Rytoj Lietuva pažymės 101-ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines. Ta proga įvyks šventiniai renginiai, tradiciškai bus padėta gėlių prie Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Alfono Petrulio kapo Musninkų bažnyčios šventoriuje. Šioje parapijoje Alfonsas Petrulis praleido paskutinįjį savo gyvenimo dienų šimtmetį.
Tačiau norėtųsi tikėti, kad garbingos šventės proga nebus pagailėta gėlių puokštės ir ant šiame šventoriuje palaidoto buvusio Musninkų parapijos klebono Liudviko Kardelio kapo. Žmogaus, kuris per savo trumpą gyvenimą daug nuveikė lietuvybės išsaugojimo labui, o mirė 1918 metų vasario 16-ąją – tą pačią dieną, kai Vilniuje Lietuvos taryba pasirašė Nepriklausomybės aktą.
Tiesa, tokią Liudviko Kardelio mirties dieną „Valsčių“ serijos knygoje apie Musninkus nurodo sudarytojas S. Buchaveckas. Galimas dalykas, ji nėra visai tiksli. Kaip 1918 metų vasario 21 dieną rašė „Lietuvos aidas“, Širvintų apskrityje, Musninkuose, vasario 15 d. mirė kunigas Kardelis, kuris buvo lietuvis ir dirbo Lietuvos naudai.
Trumpa žinutė apie Musninkuose 2018 metų vasario 15-ąją mirusį kunigą Liudviką Kardelį.
Kuo gi Lietuvai nusipelnė šis kunigas, jei žinutę apie jo mirtį paskelbė laikraštis, vos prieš numerį, 1918 metų vasario 19-ąją, išspausdinęs žinią apie Lietuvos tarybos paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę? Juo labiau kad šiandien pateikiama kiek kitokių žinių, neva Liudvikas Kardelis nebuvo toks aktyvus lietuvininkas, kaip tada pristatyta.
Liudvikas Kardelis gimė 1884 metų gegužės 27 dieną Bieniūnų kaime, Rimšės valsčiuje, Zarasų apskrityje. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbas, taip pat kalbėjo ir skaitė cerkvine slavų, lotynų ir vokiečių kalbomis. Teigiama, kad jis dirbo vikaru Švenčionyse, taip pat Vilniaus Aušros Vartų (Šv. Teresės) bažnyčioje, o į Musninkus buvo perkeltas iš Kazokiškių filijos. Kaip prieš penkerius metus teigta „Elektrėnų kronikoje“ publikuotame pasakojime apie Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčią, 1911 metais iškėlus tenykštį kunigą Jarislavą Vojdaką, „klebonu tapo Liudvikas Kardelis. Nors jis buvo lietuvis, jokių veiksmų nesiėmė, nes, jo manymu, lietuvių čia buvo per mažai. 1912 m. Trakų dekanui jis rašė, kad Kazokiškių filijos gyvenvietėse yra tik 660 lietuviškai kalbančių žmonių, todėl lenkų kalbos atsisakyti neverta, o ir patys parapijiečiai dėl tokios tvarkos nepriekaištauja“.
Kaip matyti iš „Valsčių“ serijos išleistos monografijos apie Musninkus, Kernavę ir Čiobiškį, bažnytinė valdžia 1914 metų rugpjūčio 29 dieną Musninkų kleboną V. Valavičių perkėlė filijalistu į Kazokiškes, o iš ten Kazokiškių filijalistą Liudviką Kardelį atkėlė į Musninkus klebonu.
„Kazokiškių parapijiečiai L. Kardelį palydėjo lietuvišku prašymu vyskupijos valdytojui, kad jiems paliktų šį stropųjį kunigą. Dauguma Musninkų parapijos katalikų jį mielai priėmė. Ir neapsiriko,“ – rašoma šioje knygoje ir užsimenama apie lietuvišką jo veiklą, nors duodama suprasti, kad ji musninkiečiams nebuvo reikšminga: „Atrodo, jog kun. L. Kardeliui geriau nei jo pirmtakui pavyko sutarti su visais parapijiečiais. Klebonas vaikus tikybos mokė ir lietuviškai, ir lenkiškai. Tad Vindeikių lietuviškos mokyklos mokytojas Kazimieras Ramanauskas 1916 m. apie kunigą rašė, jog jis tautišku atžvilgiu žmogus, galima pasakyti, nieko nereiškiantis“. Tokia nuomonė apie kleboną rodo, kad dalis musninkiečių, prisimindami aktyvią kun. J. Šimkūno (L. Kardelio pirmtako) lietuvybės veiklą, ir iš kun. L. Kardelio tikėjosi didesnės pagalbos priešinantis polonizacijai. Tuomet Musninkuose kurį laiką veikė pradžios mokykla lenkų dėstomąja kalba. Kunigui teko atsižvelgti į lenkų kalbą proteguojančių dvarininkų įtaką. Pasak K. Ramanausko, „Daugiausia lenkiška agitacija atsižymėjo dvarponis Podbereskis ir panelės Sesickaitės. Minimas dvarininkas Podbereskis ne tik išlaikė Musninkuose kurį laiką veikusią lenkišką mokyklą, bet ir buvo valsčiuje įsteigęs Lenkų rėmimo komitetą, kuriam gavo pašalpą iš Vilniaus lenkų komiteto. Dar dvi mokyklos lenkų dėstomąja kalba veikė dvarų sodybose. Vieną iš šių mokyklų buvo įsteigusi dvarininkaitė Sesickaitė“.
Vis dėlto kunigo pastangų šviečiant parapijos žmones neigti nėra prasmės. Kaip yra pasakota apie Vilniuje veikusios Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą, 1915 metais mokytoju Vindeikių kaime buvo paskirtas tas pats jau paminėtas Kazys Ramanauskas. Jis, kaip galima suprasti iš tolesnės informacijos, užmezgė kontaktus su Musninkų klebonu Liudviku Kardeliu: „1915 12 15. Pasak Musninkų klebono kunigo Kardelio, Musninkuose reikalingas esa mokytojas, mokąs ir lenkų kalbą. Yra neužimtas valdiškos mokyklos butas ir mokytojui butas. Geriau, kad mokytojas būtų nevedęs. Kuras užtikrintas. Iš dalies prižada išlaikymą produktais (dvarai duosią). Už mokslą mokiniai beveik negalės mokėti. Mokykla tvarkinga. Mokytojui vietoj algos surinktų apie 15 rublių. Mokinių susirinktų apie 50, iš jų apie 30 lenkučių. Lietuviškų vadovėlių yra užtektinai: parvežęs Kazys Ramanauskas. Reikia tik tikybos vadovėlių.“
Kad Liudvikas Kardelis rūpinosi parapijos žmonėmis, trumpai rašoma „Valsčių“ serijos knygoje: „Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, parapijiečius užgulė nauji rūpesčiai. Daugelis dvarininkų ir jų tarnautojų iš parapijos išvyko ieškoti saugesnės vietos. Vokiečių okupacijos metais L. Kardelis, mokėdamas vokiškai, ne vieną savo parapijietį gelbėjo ir globojo“.
Prasidėjus I Pasauliniam karui, 1914 metais Liudvikas Kardelis su maldomis ir laiminimais išlydėjo mobilizuotus lietuvius musninkiečius į kariuomenę – „į frontą, į apkasus, į nežinomą likimą“.
„Lietuvos aido“ žinutėje rašoma, kad Liudvikas Kardelis mirė užsikrėtęs šiltine, kai lankė ligonius. Apie tai rašė ir Milžinas, cituojamas „Valsčių“ serijos knygoje apie Musninkus:
„1918 m. vasario mėn., šaltyje ir snieguose, nakties metu, kun. Kardelį paskutinį kartą nuvežė pas šiltine mirštantį parapijietį. Nuvažiavo, aprūpino, čia pat pasimeldė už jo akyse mirštantį ar mirusį – ir jo jau nepalaidojo. Patsai apsikrėtė čionai šiltine. Atvežtas namo klebonijon atgulė patalan ir kitą dieną mirė,“ – rašė Nikodemas Švogžlys-Milžinas.
Kaip ten iš tiesų buvo, greičiausiai galėtų atsakyti tik rimtesni tyrimai, tačiau viena aišku: tuo metu, kai 1918 metų vasario 16-ąją Vilniuje buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, žmonės Musninkuose plūdo į bažnyčią atsisveikinti su išvakarėse ar tądien mirusiu jų globėju.
Parengė Gintaras Bielskis
