Dažnas keliautojas patvirtins, kad Lietuvoje galima pamatyti daugybę kryžių. Tarp tokių vietovių – ir rajone esantys Limonys, Sudokiai. Ne vien tik kapinės pasižymi jų gausa, pilna ir sodybose, tuščiuose laukuose, pakelėse, miškuose. Žmonės juos statė tragiškiems įvykiams paminėti, žuvusiems partizanams, knygnešiams bei kitoms asmenybėms įamžinti. Ypač daug kryžių pastatyta kaimo sodybų teritorijose. Tikėta, jog pašventintas kryžius saugo namus nuo gaisrų, kitokių nelaimių. Dauguma kryžių pastatyta prašant Dievo pagalbos ir palaimos, išreiškiant padėką už patirtą malonę. Kryžius visais laikais buvo svarbus sodybos atributas, šventumo paminklas, kuris saugojo kaimo gyventojus nuo nelaimių. Daugybės nebegyvenamų ir griūvančių sodybų šeimininkų atminimą tebesaugo senutėliai kryžiai. Jų net ir namus ardantys bei niokojantys vandalai nedrįsta liesti.
Kaime buvo švenčiama kryžiaus gerbimo šventė – Šeštinės
Lietuviai nuo seno kryžių garbino, tikėjo jo dieviška galia. Prie jo ir su juo meldžiamasi, prašoma pagalbos, atgailaujama, tuokiamasi, krikštijami vaikai, amžinojo poilsio palydimi mirusieji. Kiekvienas kryžius turi savo istoriją, savo „tarnystės“ laiką. Gimtieji Limonys (Zibalų seniūnija) dabar gali pasidžiaugti tik viena koplytėle, įkelta į ąžuolą.
Pasak Limonių kaimo senbuvių, dar ir šiandien limoniečiai mena tarpukariu ir po karo kaime švenčiamą kryžiaus gerbimo šventę – Šeštines. Trys dienos prieš ją vadinamos kryžiavomis. Tądien kaimo bendruomenė (būtent motinos su mažais vaikais ir senoliai) lankydavo kaime buvusius 5 kryžius, pagerbdavo juos malda ir giesmėmis, kad audros, sausros ir kitos nelaimės nepakenktų derliui, melsdavosi už kaimo gyventojų sveikatą, mirusiųjų sielas, už Kiauklių parapiją. Prieš kryžiavas dienas Gudeikų, Stundžių, Meškerevičių, Šikšnių ir kitų šeimų moterys kryžius išpuošdavo vainikais ir gėlėmis, ypač tuo rūpinosi Teofilė Simaniūkštytė.
Šeštinių eitynės Limonyse prasidėdavo nuo prie Uršulės ir Stasio Šikšnių namų buvusio kryžiaus ir būdavo užbaigiamos ant Limonių piliakalnio po ąžuolu su koplytėle. Ypač buvo meldžiamasi prie kryžiaus, pastatyto Stasio Pavydžio atminimui. Jį, jauną Limonių kaimo vyrą, stribai po karo nušovė tiesiog savo gimtųjų namų kieme.
Ant Limonių piliakalnio ošiantis šimtametis ąžuolynas, švelniai vietos gyventojų vadinamas ,,kapeliais“, apipintas įvairiais pasakojimais. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, jog dar jų seneliai kalbėję, jog čia prieš daugelį metų kapinių būta (apie tai liudija žole apžėlę kauburėliai). Kiti sako, jog dar vaikystėje matę plūgų išverstų raudonų plytų duženų, girdėję apie kažkada čia buvusią didingą koplyčią. Kaip ten kada ir kas buvo – niekas nesužinos, nes tėviškės paslaptingą istoriją protėviai nusinešė į kapus, o archeologai piliakalniu niekada nesidomėjo.
Restauruotas senųjų limoniečių dvasingumo simbolis
Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje koplytėlė su Nukryžiuotuoju sutrešo ir nukrito. Kaimo žmonės panoro protėvių atminimą pagerbti nauju dirbiniu. Šalia piliakalnio gyvenęs nagingas stalius Stepas Meškerevičius sumeistravo naują koplytėlę, po stiklu įdėjo Kristaus mūką ir įkėlė į tą patį senolių garbintą ąžuolą. Sovietmečiu piliakalnis vėl tapo kaimo gyventojų traukos centru, santalkos vieta, smalsumo vedami prie koplytėlės užsukdavo kaimo vaikai, Zibalų pagrindinės mokyklos mokytoja Vytautė Kvainickienė vesdavo netradicines istorijos pamokas. Niekas nedrįso tokios ąžuole esančios brangios relikvijos sudaužyti ar bent pirštu paliesti.
Lygiai prieš 10 metų Stepo Meškerevičiaus sūnus Antanas Meškerevičius restauravo koplytėlę, taip pradžiugindamas kaimo žmones. Anot limoniečių, auksinių rankų meistro pagamintas ir apskardintas dirbinys Limonių kaimo istoriją liudys dar daugelį dešimtmečių. 2009 m. rugsėjo 12 dieną Antanas Meškerevičius, dalyvaujant kaimo gyventojams, pats įkėlė koplytėlę į tą patį šimtametį ąžuolą. Senųjų limoniečių dvasingumo simbolis – paprastų žmonių sumeistrauta koplytėlė – vėl sugrįžo į savo vietą. Svarbu, kad ši puiki, unikali tradicija, iškalbingai pasakojanti apie mūsų krašto praeitį, kultūros istoriją, būtų puoselėjama ir ateityje. Tikėtina, kad neatsiras pikta ranka ir protėvių atminimas niekada nebus išniekintas.
Sudokiai pasižymėjo kryžių gausa
Priežasčių, kodėl žmonės statė kryžius, yra daug. Kai kurios jų buvo nulemtos papročių bei tradicijų, o kitos tiesiog dėl paties žmogaus turėtų sunkumų. Kai kurie kryžiai žymėjo kaimo ribas, saugojo ir paties kaimo gyventojus. Sudokiuose (Zibalų seniūnija) gimusi, augusi ir dabar tebegyvenanti Veronika Meškerevičienė pasakojo, kad jos gimtieji Sudokiai pasižymėjęs kryžių gausa. Pasak pašnekovės, jos vaikystę ir jaunystę mena net 7 „smetoniški“ kryžiai, kurie galimai buvo pastatyti žmonėms išėjus „ant sklypų“.
Veronika Meškerevičienė sakė, kad labai gerai menanti kryžių pagerbimo šventę – Šeštines. Pašnekovės teigimu, šventę pradėdavo jos tėtis Vincas Vaskela su kaimynu Ignu Gaidamavičiumi. Prie namų esantį koplytstulpį, žymintį Sudokių kaimo pradžią, pagerbdavo giesmėmis ir melsdamiesi keliaudavo prie Edvardo Morkūno namų. Ten pagerbę kryžių pasukdavo prie Veronikos ir Prano Pivorų namų, paskui prie Elenos ir Karolio Pavilavičių sodybos. Ten prisijungdavo balsingosios kaimo giesmininkės Joana Sabaliauskienė ir Elena Pavilavičienė.
Vyskupo palaiminimas padarė įspūdį
Visa gausi Sudokių kaimo žmonių bendruomenė, giedodama šventas giesmes, pasukdavo prie Kiauklių ežero. Ten, pievoje, prie Didžiosios pakalnės, buvo labai garbingas kryžius. Pasidomėjus, kodėl jis garbingas, Veronika Meškerevičienė, papasakojo įdomią istoriją:
- Ten dar prieš karą buvo Karolinos ir Jono Vaskelų namai. Nuo neatmenamų laikų prie kelio stovėjo kryžius. 1937 metais keliu, vedančiu iš Šešuolių į Kiauklius, važiavo vyskupas tokioje mašinytėje. Mes, kaimo žmonės, suklaupę prie kryžiaus, laukėme vyskupo, važiuojančio į Kiauklius. Pravažiuodamas jis stabtelėjo ir palaimino ten suklaupusius Sudokių kaimo gyventojus. Tai buvo įsimintinas įvykis, kuris man, 6 metų vaikui, padarė didelį įspūdį. Vis prisimenu, kaip mane atsiklaupęs tėvelis laikė ant rankų. Nuo to laiko tas kryžius kasmet sulaukdavo didžiulio pagerbimo.
Kapeliškių kryžiaus niekas niekada nelankydavo
Paskutinė kryžiaus pagerbimo vieta, pasak Veronikos Meškerevičienės, būdavusi Elenos ir Stasio Vaskelų sodyboje (ten dabar gyvena Guigų vaikai). Kryžių pagerbimo laikus menanti Sudokių kaimo gyventoja sakė, kad šventėje dalyvaudavusi visa kaimo bendruomenė, visi eidavo labai rimtai nusiteikę, susikaupę ir melsdami Dievą malonių. Pašnekovės teigimu, kryžių pagerbimo tradicijos tęsėsi ir po karo iki tol, kol susikūrė kolūkiai. Tarybiniais laikais kryžių niekas nenuvertė, jie sunyko savaime, liekanos buvo nuvežtos prie Kiauklių bažnyčios ir sudegintos bažnyčios šventoriuje prieš Velykas šventinant ugnį.
Pasak Veronikos Meškerevičienės, Sudokiuose buvęs ir septintas kryžius. Jo kryžiavomis dienomis niekas niekada nelankydavo. Stovėjęs jis prie Beivydžių kaimo ribos ant kalnelio, vadinamo Kapeliškiais arba Karvoliškiais. Pašnekovė sakė, kad ten senovėje buvo kaimo nekrikštų kapai. Apie tai primindavęs tik vienišas kryžius.
Kaimai nyksta, žmonės miršta, medžiai irgi amžinai neauga. Lieka užrašyti ar kitaip įamžinti senolių prisiminimai ir nuotraukos. Šiandien Sudokiai papuošti Veronikos Morkūnienės ir Onutės Gaidamavičiūtės iniciatyva pastatytu kryžiumi. Abi sudokietės jau išėjusios į Amžinybę. Kitas dar tebestovintis kryžius mena buvusių Elenos ir Karolio Pavilavičių namų vietą. Dabar atsiranda kitos kryžių statymo tradicijos: jie statomi išnykusiems kaimams atminti, žymi įvairius parapijų įvykius ar jubiliejus. Bent kryžiai primins buvusius kaimus, kažkada gyvenusius žmones.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Sauliaus Repečkos, Aldonos Morkūnaitės ir Veronikos Paškonienės asmeninių albumų
