Algimantas Vėbra

Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota

Kernavėje buvo šokta, dainuota ir muzikuota
2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas.
Širvintų rajone dar praėjusio amžiaus antroje pusėje vykusias Dainų šventes mena vyresnio amžiaus žmonės. Jie kruopščia saugo anuos laikus menančias fotografijas, kuriose įamžinti jaunystės laikų draugų veidai, bendrų darbų ar laisvalaikio akimirkos. Tai lyg gaivus prisiminimas, kurį būtina branginti, nes laikas jau prabėgo ir tikrai niekada nebegrįš.
Kelias daugiau nei penkių dešimčių metų senumo nuotraukas parodė širvintiškis Algimantas Vėbra. Šios nuotraukos, darytos nežinomo autoriaus, mena apie 1958 – 1959-uosius metus Kernavėje vykusias Dainų šventes, kitaip vadinamus festivalius. Juose dalyvaudavo visų Širvintų rajono kolūkių, tarybinių ūkių, miesto organizacijų ir įstaigų muzikantai, šokėjai, dainininkai. Pasak nuotraukų savininko Algimanto Vėbros, tai būdavo visuotinė ne tik jaunimo, bet vyresnio amžiaus žmonių šventė, į kurią žiūrovai ir dalyviai, šventiškai pasipuošę, atvykdavo iš atokiausių rajono kampelių.
Širvintiškio pateiktose fotografijose matosi, kaip saviveiklininkai, vilkintys tautinius drabužius, šoka tarp piliakalnių esančioje aikštėje, o žiūrovai įsitaisę piliakalnių papėdėje. Nuotraukose matyti ne tik šviesiais drabužiais pasipuošusi jaunuomenė, bet ir skareles ryšinčios vyresnio amžiaus moterys.
Tais sunkiais kolektyvizacijos pradžios laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas sodietis ir radijo aparatą turėdavo, liaudies daina, šokis, muzika būdavo labai svarbūs. Tai buvo savotiška atgaiva kaimo žmogui po sunkių darbų. Tai, kas miela širdžiai, esant progai, buvo stengiamasi užfiksuoti nuotraukose. Visa tai išliko iki šių dienų kaip gražus prisiminimas, jog tarp Kernavės piliakalnių buvo šokta, dainuota ir muzikuota.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo
———————————
Nuotraukose:
1. Algimantas Vėbra Kernavėje.
2. Būriai saviveiklininkų traukia į tarp piliakalnių esančią aikštelę.
3. Kernavėje šokami tautiniai šokiai.
Algimantas Vėbra Kernavėje.

Algimantas Vėbra Kernavėje.

2003 metais UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos Dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Teigiama, jog Dainų ir šokių šventės Lietuvoje gyvuoja nuo 1924 metų. Šių gražių ir taurių švenčių tradicija visada buvo tarsi slaptas ginklas tautiškumui palaikyti. Šokti tautinius šokius ir dainuoti liaudies dainas lietuviai mėgo nuo seno, tai nebuvo užmiršta ir tarybiniais laikais. Geriausias būdas tautos santalkai pademonstruoti – visuotinės šventės, kuriose skamba liaudies daina, liejasi muzikos akordai, girdisi šokio aidas. Skaityti daugiau »

Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Gyvenimas – lyg jonvabalio blyksnis tamsoje
Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.
Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų
– Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta.
Prie močiutės besiglaustanti ir spalvotas knygeles bevartanti anūkėlė pasigyrė, kad ji yra Emilija Vėbraitė, labiausiai jai patinka viešėti Širvintose, eiti su močiute pasivaikščioti, o vasarą maudytis Viesų tvenkinyje.
Penktą gyvenimo dešimtmetį drauge skaičiuojantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad sugebėjo per tiek metų išlaikyti pusiausvyrą tarp susikaupimo ir juoko. Kai buvo jauni, viskuo domėjosi, daug keliavo ne tik po Lietuvą, sąjungines respublikas, bet buvo ir užsienyje. Ir dabar turi gerų draugų, vyksta į bendraklasių susitikimus, giminių susiėjimus. Anot pašnekovų, veiklos pakanka. Pasak ponios Joanos, daugelis studijų draugių nebedirba, todėl turi daug laiko, gali susitikti ir pabendrauti. Anot pašnekovės, išlikę labai bičiuliški santykiai su Ukmergės gydytojais.
Smalsu sužinoti, iš kur tas darnos ir santarvės receptas, Vėbrų šeimoje galiojantis beveik 50 metų.
– Mūsų dienos kaip ir visų: einame gyvenimo keliu ramiai, pasitardami, saugodami vienas kitą, vienas kitu džiaugdamiesi,- sakė Joana Vėbrienė. – Daug mums padeda sūnus Gintaras. Jis baigė Karo akademiją, dabar dirba Šiaulių aviacijos bazėje, yra aerodromo priežiūros eskadrilės vadas.
Pasidomėjus, kuris bendro gyvenimo dešimtmetis buvo pats gražiausias ir įsimintiniausias, abu sutuoktiniai ilgai mąstė, tarėsi ir nusprendė, kad pirmasis. Tuomet abu buvę jauni, energingi, kupini ryžto. Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, buitis.
Melioracijoje nuo 1958-ųjų
Ponas Algimantas kilęs iš Pijorų kaimo (Ukmergės rajonas). Iš ten, kur Mūša teka, iš ten ir į Vidiškių mokyklą ėjęs.
– Mano tėvų Petronėlės ir Vlado Vėbrų šeimoje buvome 7 vaikai, – pasakojo Algimantas. – Vyriausias esu šeimoje. Nuo mažų dienų tėvelis lenkė prie darbo, todėl visus ūkiškus darbus dirbti moku. Eidamas 21-uosius metus, pradėjau dirbti Musninkuose, taip ir pasilikau Širvintų rajone visam laikui.
Vyras pasakojo apie tai, kaip 1958 metais atvyko į Musninkus ir įsidarbino melioracijoje. Iš karto buvo sunku, dirbo techniku, paskui meistru, darbų vykdytoju, vyr. darbų vykdytoju. Daug metų triūsė gamyboje ir eksploatacijos valdyboje.
– 28 metus praleidau melioracijoje, – sakė pašnekovas. – Išvažinėtas visas rajonas, daugiausia darbuotasi Gelvonuose ir Kernavėje. Melioratorių dėka rajone nusausinta tūkstančiai hektarų pelkių. Mano vadovaujama grupė per metus nusausindavo po 500-600 hektarų pelkynų. Patys gražiausi prisiminimai likę apie bendradarbius. Tai Romualdas Tinfavičius, Zenonas Urbonavičius, Teresė Kiškienė, Birutė Žinienė, Stepas Kareckas, Vladas Simonavičius, Zenonas Naraškevičius, Stasys Žukauskas, Albinas Rimša, Albinas Vitas, Jonas Belaglovis, Henrikas Miliukas ir daugelis kitų. Širdį suskausta, kai dabar pažiūriu į savo ir bendradarbių melioratorių  darbus: viskas apaugę, apleista, užtvindyta.
Ponas Algimantas prisiminė melioracijos darbų Musninkuose pradžią. Sakė, kad po darbo dviračiu važiuodavo namo į tėviškę. Tekdavo numinti apie 40 kilometrų nuo Musninkų iki Vidiškių. Būdavo taip, kad kas nors su sunkvežimiu pavydavo ir sustodavo, tuomet dviratį mesdavęs į kėbulą, o pats šokdavęs į mašinos kabiną.
Visokių įvykių per daugelį metų yra nutikę: dalyvauta meno saviveikloje, sporto varžybose, užimta prizinių vietų.
Gyvenimo negandos nepalaužė
Paklausta, kuo turi pasižymėti žmogus, panoręs tapti mediku, buvusi ilgametė vaikų gydytoja Joana Vėbrienė sakė, jog būtinas atsakomybės ir pašaukimo jausmas. Ponia Joana kilusi iš gražaus Žemaitkiemio miestelio (Ukmergės rajonas), iš ten išlikę ir patys brangiausi vaikystės prisiminimai.
– Sunkus mano gyvenimas, patyriau daug vargo, – pasakojo ponia Joana. – Būdama devynerių, netekau mamos. Prieš mirtį mamytė kalbėjo: „Koks gražus baltas chalatas. Tokį vilkėdama tu mane tikrai išgydytum.“ Niekada nepamiršiu šių žodžių. Tai ir buvo akstinas mokytis, ruoštis kilniam mediko darbui. Tėvelis parvedė pamotę. Labai norėjau mokytis, o tekdavo dirbti ūkio darbus. Skaitydavau slapta. Netrukus žuvo tėvelis – auksinių rankų kalvis. Likau be brangiausių žmonių.
Gyvenimo negandos nepalaužė merginos. Baigusi Žemaitkiemio septynmetę mokyklą, išvyko mokytis į Vilnių. Mamos prieš mirtį pasakyti žodžiai turėjo būti įvykdyti: įstojo Joana į Vilniaus medicinos mokyklą. Sekėsi puikiai, medicina patiko, nuo švirkštų ir vaistų buteliukų akių atitraukti negalėjo. Jauna medicinos seselė pradėjo dirbti Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vidaus ligų skyriuje. Darbas širdžiai mielas, bet žinių lyg ir mažoka. Teko vėl griebtis vadovėlių ir mokytis Vilniaus jaunimo mokykloje. Visi bendraklasiai buvo jauni, linksmi ir žinių ištroškę. Buvo sunku – dieną dirbo, vakarais mokėsi.  Baigusi Jaunimo mokyklą, iš karto įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Ir vėl tas pats tik iš kitos pusės – naktį dirbo, dieną mokėsi.  Kiek daug bemiegių naktų praleista prie knygų, ligoninėje prie ligonių, bet visur suspėta: ir ansamblyje dainuota, ir tautinių šokių kolektyve šokta, ir net skudučiais grota.
Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas
1971 metais Joana Vėbrienė atvyko dirbti į Širvintų ligoninę ir vyr. gydytojo Vlado Usonio buvo paskirta rajono vyr. pediatre. Darbo sąlygos buvo nelengvos. Daug važinėta po rajono medicinos punktus, mokyklas, lankytasi naujagimių namuose. Ir visur su šypsena, su geru žodžiu, nors ir karčių, bet labai reikalingų vaistų lagaminėliu. Aplankyti atokiausi rajono kampeliai: Juodiškiai, Trapeliai, Bartkuškis, Kiaukliai. Tik apsiavusi guminukus gydytoja galėdavo pasiekti toli nuo pagrindinių kelių nutolusias sodybas. Rasdavo ir socialiai apleistų vaikų, tekdavo ilgai įkalbinėti tėtį ar mamą atiduoti vaiką į ligoninę.
Ponia Joana yra gražus pavyzdys, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti gyvenimo negandoms. Moteris į darbą 54 metus ėjo kaip į šventę. Gydė 3 ar net 4 širvintiškių kartas: mamą, paskui jos vaikus, paskui anūkėlius ir netgi proanūkius. Pašnekovė tik geru žodžiu minėjo savo bendradarbius: Aldoną Rinkevičienę, Jadvygą Grinienę, Antaną Lidžių, Aldoną Gudašienę, Albertą Diką, Romą Ivanauską, Oną Skladaitienę, Reginą Hibner, Danguolę Misiūnienę, Juzę Šerevičiūtę ir daugelį kitų.
Joana Vėbrienė –  tai gydytoja iš didžiosios raidės, tai pasiaukojimo pavyzdys.
Jauku ir šilta laimingoje šeimoje
Pragyventas gyvenimas – tai lyg jonvabalio blyksnis tamsoje. Gražu, kai jis prasmingas. Šiandieną Joanos ir Algimanto Vėbrų šeimoje jauku ir šilta, abu laimingi: užaugintas sūnus, galima džiaugtis anūke. Sutuoktiniai dažnai susitinka su brolių ir seserų šeimomis, lankosi tėviškėse Pijoruose ir Žemaitkiemyje, gražiai sutaria su kaimynais.
– Pritapome Širvintų rajone. Čia labai geri žmonės, – atsisveikindami sakė sutuoktiniai.
Gyvenime padaryta tiek daug, darbui atiduoti gražiausi dešimtmečiai. Belieka prisėsti prie lango, pažvelgti į sausio sniegu pabarstytus laukus ir tyliai ištarti: „Gyvenimas tęsiasi, o jame vis bus ir bus įsimintinų bei gražių dienų.“
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Vėbrų šeimos albumo
1. Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.
2. Vėbrų giminės susitikimas Pijorų kaime (Ukmergės rajonas).
3. Širvintų ligoninės kolektyvas.
4. Po Širvintų rajono šaškių varžybų. Pirmoje eilėje prizinių vietų laimėtojai:  (iš kairės į dešinę) Algimantas Vėbra, Vladas Karablikovas ir Jonas Karablikovas.
5. Susitikimas su bendramoksliais Žemaitkiemyje (pirmoje eilėje trečia iš kairės Joana Vėbrienė).
6. VU Medicinos fakulteto studentai (trečioje eilėje pirma iš dešinės Joana Vėbrienė).
7. Vlado ir Petronėlės Vėbrų šeima (antroje eilėje pirmas iš kairės Algimantas Vėbra).
8. Algimantas Vėbra (trečias iš dešinės) su broliais tėviškėje.
9. Su sūnumi Gintaru.
10. Dažnai susitinkama su artimųjų šeimomis.
Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Algimantas ir Joana Vėbrai su anūkėle Emilija.

Kitąmet auksinį santuokinio gyvenimo jubiliejų švęsiančius širvintiškius Joaną ir Algimantą Vėbrus pažįsta daugelis. Tai malonūs, draugiški, supratingi, jautrios sielos žmonės, labai gerai žinomi dažnam miesto ir rajono gyventojui. Joana Vėbrienė daugiau nei 50 metų dirbo Širvintų poliklinikoje ir ligoninėje vaikų gydytoja, vyriausiąja pediatre, o Algimantas Vėbra daugeliui vyresniosios kartos kraštiečių pažįstamas kaip patyręs melioratorius, aplinkosaugininkas, beveik penkis dešimtmečius darbavęsis įvairiose rajono įmonėse ir organizacijose. Dabar abu sutuoktiniai tvarkosi namuose, skaito laikraščius ir žurnalus, varto nuotraukų albumus, prisimena praeities įvykius, sutiktus žmones ir labiausiai laukia savaitgalių, kuomet iš Šiaulių atvyksta sūnus Gintaras su šeima.

Darnos ir santarvės receptas galioja beveik 50 metų

– Didžiausias mūsų džiaugsmas – anūkėlė, – sakė ponia Joana. – Jai šešeri metukai, o viskuo domisi, šoka, piešia, netgi angliškai kalba. Labiausiai laukiame savaitgalių, kai ji atvyksta. Skaityti daugiau »

Melioracijos pradžią Musninkų seniūnijoje menančios fotografijos

Melioracijos pradžią Musninkų seniūnijoje menančios fotografijos
Senos fotografijos, kuriose matyti darbus dirbanti žmonių grupė, yra ypač vertingos. Jos padeda bent mintimis sugrįžti į prabėgusius metus, prisiminti tuomet gyvenusius ir dirbusius žmones. Senų nuotraukų albumą parodė Širvintose gyvenantis Algimantas Vėbra. Apžiūrėjus 1958 metais darytas Romualdo Tinfavičiaus nuotraukas, sudomino melioracijos, vykusios Musninkų seniūnijoje, Paberžės kaime, vaizdai.
Pasak Algimanto Vėbros, jis, tuomet 21-uosius metus skaičiuojantis jaunuolis, 1958 metais atvyko į Musninkus ir dirbo melioracijoje. Tų metų vasarą Paberžės kaime buvo melioruojami laukai. Juose nuo ankstyvo ryto dirbdavo keliasdešimt jaunų Širvintų krašto vyrų, melioruodavo laukus. Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 buvo rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus diametro vamzdeliai. Labai daug darbų buvo dirbama rankomis. Tranšėjoje vyrai vamzdelius klodavo be apsaugos, todėl būdavo, kad iškasta duobė užgriūdavo. Tekdavo skubiai gelbėti į pavojų patekusį žmogų. Šalia kasamos tranšėjos nuolat būdavo du vyrai, kurie, užgriuvus duobei, puldavo atkasinėti. Algimanto Vėbros teigimu, pirmieji melioracijos darbai Širvintų rajone buvę sunkūs ir pavojingi. Fotografijų savininkas prisimena, jog jauni melioratoriai Vytautas ir Alminas Sapronai Paberžėje per mėnesį rankomis iškasė 1 kilometro ilgio ir 2-2,2 metrų gylio tranšėją, į kurią buvo sukloti raudoni vamzdeliai.
1958 metų vasarą į Paberžės kaimą buvo atvežta ir į didžiules rietuves sukrauta tūkstančiai įvairaus diametro melioracijos vamzdelių. Juos iš rietuvių po laukus kolūkiečiai išvežiodavo arklio traukiamuose vežimuose. Per du mėnesius vamzdelius suklojo į melioracininkų kasamus griovius. Taip buvo nusausinta dešimtys hektarų pelkių ir nedirbamų žemių.
Algimantas Vėbra praėjusio amžiaus viduryje Paberžėje dirbo niveliuotoju-techniku, o melioratorių kasdienybę fotografavo melioracijoje dirbęs Romualdas Tinfavičius, dabar gyvenantis Trakuose.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Algimanto Vėbros albumo
1. Algimantas Vėbra 1958 metais Paberžėje dirbo niveliuotoju-techniku.
2. Melioratorių, dirbusių Musninkų seniūnijoje, atokvėpio valandėlė (centre Romualdas Tinfavičius).
3. Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus diametro vamzdeliai.
4. Vamzdelius iš rietuvių po laukus kolūkiečiai išvežiodavo arklio traukiamuose vežimuose.
Senos fotografijos, kuriose matyti darbus dirbanti žmonių grupė, yra ypač vertingos. Jos padeda bent mintimis sugrįžti į prabėgusius metus, prisiminti tuomet gyvenusius ir dirbusius žmones. Senų nuotraukų albumą parodė Širvintose gyvenantis Algimantas Vėbra. Apžiūrėjus 1958 metais darytas Romualdo Tinfavičiaus nuotraukas, sudomino melioracijos, vykusios Musninkų seniūnijoje, Paberžės kaime, vaizdai.
Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus diametro vamzdeliai.

Daugiakaušiu ekskavatoriumi ETN-142 rausiamos tranšėjos, į jas klojami įvairaus skersmens vamzdeliai.

Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos