Po 1863-1864 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (tai galiojo ir latvių katalikams) leidinius lotyniškomis raidėmis. Nuo 1873 metų uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis.
Lietuviškus leidinius nurodyta spausdinti kirilica.
Lietuviai buvo ne vieninteliai, taip nukentėję. Rusijos imperijoje buvo uždrausta taip pat ir ukrainietiška, baltarusiška bei moldaviška spauda. Lenkai to išvengė, tačiau XIX a. kelis kartus svarstyta jiems įvesti „lenkišką kirilicą“. Pirmąsyk toks sumanymas kilo 1844-1845 metais, paskui 1852 metais, o arčiausiai įvedimo buvo 1863 metų „projektas“, kai 1866-1867 metais kirilica buvo išleista 11 lenkiškų knygų. Jau XX a. pabaigoje ši idėja vis dėlto buvo įgyvendinta dabartinėje Baltarusijoje, kur kirilicos raidėmis spausdinama katalikiška literatūra vietos lenkams.
Po 1864 metų sukilimo Lietuvoje buvo uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba buvo visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius (žr. iliustr.).
Draudimas iššaukė pasipriešinimą, kuris vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas medžioklės Lietuvoje metu įtikino carą Nikolajų II panaikinti draudimą, ir 1904 metų gegužės 7 dieną šis draudimas buvo panaikintas.
Tiesa, priešingai nei tvirtina daugelis šaltinių, habilituotas filologijos mokslų daktaras, Ilinojaus universiteto (JAV) profesorius Giedrius Subačius patikslina, kad „Rusijos imperijos valdžia oficialiai draudė ne lotyniškus, o būtent lenkiškus rašmenis“. Ko gero, jis teisus, mat kai kurie šaltiniai, pavyzdžiui rusiškoji „Wikipedia“ versija aiškina, kad buvo draudžiama spauda „lotynų-lenkiškomis raidėmis“. Kai draudimas buvo atšauktas, nedrausta spausdinti „lotyniškomis“ raidėmis, tuo tarpu apie draudimo spausdinti lenkiškomis raidėmis atšaukimą neminima.
Giedrius Subačius aiškina, kad draudimu buvo siekiama lietuvius atitolinti nuo lenkų, jog „pirmieji nepasiduotų antrųjų įtakai sukilimus kelti“. Siekiant draudimo atšaukimo, lietuviška abėcėlė palaipsniui buvo „lietuvinama“. Taip, pavyzdžiui, buvo atsisakyta iki tol naudotos raidės W. Ji iš esmės nebuvo lenkiška, tačiau naudota lenkų abėcėlėje.
Profesoriaus teigimu, norint nerašyti lenkiškai per spaudos draudimo laikotarpį taip pat buvo priimtas sprendimas atsisakyti lenkiškų CZ, SZ, o jas pakeitė iš čekų pasiimtos Č ir Š. Vėliau vietoje lenkiškos Ż (su tašku, ją dar naudoja juodkalniečiai) iš čekų buvo pasiskolinta Ž (su „varnele“). Šias tris raides XV a. įvedė čekų reformatas Janas Husas. Liko tik lenkiškos raidės Ą ir Ę, tačiau jas mūsų kaimynai patys yra paėmę iš lotyniškų viduramžių rankraščių, pakeisdami funkciją. Kaip aiškina profesorius, Ų ir Į lietuviai pasidarė pagal Ą ir Ę, lenkams šių raidžių niekada nereikėjo.
Kalbant apie lenkiškų rašmenų naudojimą Lietuvoje, o tiksliau – lenkišką spaudą pas mus, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną reikėtų prisiminti, kad Širvintų rajono teritorijoje buvo leidžiamas vietos laikraštis „Lenino vėliava“ lenkų kalba. Žinoma, tai nebuvo, sakykime, lietuviškas laikraštis lenkiškomis raidėmis ar lenkiškas laikraštis lietuviškomis raidėmis. Pradėtas leisti laikraštis visomis prasmėmis buvo lenkiška spauda, nors greičiausiai būtų buvę logiškiau jį leisti vietos gyventojų vartojamu dialektu, t. y. „po tutejszy“. Šis terminas Lenkijoje pirmąkart oficialiai panaudotas per 1921 metų Lenkijos valdomų žemių surašymą, kai beveik 39 tūkst. žmonių užsirašė tuteišiais. 1931 metų surašyme, kurio vienas klausimų buvo apie gimtąją kalbą, daugiau kaip 700 tūkst. asmenų ją nurodė esant „tuteišių“. Didžioji dauguma tuteišių yra suslavėję lietuviai. Yra versija, kad tuteišių kalba (po prostu) apibūdinama kaip nekategorizuota baltarusių kalbos šnekta.
„Lenkijos žurnalų istorijos metraštyje“ 1968 metais Jerzy Myśliński rašė, kad lenkiškoji „Lenino vėliavos“ versija Širvintose buvo leidžiama nuo 1950 metų balandžio 25 dienos iki 1957 metų sausio 26 dienos.
Lenkiškas laikraštis buvo spausdinamas Širvintose veikusioje spaustuvėje, išskyrus 1950 metų pirmuosius 47 numerius, kurie buvo išspausdinti „Tiesos“ spaustuvėje Vilniuje. Nuo 1950 metų laikraštis ėjo kartu su lietuviška „Lenino vėliava“.
1950 metais pasirodė 47 lenkiškojo laikraščio numeriai, kurie buvo leidžiami 1500 egz. tiražu ir kainavo 20 kapeikų. 1951 metų duomenų Jerzy Myśliński nenurodo, nors galima suprasti, kad jie pateikiami prie 1952 metų statistikos. Vėliau kasmet pasirodydavo po 104 „Sztandar Lenina“ numerius, o paskutiniaisiais leidybos metais – tik 9. Kaip minėta, lenkiško laikraščio tiražas svyravo. 1952 metais smukęs iki 400 egz., jis paskui dar mažėjo, o 1956 metais vėl buvo pasiekęs 400 egz ir 1957-aisiais dar pakilo.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite gegužės 6 d. laikraščio numeryje.
