Gelvonų pranciškonų vienuolynas po savo stogu glaudė ir ginklus, ir kareivius

Gelvonų pranciškonų vienuolynas po savo stogu glaudė ir ginklus, ir kareivius
Senovės romėnai sakė: „Visi bijo bėgančio laiko, o laikas – piramidžių“. Taip sakydami, jie norėjo pabrėžti, kad net laikas nesugebėjo įveikti šių statinių.
Tačiau ne viskas, kas sukurta žmonių rankomis, įstengia atsilaikyti prieš laiko tėkmę. Ypač, kai daug kas priklauso nuo stichijos ir žmogaus, kuris sugriauna tai, ką pastatė protėviai.
Kiekviename mieste, didesniame ar mažame miestelyje yra statinių, kurių šiandien belikę tik apgailėtini likučiai. Neretai kažkada žmonėms tarnavusius statinius mena tik žmonių prisiminimai. Laimė, kad XIX a. išradus fotografiją žmonija turi galimybę bent jau pamatyti, kaip anksčiau tai atrodė.
Tarp tokių statinių gali būtų paminėti kelis, anuomet puošusius Gelvonų miestelį. Pirmiausia taiu – mažai kam bežinomas XIX a miestelyje stovėjęs Pranciškonų vienuolynas, kurį nusiaubė XIX a. pabaigoje kilęs gaisras. Jo metu visiškai sudegė senoji medinė bažnyčia.
Katalikų bažnyčia Gelvonuose atsirado 1700-aisiais
Kaip teigiama „Versmių“ leidyklos išleistoje monografijoje „Gelvonai“, miestelio „bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno istorija atskleidė kelis šimtmečius trukusį katalikiškosios pasaulėžiūros įsiliejimą į vietos tradicijas. Vienuolių pakvietimas į Gelvonus atspindi ir religinės ideologijos pokyčius, vykusius XVI-XVII a. visoje Europoje, taip pat ir LDK. Visa tai išryškino reformacija, kuri vertė persitvarkyti ir viduramžišką Lietuvos bažnyčią. Tą atspindėjo vienuolynų plėtra visoje valstybėje. Veiklos efektyvumą lėmė tiesioginis bendravimas su gyventojais, jų įliejimas į bažnytinę bendriją. Svarbus dar vienas pranciškonų veiklos aspektas – vietinių tradicijų sukrikščioninimas. Unikalus atvejis užfiksuotas šioje parapijoje. Tai dubenėtas akmuo su dokumentuotais stebuklais, kuriuos patvirtino tikintieji. Jo dalis su sakraliniais fragmentais pranciškonų dėka išliko iki mūsų dienų, nes buvo pagarbiai įkomponuotas į koplyčios altoriaus pagrindą“.
Pasak tyrinėtojų ir monografijos sudarytojų, Gelvonų bažnyčia literatūroje pradėta minėti tik reformacijos metu ir išryškėjo po K. Daumanto suteiktos fundacijos. Reikia atkreipti dėmesį, kad vyskupas M. Slupskis Gelvonuose esantį šventą akmenį lankė dar prieš pranciškonų įsikūrimą miestelyje. Kadangi reformatai Marijos garbinimą atmetė, lieka vienintelė išvada, kad Gelvonuose pirmoji bažnyčia ar koplyčia buvo daug anksčiau.
Anot istorikų, Gelvonuose dar XVII a. buvo kalvinų šventykla (kai kuriais duomenimis, anot H. Merčingo, 1642 ar 1644 metais Gelvonų dvare veikė evangelikų koplyčia, ją globojo Mažeika, o aptarnavo Deltuvos reformatų pamokslininkas), o paskui jų bažnyčią perėmę katalikai, kurie 1700 m. ją atnaujino ar pastatę naują, o 1842 m. – vėl atnaujino. Tai buvo medinė bažnyčia. Pasakojama, kad yra išlikusi 1880-1890 m. nuotrauka. Nors joje matomi tik atskiri fragmentai, bet jie padeda aiškiau suvokti išorinį vaizdą. Anot monografijos „Gelvonai“, iš tų nuoytaukų matyti, kad iki pat sudegimo bažnyčia buvo barokinė: „Tai rodo banguoto silueto frontoninis skydas, po juo esanti plati karnizinė juosta, dar žemiau, matyt, buvo siauresnė langų eilė chorui apšviesti, pro medžius matėsi neryškus zakristijos frontonas. Iki 1830 m. bažnyčia dar turėjo bokštelius, būdingus brandžiajam ir vėlyvajam barokui“.
Tiesa, Vilniaus vyskupijos istorikas J. Kurčevskis pirmosios bažnyčios įkūrimo laiką siejo su Aleksandro Sapiegos vyskupavimu (1666-1671), teigiama monografijoje „Gelvonai“. Kaip tvirtina tas pats šaltinis, „kiek vėliau, 1686 m., Kazimieras Siesickis pastatė naują bažnyčią, o 1762 m. Radvilienė suteikė naują fundaciją“.
Skyrė išlaikymą 6 vienuoliams
Anot J. Gimbuto sudarytos Lietuvos bažnyčių chronologijos, 1685 metais Gelvonuose buvo pastatytas vienuolynas, kuriame įsikūrusiems pranciškonams, anot istoriko B. Kvyklio, 1686 metais buvo perduota iš protestantų atimta bažnyčia. Pranciškonys palaikė artimus ryšius su Liukoniais. Tai leidžia spėti, kad pirmieji Gelvonuose galėjo įsikurti Vilniaus pranciškonai konventualai, kurių fundacijose įvardyti Liukonys kaip fundacinė žemė vienuolynui.
Vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1688 m. Gelvonų parapijos ribų nustatymo dokumente paaiškino, kad „Kazimieras Daumantas Siesickis naujai fundavo vienuolyną, kai išvarė sąmyšio kėlėjus“.
Yra duomenų, kad mūrinį vienuolyną projektavo architektas K. Kaminskis. Vienuolyną uždarius, jis buvo perdarytas į carinės armijos kareivines.
Gelvonų dvaro atsiradimą istorikai sieja su Vytautu, kuris Gelvonų ir Siesikų žemes dovanojo Daumantui, o karalius Aleksandras 1502 m. gruodžio 15 d. tą fundaciją patvirtino Gabrieliui ir jo sūnums. Taigi prie įsikūrusių dvarų formavosi miesteliai su kultūriniais centrais – bažnyčiomis. Kadangi Siesikai tapo Daumantų valdų centru, Gelvonai liko antraeiliu dvaru, todėl jo istorija mažai žinoma. Iš pradžių Gelvonai priklausė Kernavės pavietui, o po 1564-1566 m. reformos atiteko Vilniaus pavietui ir tapo jo pakraščiu. Žinoma, kad XVI a. viduryje Gelvonai buvo priskirti prie mažųjų miestelių ir mokėjo 30 kapų mokestį, kai tuo tarpu didieji – 100 kapų grašių.
Gelvonų vienuolyno iškilimas siejamas su Kazimieru Daumantu Siesickiu, kuris užėmė aukštą valstybinį postą (LDK stalininkas), grįžo į katalikybę ir pripažino savo klaidas. 1666 m. balandžio 17 d. paveldėjęs Gelvonus, jis tuoj pat pasistengė suręsti laikiną bažnyčią. 1686 m. gruodžio 2 d. K. Daumantas Siesickis pranciškonams suteikė tvirtą fundaciją. Gelvonuose turėjo gyventi 6 vienuoliai. Vienas iš jų privalėjo mokėti lietuviškai. Iš savo dvaro – Gelvonų miestelio – K. Daumantas Siesickis užrašė 10 000 auksinų.
Kaip teigiama monografijoje „Gelvonai“, 1804 m. Gelvonų bažnyčios vizitavimo ataskaitoje yra duomenų ir apie vienuolyną – jis trumpai aprašytas, pabrėžta puiki jo architektūra. Šalia bažnyčios buvo prieglauda ir mokykla. Įvardyti vienuoliai – S. Landzbergas (gvardijonas), P. Mažeika (pamokslininkas), P. Rosenas, M. Makarevičius, D. Bogušas ir broliai – A. Kirilevskis, F. Čechavičius.
Prie vienuolyno – spirito varykla ir parapijos mokykla
Istorikų nuomone, pirmasis vienuolynas Gelvonuose turėjo būti medinis, bet jo aprašų surasti nepavyko. Kaip teigiama monografijoje „Gelvonai“, 1788 m. Kazimieras Kaminskis (1751-1828) suprojektavo mūrinį pastatą. Jis mokėsi Vilniaus pranciškonų kolegijoje, 1777 m. tobulinosi Bolonijos universitete. 1778 m. grįžo į Vilnių, rekonstravo Vilniaus pranciškonų Svč. Marijos Mergelės bažnyčią ir vienuolyną. Dėstė matematiką Kražių kolegijoje. 1798 m. paruošė architektūros pradmenų vadovėlį. Vienuolynas įgavo ramaus vėlyvojo baroko formas. Įtaką tam darė klasicizmas. Gelvonų vienuolyne irgi derino baroką ir klasicizmą. Planas L raidės formos, vidaus erdvės turi vienpusę koridorinę struktūrą, patalpos perdengtos kryžminiais skliautais. Visa tai perimta iš baroko, kuris naudojo viduramžių vienuolynuose suformuotas konstrukcijas.
Išorinį vienuolyno vaizdą formuoja du dviaukščiai pastatai, sujungti stačiu kampu. Pietvakarių korpusas visiškai netoli bažnyčios presbiterijos. Jis prasideda kvadratinio plano siaura koplyčia, sujungta su vienuolyno koridoriumi. Si tarpinė grandis žemesnė ir aiškiai skiria abu korpusus. Vienuolyną ir koplyčią jungiantis protarpsnis apipavidalintas dviem praėjimo arkinėmis angomis, kurios įsilieja į abiejų korpusų vienodo aukščio aukštus. Vakarinis priekinis fasadas tapo asimetrišku ir dinamišku. Abiejų linijų į šventorių pasukti fasadai užbaigti plačiais karnizais, aukštai atskirti briaunų juostomis, šonai aprėminti supaprastintais piliastrais. Tad orderinis apipavidalinimas labai kuklus. Fasadų dinamiką kuria stačiakampių langų angų ritmika. Kraštuose jos išdėstytos didesniu atstumu, vidurinėje dalyje sutankintos. Tas padeda sukurti erdviškumo iliuziją, todėl vizitacijose fasadai įvardyti optiniais. Vienuolyne architektas suderino du stilius. L planas, vakarų korpuso tūrių kontrastai, ritminė angų kaita būdingi barokui. Fasadų horizontalūs skaidymai, sienų griežtas aprėminimas – aiški klasicizmo įtaka.
Vienuolyno vaizdą papildo 1820 ir 1830 m. vyskupų vizitacijų inventorinės žinios. Pastatas buvo 10 žingsnių nuo bažnyčios, mūrinis, dviejų aukštų, L raidės pavidalo, 60,5 x 17,75 uolekčių. Aplink aptvertas karnizais. Iš vakarų, t. y. iš šventoriaus pusės, į vidų vedė vienvėrės durys. Įėjus į koridorių, patenkam į moratoriumą, arba koplyčią, su dviem langais ir mūriniais skliautais. Joje keturi popiežių portretai ir dar du paveikslai. Iš koplyčios durys vedė į vienuolynų celę (klauzūrą) su trimis paveikslais, o po to išėjimas į koridorių, kurį puošė šeši paveikslai. Jo pradžioje – keturi vienalangiai vienuolių kambariai. Gale koridoriaus dviguba stancija, skirta vienuolyno vyriausiajam, joje 9 popiežių ir kitų portretai. Šalia šios patalpos laiptinė ir po ja sandėlis. Tolimesniame koridoriuje – refektoriumas, virtuvė, maisto sandėliukas, šeimynos patalpos. Antrajame aukšte buvo trys dvigubos stancijos ir trys vieno kambario patalpos, bibliotekos salė, trys kambariai vienuolių daiktams.
Abu aukštai skliautėti, pastatą apšildė penkios koklių krosnys, grindys išklotos plytomis. Aišku, kad architekto projektas buvo įvykdytas ir bažnyčia kartu su vienuolynu sukūrė vientisą kompleksą. Jį papildė ūkinės paskirties pastatai: arklidė su vežimine (33,5 x 11 uolekčių), šalia jų puošnus svirnas su penkių kolonų portiku, raudonai dažytas, iškeltas ant pamūrio. Viduje turėjo du skyrius. Priekyje, viršuje buvo du dideli langai, žemiau – šeši maži. Ūkinius pastatus papildė medinis malūnas, mūrinis sandėlis, palivarkas, arba šeimynos namas (2,5 x 15,5 uolekčių) su dviem pirkiom ir dviem kamarom bei aštuoniais langais. Gyvuliams laikyti buvo trys tvarteliai, o pašarams – klojimas. Neapsieita ir be tais laikais pelningos spirito varyklos, prie kurios prisišliejo džiovykla. Vienuolyno kieme stovėjo parapijos mokykla (30 x 11 uolekčių), bet ji jau 1820 m. neturėjo mokinių. Šalia jos – špitolė su 8 gyventojais.
Vienuolyno-bažnyčios kompleksą nuo ūkinių pastatų skyrė trys daržai ir 180 medžių sodas. Iš viso čia buvo trys margai žemės, o pasėliams prie vienuolyno 1784 m. vieną valaką padovanojo Polocko vaivada T. Žaba. Pagrindinės žemės buvo Dusetų parapijoje, Staškūniškėse. Iš viso vienuoliams priklausė 25 valakai, 23 margai ir 92 rykštės kartu su valstiečių žemėmis. Dabartiniais matais dirbamą plotą sudarė 175-200 ha.
Vienuolyne – ginklų „lobis“
Kaip pasakojama, Gelvonų vienuolynas buvo susijęs su Pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos padalijimu 1793 metais. Šioje parapijoje nemažai žemių priklausė didikams Kosakovskiams. LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis su Rusijos carienės Jekaterinos II pagalba organizavo Lietuvoje konfederaciją ir 1792 m. birželio 25 d. užėmė Vilnių. Jis siūlė nutraukti santykius su Lenkija ir prisijungti prie Rusijos. 1794 m. balandžio 23 d. Jokūbas Jasinskis Lietuvoje organizavo sukilimą ir užėmė Vilnių. Suėmė rusų vadovybę ir S. Kosakovskį, kuris kaip valstybės išdavikas buvo pakartas. Bausmė viešai įvykdyta Rotušės aikštėje. 1794 m. gegužės 1 d. surasta S. Kosakovskio slaptavietė Gelvonų vienuolyne. Visas rastas turtas buvo surašytas ir nusiųstas aukščiausiajai karinei valdžiai. Kai ką iš šio sąrašo galima paminėti: muškietų – 6, pistoletų – 7, karabinų – 28, viena bulava, puošta brangakmeniais, kita – plieninė auksuota, Baltojo Erelio ir Maskvos ordinų žvaigždės, 4 sidabrinės vazos ant atramų. Garderobą sudarė: maskviškis žalias munduras, turkiški batai ir kilimai bei kita apranga. Iš transporto priemonių išliko brička, vežimai karo šaudmenims pervežti. Aišku, kad jis vienuolyno patalpose buvo įrengęs laikiną karinę stovyklą ir ruošėsi artėjančiam sukilimui.
1820 m. vienuolyne gyveno gvardionas Danielius Michalovskis, pamokslininkai Vladislovas Andriuškavičius ir Pranciškus Zobernas bei zakristijonas Dominykas Bogušas. 1830 m. jų skaičius padidėjo. Paminėti kun. Liudvikas Klimanskis, kun. D. Bogušas, Faustas Pacevskis, Jonas Jackevičius, Jonas Šeremetas, Vladislovas Fursevi-čius. Visi jie šlėktos. Vienuolyną aptarnavo 10 žmonių, bažnyčią – 560.
1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, o 1844 m. bažnyčios administratorius Danevičius vyskupui Klangevičiui raportavo, kad vienuolyne pradėti įrenginėti butai rusų batalionui įkurdinti. Darbų vykdytojas leido dar laikinai gyventi vienuoliams, kol vyksta darbai antrajame aukšte, bet siūlė juos perkelti į paprastą lūšną. Klebonijai žemės dar neduota, nors prieš metus visi vienuolyno palivarkai atiteko iždui. O tuo metu (1845-1848) pirklio Ch. Anglino statybininkai vienuolyne jau įrenginėjo kareivines. Vėliau (1858, 1861) buvo numatytos naujos statybos ir paruošti projektai. Padidėjus rusų skaičiui 1872 m. buvo pastatyta atskira cerkvė.
Naują bažnyčią suprojektavo cerkvių architektas
1895 metais medinei bažnyčiai ir vienuolynui sudegus, klebonas J. Deksnys organizavo bažnytinį komitetą ir pradėjo rinkti iš parapijiečių aukas – pinigus, statybines medžiagas. Anot jau minėtos monografijos, valstiečiai sutiko aukoti po 20 rb ir po vieną sieksnį akmenų bei vieną statinę kalkių. Prie bažnyčios statybos prisidėjo ir vietiniai dvarininkai, pavyzdžiui – B. Montvila aukojo 500 rb. Didelę pagalbą suteikė Gelvonų daro savininkas Gustavas Pliateris. Jis iš Varšuvos Blombergo firmos nupirko ir padovanojo vargonus. Jo lėšomis buvo pastatytos trys krosnys kalkėms degti ir viena krosnis plytoms paruošti. Statybą aprūpino lentomis ir malkomis, Platerių giminė prisidėjo piniginėmis aukomis.
Reikalingos lėšos buvo surinktos, ir kleb. J. Krinskis paprašė Vilniaus gubernatoriaus leidimo statyti mūrinę bažnyčią. Su prašymu pateikė brėžinius ir sąmatą. 1896 m. birželio 13 d. buvo duotas leidimas, nurodant, kad naujoji bažnyčia būtų 10 sieksnių atstumu nuo pravoslavų cerkvės. Projektą ir sąmatą parengė architektas Aleksejus Polozovas, vidaus erdvę suprojektavęs 600 žmonių. Šis architektas Vilniaus gubernijoje suprojektavo apie 40 cerkvių ir keletą bažnyčių.
Nors laikoma, kad  bažnyčia buvo pastatyta 1897 m., yra duomenų tai buvus 1898 m.
Parengė Gintaras Bielskis
Gelvonų vienuolynas. XIX a. pabaiga. S. Kosakovskio nuotrauka.

Senovės romėnai sakė: „Visi bijo bėgančio laiko, o laikas – piramidžių“. Taip sakydami, jie norėjo pabrėžti, kad net laikas nesugebėjo įveikti šių statinių.

Tačiau ne viskas, kas sukurta žmonių rankomis, įstengia atsilaikyti prieš laiko tėkmę. Ypač, kai daug kas priklauso nuo stichijos ir žmogaus, kuris sugriauna tai, ką pastatė protėviai.

Kiekviename mieste, didesniame ar mažame miestelyje yra statinių, kurių šiandien belikę tik apgailėtini likučiai. Neretai kažkada žmonėms tarnavusius statinius mena tik žmonių prisiminimai. Laimė, kad XIX a. išradus fotografiją žmonija turi galimybę bent jau pamatyti, kaip anksčiau tai atrodė.

Tarp tokių statinių galima būtų paminėti kelis, anuomet puošusius Gelvonų miestelį. Pirmiausia tai – mažai kam bežinomas XIX a miestelyje stovėjęs Pranciškonų vienuolynas, kurį nusiaubė XIX a. pabaigoje kilęs gaisras. Jo metu visiškai sudegė senoji medinė bažnyčia.

Katalikų bažnyčia Gelvonuose atsirado 1700-aisiais

Kaip teigiama „Versmių“ leidyklos išleistoje monografijoje „Gelvonai“, miestelio „bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno istorija atskleidė kelis šimtmečius trukusį katalikiškosios pasaulėžiūros įsiliejimą į vietos tradicijas. Vienuolių pakvietimas į Gelvonus atspindi ir religinės ideologijos pokyčius, vykusius XVI-XVII a. visoje Europoje, taip pat ir LDK. Visa tai išryškino reformacija, kuri vertė persitvarkyti ir viduramžišką Lietuvos bažnyčią. Tą atspindėjo vienuolynų plėtra visoje valstybėje. Veiklos efektyvumą lėmė tiesioginis bendravimas su gyventojais, jų įliejimas į bažnytinę bendriją. Svarbus dar vienas pranciškonų veiklos aspektas – vietinių tradicijų sukrikščioninimas. Unikalus atvejis užfiksuotas šioje parapijoje. Tai dubenėtas akmuo su dokumentuotais stebuklais, kuriuos patvirtino tikintieji. Jo dalis su sakraliniais fragmentais pranciškonų dėka išliko iki mūsų dienų, nes buvo pagarbiai įkomponuotas į koplyčios altoriaus pagrindą“.

Pasak tyrinėtojų ir monografijos sudarytojų, Gelvonų bažnyčia literatūroje pradėta minėti tik reformacijos metu ir išryškėjo po K. Daumanto suteiktos fundacijos. Reikia atkreipti dėmesį, kad vyskupas M. Slupskis Gelvonuose esantį šventą akmenį lankė dar prieš pranciškonų įsikūrimą miestelyje. Kadangi reformatai Marijos garbinimą atmetė, lieka vienintelė išvada, kad Gelvonuose pirmoji bažnyčia ar koplyčia buvo daug anksčiau.

Anot istorikų, Gelvonuose dar XVII a. buvo kalvinų šventykla (kai kuriais duomenimis, anot H. Merčingo, 1642 ar 1644 metais Gelvonų dvare veikė evangelikų koplyčia, ją globojo Mažeika, o aptarnavo Deltuvos reformatų pamokslininkas), o paskui jų bažnyčią perėmę katalikai, kurie 1700 m. ją atnaujino ar pastatę naują, o 1842 m. – vėl atnaujino. Tai buvo medinė bažnyčia. Pasakojama, kad yra išlikusi 1880-1890 m. nuotrauka. Nors joje matomi tik atskiri fragmentai, bet jie padeda aiškiau suvokti išorinį vaizdą. Anot monografijos „Gelvonai“, iš tų nuotraukų matyti, kad iki pat sudegimo bažnyčia buvo barokinė: „Tai rodo banguoto silueto frontoninis skydas, po juo esanti plati karnizinė juosta, dar žemiau, matyt, buvo siauresnė langų eilė chorui apšviesti, pro medžius matėsi neryškus zakristijos frontonas. Iki 1830 m. bažnyčia dar turėjo bokštelius, būdingus brandžiajam ir vėlyvajam barokui“.

Tiesa, Vilniaus vyskupijos istorikas J. Kurčevskis pirmosios bažnyčios įkūrimo laiką siejo su Aleksandro Sapiegos vyskupavimu (1666-1671), teigiama monografijoje „Gelvonai“. Kaip tvirtina tas pats šaltinis, „kiek vėliau, 1686 m., Kazimieras Siesickis pastatė naują bažnyčią, o 1762 m. Radvilienė suteikė naują fundaciją“.

Skyrė išlaikymą 6 vienuoliams

Anot J. Gimbuto sudarytos Lietuvos bažnyčių chronologijos, 1685 metais Gelvonuose buvo pastatytas vienuolynas, kuriame įsikūrusiems pranciškonams, anot istoriko B. Kvyklio, 1686 metais buvo perduota iš protestantų atimta bažnyčia. Pranciškonai palaikė artimus ryšius su Liukonimis. Tai leidžia spėti, kad pirmieji Gelvonuose galėjo įsikurti Vilniaus pranciškonai konventualai, kurių fundacijose įvardyti Liukonys kaip fundacinė žemė vienuolynui.

Vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1688 m. Gelvonų parapijos ribų nustatymo dokumente paaiškino, kad „Kazimieras Daumantas Siesickis naujai fundavo vienuolyną, kai išvarė sąmyšio kėlėjus“.

Gelvonų vienuolynas. XIX a. pabaiga. S. Kosakovskio nuotrauka.

Gelvonų vienuolynas. XIX a. pabaiga. S. Kosakovskio nuotrauka.

Yra duomenų, kad mūrinį vienuolyną projektavo architektas K. Kaminskis. Vienuolyną uždarius, jis buvo perdarytas į carinės armijos kareivines.

Gelvonų dvaro atsiradimą istorikai sieja su Vytautu, kuris Gelvonų ir Siesikų žemes dovanojo Daumantui, o karalius Aleksandras 1502 m. gruodžio 15 d. tą fundaciją patvirtino Gabrieliui ir jo sūnums. Taigi prie įsikūrusių dvarų formavosi miesteliai su kultūriniais centrais – bažnyčiomis. Kadangi Siesikai tapo Daumantų valdų centru, Gelvonai liko antraeiliu dvaru, todėl jo istorija mažai žinoma. Iš pradžių Gelvonai priklausė Kernavės pavietui, o po 1564-1566 m. reformos atiteko Vilniaus pavietui ir tapo jo pakraščiu. Žinoma, kad XVI a. viduryje Gelvonai buvo priskirti prie mažųjų miestelių ir mokėjo 30 kapų mokestį, kai tuo tarpu didieji – 100 kapų grašių.

Gelvonų vienuolyno iškilimas siejamas su Kazimieru Daumantu Siesickiu, kuris užėmė aukštą valstybinį postą (LDK stalininkas), grįžo į katalikybę ir pripažino savo klaidas. 1666 m. balandžio 17 d. paveldėjęs Gelvonus, jis tuoj pat pasistengė suręsti laikiną bažnyčią. 1686 m. gruodžio 2 d. K. Daumantas Siesickis pranciškonams suteikė tvirtą fundaciją. Gelvonuose turėjo gyventi 6 vienuoliai. Vienas iš jų privalėjo mokėti lietuviškai. Iš savo dvaro – Gelvonų miestelio – K. Daumantas Siesickis užrašė 10 000 auksinų.

Kaip teigiama monografijoje „Gelvonai“, 1804 m. Gelvonų bažnyčios vizitavimo ataskaitoje yra duomenų ir apie vienuolyną – jis trumpai aprašytas, pabrėžta puiki jo architektūra. Šalia bažnyčios buvo prieglauda ir mokykla. Įvardyti vienuoliai – S. Landzbergas (gvardijonas), P. Mažeika (pamokslininkas), P. Rosenas, M. Makarevičius, D. Bogušas ir broliai – A. Kirilevskis, F. Čechavičius.

Prie vienuolyno – spirito varykla ir parapijos mokykla

Istorikų nuomone, pirmasis vienuolynas Gelvonuose turėjo būti medinis, bet jo aprašų surasti nepavyko. Kaip teigiama monografijoje „Gelvonai“, 1788 m. Kazimieras Kaminskis (1751-1828) suprojektavo mūrinį pastatą. Jis mokėsi Vilniaus pranciškonų kolegijoje, 1777 m. tobulinosi Bolonijos universitete. 1778 m. grįžo į Vilnių, rekonstravo Vilniaus pranciškonų Švč. Marijos Mergelės bažnyčią ir vienuolyną. Dėstė matematiką Kražių kolegijoje. 1798 m. paruošė architektūros pradmenų vadovėlį. Vienuolynas įgavo ramaus vėlyvojo baroko formas. Įtaką tam darė klasicizmas. Gelvonų vienuolyne irgi derino baroką ir klasicizmą. Planas L raidės formos, vidaus erdvės turi vienpusę koridorinę struktūrą, patalpos perdengtos kryžminiais skliautais. Visa tai perimta iš baroko, kuris naudojo viduramžių vienuolynuose suformuotas konstrukcijas.

Išorinį vienuolyno vaizdą formuoja du dviaukščiai pastatai, sujungti stačiu kampu. Pietvakarių korpusas visiškai netoli bažnyčios presbiterijos. Jis prasideda kvadratinio plano siaura koplyčia, sujungta su vienuolyno koridoriumi. Si tarpinė grandis žemesnė ir aiškiai skiria abu korpusus. Vienuolyną ir koplyčią jungiantis protarpsnis apipavidalintas dviem praėjimo arkinėmis angomis, kurios įsilieja į abiejų korpusų vienodo aukščio aukštus. Vakarinis priekinis fasadas tapo asimetrišku ir dinamišku. Abiejų linijų į šventorių pasukti fasadai užbaigti plačiais karnizais, aukštai atskirti briaunų juostomis, šonai aprėminti supaprastintais piliastrais. Tad orderinis apipavidalinimas labai kuklus. Fasadų dinamiką kuria stačiakampių langų angų ritmika. Kraštuose jos išdėstytos didesniu atstumu, vidurinėje dalyje sutankintos. Tas padeda sukurti erdviškumo iliuziją, todėl vizitacijose fasadai įvardyti optiniais. Vienuolyne architektas suderino du stilius. L planas, vakarų korpuso tūrių kontrastai, ritminė angų kaita būdingi barokui. Fasadų horizontalūs skaidymai, sienų griežtas aprėminimas – aiški klasicizmo įtaka.

Vienuolyno vaizdą papildo 1820 ir 1830 m. vyskupų vizitacijų inventorinės žinios. Pastatas buvo 10 žingsnių nuo bažnyčios, mūrinis, dviejų aukštų, L raidės pavidalo, 60,5 x 17,75 uolekčių. Aplink aptvertas karnizais. Iš vakarų, t. y. iš šventoriaus pusės, į vidų vedė vienvėrės durys. Įėjus į koridorių, patenkam į moratoriumą, arba koplyčią, su dviem langais ir mūriniais skliautais. Joje keturi popiežių portretai ir dar du paveikslai. Iš koplyčios durys vedė į vienuolynų celę (klauzūrą) su trimis paveikslais, o po to išėjimas į koridorių, kurį puošė šeši paveikslai. Jo pradžioje – keturi vienalangiai vienuolių kambariai. Gale koridoriaus dviguba stancija, skirta vienuolyno vyriausiajam, joje 9 popiežių ir kitų portretai. Šalia šios patalpos laiptinė ir po ja sandėlis. Tolimesniame koridoriuje – refektoriumas, virtuvė, maisto sandėliukas, šeimynos patalpos. Antrajame aukšte buvo trys dvigubos stancijos ir trys vieno kambario patalpos, bibliotekos salė, trys kambariai vienuolių daiktams.

Abu aukštai skliautėti, pastatą apšildė penkios koklių krosnys, grindys išklotos plytomis. Aišku, kad architekto projektas buvo įvykdytas ir bažnyčia kartu su vienuolynu sukūrė vientisą kompleksą. Jį papildė ūkinės paskirties pastatai: arklidė su vežimine (33,5 x 11 uolekčių), šalia jų puošnus svirnas su penkių kolonų portiku, raudonai dažytas, iškeltas ant pamūrio. Viduje turėjo du skyrius. Priekyje, viršuje buvo du dideli langai, žemiau – šeši maži. Ūkinius pastatus papildė medinis malūnas, mūrinis sandėlis, palivarkas, arba šeimynos namas (2,5 x 15,5 uolekčių) su dviem pirkiom ir dviem kamarom bei aštuoniais langais. Gyvuliams laikyti buvo trys tvarteliai, o pašarams – klojimas. Neapsieita ir be tais laikais pelningos spirito varyklos, prie kurios prisišliejo džiovykla. Vienuolyno kieme stovėjo parapijos mokykla (30 x 11 uolekčių), bet ji jau 1820 m. neturėjo mokinių. Šalia jos – špitolė su 8 gyventojais.

Vienuolyno-bažnyčios kompleksą nuo ūkinių pastatų skyrė trys daržai ir 180 medžių sodas. Iš viso čia buvo trys margai žemės, o pasėliams prie vienuolyno 1784 m. vieną valaką padovanojo Polocko vaivada T. Žaba. Pagrindinės žemės buvo Dusetų parapijoje, Staškūniškėse. Iš viso vienuoliams priklausė 25 valakai, 23 margai ir 92 rykštės kartu su valstiečių žemėmis. Dabartiniais matais dirbamą plotą sudarė 175-200 ha.

Vienuolyne – ginklų „lobis“

Kaip pasakojama, Gelvonų vienuolynas buvo susijęs su Pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos padalijimu 1793 metais. Šioje parapijoje nemažai žemių priklausė didikams Kosakovskiams. LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis su Rusijos carienės Jekaterinos II pagalba organizavo Lietuvoje konfederaciją ir 1792 m. birželio 25 d. užėmė Vilnių. Jis siūlė nutraukti santykius su Lenkija ir prisijungti prie Rusijos. 1794 m. balandžio 23 d. Jokūbas Jasinskis Lietuvoje organizavo sukilimą ir užėmė Vilnių. Suėmė rusų vadovybę ir S. Kosakovskį, kuris kaip valstybės išdavikas buvo pakartas. Bausmė viešai įvykdyta Rotušės aikštėje. 1794 m. gegužės 1 d. surasta S. Kosakovskio slaptavietė Gelvonų vienuolyne. Visas rastas turtas buvo surašytas ir nusiųstas aukščiausiajai karinei valdžiai. Kai ką iš šio sąrašo galima paminėti: muškietų – 6, pistoletų – 7, karabinų – 28, viena bulava, puošta brangakmeniais, kita – plieninė auksuota, Baltojo Erelio ir Maskvos ordinų žvaigždės, 4 sidabrinės vazos ant atramų. Garderobą sudarė: maskviškis žalias munduras, turkiški batai ir kilimai bei kita apranga. Iš transporto priemonių išliko brička, vežimai karo šaudmenims pervežti. Aišku, kad jis vienuolyno patalpose buvo įrengęs laikiną karinę stovyklą ir ruošėsi artėjančiam sukilimui.

1820 m. vienuolyne gyveno gvardionas Danielius Michalovskis, pamokslininkai Vladislovas Andriuškavičius ir Pranciškus Zobernas bei zakristijonas Dominykas Bogušas. 1830 m. jų skaičius padidėjo. Paminėti kun. Liudvikas Klimanskis, kun. D. Bogušas, Faustas Pacevskis, Jonas Jackevičius, Jonas Šeremetas, Vladislovas Fursevi-čius. Visi jie šlėktos. Vienuolyną aptarnavo 10 žmonių, bažnyčią – 560.

1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, o 1844 m. bažnyčios administratorius Danevičius vyskupui Klangevičiui raportavo, kad vienuolyne pradėti įrenginėti butai rusų batalionui įkurdinti. Darbų vykdytojas leido dar laikinai gyventi vienuoliams, kol vyksta darbai antrajame aukšte, bet siūlė juos perkelti į paprastą lūšną. Klebonijai žemės dar neduota, nors prieš metus visi vienuolyno palivarkai atiteko iždui. O tuo metu (1845-1848) pirklio Ch. Anglino statybininkai vienuolyne jau įrenginėjo kareivines. Vėliau (1858, 1861) buvo numatytos naujos statybos ir paruošti projektai. Padidėjus rusų skaičiui 1872 m. buvo pastatyta atskira cerkvė.

Naują bažnyčią suprojektavo cerkvių architektas

1895 metais medinei bažnyčiai ir vienuolynui sudegus, klebonas J. Deksnys organizavo bažnytinį komitetą ir pradėjo rinkti iš parapijiečių aukas – pinigus, statybines medžiagas. Anot jau minėtos monografijos, valstiečiai sutiko aukoti po 20 rb ir po vieną sieksnį akmenų bei vieną statinę kalkių. Prie bažnyčios statybos prisidėjo ir vietiniai dvarininkai, pavyzdžiui – B. Montvila aukojo 500 rb. Didelę pagalbą suteikė Gelvonų daro savininkas Gustavas Pliateris. Jis iš Varšuvos Blombergo firmos nupirko ir padovanojo vargonus. Jo lėšomis buvo pastatytos trys krosnys kalkėms degti ir viena krosnis plytoms paruošti. Statybą aprūpino lentomis ir malkomis, Platerių giminė prisidėjo piniginėmis aukomis.

Reikalingos lėšos buvo surinktos, ir kleb. J. Krinskis paprašė Vilniaus gubernatoriaus leidimo statyti mūrinę bažnyčią. Su prašymu pateikė brėžinius ir sąmatą. 1896 m. birželio 13 d. buvo duotas leidimas, nurodant, kad naujoji bažnyčia būtų 10 sieksnių atstumu nuo pravoslavų cerkvės. Projektą ir sąmatą parengė architektas Aleksejus Polozovas, vidaus erdvę suprojektavęs 600 žmonių. Šis architektas Vilniaus gubernijoje suprojektavo apie 40 cerkvių ir keletą bažnyčių.

Nors laikoma, kad  bažnyčia buvo pastatyta 1897 m., yra duomenų tai buvus 1898 m.

Parengė Gintaras Bielskis

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Ar jau pasinaudojote proga po Širvintas pasivažinėti Kalėdiniu traukinuku?

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Farming simulator 19 mods
Apskaitos paslaugos
Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Išparduotuvė
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 34 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.