Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota

Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota
2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas.
Širvintų rajone dar praėjusio amžiaus antroje pusėje vykusias Dainų šventes mena vyresnio amžiaus žmonės. Jie kruopščia saugo anuos laikus menančias fotografijas, kuriose įamžinti jaunystės laikų draugų veidai, bendrų darbų ar laisvalaikio akimirkos. Tai lyg gaivus prisiminimas, kurį būtina branginti, nes laikas jau prabėgo ir tikrai niekada nebegrįš.
Kelias daugiau nei penkių dešimčių metų senumo nuotraukas parodė širvintiškis Algimantas Vėbra. Šios nuotraukos, darytos nežinomo autoriaus, mena apie 1958 – 1959-uosius metus Kernavėje vykusias Dainų šventes, kitaip vadinamus festivalius. Juose dalyvaudavo visų Širvintų rajono kolūkių, tarybinių ūkių, miesto organizacijų ir įstaigų muzikantai, šokėjai, dainininkai. Pasak nuotraukų savininko Algimanto Vėbros, tai būdavo visuotinė ne tik jaunimo, bet vyresnio amžiaus žmonių šventė, į kurią žiūrovai ir dalyviai, šventiškai pasipuošę, atvykdavo iš atokiausių rajono kampelių.
Širvintiškio pateiktose fotografijose matosi, kaip saviveiklininkai, vilkintys tautinius drabužius, šoka tarp piliakalnių esančioje aikštėje, o žiūrovai įsitaisę piliakalnių papėdėje. Nuotraukose matyti ne tik šviesiais drabužiais pasipuošusi jaunuomenė, bet ir skareles ryšinčios vyresnio amžiaus moterys.
Tais sunkiais kolektyvizacijos pradžios laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas sodietis ir radijo aparatą turėdavo, liaudies daina, šokis, muzika būdavo labai svarbūs. Tai buvo savotiška atgaiva kaimo žmogui po sunkių darbų. Tai, kas miela širdžiai, esant progai, buvo stengiamasi užfiksuoti nuotraukose. Visa tai išliko iki šių dienų kaip gražus prisiminimas, jog tarp Kernavės piliakalnių buvo šokta, dainuota ir muzikuota.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo
———————————
Nuotraukose:
1. Algimantas Vėbra Kernavėje.
2. Būriai saviveiklininkų traukia į tarp piliakalnių esančią aikštelę.
3. Kernavėje šokami tautiniai šokiai.
Algimantas Vėbra Kernavėje.

Algimantas Vėbra Kernavėje.

2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas.

Širvintų rajone dar praėjusio amžiaus antroje pusėje vykusias Dainų šventes mena vyresnio amžiaus žmonės. Jie kruopščia saugo anuos laikus menančias fotografijas, kuriose įamžinti jaunystės laikų draugų veidai, bendrų darbų ar laisvalaikio akimirkos. Tai lyg gaivus prisiminimas, kurį būtina branginti, nes laikas jau prabėgo ir tikrai niekada nebegrįš.

Būriai saviveiklininkų traukia į tarp piliakalnių esančią aikštelę.

Būriai saviveiklininkų traukia į tarp piliakalnių esančią aikštelę.

Kelias daugiau nei penkių dešimčių metų senumo nuotraukas parodė širvintiškis Algimantas Vėbra. Šios nuotraukos, darytos nežinomo autoriaus, mena apie 1958 – 1959-uosius metus Kernavėje vykusias Dainų šventes, kitaip vadinamus festivalius. Juose dalyvaudavo visų Širvintų rajono kolūkių, tarybinių ūkių, miesto organizacijų ir įstaigų muzikantai, šokėjai, dainininkai. Pasak nuotraukų savininko Algimanto Vėbros, tai būdavo visuotinė ne tik jaunimo, bet vyresnio amžiaus žmonių šventė, į kurią žiūrovai ir dalyviai, šventiškai pasipuošę, atvykdavo iš atokiausių rajono kampelių.

Širvintiškio pateiktose fotografijose matosi, kaip saviveiklininkai, vilkintys tautinius drabužius, šoka tarp piliakalnių esančioje aikštėje, o žiūrovai įsitaisę piliakalnių papėdėje. Nuotraukose matyti ne tik šviesiais drabužiais pasipuošusi jaunuomenė, bet ir skareles ryšinčios vyresnio amžiaus moterys.

Kernavėje šokami tautiniai šokiai.

Kernavėje šokami tautiniai šokiai.

Tais sunkiais kolektyvizacijos pradžios laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas sodietis ir radijo aparatą turėdavo, liaudies daina, šokis, muzika būdavo labai svarbūs. Tai buvo savotiška atgaiva kaimo žmogui po sunkių darbų. Tai, kas miela širdžiai, esant progai, buvo stengiamasi užfiksuoti nuotraukose. Visa tai išliko iki šių dienų kaip gražus prisiminimas, jog tarp Kernavės piliakalnių buvo šokta, dainuota ir muzikuota.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+