Zuzana Motiejūnienė prie jos auginamų kukurūzų. 1959 metai.
Šiandien Nikita Sergejevičius Chruščiovas apsiverstų karste sužinojęs, kaip vėjais buvo paleisti jo pažadai pavyti ir aplenkti Ameriką. Kalbėdamas apie būsimas pergales žemės ūkio sektoriuje, sovietų lyderis kliovėsi „stebuklinga“ kukurūzų galia. Būtent ši iš Amerikos kilusi kultūra turėjo duoti neregėtą akstiną gyvulininkystei, o per ją virsti milijonais tonų mėsos ir pieno produkcijos.
Deja, šiandien 370 mln. tonų kukurūzų grūdų kasmet subrandinančioms Jungtinėms Amerikos valstijoms į kukurūzų augintojų dešimtuką nepatenkanti Rusija gali atsakyti per metus surinkdama vos 13,2 mln. tonų, dar 24,1 mln. tonų prideda Ukraina, kuri pagal užauginamą derlių pasaulyje yra devinta. Kalbėti apie Lietuvą nėra net prasmės – šios srities šaltiniai mūsų valstybę priskiria bebdrai Europos Sąjungos kategorijai, kuri, nors ir būdama penkta, prikulia keturis kartus mažiau nei Kinija, šešis kartus mažiau nei Jungtinės Amerikos Valstijos.
Kukurūzai kilę iš Pietų Amerikos, bet vėliau paplito Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje – į dešimtuką dar patenka Meksika ir Kanada. Pirmieji europiečiai, 1492 metais pamatę kukurūzus Kubos saloje, buvo Kolumbo jūrininkai.
Alionių kolūkio pirmininkas Mykolas Filipavičius džiaugiasi puikiu kukurūzų derliumi. 1959 metai.
Lietuvoje kukurūzai auginami nuo XIX a. Iš pradžių darželiuose, o nuo 1955 metų, partijai pradėjus „kukurūzinę politiką“, – kaip pašarinė lauko kultūra.
Būdami tinkami pašarui, maistui, jie įsigalėjo žemės ūkyje ir pagal pasėlių plotą užima antrąją vietą pasaulyje po kviečių.
Žemės ūkio informacijos ir verslo centro duomenimis, 2017 metais Lietuvoje kukurūzai užėmė tik 10 vietą tarp deklaruotų kultūrų. Vis dėlto savo plotais jie lenkė žieminių rugių, vasarinių rapsų, cukrinių runkelių, vasarinių kvietrugių, žieminių miežių ir hibridinių rugių pasėlius.
Lietuvoje buvo deklaruota beveik 38 tūkst. ha kukurūzų pasėlių, daugiausiai jų – 3,6 tūkst. ha – auginta Šakių rajone. O štai Širvintų rajonas yra kukurūzų plotų „antirekordininkas“ – pas mus 2017-aisiais buvo deklaruota vos 2,18 ha kukurūzų. Tai gana keista, nes štai gretimoje Elektrėnų savivaldybėje pernai deklaruota 600 ha kukurūzų. Žemės panašios, orų sąlygos – irgi. Vadinasi, augtų ir čia, tik niekas neaugina.
Nors per praėjusius metus Širvintų rajone kukurūzų buvo deklaruota 41 aru daugiau nei 2016-aisiais, tie laikai, kai kukurūzai pas mus buvo mylima ir proteguojama kultūra, nugrimzdo užmarštyje. O praeitis buvo išties šlovinga. 1959 metais, kaip teigiama anuomet sukurtame kino žurnale „Tarybų Lietuva“ (Nr. 31), vien mūsų rajono Alionių kolūkyje Zuzanos Motiejūnienės grandis augino 37 ha kukurūzų. Tuometinis kolūkio pirmininkas Mykolas Filipavičius turėjo kuo džiaugtis: suskaičiuota, kad iš vieno hektaro bus nuimta 850 cnt žaliosios masės, o iš 100 lizdų (šiandien sunku paaiškinti, kas tai yra, bet tai susiję su praktikuotu kvadratiniu-lizdiniu kukurūzų auginimo metodu) pririnkta 93 kg burbuolių.
Zuzana Motiejūnienė tame kino žurnale buvo įvardyta kaip viena geriausių kukurūzų augintojų respublikoje, o Alionių kolūkis, kaip pranešta, dalyvavo Visasąjunginėje žemės ūkio parodoje, kur Zuzana pelnė mažąjį aukso medalį. Ir tai dar ne viskas – 1960 metais Lietuvos kino studijos rusų kalba susuktoje dokumentinėje apybraižoje „Žaliasis lobis“ alioniškiams kukurūzų augintojams vėl skirta nemažai dėmesio. Maža to, pranešama, kad už rekordinius derlius Alionių kolūkio grandinė Zuzana Motiejūnienė apdovanota auksine didvyrio žvaigžde. Taip, neapsirikome: ji – socialistinio darbo didvyrė! Žmogus, gavęs aukščiausią valstybinį apdovanojimą, teiktą už civilius nuopelnus. Internetinėje Wikipedia enciklopedijoje galima rasti pilną socialistinio darbo didvyrių sąrašą, iš kurio sužinome, jog 1923 metais gimusiai Zuzanai šis aukštas apdovanojimas buvo suteiktas 1960 metų kovo 7 dieną, Tarptautinės moters dienos išvakarėse.
„Auksinės žvaigždės, kūjo ir pjautuvo“ medalis, kuris buvo įteikiamas socialistinio darbo didvyriams, buvo pagamintas iš 950 prabos aukso ir svėrė 15,25 gramus.
Didvyriams kartu su aukso žvaigžde automatiškai buvo įteikiamas ir Lenino ordinas. Nuo 1943 metų iki pat TSRS subyrėjimo 1991 metais buvo teikiamas IV tipo pakabinamas ant juostelės, o ne įsegamas Lenino ordinas. Jis buvo pagamintas iš 28,604 g gryno aukso, o Lenino bareljefas – iš platinos ir atskirai svėrė 2,75 g. Per visą istoriją buvo įteikta per 431,4 tūkst. Lenino ordinų.
Alioniškiai iš lizdų renka burbuoles. 1959 metai.
Štai kokius kukurūzus Alionių kolūkyje užaugino Zuzanos Motiejūnienės grandis. 1960 metai.
Alioniškė Zuzana Motiejūnienė. 1959 metai.
Šiandien buvusiose TSRS respublikose kolekcinių vertybių tarpininkai už socialistinio darbo didvyrio „žvaigždę“, priklausomai nuo būklės ir įteikimo laiko, apdovanotojo personalijos siūlosi sumokėti 1500-8500 Eur. Lenino ordinas pigesnis – 1000-5000 Eur. Suprantama, kad patys kolekcininkai už juos sumokėtų daugiau.
Pabaigai galima pridurti, kad tokius tris „soc. didvyrio“ apdovanojimus turėjo Chruščiovas, po vieną – Stalinas ir Brežnevas. Taigi paprasta kukurūzų augintoja iš nuošalaus mūsų rajono kaimo savo nuopelnais kasdieniame darbe atsistojo greta garsių pasaulinio rango politinių veikėjų.
Per visą TSRS istoriją šiuo aukščiausiu taikaus gyvenimo apdovanojimu buvo įvertinta per 20,6 tūkst. žmonių, iš jų 205 – po du, o 16 – po tris kartus. Apie 20 žmonių socialistinio darbo didvyriais buvo paskelbti po mirties. Iki šiol gyvenantys tokie didvyriai (paskutinis apdovanojimas įteiktas 1991 metais) kas mėnesį gauna apie 500 eurų išmokas, bet viena smulkmena – šios išmokos mokamos tik Rusijos piliečiams.
Gintaras Bielskis
„Tarybų Lietuva“ (1959, Nr. 31) ir „Žaliasis lobis“ (1960) kadrai (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Taigi paprasta kukurūzų augintoja iš nuošalaus mūsų rajono kaimo savo nuopelnais kasdieniame darbe atsistojo greta garsių pasaulinio rango politinių veikėjų.