„Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume…“

„Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume…“
1912 metais Vilniuje Lietuvių dailės draugija, įsteigta 1907-aisiais, lietuvių ir prancūzų kalbomis išleido Antano Jaroševičiaus (1870-1956) knygelę „Lietuvių kryžiai“.
Kaip rašoma knygelėje, Lietuvių dailės draugija buvo įsteigta siekiant „plėtoti ir lavinti lietuvių dailę, vienyti ir artinti visų dailės šakų artistus“, teikti medžiaginę ir dorinę pagalbą artistams ir dailininkams, lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių, rinkti įvairius žmonių dailės dirbinius.“ Draugija buvo įkurta Vilniuje.
Savo tikslui pasiekti draugija kasmet su liaudies dirbinių skyriumi rengė dailės parodas, teikė dailės premijas, užsiėmė leidyba. Vienu tokių leidinėlių ir tapo minėtoji knygelė. Jai įžangą parašė d. Jonas Basanavičius, o vinjetes iš tautinių motyvų sukūrė Antanas Žmuidzinavičius.
Tikruoju Lietuvių dailės draugijos nariu galėjo būti kiekvienas pilnametis lietuvis, priimtas draugijos valdybos ir sutikęs laikytis draugijos įstatų. Įstodamas į tikruosius narius dailininkas mokėjo 2 rublių mokestį, paskui po 6 rublius kasmet. Nariai, iš karto sumokėję 50 rublių, gaudavo visas tikrųjų narių teises ir nuo tolesnio nario mokesčio būdavo atleidžiami. Draugija turėjo ir šelpėjų. Metinis tokio draugijos nario mokestis sudarė 3 rublius. Kad tai buvo tikrai dideli pinigai, leidžia manyti tas faktas, jog carinėje Rusijoje, pavyzdžiui, šaltkalvis uždirbdavo maždaug 30 rublių per mėnesį, pyragėlis su mėsa kainavo tris kapeikas, stiklinė giros – kapeiką, alaus ąsotis – dvi grivnas, t. y. – 40 kapeikų.
„Lietuva dar tebėra pilna senobinių medžio kryžių, įvairių-įvairiausiai padailintų; tai lietuvių sodiečių padaras. Visi tie kryžiai daryti paprastųjų darbo žmonių, todėl jie neturi didelės tobulumo technikos. Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume ir nepaprastuose padailinimuose, arba ornamentacijoj. Tuo žvilgsniu tie kryžiai rūpėjo man senai. Matydamas, kaip jie paskutiniu metu yč nyksta ir kaip jų vietą užima geležiniai fabrikos darbo, be jokios dailumo skonies ir visai kitokios dvasios, aš sumaniau imties komponuoti lietuviškus metalo arba akmens kryžius, kad paskui, suradus fabrikantų, galima batų paskleisti juos nykstančių vietoj ir tokiu būdu užkirsti kelią netikusiai intakai,“ – rašė dailininkas Antanas Jaroševičius (šių ir kitų citatų kalba netaisyta, – red. past.), kurio garbei pavadinta Giedraičių gimnazija, mat 1921-1935 metais dailininkas Giedraičiuose dėstė piešimą, dailiuosius medžio darbelius, organizavo mokinių piešinių parodas, margučių konkursus, 1928 m. įsteigė dailiųjų medžio darbelių klasę – vienintelę visoje Lietuvoje. Pagal Antano Jaroševičiaus projektą 1932 metais Giedraičiuose buvo pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje ties Giedraičiais 1920 m.“
Na o knygelėje „Lietuvių kryžiai“ dailininkas prisipažino, kad pats yra padaręs dvi kompozicijas, – vieną kalto geležinio kryžiaus, antrą – žalvario, ant balto murmuro postamento su ažūriniais ir kaltais ornamentais. Ketintajį pastatyti kaip paminklą poetui vyskupui Baranauskui, beje, 1848-1849 metais kurį laiką gyvenusiam Gelvonuose. Abi kompozicijos 1906 metais buvo eksponuotos I lietuvių dailės parodoje. Dailininkas suprato, kad tokiems darbams tinkamai atlikti reikia atitinkamo pažinimo, todėl nutarė tyrinėti kryždirbystę. Nesitikėdamas, jog kada nors teks spausdinti surinktų kryžių piešinėlius, iš pradžių juos štrichavo, kad komponuojant būtų lengviau prisiminti matytas formas arba ornamentų motyvus. Bet greitai įsitikino, kad to neužtenka, taigi ėmė „akylai piešti, stengdamasis visa, kas dailininkui gali būti svarbu, kiek galint tiksliau nuvaizdinti“.
30 plunksna ant kartono pieštų lapų Antanas Jaroševičius 1910 metais eksponavo IV lietuvių dailės parodoje. Kitais metais į parodą jau pateikė apie 50 lapų. Kaip ir prieš tai, piešinius pastebėjo laikraščiai, o Dailės draugija pasisiūlė dailininkui išspausdinti „visus tos rūšies“ darbus. Kadangi tarp jų buvo architektūros ir taikomosios dailės pavyzdžių, iš pradžių nutarta išleisti kryžių rinkinį.
„Į albumą intraukiau ir pirmuosius savo piešinėlius, kuriuos, tikrai sakant, reikėjo išnaujo ant vietos patikrinti, bet aš to nepadariau, nes nebuvo progos antrą kartą aplankyti tų vietų. Tie kryžiai surinkti nuo 1904-1911 m. Kauno gubernijoje, daugiausia Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, šiek-tiek ir Vilniaus gub., ir apima tik mažą dalelę Lietuvos kryžių. Čia nėra nei Žemaičių, nei Prūsų Lietuvos nei Suvalkų gub.
Nevienam gali pasirodyti, kad butų geriau buvę tą darbą atlikus su fotografija, bet aš taip nepadariau dėlto, kad tie kryžiai augšti ir kad tankiai aparatu negalima pasiekti jų koplytėlių, ypač ornamentų, kurie fotografijoj dažniausiai visiškai pranyksta,“ – iš Kazanės leidyklai rašė Antanas Jaroševičius. Šį savo darbą jis dedikavo geležinkelių inžinieriaus Petro Vileišio atminimui, „kaipo padėką už jo pagalbą, pradedant dailės mokslą barono Štiglico mokykloj Peterburge.“
Per kelerius metus Antanas Jaroševičius surinko palyginti daug piešinių, tarp kurių buvo pieštų ir mūsų rajone. Viename jų – prieš šimtmetį Kiaukliuose nupiešti trys koplytstulpiai, kitame – medinis kryžius Širvintose, ant kurio matyti pritvirtinta lentelė su lietuvišku užrašu: „SukaLBEK PRAEivi Amžina AtiLSI. M.C.“.
Galbūt rajono tautodailiniakams vertėtų pabandyti šiuos kūrinius atkartoti?
Parengė Gintaras Bielskis
1912 m. išleista knygelė

1912 m. išleista knygelė

1912 metais Vilniuje Lietuvių dailės draugija, įsteigta 1907-aisiais, lietuvių ir prancūzų kalbomis išleido Antano Jaroševičiaus (1870-1956) knygelę „Lietuvių kryžiai“.

Kaip rašoma knygelėje, Lietuvių dailės draugija buvo įsteigta siekiant „plėtoti ir lavinti lietuvių dailę, vienyti ir artinti visų dailės šakų artistus“, teikti medžiaginę ir dorinę pagalbą artistams ir dailininkams, lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių, rinkti įvairius žmonių dailės dirbinius.“ Draugija buvo įkurta Vilniuje.

Savo tikslui pasiekti draugija kasmet su liaudies dirbinių skyriumi rengė dailės parodas, teikė dailės premijas, užsiėmė leidyba. Vienu tokių leidinėlių ir tapo minėtoji knygelė. Jai įžangą parašė d. Jonas Basanavičius, o vinjetes iš tautinių motyvų sukūrė Antanas Žmuidzinavičius.

Tikruoju Lietuvių dailės draugijos nariu galėjo būti kiekvienas pilnametis lietuvis, priimtas draugijos valdybos ir sutikęs laikytis draugijos įstatų. Įstodamas į tikruosius narius dailininkas mokėjo 2 rublių mokestį, paskui po 6 rublius kasmet. Nariai, iš karto sumokėję 50 rublių, gaudavo visas tikrųjų narių teises ir nuo tolesnio nario mokesčio būdavo atleidžiami. Draugija turėjo ir šelpėjų. Metinis tokio draugijos nario mokestis sudarė 3 rublius. Kad tai buvo tikrai dideli pinigai, leidžia manyti tas faktas, jog carinėje Rusijoje, pavyzdžiui, šaltkalvis uždirbdavo maždaug 30 rublių per mėnesį, pyragėlis su mėsa kainavo tris kapeikas, stiklinė giros – kapeiką, alaus ąsotis – dvi grivnas, t. y. – 20 kapeikų.

Antanas Jaroševičius su žmona (pasvalia.lt)

Antanas Jaroševičius su žmona (pasvalia.lt)

„Lietuva dar tebėra pilna senobinių medžio kryžių, įvairių-įvairiausiai padailintų; tai lietuvių sodiečių padaras. Visi tie kryžiai daryti paprastųjų darbo žmonių, todėl jie neturi didelės tobulumo technikos. Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume ir nepaprastuose padailinimuose, arba ornamentacijoj. Tuo žvilgsniu tie kryžiai rūpėjo man senai. Matydamas, kaip jie paskutiniu metu ypač nyksta ir kaip jų vietą užima geležiniai fabrikos darbo, be jokios dailumo skonies ir visai kitokios dvasios, aš sumaniau imties komponuoti lietuviškus metalo arba akmens kryžius, kad paskui, suradus fabrikantų, galima batų paskleisti juos nykstančių vietoj ir tokiu būdu užkirsti kelią netikusiai intakai,“ – rašė dailininkas Antanas Jaroševičius (šių ir kitų citatų kalba netaisyta, – red. past.), kurio garbei pavadinta Giedraičių gimnazija, mat 1921-1935 metais dailininkas Giedraičiuose dėstė piešimą, dailiuosius medžio darbelius, organizavo mokinių piešinių parodas, margučių konkursus, 1928 m. įsteigė dailiųjų medžio darbelių klasę – vienintelę visoje Lietuvoje. Pagal Antano Jaroševičiaus projektą 1932 metais Giedraičiuose buvo pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje ties Giedraičiais 1920 m.“

Na o knygelėje „Lietuvių kryžiai“ dailininkas prisipažino, kad pats yra padaręs dvi kompozicijas, – vieną kalto geležinio kryžiaus, antrą – žalvario, ant balto murmuro postamento su ažūriniais ir kaltais ornamentais. Ketintajį pastatyti kaip paminklą poetui vyskupui Baranauskui, beje, 1848-1849 metais kurį laiką gyvenusiam Gelvonuose. Abi kompozicijos 1906 metais buvo eksponuotos I lietuvių dailės parodoje. Dailininkas suprato, kad tokiems darbams tinkamai atlikti reikia atitinkamo pažinimo, todėl nutarė tyrinėti kryždirbystę. Nesitikėdamas, jog kada nors teks spausdinti surinktų kryžių piešinėlius, iš pradžių juos štrichavo, kad komponuojant būtų lengviau prisiminti matytas formas arba ornamentų motyvus. Bet greitai įsitikino, kad to neužtenka, taigi ėmė „akylai piešti, stengdamasis visa, kas dailininkui gali būti svarbu, kiek galint tiksliau nuvaizdinti“.

Koplytstulpiai Kiaukliuose

Koplytstulpiai Kiaukliuose

30 plunksna ant kartono pieštų lapų Antanas Jaroševičius 1910 metais eksponavo IV lietuvių dailės parodoje. Kitais metais į parodą jau pateikė apie 50 lapų. Kaip ir prieš tai, piešinius pastebėjo laikraščiai, o Dailės draugija pasisiūlė dailininkui išspausdinti „visus tos rūšies“ darbus. Kadangi tarp jų buvo architektūros ir taikomosios dailės pavyzdžių, iš pradžių nutarta išleisti kryžių rinkinį.

Kryžius Širvintose

Kryžius Širvintose

„Į albumą intraukiau ir pirmuosius savo piešinėlius, kuriuos, tikrai sakant, reikėjo išnaujo ant vietos patikrinti, bet aš to nepadariau, nes nebuvo progos antrą kartą aplankyti tų vietų. Tie kryžiai surinkti nuo 1904-1911 m. Kauno gubernijoje, daugiausia Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, šiek-tiek ir Vilniaus gub., ir apima tik mažą dalelę Lietuvos kryžių. Čia nėra nei Žemaičių, nei Prūsų Lietuvos nei Suvalkų gub.

Nevienam gali pasirodyti, kad butų geriau buvę tą darbą atlikus su fotografija, bet aš taip nepadariau dėlto, kad tie kryžiai augšti ir kad tankiai aparatu negalima pasiekti jų koplytėlių, ypač ornamentų, kurie fotografijoj dažniausiai visiškai pranyksta,“ – iš Kazanės leidyklai rašė Antanas Jaroševičius. Šį savo darbą jis dedikavo geležinkelių inžinieriaus Petro Vileišio atminimui, „kaipo padėką už jo pagalbą, pradedant dailės mokslą barono Štiglico mokykloj Peterburge.“

Per kelerius metus Antanas Jaroševičius surinko palyginti daug piešinių, tarp kurių buvo pieštų ir mūsų rajone. Viename jų – prieš šimtmetį Kiaukliuose nupiešti trys koplytstulpiai, kitame – medinis kryžius Širvintose, ant kurio matyti pritvirtinta lentelė su lietuvišku užrašu: „SukaLBEK PRAEivi Amžina AtiLSI. M.C.“.

Galbūt rajono tautodailiniakams vertėtų pabandyti šiuos kūrinius atkartoti?

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top