Lenkų generolas Širvintų kleboną tikino, kad jų kariuomenė jau prie Kauno

Prieškariu leisto Lietuvos karininkų ramovės žurnalo „Kardas“ duomenimis (1938, Nr. 22), tuomet buvo suskaičiuoti 22 žuvę ar nuo žaizdų mirę Vyčio ordino kavalieriai. Pirmuoju apdovanotu po mirties tapo karininkas Antanas Juozapavičius, 1919 metų vasario 13-ąją žuvęs Alytuje, susidūrime su bolševikais.

Nors Širvintos ir jų apylinkės suvaidino didelį vaidmenį mūšiuose dėl Nepriklausomybės, čia vyko ne vienas susidūrimas su lenkais, iš tiesų turime tik vieną Vyčio ordino kavalierių, kuriam šis garbingas apdovanojimas buvo suteiktas po mirties. Tai 7-ojo pėstininkų pulko leitenantas Zigmas Tiška, kritęs mūšyje netoli Širvintų 1920 metų lapkričio 17-ąją – kelios dienos iki garsiosios Širvintų operacijos, nulėmusios konflikto su želigovskininkais baigtį. Zigmas Tiška tapo aštuntuoju kariškiu, už garbingą apdovanojimą sumokėjusiu savo gyvybe.

Tarp 22 žuvusiųjų ar mirusiųjų nuo žaizdų 5 Vyčio ordino kavalieriai paaukojo savo gyvybes kovose su bolševikais, 7 – kovodami su lenkais, 3 – su bermontininkais, 2 – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinėje operacijoje. Dar 3 kariškiai, apdovanoti šiuo ordinu, žuvo eidami tarnybines pareigas, o du – Steponas Darius ir Stasys Girėnas – perskridę Atlantą.

„Vyčio kryžiaus“ ordino įsteigimas

Norint įvertinti, kokios reikšmės apdovanojimą pelnė Zigmas Tiška, reikėtų trumpai paminėti, kaip buvo įsteigtas šis karinio pasižymėjimo ženklas.

Kaip minėtame žurnalo „Kardas“ numeryje rašė Majoras Ališauskas, iniciatyva dėl pirmų pasižymėjusių karių apdovanojimų priklauso pirmajam Lietuvos kariuomenės vadui generolui Silvestrui Žukauskui, kuris 1919 metais gegužės 18 dieną išleido įsakymą Nr. 6: „Ateityje viršininkai veikiančių kariuomenės dalių turi pristatinėti man per savo tiesioginius viršininkus kaip karininkus taip ir kareivius atsižymėjusius mūšyje dėl apdovanojimo ordinu, iki išleidimui kurio bus išduodamos nešiojimui sagos kilpelėje ordeno kaspinėlis, šiuos pristatymus man užtvirtinus.“

Prieškariu laikyta, kad Vyčio kryžiaus ordinas buvo įsteigtas 1919 metų lapkričio 30 dieną, tačiau straipsnio „Karde“ autorius tikina, kad ji – netiksli. Pirmieji raportai su pasižymėjusių karių sąrašais vyriausiajam karo vadui buvo paduoti 1919 metų birželį. Dalių vadai savo raportuose pasižymėjusius karius prašydavo apdovanoti „kariška dovana“. Generolas S. Žukauskas, peržiūrėjęs sąrašus, juos tvirtindavo, vykdavo į frontą ir pats kitų karių akivaizdoje pasižymėjusiems kariams prisegdavo kaspinėlius. Karo muziejuje yra paveikslas, pieštas iš fotografijos, darytos 1919 metais. Paveikslas vaizduoja, kaip 1919 metais fronte vyko pirmieji apdovanojimai. Apdovanotųjų sąrašai, vyriausiajam karo vadui patvirtinus, buvo skelbiami dalių įsakymuose. Apdovanojimai vyko tuojau po kautynių.

1919 metais liepos 30 dieną išėjo pirmas įstatymas dėl pasižymėjusių karių apdovanojimo. Tuo įstatymu buvo nustatyta: 1) kryžius trijų laipsnių; 2) duodamas pasižymėjusiems karininkams ir kareiviams; 3) kryžius keturių kampų ir ant kiekvieno kampo turi parašą „Už Tėvynę“ ; 4) pirmojo ir antrojo laipsnio kryžiai-plieniniai, o trečiojo laipsnio – žalvariniai; 5) apdovanotieji turi teisę kryžių nešioti visur ir visuomet. Šį įstatymą pasirašė respublikos prezidentas A. Smetona ir ministeris pirmininkas M. Sleževičius.

Pirmas apdovanotų karių sąrašas Prezidento aktu buvo paskelbtas 1919 metų rugpiūčio 22 dieną. Jame paskelbta, kad I laipsnio (žemiausiuoju) kryžiumi „Už Tėvynę“ apdovanota 220 karininkų ir kareivių, o II laipsnio – 3 karininkai ir 3 kareiviai. Tuo aktu buvo įteisinti anksčiau generolo S. Žukausko suteikti apdovanojimai. Vėliau pasižymėjusieji kariai buvo apdovanojami tik Prezidento aktais.

1920 metais vasario 8 dieną Prezidento A. Smetonos įsakymu kryžiaus „Už Tėvynę“ pavadinimas buvo pakeistas į „Vyties kryžių“ (nuo 1930 metų gruodžio 20-osios – į „Vyčio kryžių“). Remiantis šiuo įsakymu, anksčiau kryžiumi „Už Tėvynę“ apdovanoti kariai laikomi apdovanoti „Vyties kryžiumi“. Tuo pačiu įstatymu buvo nustatytas dviejų rūšių „Vyties kryžius“, abi rūšys turi tris laipsnius. I rūšis – su kardais (pasižymėjusiems kovose), II rūšis – be kardų (už nuopelnus valstybei bei kariuomenei, tiesiogiai nesusijusius su kautynėmis). Antroje abiejų rūšių kryžių pusėje įspaustas apdovanojimo numeris ir Lietuvos kariuomenės įsikūrimo data. Kryžiuose su kardais įrašyta „Už narsumą“. Ankstesnė kryžiaus forma pakeista į dvigubą kryžių iš Vyties skydo.

Įdomu tai, kad nuo 1930 metų „Vyčio kryžiaus“ ordino švente paskelbta lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės įsikūrimo data.

Nors „Vyčio kryžiaus“ ordinas bendroje ordinų eilėje yra antrasis, teisių bei pirmenybių atžvilgiu jis nedaug atsiliko. Tai karo ordinas, duodamas tik už ypatingus pasižymėjimus kovoje.

Kaip žuvo Zigmas Tiška?

Leitenantas Zigmas Tiška. „Kardas“, 1938 metai, Nr. 13.

Leitenantas Zigmas Tiška. „Kardas“, 1938 metai, Nr. 13.

Apie garsiąją Lietuvos kariuomenės operaciją Širvintų-Giedraičių ruože rašyta ne kartą, tačiau sulaukta mažiau dėmesio ar jo iš viso neskirta tam, kas tomis dienomis dėjosi pačiose Širvintose, kartais nutylimos ir leitenanto Zigmo Tiškos žūties aplinkybės. Nejučia formuojasi įspūdis, kad šis kariškis padėjo galvą lemiamą persilaužimo dieną, kai Lietuvos kariuomenė lenkams sudavė triuškinamą smūgį ir taip nusvėrė karinės kampanijos svarstykles į savo pusę.

Iš tiesų buvo kiek kitaip – 7-ojo pėstininkų pulko leitenantas Zigmas Tiška žuvo 1920 metų lapkričio 17-ąją, kai dar net nebuvo svarstomas karinio žygio į priešo užnugarį planas. Tai nutiko II batalionui traukiantis iš Puorių, Kielių, Avižonių į Viesas. Atsitraukimas Širvintų link prasidėjo dar lapkričio 16-osios vakare ir ankstų 17-osios rytą, kai lenkų sustiprintos pajėgos ėmė žvalgyti piečiau Širvintų dislokuoto 7-ojo pėstininkų pulko pozicijas. Lapkričio 17-ąją, apie 8 val., prasidėjo lenkų artilerijos kanonada, trukusi kelias valandas. „Į pulko pozicijas griaute griovė šviną. It kurmiai derlingą lauką, suknaisė atsparos mazgus artilerijos sviediniai. Tačiau butegeidininkas šaltas, kaip ledas, ir neišgąsdinamai kietas, kaip plienas, gulėjo apkase apibertas žemėmis ir skeveldromis“, – 1938-aisiais „Karde“ (Nr. 13-14) rašė leitenantas Namajūnas.

Artilerijai nustojus griaudėti, Alionių, Puorių ir Avižonių, Ramaškonių bare pradėjo pulti maždaug du lenkų pėstininkų pulkai, lietuviai jiems priešinosi 7 valandas. Nukautų buvo abiejose pusėse, bet lenkų nuostoliai – didesni. Pasinaudodami miškais, 14 val. lenkai apėjo Ramaškonis ir jame buvusią pulko užtvarą atakavo iš dviejų pusių. Dalis užtvaros su karininku Batura prasimušė, kita dalis pakliuvo į nelaisvę. Visoje likusioje baro dalyje puolimas buvo atremtas. 15 val. du lenkų batalionai vėl puolė Bajorus ir Nečionis. Viena pėstininkų pulko kuopa, mažai pasipriešinusi, pasitraukė ir paliko šiaurėje neginamą tarpeklį. Pulko I batalionas, supamas iš visų pusių, iš Bajorų ir Gavėnių pasitraukė į Kiemelius ir Liūniškį. Pagrindinis lenkų smūgis buvo nukreiptas į Motiejūnus ir Paširvintį, kuriuos priešui pavyko užimti. Prieš gausesnes lenkų pajėgas į kontrataką buvo pasiųstos 8-oji ir 9-oji kuopos. Šios kontratakos metu ir žuvo Zigmas Tiška.

Kaip 1934 metais 13-ajame numeryje rašė tas pats „Kardas“, leitenantas Zigmas Tiška buvo kilęs iš Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus, Buniūnų vienkiemyje gyvenusios „stiprių ūkininkų“ šeimos. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, bet mokslus nutraukė prasidėjęs I Pasaulinis karas. Vis dėlto Zigmui pavyko baigti gimnazijos 8-ąją klasę Vilniuje. 1919 metais jis įstojo į Lietuvos valdžios įsteigtą karo mokyklą. 1920 metų sausio 8 dieną baigęs Karo mokyklos II laidą, Zigmas Tiška atvyko į 7-ąjį pėstininkų pilką ir buvo paskirtas 7-osios kuopos jaunesniuoju karininku. Tų pačių metų gegužės mėnio pabaigoje jis buvo perkeltas į 8-ąją kuopą, o nuo birželio 7 dienos paskirtas laikinai eiti tos kuopos vado pareigas.

Vokiečius ir bermontininkus išstūmus iš Lietuvos, 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas buvo pasiųstas kovoti su lenkais Širvintų-Giedraičių bare. Lapkričio 17 dieną (likus kelioms dienoms iki garsiojo žygio) 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko 8 ir 9 kuopos puolė Motiejūnų kaimą, kuriame buvo įsitvirtinę lenkai. Leitenanto Zigmo Tiškos vadovaujama 8-oji kuopa beveik įsiveržė į kaimą, tačiau bendras dviejų kuopų puolimas vis dėlto nenusisekė. Pačiame Motiejūnų puolimo karštyje sužeistas krito 8-osios kuopos vado pareigas laikinai einantis leitenantas Zigmas Tiška. Netekusi vado, kuopa pakrinka, nebepajėgia įvykdyti užduoties ir, dezorganizuota lenkų kontrpuolimo, persekiojama traukiasi.

Pastebėję kraujuojantį vadą, du kareiviai dar šoka jo gelbėti, atsitraukdami priešo akivaizdoje kiek pajėgdami jį neša, nepalieka sužeisto. Tačiau nespėjus atsitraukti nė kilometro, vienas karių krinta pakirstas lenkų kulkos. Likęs karys vadą dar neša vienas. Matydamas, kad jį gelbėdamas karys pats žus nuo persekiojančių lenkų kulkų, dar gyvas leitenantas Tiška įsako kariui gelbėtis, o jį – palikti.

Karys suspėja išsigelbėti, tačiau leitenantas Zigmas Tiška miršta kautynių lauke. Lapkričio 19 dieną po žygio į Motiejūnus užėmus Širvintas, leitenanto Zigmo Tiškos kūnas buvo rastas Paširvinčio dvaro laukuose. Sužeistam Lietuvos karininkui lenkai nesuteikė jokios pagalbos.

Žinoma, kad leitenantą Tišką iš mūšio lauko bandė išnešti kariai Bičkus ir Teodoras Arlauskas. Leitenanto Namajūno pasakojimą apie Tiškos žūtį „Kardas“ baigia pastarojo kareivio prisiminimais:

„Dažnai eidavęs į žvalgybą, drąsus, apdovanotas I rūšies V laipsnio Vyčio Kryžiumi kareivis Teodoras Arlauskas savo atsiminimuose apie ltn. Tiška taip rašo (kalba netaisyta):

„Aš negaliu ir negalėsiu užmiršt kuopos vyrų mylimo ir garbingo vado Tiškos. Jis buvo tikras tėvynės sūnus. Fronte nežiūrėjo, kad kareiviai eitų pirma, bet pats rodė kelią ir Širvintų juodoji žemė matė didžiai mylimo mūsų vado karžygišką mirtį už tėvynę. Aš taip a. a. Tiška mylėjau, kad jam pašvenčiau net savo sveikatą. Vadas Tiškus buvo sunkiai sužeistas ir nebegalėjo toliau vykdyt savo pasiryžimų; žemėje parkritęs gulėjo visai be jėgų.

Aš ir mano draugas Bičkus sugriebėm savo vadą ir nešėm, norėdami išgelbėt iš priešo nagų. Bičkų sužeidė ir jis pasiliko. Savo vadą apie tris kilometrus kelio nešiau vienas. Labai išvargau. Bet tada vadas liepė bėgt man pačiam, nes su juo būčiau nebespėjęs pasitraukt. Ir pabėgau. Bet sveikatą praradau.“

Kaip teigiama publikacijoje, leitenantas Zigmas Tiška buvo palaidotas Ukmergės kapinėse. Po žūties jis buvo apdovanotas I rūšies III laipsnio „Vyčio kryžiumi“. Galimas dalykas, laipsnio nurodymas nėra visai tikslus. Minėtame majoro Ališausko straipsnyje yra nurodyta, kiek kokios rūšies ir laipsnių buvo suteikta „Vyčio kryžiaus“ ordinų. Iš viso buvo išdalya 260 apdovanojimų, 17 jų – žuvusiems kovose: du IV laipsnio apdovanojimai ir penkiolika V laipsnio apdovanojimų. Kaip nurodoma, iki 1938-ųjų buvo įteikti tik du I laipsnio apdovanojimai, o „Vyčio kryžiaus“ I rūšies II ir III laipsnio ordinų nebuvo skirta niekam.

Po skaudaus pralaimėjimo prie Motiejūnų ir Zigmo Tiškos netekties, lapkričio 17-osios vakarą III bataliono likučiai tęsė kovą Širvintų miestelyje – gatvėse kovėsi dėl kiekvienos pėdos. II batalionas atrėmė visas lenkų atakas vieškeliu. Bet toje vietoje frontui nepatogiai įsilenkus lenkų pusėn, buvo gautas įsakymas pasitraukti į Širvintos upės ribą Levainių-Liūnų bare.

Zigmui Tiškai – memorialinė lenta Klaipėdoje

Minėtame 1938 metų „Kardo“ numeryje (Nr. 13) buvo išspausdintas V. V. eilėraštis, parašytas 1920 metų gruodžio 9 dieną ir pavadintas „A. a. Itn. Tiškos, žuvusio 1920 metais ties Širvintomis, atminimui“:

Jau daug ką didvyriais minia pavadino!..
Sudžiūvo ir laurai kai kam ant galvos…
O tave… užuomaršon tuoj nuskandino,
Lyg būtum nebuvęs laukuose kovos!

Lyg būtum ir draugo visai neturėjęs,
Nė vieno bent kiek artimesnio žmogaus;
Lyg būtum tik savo tu laimės kūrėjas,
Beieškąs pagyrų vainiko pigaus!

O tu juk kraujuos bepasruvęs gulėjai,
Į priešo nuožmiąsias rankas pakliuvai…
Tai tu juk kovoj, ten, už tą, ką mylėjai –
Už brangią tėvynę garbingai žuvai.

Žuvai n’apdainuotas, narsusis gynėjau!
Ir kapas tegirdi tik verksmą mamos:
„Sūneli, sūneli! supau aš, penėjau…
Sudraskė tie žvėrys šalies svetimos!..

Tas verksmas graudingas, be galo graudingas!
Tai žodžiai senelės, motušės maldos…
Lai jie atminimui, broluži garbingas,
Įsmigs gilumon jau kiekvieno sielos!

Žuvusiems butegeidiečiams atminti skirta lenta. „Kardas“, 1926 metai, Nr. 4.

Žuvusiems butegeidiečiams atminti skirta lenta. „Kardas“, 1926 metai, Nr. 4.

„Kardas“ Zigmui Tiškai šiek tiek dėmesio buvo skyręs ir 1926-aisiais. Tų metų Nr. 4 buvo publikuota žinutė, kad 1926 metų sausio 15 dieną 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kareivinių klube buvo pašventinta žuvusių to pulko karių atminimui skirta lenta. Šios lentos .projektą padarė žinomas Mažosios Lietuvos veikėjas dailininkas Adomas Brakas, o pagamino Klaipėdos baldų fabrikas „Dailiava“. Medžiaga ir darbas atsiėjęs 430 litų. Ponas Brakas už projektą ir priežiūrą nieko neėmė.

Kaip rašoma, 1,80X1,50 m dydžio lenta buvo padaryta iš storos faneros, baltai nudažyta ir įdėta į juodus ąžuolinius rėmus. Lentos viršuje buvo pavaizduotas skydas, nudažytas tautiškomis spalvomis. Skyde – sidabrinis Vyties kryžius su baltu Vyčiu raudoname fone. Skydo viršuje – stilizuoti auksiniai spinduliai, o apačioje – žali ąžuolo lapai. Iš po skydo kyšo du sukryžiuoti šautuvai. Šie ornamentai išpjaustyti iš medžio. Skydo apačioje – stilizuotas juodas kryželis, o iš jo abiejų pusių – žalios palmės šakelės ir auksinės raidės „A. A.“

Lentoje juodomis raidėmis įrašyta: „Gindami Tėvynę nuo bermontininkų ir lenkų 1919-1920 metais žuvo kautynėse arba mirė nuo žaizdų šie Butegeidiečiai:“. Po šių žodžių raudonomis raidėmis per visą lentą parašyta: „Leitenantas Zigmas Tiška“. Toliau eina dviejuose stulpeliuose juodomis raidėmis įrašytos 36 žuvusių kareivių pavardės (po gero dešimtmečio, 1938-aisiais, bus paminėta, kad kovose žuvo per 50 pulko vyrų, – G. B.). Po sąrašu yra toks užrašas: „Šie didvyriai tebūna mums pavyzdžiu. Teilsisi jų sielos Viešpatyje, o jų kūnai temiega ramiai Lietuvos žemelėje!“, o po juo – lyg tekančios saulės auksiniai stilizuoti spinduliai, viduryje kurių auksinėmis raidėmis įrašyta: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Iš abiejų šio piešinio pusių – klūpančių moterų siluetai.

Paminėta, kad tikimasi surinkti lėšų ir užsakyti tokią pat lentą visiems „Vyčio kryžiaus“ ordinu apdovanotiems butegeidiečiams, o jų tuomet buvo net 76 (1938-ųjų duomenimis, jau 99 – 22 pulko karininkai ir 77 kareiviai).

Širvintų pergalė – pulko vėliavoje

7-asis Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas suvaidino didelį vaidmenį Širvintų kautynėse. Pirmąkart į fronto su lenkais liniją pulkas atvyko 1920 metų sausio 15-ąją ir buvo dislokuotas Kurklių-Veprių bare, čia išbuvo apie pusmetį, atrėmė daugybę kasdienių lenkų išpuolių. Rugpjūčio 20 dieną pulkas įžygiavo į Vilnių, su kitomis kariuomenės dalimis dalyvavo vėliavos iškėlime Gedimino pilies bokšte. Vilniuje pulkas apsistojo Šnipiškių kareivinėse.

Lenkų išstumtas iš Vilniaus, pulkas, nepaisant patirtų nuostolių, laimėjo gražių pergalių. Štai Bikonių kaime nuginklavo lenkų raitelių eskadroną, paimdamas daug belaisvių ir turto, o Bastūnų kaime išsklaidė lenkų kulkosvaidžių eskadroną, paimdamas daug turto ir belaisvių su 12 arklių.

Širvintų kautynėse, kurios įvyko 1920 metų lapkričio 19-21 dienomis, III pulko batalionas Širvintas per pelkes supo kairiuoju sparnu, o II batalionas puolė iš priekio. Būtent III batalionas, vadovaujamas vyr. leitenanto Teodoro Balno, netikėtai užklupo Motiejūnuose įsitvirtinusius lenkus. Šįkart puolimas buvo sėkmingesnis nei vykęs prieš kelias dienas, kai žuvo leitenantas Zigmas Tiška. Panikos apimti lenkai pabėgo į Zibalus metę visą amuniciją. Į nelaisvę paimta apie 200 kariškių, 100 arklių, 40 pakinkytų porinių vežimų, brigados vado automobilis, raštinė ir kitokio turto. Lapkričio 21-ąją pulkas paėmė Širvintas ir netvarkingai bėgančius lenkus persekiojo Vilniaus kryptimi, kol įsikišo Santarvės valstybių karo misija ir puolimą liepė sustabdyti.

Iki 1922-ųjų birželio 22-osios pulkas budėjo prie demarkacinės linijos, paskui apsistojo Rumšiškių apylinkėse, iš kur 1923 metų vasario 26 dieną buvo perkeltas į Klaipėdą ir ten išbuvo iki 1934 metų balandžio 30-osios. Už pasižymėjimus kautynėse Vyriausias Ginkluotųjų pajėgų Viršininkas ir Valstybės Prezidentas 1928 metų liepos 30 dieną pulką apdovanojo Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio vėliava.

Lenkų generolas brido per ledinę upę

Kapitonas Šalkauskas 1939 medais „Karde“ (Nr. 8) išspausdintame straipsnyje „Kelios pastabos dėl straipsnio „ 7 p. Ž. K. B. p. Širvintą pergalėj“ pasidalijo savo prisiminimais iš įvykių, kuriuos jam tąkart teko išgyventi Širvintose ir gyvenvietės prieigose.

Užsiminęs, kad tame mūšyje ryšių priemonių faktiškai nebuvo, telefono ryšys iki veiksmų pradžios siekė tik batalionų štabus Degučiuose, Viesose ir toliau į šiaurę. Batalionams pajudėjus iš savo pradinių vietų, telefono ryšys nutrūko, kitų ryšių priemonių nebuvo. Visi batalionų veiksmai tą dieną „buvo apskaičiuoti laiko funkcijoje“.

Didžiausias lenkams netikėtumas, be abejo, buvo staigus, netikėtas III bataliono pasirodymas giliame lenkų užnugaryje. Ir pasileido lenkai saugiausia jiems kryptimi į šiaurę, nesustabdė jų nė šaltas Širvintos vanduo. Brido į upę ir Želigovskio štabo viršininkas gen. Mokšeckis. Apie 14-15 val. prie vakarinio Širvintų miestelio pakraščio galima buvo matyti bėgančius lenkus į Zibalus, tiksliau tariant – į mišką, kuris buvo į šiaurę nuo Širvintų. Lenkai plačiu frontu bėgo pėsti, raiti. Visas laukas bėgo.

Motiejūnus užėmęs batalionas užpuolė Paširvintų dvarą, kuriame stovėjo lenkų baterija ir iš ten šaudė tankia artilerijos ugnimi, bet taip nesėkmingai, kad tesužeidė vos vieną lietuvių sanitarijos puskarininkį.

Širvintų mūšio schema. „Kardas“, 1938 m., Nr. 13-14.

Širvintų mūšio schema. „Kardas“, 1938 m., Nr. 13-14.

Prisimindamas karo grobio išvežimą, Šalkauskas teigia, kad leitenantas Rauba vežėsi užgrobtą lenkų artilerijos bateriją, kurios nelietė leitenanto Balno būrys. Šalkausko teigimu, jei Balnas, „užuot siekęs sunaikinti lenkų gyvąją jėgą, būtų įsakęs ar leidęs tempti su savim iš Paširvinčio dvaro lenkų bateriją, tai gal būtų pats žuvęs ir pražudęs visą savo batalioną“.

Šalkauskas pamena, kad lapkričio 19-ąją, apie 14-15 val., prie vakarinio Širvintų pakraščio pasirodė su palydovais nemaža lenkų belaisvių kuopa. Kaip prisiminė leitenantas Namajūnas, didelis transportas tvarkingai judėjo Ukmergės kryptimi. Visuose vežimuose arklius valdė lenkų kareiviai, tik paskutiniuose vežimuose šypsodamiesi sėdėjo po 2-4 butegeidininkus. Būrius belaisvių lydėjo irgi ne dešimtys, bet tik keli III bataliono vyrai.

Anot Namajūno prisiminimų, „įdomi medžioklė Motiejūnų kaime“. Paširvinčio dvare, atakuodamas lenkų bateriją, III batalionas išskyrė leitenantą Baltrūną su 12 vyrų suimti karo grobio ir sugaudyti belaisvių. Čia Baltrūnas tuojau sugadino teletono stotį. Surinko apie 80 belaisvių ir su 6 palydovais juos išsiuntė. Likvidavo brigados štabą, paėmė slaptų dokumentų. Brigados štabe rado antspaudą: „D-Wa II Brigady Litewske-Bialoruskoj Dyw. Stol“. Baltrūnas turėjo daug vargo su brigados vado automobiliu. Mėgino važiuot vienu ir kitu keliu, bet visur sutikdavo jau naujas lenkų voras. Pagaliau, automobiliui įklimpus, su likusiais 5 vyrais (vienas pakliuvo į nelaisvę), pro tarpus bėgo raiti. Nepasprukę keliais, arklius metė, suėmė dar kelis belaisvius ir pagaliau suvargę, tuo pačiu keliu, kuriuo puolė, sugrįžo į pulką.

Kadangi lenkai buvo skleidę žinių, kad prieš Lietuvą kovojo sukilę Vilniaus krašto gyventojai, kapitonas neiškentė nepaklausęs, iš kur jie kilę. Praeidamas pro šalį, paklausė trijų vyrukų: „Jakiej guberniji?“ Tie atsakė: „Kieleckej, Radomskiej, Piotrokovskiej“. Savo išvaizda visa lenkų belaisvių „krūva“ atrodė kilusi iš Lenkijos gilumos. Prie pat Širvintų miestelio Šalkauskas sutiko raitą III bataliono vadą vyr. leitenantą Balną, su kuriuo, atrodo, pasikalbėjo ir apie Paširvinčio dvare likusias lenkų patrankas. Šeštai kuopai einant per Širvintų miestelį, matėsi daug visokio vežimuose ir ant žemės palikto turto: pakinkytų vežimų, arklių, šautuvų ir t. t. Praėjo pro du vakarų kryptimi atsuktus užtaisytus, su pusiau iššaudytomis šovinių juostomis sunkiuosius kulkosvaidžius: vienas buvo vežime, kitas – ant žemės. Niekas to viso turto nevežė, jokių važiuojančių vežimų niekur nesimatė. Apskritai, miestelyje iš karto buvo sunku susigaudyti. Pasak kapitono, tai visai normalus reiškinys: kiekvienas dalinys dėl „savo pasisekimo būna pakrikęs“, keičiasi vadavietės, nutrūksta ryšiai ir t. t. Miestelyje Šalkauskas sutiko leitenantą Batūrą, netoli bažnyčios – tuometį Širvintų kleboną kun. Linartą. „Šis drąsusis kunigas, užsivilkęs kamžą, užsimetęs stulą, rankoje maldaknyge nešinas, buvo išėjęs į rytinius Širvintų pakraščius raminti ir laiminti sužeistųjų karių. Papasakojo išgyventus įspūdžius. 10 min. prieš pasigirstant pirmiesiems šūviams pas jį į kleboniją buvo atvažiavęs Želigovskio štabo viršininkas gen. Mokšeckis, kuris patetiškai tvirtino, kad lenkų raitininkai jau kažkur apie Kėdainius, šiandien, ryt Kaunas būsiąs paimtas ir viskas bus baigta, 7 p. p. neegzistuoja, vienas batalionas išsklaidytas, kitas gi sunaikintas, jo bataliono vadas užmuštas,“ – prisiminė kapitonas Šalkauskas ir pridūrė, kad iš tiesų laukuose gulėjo lapkričio 17 dieną užmuštas laikinai einantis 8-osios kuopos vado pareigas leitenantas Tiška. Prisiminimų autorius ironizuoja, kad čia pasigirdę šūviai, 7 pėstininkų pulkas vėl ėmė egzistuoti, ir generolas Mokšeckis galvotrūkčiais nėręs lauk iš klebonijos. Kun. Linartas pridėjęs: „Visą šitą turtą, tur būt, išsivešit?“ „Pasistengsim“, – jam atsakė kapitonas Šalkauskas, nes, kaip pats teigia, jam rūpėjo kiti dalykai – galima buvo laukti lenkų kontratakos, nes kiekvienas priešas gali mėginti taisyti savo pašlijusią padėtį.

Lapkričio 19-ajai temstant, apie 17 val., 6-oji kuopa, rodos, be vieno būrio, nes iš vakarų puolant Širvintas leitenantui Kalinauskui buvo pasisekę pereiti į šiaurinį Širvintos krantą ir apšaudyti bėgančius lenkus į sparną, susirinko Širvintų miestelio rytiniame pakrašty. Čia prie kuopos priėjo laikinai einantis II bataliono vado pareigas vyr. leitenantas Statkevičius ir tarė: „Dabar į Paširvinčio dvarą“, ir 6-oji kuopa su 4-osios kuopos būriu nužygiavo dar 2-3 km į rytus. „Paširvinčio dvare ilgai buvo dirbta prie patrankų, vargais negalais buvo sukrapštyti keli kuineliai, tačiau patrankos vis tik sunkiai riedėjo iš vietos, o palikti jų negalima buvo, jos buvo tvarkoj. Pagaliau buvo pasiųsti keli kareiviai į Širvintus daugiau arklių parsivesti. Po geros valandos kareiviai atsivedė keletą arklių be savininkų, nes anot širvintiškių žydelių: „Ko mes ten eisim, verčiau čia pat vietoj užmuškit“. Kartu atėjo ir keli karininkai: vyr. ltn. Kemėžis, ltn. Rauba ir kiti. Apie vidunaktį ar po vidunakčio patrankos pajudėjo, sauga buvo atšaukta, tačiau kažkas vėl trūko, kažkas lūžo, visi puolė prie patrankų ir prisidėjo prie bendro azarto jas stumti. Kaip tik tuo momentu lenkų raitininkai iš rytų apšaudė žmonių krūvą iš automatinių šautuvų. Du 6 kuopos kareiviai buvo sužeisti: eil. Staugas buvo peršautas per vidurius ir mirė Ukmergėj lapkričio 20 d., antras buvo sužeistas lengviau, tačiau jo pavardės nebeprisimenu ir nepamenu, ar pasveiko. Taigi patrankų išvežimas apšlakstytas 6 kuopos kareivių krauju ir liko dar pamokymas: saugumas, saugumas iki paskutinio momento. Kadangi netrukus lenkų artilerija ėmė šaudyti į Paširvinčio dvarą ir galima buvo laukti rimtesnės kontratakos, patrankos buvo paleistos į priekį, 6 kuopa ir 4 kuopos būrys dengė atsitraukimą. Į Širvintų miestelį II batalionas grįžo jau lapkričio 20 d., apie 2 val., pasitraukė iš Širvintų apie 3 val., ir kai grįžo į savo išeities ribą Wiesy, Deguce, jau buvo 5 valanda. II batalionas nestovėjo vietoj, bet visą laiką ėjo, dirbo. Čia leisiu sau truputį iškrypti iš temos. Nuo lapkričio 17 d. ankstyvo ryto iki lapkričio 22 d. visas 7 p. p. išbuvo sunkiose kautynėse, varginančiuose žygiuose, beveik be miego, daugeliui teko snūstelti tik 2-3 val. geriausiu atveju kur nors troboj ant šaltų grindų pilnoj kautynių aprangoj. Taip, 7 p. p. ties Širvintais padarė viską, ką galima buvo padaryti anose sąlygose, lygiai tą patį su ramia sąžine galiu pasakyti ir apie II b-ną,“ – prisimena kapitonas Šalkauskas.

Naktį lenkai Širvintas atsiėmė, bet kitą dieną vėl buvo išstumti iš miestelio. Tą dieną 1938 metų „Kardo“ žurnale (Nr. 13-14) aprašo ir minėtas Namajūnas: „Toli rytuose teka kruvina saulė. Ryto migla išsisklaido, matomumas didėja. III b-no sekėjai mato II-rą b-ną besiartinantį prie Širvintų miestelio. Stipria ugnimi II b-ną apšaudo lenkai iš Akmenių kaimo. Tačiau II b-nas pradeda supti Širvintus iš pietų pusės. Miestelį supdamas iš šiaurės, puoliman metasi ir III b-nas. Veikia dviem grandinėmis. Pirmoji įsiveržia į miestelį, antroji veikia Motiejūnų kryptimi. Lenkus vėl pagauna panika. Viską mesdami jie bėga kur kam patogiau. Miestelyje vyksta tikros skerdynės. Gatvėse pasibaisėtinas vaizdas: gausios grupės sužeistųjų šaukia pagalbos, šimtai nukautų; daug arklių kinkiniuose jau negyvų, kiti prunkščia sužeisti. Pilni patvoriai pamestų šautuvų, kulkosvaidžių, šovinių dėžių. Tatai mūsų baterijos nuopelnas. Yra nuostolių ir 7 pulko daliniuose. Keliolika nukautų kareivių, bet daugiau sužeistų. Sužeisti du II-ro b-no karininkai. Tačiau mažas kovotojų skaičius buvo iš viso, mažiau ir nuostolių. Paimtas vėl didelis karo grobis. Nesutikdami pasipriešinimo, 7 pulko II ir III b-nai puola toliau. Paima Paširvinčio dvarą ir Motiejūnų kaimą. Persekiojami lenkai visur bėga, neįsitraukdami į kautynes. Kiek lenkai buvo demoralizuoti ir panikos pagauti, galima spręsti iš to, kad 9-tai kuopai užėmus Paširvintų dvarą, šuoliais atlėkė lenkų raitelis su įsakymu tiesiog prie kuopos ir, žinoma, buvo paimtas į nelaisvę.“

R. Antinio paminklo „Žuvusiems už laisvę ties Širvintomis“ atidengimas. Tribūnoje - Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. 1927 m. rugpjūčio 15 d. Iš šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijos.

R. Antinio paminklo „Žuvusiems už laisvę ties Širvintomis“ atidengimas. Tribūnoje - Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. 1927 m. rugpjūčio 15 d. Iš šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijos.

Tarpukario laikų atvirutė „Mūšis su lenkais ties Širvintomis“. Iš šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijos.

Tarpukario laikų atvirutė „Mūšis su lenkais ties Širvintomis“. Iš šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijos.

Antroji Širvintų operacija truko iki sutemų. Tačiau užbaigti sėkmingai išvystytą operaciją sutrukdė 1920 metų lapkričio 21-ąją iš I divizijos štabo gauta telefonograma Nr. 61: „Tautų Sąjungos kontrolės komisija pareiškė mums savo notoje, kad gen. Želigovskis, atsižvelgiant į lenkų valdžios norą, vakar 18 val. atidavė įsakymą savo kariuomenei pereiti prie defenzyvos. Tautų Sąjungos K. K. pareikalavo taipgi sustabdyti antpuolį iš mūsų pusės ir pereiti prie defenzyvos. Vyriausio Kariuomenės Vado įsakyta šiandien nuo 9 val., sustabdžius aktyvų veikimą, pereiti prie gynimo, apie ką, divizijos vado pavedamas, pranešu žiniai ir pildymui, (pas.) Ltn. Lanskoronskis.“

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top