriklausomybei, buvusį valstybės turtą galima buvo privatizuoti. Kaip susiklostė aplinkybės, kad keltas vėl atiteko Jūsų šeimai?
– Atsitiktinumo dėka keltas 1991 metais atiteko mūsų šeimai. Tėtis, grįždamas iš tėvų sodybos, nupirko Kaišiadorių rajono laikraštį, kuriame buvo skelbimas, kad kolūkis aukcione parduoda keltą. Dalyvavome aukcione ir privatizavome savo kažkada prarastą turtą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka keltas atiteko mūsų šeimai ir nebuvo supjaustytas bei išvežtas į metalo laužą.
– Kokiu būdu prie kelto vairo atsidūrė Jūsų tėtis Valentas Dzeventauskas?
– Kai keltas buvo nupirktas, tėvukas išėjo į pensiją. Išvažiavo gyventi į savo tėvų sodybą, ėmėsi kelto vairo ir tapo antrosios kartos keltininku.
– Esate mokslus baigęs jaunas vyras, su šeima įsikūrėte Kaune. Kas paskatino viską palikti ir vėl sugrįžti į gimtinę bei imtis keltininko amato?
– 2010 metais sunegalavo tėvukas, todėl turėjau ryžtis perimti šeimos veiklą. Sunku buvo priimti sprendimą, nes kūrėmės Kaune, statėme namą. Esu dėkingas žmonai Rasai, kuri palaikė mane ir kartu priėmėme teisingą sprendimą.
– Jautriai su filmo „Keltas“ kūrėjais kalbėjo Jūsų žmona Rasa, dukros Ugnė ir Urtė. Jos akcentavo kelto svarbą, šeimos narių tarpusavio darną, pažymėjo, jog keltas yra tarsi šeimos narys. Kaip atsitiko, kad visai šeimai keltas toks svarbus?
– Keltas vienija mūsų šeimą. Jis tapo lyg šeimos nariu. Visa šeima praleidžiame vasaras prie kelto. Šiandieną visa šeima mylime keltą. Jis pasitinka atvykstančius ir palydi išvykstančius. Tai lyg jungtis tarp Kaišiadorių ir Širvintų rajonų.
Boleslavas Roginskis. Vilijos (Neries) keltas. Ofortas. 1940. XX a. pirmoje pusėje Neryje buvo ne vienas keltas. Kadangi tiksli peizažo vieta neįvardyta, galimas dalykas, kad grafikas pavaizdavo keltą prie Čiobiškio ar bent jau tokį, kokie tuo metu buvo naudojami. Juo labiau kad 1940 metais Vilnius jau priklausė Lietuvai iš šiame mieste gyvenę lenkų menininkai, tarp jų – netoli Vilniaus gimęs grafikas, galėjo aplankyti tolesnes vietoves. 1945 metais menininkas paliko Lietuvą ir išvyko gyventi į Gdanską (kpbc.umk.pl)
– Keltas gyvuoja 80 metų. Apie jį ir jo keleivius Dzeventauskų šeima turi sukaupusi daug informacijos. Kuris kelto gyvavimo dešimtmetis buvo pats produktyviausias, kuomet keleivių srautas buvo pats didžiausias?
– Sunku dabar pasakyti, kuris dešimtmetis pats produktyviausias, nes tokios apskaitos niekas nevedė. Galiu tik patvirtinti, kad šiais metais keltą aplankė daugiausiai keleivių, juo perkelta daugiausiai krovinių. Reikia manyti, kad žmonės ieško pramogų, dažnai juos prie kelto „atveda“ navigacija, tokiu būdu noriai pasinaudoja kelto paslaugomis.
– Jau ne vienerius metus plukdote keltu keleivius? Gal galite prisiminti įdomių istorijų? Kuo žavisi keleiviai, kas juos stebina, gal net piktina?
– Keleivių pasitaiko įvairių. Juos žavi nuostabi Čiobiškio krašto gamta, domina kelto veikimo principas, o kai kuriuos netgi piktina, kad paslauga mokama. Kartais ant kelto jaučiuosi esąs lyg kunigas, kuriam nuvažiuodami žmonės išpasakoja savo bėdas ir rūpesčius, pasidalija džiaugsmais. Būna, kad plaukusių žmonių jau nebesutinku, kiti vėl sugrįžta, atsiveža dar draugų.
– Priminkite laikraščio skaitytojams, nuo kada iki kada veikia Čiobiškio keltas? Keltu keliate tik šviesiu paros metu? Ką daryti tiems, kuriuos prispaudžia bėdos ir reikia kelto pagalbos naktį? Pavyzdžiui, išsikviesti gydytoją, nuvykti pas mylimąjį(-ą) Čiobiškyje?
– Keltas darbą pradeda balandžio mėnesį. Tai priklauso nuo vandens lygio upėje. Būna, kad pradedame dirbti ir šiek tiek vėliau. Darbą baigiame lapkričio pirmosiomis dienomis. Darbo laikas nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Manau, kad visi suspėja atlikti savo suplanuotus darbus, aplankyti artimus žmones, nes tamsiu paros metu keltas nedirba.
– Čiobiškio keltas – vienintelis tokio tipo keltas Lietuvoje. Plaukdamas jis nenaudoja jokių papildomų energijos resursų, tik vandens jėgą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2012 metais suteikė tautinio paveldo sertifikatą. Ar toks statusas Jums suteikia daugiau lengvatų, o gal prideda atsakomybės?
– Nepasakyčiau, kad suteikia lengvatų. Sakyčiau, kad nei lengvatų, nei atsakomybės neprideda.
– „Ką pradėjo mano prosenelis, tęsiu aš“, – pabrėžė filme „Keltas“ paskutinis kalbėjęs Jūsų sūnus Arnas Dzeventauskas. Ar pritartumėte tokiam sūnaus apsisprendimui? Kodėl?
– Esu įsitikinęs, kad būti keltininku yra didelė atsakomybė ir našta. Jei sūnus apsispręstų imtis tokio amato, tikrai neprieštaraučiau. Džiaugiuosi, kad sūnus kalba apie ateitį. Tai būtų ketvirtos kartos keltininkas, jungtis tarp praeities ir dabarties. Čiobiškio-Padalių kelto istorija būtų pratęsta ir toliau sėkmingai gyvuotų.
– Ačiū už pokalbį. Tegul Jūsų plukdomas keltas gyvuoja daugybę metų.
Romas Zibalas
