Širvintų ugniagesių istorija praturtėjo mažiausiai 5 metais

2011-aisiais buvo atidengta šv. Florijono skulptūra, įamžinusi ir Širvintų ugniagesių būrio 80-metį. Gal derėtų kalbėti apie senesnę istoriją?

Kaip ir kasmet, taip ir šįmet gegužės 4-ąją šalies ugniagesiai gelbėtojai ir visuomenė mini šv. Florijono – ugniagesių globėjo – dieną. Lietuvoje plačiai minėta iki II Pasaulinio karo, sovietmečiu ji buvo išguita iš gyvenimo, kadangi asociavosi su religija. Atkūrus nepriklausomybę, ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente. Šią dieną rengiami gaisrininkų pasirodymai, orkestrų koncertai.

Anksčiau dažnas šalies sodžius turėjo savo šv. Florijono statulą ar koplytstulpį. Dažniausiai joje šventasis vaizduotas piląs vandenį ant degančio namo ar bažnyčios. Žmonių įsitikinimu, tai turėję apsaugoti nuo gaivališkos nelaimės. Tokia skulptūra yra ir Širvintose: 2011 metais, šv. Florijono dienos proga, ji buvo iškilmingai atidengta ir pašventinta prie Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. Skulptūrą žymi ir data: 1931-2011, o tai, ugniagesių tikinimu, mena Širvintų ugniagesių būrio 80-metį.

Panašu, šią datą galbūt reikėtų pakoreguoti, kadangi yra duomenų, kad Širvintose ugniagesių būrys galėjo būti įkurtas bent penkeriais metais anksčiau. Kaip rašoma „Lietuvos gaisrininke“ (1926, Nr. 1-2), 1926 metų sausio 17 dieną įvykusiame Lietuvos ugniagesių organizacijos sąjungos tarybos posėdyje buvo patenkinti Rumšiškių, Kupiškio, Balbieriškio, Širvintų, Varnių, Babtų ir Butrimonių Draugijų prašymai apie jų priėmimą į Sąjungą. „Tos draugijos išpildė visus Sąjungos statuto reikalavimus,“ – rašoma „Lietuvos gaisrininke“ ir priduriama, kad priimtas sprendimas priimti jas Sąjungos nariais nuo 1926 metų.

Dar 1924-ųjų pradžioje, kai buvo įkurta Sąjunga, buvo išplatinta anketa, kurioje veikiančios draugijos turėjo atsakyti ir į klausimą, kiek yra ugniagesių komandoje, kokia turima gaisrų gesinimo technika, bazė. Akivaizdu, kad Gaisrininkų draugija Širvintose tuščioje vietoje neatsirado ir be ugniagesių būrio, ko gero, neegzistavo. 1924 metais Lietuvoje veikė 84 ugniagesių komandos (66 savanorių, 10 savivaldybių, 6 geležinkelininkų ir 2 privačios). Tarp išvardytų širvintiškių dar nebuvo, taigi tikėtina, kad savanoriška ugniagesių komanda pas mus atsirado tais ar vėlesniais – 1925 – metais. 1924-aisiais pateiktais duomenimis, Ukmergės apskrityje veikė dvi komandos – Ukmergės savivaldybės, kurioje buvo 3 ugniagesiai, ir Ukmergės savanorių komanda, kuri vienijo 41 ugniagesį.

Širvintų ugniagesių būrio įkūrimą neva žymintys 1931-ieji, ko gero, reiškia tik tai, kad tais metais buvo įkurta Širvintų šaulių kuopos ugniagesių komanda, kuriai vadovavo 1930-1935 metais čia dirbęs pašto viršininkas Jeronimas Budrys. 1933 metų balandžio 21 dieną ši Širvintų šaulių kuopos ugniagesių komanda buvo priimta į Sąjungą („Ugniagesys“, 1933, Nr. 4-5). Pasakodama apie Širvintų šaulių ugniagesių kuopą, „Rytų Lietuva“ (1933, Nr. 26-27) užsimena, kad šauliai seną siurblį paveldėjo iš „kadaise buvusios komandos“, taigi šis faktas tik įrodo, kad Širvintų ugniagesių istorija senesnė, nei manoma.

Šiaip duomenys apie tarpukario ugniagesybos reikalus mūsų apylinkėse gana šykštūs. Tai galbūt paaiškinama tuo, kad Ukmergės apskritis anuomet ne kartą buvo minima kaip labai menkai besirūpinanti priešgaisrine sauga, nes apskrities valdžia iš turimo biudžeto nieko neskirdavo gaisrų prevencijai. 1924 metais viena ugniagesių komanda apskrityje vidutiniškai aptarnavo 57,8 tūkst. gyventojų, ir tai, galima sakyti, Ukmergės mieste ir jo apylinkėse. Pagal šį rodiklį ukmergiškiai buvo vieni paskutiniųjų šalyje. Galbūt tokį atsainų požiūrį lėmė aplinkybė, kad ugniagesių komandas tada turėjo kariniai daliniai, tarp jų – ir Ukmergėje dislokuotas 1-asis LDK Gedimino pėstininkų pulkas. Matyt, kliautasi, kad nelaimės atveju pagelbės kariškiai (taip, beje, yra nutikę ne kartą).

Kiek vėliau ukmergiškiai bene pirmieji šalyje panaikino savanorių ugniagesių komandą, ją perdavę savivaldybės žinion. 1932-aisiais ji turėjo vieną autocisterną su kilnojamu motosiurbliu (1930 metais visoje Lietuvoje – 14), ratinį vežimą su motosiurbliu, 3 rankinius siurblius, dirbo 5 ugniagesiai ir brandmeisteris, jiems talkino savanoriai. Tačiau ukmergiškiai, skirtingai nei širvintiškiai, net po šešerių metų dar nebuvo įstoję į Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungą.

1932 metais vykusios Priešgaisrinės apsaugos propagandos savaitės metu Bagaslaviškyje, Liukonyse, Šeipūnuose ir Keižonyse buvo rengiamos paskaitos, o Gelvonuose – dar ir spektaklis su rinkliava, per kurią surinkta 50 litų gryno pelno. Beje, 1933-iaisiais Gelvonų viršaitis Mykolas Jakučiūnas buvo išrinktas kandidatu į Sąjungos taryba.

Per analogišką renginį Širvintų kaime buvo surinkti 92 litai.

1930 metais ugniagesių komandų skaičius Lietuvoje pasiekė 150, o po dvejų metų išaugo iki 213, dar po metų – iki 406, pusė jų buvo Šaulių sąjungos komandos, ir tik 4 priklausė savivaldybėms. 1932-aisiais Ukmergės apskrityje jau veikė 4 komandos. Mažiau buvo tik Šakių ir Zarasų apskrityse – po 2. Tarp Sąjungos narių 1934 metais minimos Gelvonų ir Širvintų šaulių kuopų ugniagesių komandos. ŠK

Nuotrauka iš Š.k. archyvo