Kol šalyje, taip pat ir Širvintose buvo viešai svarstoma, ar dera nepriklausomoje Lietuvoje turėti paminklų ar gatvių, įamžinančių kalaboravimu su okupantais kaltinamus kultūros veikėjus, kai kur tyliai, be garsių fanfarų ir ažiotažo vietos žmonės jau įamžino tuos, kurie prisidėjo prie to, kad šiandien gyventume laisvi ir nepriklausomi. Kartais tokie sprendimai gali net nustebinti mažiau šalies istorija besidominčius žmones. Juo geriau – turime galimybę atversti dar vieną, mažiau pagarsintą krašto istorijos puslapį.
Į Liukonis užklydęs pašalietis gerokai nustebs atradęs keistai skambančią … Pulgio Lumbio gatvę. Pirma mintis, šovusi galvon, ko gero bus, jog vietos gyventojai taip pagerbė kokį vietinį Pupų Dėdę ar vaikams rašiusį literatą, prisidengusį lietuvio ausiai neįprastų slapyvardžiu. Tačiau realybė kitokia: liukoniškiai įamžino tarpukariu čia gyvenusio savanorio, valstybininko, pedagogo, Liukonių dvaro valdytojo Pulgio Lumbio atminimą.
Keli šaltiniai nurodo, kad pilnas Lumbio vardas buvo Fulgendas, tačiau tokio vardo Valstybinė lietuvių kalbos komisija apskritai nemini. Jos duomenų bazėse yra įrašytas vardas Fulgencijus, kuriuo galimai ir buvo pakrikštytas Pulgis Lumbis. Bet ir tai galėtų būti atskirų tyrinėjimų dalykas, mat tos pačios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos duomenų bazė rodo, jog mūsų šalyje tik dviems kūdikiams buvo suteiktas Fulgencijaus vardas. Tai nutiko 1927 ir 1965 metais (1953 metais vienas kūdikis buvo pavadintas Pulgiu). Ši statistika – nuo 1889 metų, o Pulgis Lumbis gimė 1891-aisiais. Kodėl jis neįtrauktas, lieka mįslė.
Pulgis Lumbis 1891 metų kovo 1 dieną gimė Utenos apskrities Daugailių valsčiaus Žadavainių kaime. Jo tėvai – ūkininkai Stanislovas Lumbis ir Ona Kemėklytė.
Beje, pokyčiai palietė ir Lumbio pavardę. Utenos krašto enciklopedija nurodo ir kitą jos versiją: Lumbė.
Kaip jį pristato Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainė, iki 19 metų dirbo lauko darbus, 1912 metais Kaune baigė „Saulės“ mokytojų kursus. 1913-1914 metais tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, grįžęs vadovavo Daugailių vartotojų bendrovei, 1915-1917 metais mokytojavo Utenos apylinkėse – Rybninkų ir Šnieriškių pradžios mokyklose.
1917-1918 metais Pulgis Lumbis studijavo Kauno dvasinėje akademijoje, kurios nebaigė, tapęs Lietuvos savanoriu. 1919 metais baigė Kauno karo mokyklą, o kovose su lenkais buvo patekęs į nelaisvę.
Lietuvos kariuomenėje Pulgis Lumbis tarnybą pradėjo artileristu, tarnavo kavalerijoje. Apdovanotas Vyčio Kryžiumi, Nepriklausomybės bei Savanorio-Kūrėjo ir kitais medaliais.
Apie Pulgį Lumbį kaip artileristą šiek tiek rašoma interneto portale partizanai.org:
„Apleidęs seminarijos sienas, savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, į artilerijos dalinius, čia jam teko atlikti istorinį žygį. Jis iššovė patį pirmąjį Lietuvos artilerijos sviedinį. Tai buvo 1919 m. kovo 26 d. Ir šis pirmasis sviedinys buvo labai taiklus. Pataikė į Deltuvos (Ukmergės aps.) kleboniją, pramušė sienoje skylę ir sprogo viduje.
Kažkaip nepaprastai skamba. Buvęs klierikas pataiko į kleboniją. Iš tikrųjų, Lumbis ne klebonijai keršijo, bet iš ten išbaidė patogiai įsikūrusį bolševikų štabą. Išsigandę bolševikai tuoj išlakstė iš klebonijos. Toj vietoj, kur sviedinys pro sieną įlindo, buvo prikalta paminklinė lenta. Bolševikai, okupavę Lietuvą, žinoma, tą lentą nuplėšė“.
1919 metais Pulgis Lumbis su kitais steigė Lietuvos darbo federaciją (LDF), o 1922 metų liepos 25-ąją, priklausydamas LDF frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų bloką, buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Priklausė I-ojo (1922.11.13-1923.03.13) ir II-ojo (1923.06.05-1926.06.02) seimų narys. Po 1926 metų dirbo pedagoginį darbą. 1932-1939 metais Pulgis Lumbis buvo Kauno miesto savivaldybės policijos nuovados viršininkas. 1939-1941 metais vėl mokytojavo.
Pulgis Lumbis vedė Anastasiją Simaškaitę (1899-1988).
Lietuvą okupavus sovietams, Pulgis Lumbis kurį laiką dirbo mokytoju, 1941 metais buvo suimtas ir ištremtas į Tomsko sritį. Tremtyje mirė 1953 metų kovo 31 dieną, beveik keturias savaites pergyvenęs Staliną. Perlaidotas Daugailiuose.
1957 metais emigracijoje leidžiamas „Tremties trimitas“ (Nr. 8) pateikė daugiau smulkmenų iš Pulgio Lumbio biografijos. Povilas Dirkis pasakojo Pulgį Lumbį pažinojęs nuo 1908 metų, kai jis buvo dar mokiniu „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune ir priklausė lietuvių mokinių slaptai kuopelei.
„Tai buvo stambaus sudėjimo jaunuolis 18-19 m. amžiaus su didele energija ir pasiryžimu Lietuvos ateičiai. 1910 m. jis baigė tuos kursus ir įsigijo mokytojo cenzą. Mokytojo profesija Lumbio kažkaip neviliojo ir jis buvo nusistatęs pasekti kokį nors universitetą, kuriame galėtų įsigyti širdžiai artimesnę profesiją. Tačiau tam buvo reikalingos lėšos, kurių tėvų ūkis ir brolis kun. Mamertas, tuo laiku buvęs Šančių klebonas, savo laiku jį rėmęs, neįstengė sutelkti.
Tuomet Lumbis važiuoja į savo numylėtus Daugailius ir gauna darbą kooperatyve. Padirbėjęs metus laiko ir, „užsikalęs“ šiek tiek lėšų ir gavęs paramą iš brolio kunigo, 1911 m. Lumbis vyksta Petrapilin ir tampa Politechnikumo studentu.
Didysis karas Lumbį užklumpa Petrapilyje. Ten studijas jis tęsė iki 1915 m. pradžios. Pradėjus rusų armijai trauktis iš Pabaltijo, Lumbis nutraukia studijas ir vėl grįžta į Daugailius. Čia jis kažkaip išvengia ir mobilizacijos ir tremties. Atseit, pasilieka Lietuvoje ir, vokiečiams okupavus Lietuvą, Lumbis pasidaro Griūčių mokyklos vedėju. Ten mokytojaudamas jis nerimsta.
1917 m. meta mokytojo darbą, vyksta Kaunan ir įstoja į Kauno Kunigų Seminariją. Jį, turintį aukštesnio mokslo cenzą, priima į 3 kursą. Mokslas jam sekasi. Seminarijoje jis išbūna iki 1919 m. pradžios. Ji ten užklupo ir karo pabaiga ir 1918 vasario 16 diena, atnešusi Lietuvai nepriklausomybę.
Kaip tik tuo metu prasidėjo nepaprastas judėjimas Lietuvoje: užvirė nepriklausomybės darbas. Čia atkuriama buv. Lietuvos kariuomenė, šaukiami savanoriai ginti krašto. Steigiamos įvairios valdymo įstaigos ir t.t. Nors kunigų seminarijos rūmų sienos ir storos, tačiau gandai savaime pasiekia ir klierikus. Jų tautiškumas ir tėvynės meilė keleriopai pakyla ir tos mintys nedavė ramybės ir Lumbiui.
1919 m. pirmomis dienomis naujai formuojamus kariuomenės dalinius perkėlus į Kauną ir man patekus į Kauno Komendantūrą, sugalvojau tuojau aplankyti savo mokslo draugus, esančius Kauno kunigų seminarijoje. Jų skaičiuje buvo ir Pulgis Lumbis. Vieną gražią popiete pasipuošiau pirmąja Lietuvos kariuomenės karininko uniforma ir nužygiavau tiesiose į seminarijos rūmus, kuriuose likimas buvo privertęs ir mane keletą mėnesių pabuvoti. Mane sutiko rūmų sargas ir. be jokių ceremonijų atvedė Į svečių salę, kurioje už kelių minučių atsirado Pulgis, Vincas, Jonas, Antanas ir kt. Kiek buvo džiaugsmo, kalbų, dalinimosi įspūdžiais ir t.t. Visi išvardyti buvo tiesiog kariškai nusiteikę ir buvo tokio entuziazmo pagauti, kad tik ir galvojo mesti pasirinkta luomą ir kuo greičiausiai stoti į Lietuvos naujai atkuriamos kariuomenės dalinius savanoriais. Bet, deja, ne visi užsidegė didele tėvynės meile klierikai galėjo laisvai seminariją apleisti. Ypač tie, kurie jau turėjo pirmuosius kunigo šventimus, negalėjo taip lengvai atsisakyti.
Pulgis Lumbis kaip tik nebuvo surištas šventimų ir todėl jam kliūčių apleisti seminariją nebuvo. Ant rytojaus po mano atsilankymo išgirdau, kad Kauno kunigu seminarijos auklėtinis Pulgis Lumbis atvyko į Kauno Karo Komendantūra ir užsirašė savanoriu į Lietuvos kariuomenę“, – šį Povilo Dirkio pasakojimą paskelbė partizanai.org.
Kaip atsimena Dirkis, Pulgis Lumbis buvo ir „iš stuomens ir iš liemens“ stambus vyras, aukšto ūgio, tai ir buvo paskirtas į naujai formuojama artilerijos dalinį – bateriją, kuri tuo laiku teturėjo vieną pabūklą, kurį kaip tik teko aptarnauti jam.
„Šiek tiek aplamdžius bolševikus ir pasukus pabūklą prieš bermontininkus, artilerijos dalinio vadovybė iš vyr. štabo gavo įsakymą, kad yra steigiama nauja karo mokykla ir kad dalinyje esantieji kariai, turį atitinkamą mokslo cenzą turi būti komandiruoti į Kauną, kur jie bus patikrinti ir paskirti į naujai įsteigtą karo mokyklą auklėtiniais, vėliau pavadintais kariūnais.
Lumbis, atvykęs į Kauną ir prisistatęs mokyklos v-kui Galvydžiui-Bykauskui, be jokių kliūčių tapo priimtas ir užskaitytas mokiniu.
Karo mokyklos laida buvo trumpo kurso, dėl mums žinomų ir tuo metu suprantamų aplinkybių. Lumbiui kaip cenzuotam vyrui ir dar turinčiam karinės praktikos, pavyko karo mokyklos kursą baigti pirmuoju. Kariūnas Pulgis Lumbis pakeliamas į pirmąjį artilerijos karininko laipsni, tuo metu karuža, kuri vėliau pakeitė į jaunesnio leitenanto.
Karužas Lumbis, baigęs karo mokyklą pirmuoju, pasirenka savo tarnybai tą patį artilerijos dalinį, kuriame jis tarnavo eiliniu. Artilerijos dalinio vado parėdymu jaunas karužas tuojau skiriamas baterijos vyr. karininku, kuriam beveik savistoviai teko vadovauti baterijai ir kautis su lenkais, nes grįžęs rado savo dalinį perkeltą į frontą prieš lenkus. Kovose su lenkais, taip vadinamos Seinų katastrofos metu daug lietuviškų daliniu patenka pas lenkus karo belaisviais. Tų nelaimingųjų skaičiuje atsidūrė ir Lumbis. Drauge su kitais, Lumbis lenku nuvežamas net į Galiciją, Vadovicų miestą. Lietuvos kariuomenės kareiviai ir karininkai, patekę į lenkų karo belaisvę, patyrė sunkias kančias ir neišpasakytą vargą, ypač kai bėgo iš belaisvės. Toje kelionėje jie padarė šimtus kilometrų. Ne vienas iš jų žuvo, ne vienas iš jų liko amžinas invalidas. Tuos pačius vargus ir kančias iškentėjo ir Lumbis. Jo pasakojimu, lenkai pasižymėjo nežmonišku žiaurumu mūsų belaisviams. Ne tik kad badu nežmoniškai marino, bet nuolat dar mušė buožėmis ir nagaikomis. Ne viena iš jų nukankino, kai kuriuos labai žiauriai sušaudė. Tačiau Itn. Lumbis kantriai pergyvenęs tuos visus sunkumus, pasprukęs iš belaisvės, grįžo į Lietuvą sveikas.
Kiek pailsėjęs, vėl grįžta į smarkiai nukentėjusį dalinį ir vėl įsitraukia į organizavimo darbą bei kovas. Bet šį kartą neilgai, nes prasidėjo Steigiamojo Seimo rinkimo laikotarpis ir į kandidatų sąrašą iš Darbo Federaciios įtraukiamas ir Lumbis, kuris, kaip tikras liaudies sūnus ir jos suprastas, išrenkamas į St. Seimą atstovu. Gavės atstovo mandatą. Lumbis atleidžiamas atsargon. Tapęs St. Seimo atstovu, Lumbis tikrai tam darbui ir pasišvenčia.
Visuose seimuose jis būdavo vis perrinktas. Atstovavo jis nepaprastai nuoširdžiai bežemių ir neturtingųjų reikalus. Retas kas kitas taip liaudžiai buvo artimas ir mielas, kaip Lumbis. Būdavo būriais pas jį bežemiai, arba vargšai nuskriaustieji važiuodavo Kaunan, arba jam pasirodžius tėviškėje, pulkais rinkdavosi kaimų žmonės, kuriuos jis savo patarimais nuramindavo, paguosdavo.
Jo atminimui parašęs straipsnį, Povilas Dirkis užsiminė, kad Pulgis Lumbis kaip savanoris-kūrėjas buvo gavęs Liukonių dvaro centrą su žeme ir trobesiais. Lietuvą okupavus sovietams, su šeima buvo apsigyvenęs Liukonyse, kur dirbo mokytoju bei vedėju iki 1941 metų birželio 14 dienos. Naktį užgriuvo kariškiai ir jį su šeima ištrėmė į Rytus.
Parengė Gintaras Bielskis
