Kaimynų pradžios mokyklos III skyriaus mokiniai su mokytojais Simu Bakšiu (viduryje, dešinėje) ir S. Polocku. 1927 metų balandžio 5 diena.
„Širvintų krašto“ draugas šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas pasidalijo trim nuotraukom, kuriose įamžinti tarpukary veikusios Kaimynų pradžios mokyklos mokiniai ir mokytojai.
Kaip rašoma serijos „Valsčiai“ monografijoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ išspausdintame S. Buchavecko straipsnyje apie Musninkų valsčiaus mokyklas, Kaimynų pradžios mokykla buvo įsteigta 1925 metais, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugiausia buvo dvikomplektė.
Kiek siekia žinios, pirmuoju Kaimynų pradžios mokyklos mokytoju tapo Simas Bakšys, prieš tai dirbęs 1922 metais Paširvinčio dvare įsteigtoje Vinkšnabrasčio mokykloje. Ten jis iki 1924 metų dirbo su antruoju komplektu. Atvykęs į Kaimynus, jis rado Radžiūno namuose įsteigtą vieno komplekto pradinę mokyklą. Įsteigus antrąjį komplektą, nepakako patalpų, todėl jų buvo išnuomota pas Turbą. Su antruoju komplektu pradėjo dirbti Jonas Daračiūnas.
Simas Bakšys – gana įdomi asmenybė. Gimė jis 1908 metais Kiduliuose, dabartiniame Šakių rajone, mokėsi Jurbarko gimnazijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1928 metais Simas Bakšys išleido eilėraščių rinkinį „Lankose“, į kurį, be abejonių, pateko daug mūsų rajone sukurtų eilių.
1928 metų lapkričio 15 d. „Trimito“ numeryje tarp pasirodžiusių knygų anotacijų buvo ir Simo Bakšio „Lankų“ pristatymas. Apie 2 Lt kainuojančią 76 psl. knygelę ir jos autorių rašyta (stilius netaisytas):
„Knygelė turi tris skyrelius: I – Lankose, II – Mano sode, III – Laukuose. Iš skyrelių pavadinimų matyti, kad autorius visas palinksta gamton, gamtos grožiu bei iškilmingumu gėrisi, džiaugiasi ir liūdi. Čia jam pinas ir meilės svajonės, ir laukų darbai. Jaunas poetas labai skambus, ritmingas, valdo eilių formą. Vietomis eilės atskirais posmais visiškai priimtinos. Štai kaip gražiai piešia:
Žaliuoja pradalgės žiedais kaišytos,
Galanda kieto plieno dalgį,
O rankos kraujo gyslom išrašytos…
Žaliuoja pradalgės žiedais kaišytos…
Arba toks lengvas, skaistus posmas:
Skęsta lankos ir karklynai
Malonių dainų aiduos,
Įsiūbuotos džiaugsmo bangos
Slepiasi žieduos.
Eilės apie rugiapiūtę norėtųsi visos išrašyti, taip jis pagauna mūsų darbų atmintį:
Supasi varpos, linksta šiaudai,
Kepina saulė, byra gūdai –
Supasi, supasi, varpos geltonos
ir t.t.
Tačiau jaunas poetas parodo ir savo jaunumą. Jis labai didelėje įtakoje kitų mūsų poetų, kurie turi ryškų veidą, stilių ir mintį. Jeigu iš Simo Bakšio išsijotum svetimųjų įtakas, mažai kas beliktų jo paties asmenybės, gal tik vienos bulvės. O Simas Bakšys, matyt, didžiausias bulvių garbintojas, nes joms parašė net dvejas eiles. Tiesa, tos eilės visų silpniausios, vargu bau vertos spausdinti knygoje.
Mūsų žmonės nuo senų laikų labai gražiai garbina bulves, net dainą dainuoja:
Oi bulvės, bulvės
Jūs patieka mano,
Kas jus nevalgo
Nieko neišmano.
Toks poetiškas bulvių apdainavimas pasigėrėjimo vertas. O Simo Bakšio dainuojamos bulvės yra bjaurios bulvės:
Bulvės pražydo…
Balti bulviukai šaknis apkibo…
——–
Bliūdai ant stalo:
Balta bulvienė garuoja, kvepia.
——–
Be tavęs gi nebe kanklės,
Bet pilvai gurgėtų,
O tada ir skambios dainos
Bulviene kvepėtų.
Poezijos paslaptis ir yra mokėti apie „nepoetiškus“ dalykus poetiškai pasakyti. O to padaryti jokiu noru negalima. Reikalinga kažko tokio turėti širdy, jausmuos, kad tavo dainuojamas daiktas ir kitam sukeltų pasigrožėjimą. Jeigu kas nusišypso dėl Tysliavos apdainuoto karvės pieno, tai turi pagrindo dėl jo vaikiškumo, bet ten yra gražiai apdainuota. Simo Bakšio bulvės negali konkuruoti su Tysliavos pienu, nors bulvės su pienu yra gardžiausiai valgis. Pas Simą Bakšį ir daug kitų bulviškų eilių, daug daugiau, negu gerųjų. Tai jau bloga. Eilių skambumas yra geras daiktas. Bet svarbiausia, kad jose būtų poetingumo, meniškumo. Kodėl Simui Bakšiui trūksta tų savybių, ne mūsų dalykas. Su gerais norais yra labai gera gyventi, praktikos srityje galima daug laimėti, bet menui visa to per maža. Poetas turi žavėti, užburti skaitytoją, vis tiek kuo: meile ar prakeikimu, pagaliau, kad nors ir bulvėmis. Simo Bakšio eilių knygelė „Lankose“ ir pasiliks lankose, kurios kiekvieną rudenį nublunka, pakeičia rūbą. Del to mes pavasario laukiam, nes norim naujų, tikrų žiedų, kurių mums gaila, kai jie vysta. K.“
Pradžios mokyklos egzaminai Musninkuose. Antroje eilėje pirmas iš kairės - III skyriaus mokytojas S. Polockas, antras - Simas Bakšys. 1927 metų birželio 11 diena.
Mokytojaudamas, Simas Bakšys 1935 metais baigė Panemunėje surengtus 4 savaičių pradinių mokyklų mokytojų karinio rengimo kursus. Jo pavardė „Kario“ žurnale buvo minima tarp 95 kursantų ir baigiamosios kalbos sakytojų.
1936 metais Simas Bakšys kaip mokytojas buvio išsiųstas į Braziliją stiprinti lietuviškų mokyklų. Lietuvos valdžia Brazilijoje 1929 metais pastatė penkias mokyklas, kad lietuvių vaikai turėtų kur mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai, neužmirštų gimtosios kalbos. Į jas siųsdavo lietuvių mokytojus. Simas Bakšys ir buvo vienas tų mokytojų, vadovavo Valančiaus mokyklai. Panašu, kad ne tik. Štai 1936 metais laikraštis „Diena“ informavo, kad išvykęs Brazilijon mokytojas Stasys (akivaizdu, kad klaidingai nurodytas vardas) Bakšys buvo paskirtas visų lietuviškų mokyklų Brazilijoje inspektoriumi. Tiesa, tose pareigose jam išsilaikyti buvo nelengva. Kaip 1938 metais rašė „XX amžius“, dviejų mokyklų vedėjai nenorėjo, kad mokyklose būtų dėstoma tikyba ar reikalavo bent jau mažinti valandų skaičių (paprastai per savaitę tam būdavo skiriamos 2 valandos). Vienas tų mokytojų – „eksinspektorius“ Simas Bakšys, net išplūdęs tikybos mokyti atėjusį kapelioną. Tačiau 1939 metais, pasakodamas apie mokyklas Brazilijoje, „XX amžius“ vėl minėjo, kad S. Bakšys yra lietuviškų mokyklų San Paule inspektorius. Tuo metu penkiose mokyklose mokytojavo 17 mokytojų, kurių 9 – lietuviai. Mokyklas lankė 584 mokiniai (tarp jų – 312 mergaičių). Lietuvoje buvo gimę 308 mokiniai, Brazilijoje – 248, kitur – 28.
Kaip 1939 metais apie Brazilijos lietuvius rašė „Lietuvos aidas“, sukako 10 metų, kai buvo įsteigta „Lithuania draugija“. Ta proga numatyta San Paulo primiestyje suruošti pikniką su sportine programa. „Minėjimas vainikuojamas specialiu leidiniu. Šis leidinys, pirmas lietuvių kalba Brazilijoje, apims visas Brazilijos lietuvių gyvenimo apraiškas,“ – rašė „Lietuvos aidas“ ir nurodė, kad vienas leidinio redaktorių – Simas Bakšys.
Mokytojaudamas San Paulo ir Rio de Žaneiro lietuvių mokyklose, Simas Bakšys redagavo „Jaunųjų pasaulį“, kur spausdino savo eilėraščius vaikams. 1939-ųjų lapkritį „XX amžius“ paskelbė žinutę, kad „1928 m. išėjusio eilėraščių rinkinio „Lankose“ autorius Simas Bakšys, dabar mokytojaująs Pietų Amerikoje, ruošia spaudai novelių ir apysakų rinkinį, pavadintą „Gyvenimas ir mirtis“. Tai novelės iš Pietų Amerikos lietuvių išeivių gyvenmo.“
Panašu, kad šis rinkinys dienos šviesos neišvydo. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą ir lietuviškoms mokykloms nutraukus paramą, mokytojas nebeturėjo ką veikti, išvyko džiunglių upėse ieškoti deimantų ir aukso, patyrė daug nuotykių, net su indėnais Amazonėje gaudė krokodilus. Tiesa, gyvendamas Brazilijoje, drauge su Klemensu Jūra-Jūraičiu 1954 metais išleido 1271 psl. knygą „Tėvų kalba“, kuri, kaip dedikavo leidėjai, skirta „vargo mokyklai“. Iš tiesų, tai – lietuvių kalbos vadovėlis Pietų Amerikai. Po Antrojo pasaulinio karo gana ilgai redagavo nuo 1947 metais su pertraukomis leistą lietuvių bendruomenės savaitraštį „Žinios“.
Pasakojama, kad Simas Bakšys mirė nuo maliarijos 1974 metais. Ėjo gatve, nugriuvo ir mirė. Dar esant gyvam, jį grįžti į Lietuvą įkalbinėjo Brazilijoje apsilankęs tuometis Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos pirmininkas (1940-1967) Justas Paleckis. Bet Bakšys negrįžo.
Tačiau grįžkime prie Kaimynų pradžios mokyklos. Žinoma, kad nuo 1940 metų pradžios mokykloje neliko antrojo mokytojo, tad paskui kelis mėnesius ji buvo vienintelė tuo metu vienakomplektė mokykla Musninkų valsčiuje.
Pažymėtina, kad Kaimynų mokykla turėjo savo medinį pastatą, pastatytą 1932 metais. Jame buvo įrengtos dvi klasės (49,5 kv. m ir 45,5 kv. m). Norint, mokyklą nesunkiai buvo galima vėl išplėsti iki dviejų komplektų.
Prie mokyklos buvo įrengta aikštė žaidimams, o mokytojas galėjo naudotis 2,8 ha žemės sklypu. Tačiau, be malkinės, kitų ūkinių trobesių nebuvo.
1939-1940 mokslo metais Kaimynų pradžios mokyklos vaikus mokė ketvirtą dešimtį įpusėjęs Jonas Piškinas, šioje mokykloje mokytojavęs jau dešimtus metus. 1930 metais jis buvo baigęs Kaune veikusią Simono Daukanto mokytojų seminariją.
S. Buchaveckas rašo, kad mokyklą patikrinus 1940 metų gegužės 20 dieną nustatyta, jog Jonas Piškinas mokė net 48 pirmojo skyriaus vaikus (dar 2 tądien nebuvo atėję į mokyklą). Be to, kartu mokė ir ketvirtąjį skyrių, kuriame tada būta 12 moksleivių.
Ir tai dar ne viskas. Dar 32 auklėtiniai jau buvo baigę lankyti pamokas Kaimynų mokyklos antrajame ir trečiajame skyriuje. Nesunku suskaičiuoti, kad vienut vienutėlis Jonas Piškinas nuo 1940 metų vasario 20 dienos čia mokė ir auklėjo net 94 (!) moksleivius. Mokyklos dienyne ties visų mokinių pavardėmis buvo parašyta lietuvių tautybė. Tačiau kai kurių auklėtinių gimtoji kalba buvo ne lietuvių. Apie tai buvo įrašas mokyklos lankymo apyskaitoje: „Turint galvoje vietos ypatingas sąlygas (mokyklos apylinkė stipriai nutautinta), ketvirtojo skyriaus mokinių paruošimas, kiek teko patirti tikrinant jų žinias, yra geras. Mokinių auklėjimas tinkamas.“
1939-1940 mokslo metais Kaimynų mokykla buvo viena iš geriausiai veikusių Musninkų valsčiaus mokyklų – žiemos šalčių metu neveikė tik tris dienas. Moksleiviams buvo surengtos dvi iškylos į gamtą teorinėms žinioms įtvirtinti. Vienos iškylos metu Jonas Piškinas savo auklėtinius supažindino su miško augalais, kitos – su ežero ir upės gyviais. Mokykla pradėjo rinkti eksponatus savo muziejėliui.
Dar 1931 metais mokykloje buvo įsteigta darbo klasė, turėjusi įrankių medžio darbams ir knygrišystės įgūdžiams ugdyti. Darbo klasės pamokų nelankė tik pirmojo skyriaus mokiniai.
Pradžios mokyklų mokinių ekskursija į Kernavę. Per vidurį už mokinių stovi Simas Bakšys. 1927 metų gegužė.
Teigiama, kad Jonas Piškinas glaudžiai bendravo su vietos ūkininkais. 1939 metų rugsėjo 10-ąją buvo išrinktas moksleivių tėvų komitetas. Iki mokyklos inspektavimo visuomenei buvo surengti trys renginiai. Net 110 žiūrovų susirinko į 1940 metų sausio 6 dieną surengtą vakarą. Jo pelnas (34,5 Lt) paskirtas neturtingiems moksleiviams šelpti. Mokykloje dar vyko vietos gyventojams skirti renginiai, kurių metu buvo paminėtos Vasario 16-osios ir Motinos dienos šventės. Tačiau mokyklą inspektavęs I. Karpavičius turėjo ir pastabų: „Mokinių kartoteka nevedama. Dienynas seno pavyzdžio. (…) Mokykloje ir aplink ją kiek trūksta švaros. Savo rūpesčiu pasigamintų mokslo priemonių, diagramų, plakatų ir kt. mokykla neturi.“
Pažymėta, kad mokykla naudojosi skirtingų autorių lietuvių kalbos gramatikos vadovėliais. Antrajame ir trečiajame skyriuose buvo mokomasi iš Gailiaus vadovėlio, o ketvirtajame – Ig. Malinausko ir J. Talmanto parengtos knygos. Vadovėliai kitiems dalykams buvo bendri – to paties autoriaus knygų komplektas visiems skyriams. Tai minėtasis „Sakalėlis“.
Didėjo mokyklos keturis skyrius baigiančių moksleivių skaičius. 1937 metais keturis skyrius baigė 8, 1938 metais – 12, 1939 metais – 13 mokinių.
Dėl Lietuvą okupavusių sovietų švietimo politikos ir kitų priežasčių mokyklos ar jų komplektai 1940 metų rudenį dirbo su pertrūkiais. Mokyklose atsirado nemažai laisvų vietų, todėl buvo pasitelkti ir pedagoginio darbo nedirbę asmenys, ir studentai. Kaimynų mokykloje po daugiau kaip pusės metų pertraukos vėl buvo du mokytojai. Antrąjį komplektą mokė Juozas Brazaitis, prieš tai metus mokytojavęs Vileikiškių mokykloje.
1940-ųjų rudenį Ukmergės apskrities liaudies švietimo skyriaus darbuotojai Musninkų valsčiuje aplankė tik Vičiūnų ir Kaimynų mokyklas, greičiausiai kaip pavyzdines, nes jos veikė specialiai joms pastatytuose pastatuose.
Tačiau Juozas Brazaitis ilgai neužsibuvo. Jau prasidėjus vokiečių-sovietų karui, jis buvo perkeltas į Kernavę, kur dirbo antruoju pedagogu. Dėl to 1941-1942 mokslo metais Kaimynų pradžios mokykloje kelis mėnesius nebuvo antrojo mokytojo. Taigi Kaimynų pradžios mokykloje, kaip ir anksčiau, nepaisant joje įrengtų dviejų valdiškų klasių, teveikė vienas komplektas. 1941-aisiais mokslo metai prasidėjo rugsėjo 1 dieną. Mokyklos vedėju ir mokytoju tebebuvo tas pats Jonas Piškinas. Jo auklėtiniai 1941-1942 mokslo metais mokyklą lankė semestrine tvarka. Žiemą pamokas turėjo lankyti 40 moksleivių, tačiau 1942 metų vasario 14 dieną, kai mokykloje lankėsi inspektorius, nebuvo net 17 vaikų. Lankymo apyskaitoje nurodytos ir dvi svarbiausios neatvykimo priežastys: „dėl užpustyto kelio ir ligų“.
1941-1942 mokslo metais Kaimynų mokykla turėjo 65 moksleivius, nes dar 25 pirmojo skyriaus vaikai lankė mokyklą pavasario-rudens semestrų metu.
1942 metų rudenį Kaimynų mokykloje vis dar trūko vieno mokytojo. Vėliau šią vietą užėmė Marija Vagonytė, pradėjusi dirbti su antru komplektu. 1921 metais gimusi musninkietė 1935 metais baigė keturklasę progimnaziją, o 1937 metais – buhalterijos kursus. Tiesa, nuo 1942 metų gruodžio 1-osios ji laikinai ėjo jaunesniojo mokytojo pareigas Vileikiškių mokykloje.
Kad mokykloje dirbti buvę išties sunku, galima suprasti iš Jono Piškino rašto Ukmergės apskrities Pradžios mokyklų inspekcijai. Atsiliepdamas į švietimo vadovybės raginimus ir tikėdamasis greitai sulaukti kito mokytojo, pedagogas pradėjo mokyti vienu metu visų keturių skyrių vaikus. 1942 metų spalio 9 dieną jis rašė: „Kaimynų prad. mokykloje I-IV skyriuose mokosi 69 mokiniai. Dirbu ištisine mokymo sistema su abiejų komplektų mokiniais. Dirbti su visais mokiniais vienam gan sunku ir mokymo vaisiai menki. Praeitais mokslo metais Švietimo Vadyba mano vedamosios mokyklos antrą mokytoją perkėlė į Meilūnų pr. m., Vilniaus apskrt., kurioje buvo vos 10 mokinių, bet man nepranešta apie mano vedamosios mokyklos komplektų skaičių. Dirbau ik šiol vienas už du. Prašau Poną Inspektorių, jei veikia vienas komplektas, atgaivinti antrą. Dviems komplektams patalpos yra savos ir geros ir palikti vieną komplektą būtų klaidinga, kai šios mokyklos apylinkės vaikų skaičius didelis, ir dalį vaikų perleisti į kaimyninę mokyklą, kurioje anksčiau veikė tik vienas komplektas. (…).“
Pradžios mokslo departamentas Ukmergės apskrities pradžios mokyklų vyr. inspektoriui atsakė, kad paminėta Meilūnų mokykla, buvusi tik už 1,5 km nuo Kaimynų mokyklos, jau nebeveikė, tad į Kaimynų mokyklą leista skirti antrą mokytoją.
Kaimynų mokykloje su mokiniais dirbo ir tikybą dėstęs kunigas Petras Budrauskas. Jis taip pat aptarnavo Musninkų, Vinkšnabrasčio ir Vileikiškių mokyklas. Iš Skaudvilės parapijos kilęs Petras Budrauskas kunigu buvo įšventintas 1936 metų gegužę, kurį laiką dirbo vikaru Gelvonuose, Širvintose, Musninkuose.
Parengė Gintaras Bielskis
Nuotraukos iš šiauliečio Petro Kaminsko asmeninės kolekcijos
Labai įdomu.