„Nelinkiu jokiam priešui to, ką teko lageryje patirti…“

1957 metų rugsėjo 2 diena. Pirmieji Zosios Kuzmienės metai po tremties.

1957 metų rugsėjo 2 diena. Pirmieji Zosios Kuzmienės metai po tremties.

Zosiai Kuzmienei už poros mėnesių sueis 98 metai. Daugiau kaip prieš 70 metų moteris buvo ištremta į Vorkutą. Zosia, ten kalėjusi 10 metų, prisimindama tuos laikus verkė… Tiesa, ponia Zosia tiesiai paklausta apie kokį nors įvykį, tylėdavo arba sakydavo, kad neprisimena. Matyt, atmintis saugo nuo baisių prisiminimų, o gal moteris nuo senų laikų įpratusi svetimais nepasitikėti… Tik dukrai, Irenai Vasiliauskienei padedant, šiek tiek pavyko praskleisti tų laikų uždangą.

Ištremta kaip partizanų ryšininkė

Zosė Kuzmienė gimė netoli Dusetų. Po karo jos pirmasis vyras išėjo į mišką ir netrukus žuvo, moteris pasiliko su dviem sūnumis. Norėdama padėti partizanams legalizuotis ir jų paprašyta, pabandė gauti pasus, su kuriais partizanai būtų galėję laisvai keliauti iš vienos vietos į kitą. Tuo tikslu Zosia nuvyko į Kauną ir kreipėsi į miliciją. Po kažkiek laiko atėjo paruoštus pasus atsiimti. Štai tada Zosia Kuzmienė ir buvo suimta. Kažkas įskundė. Tik po daugelio metų, vartant senos bylos puslapius, paaiškėjo, kad joje buvo minimos kaimynų pavardės… Tą lemtingą dieną uždarė į Dusetų kalėjimą, o paskiau liepė paimti pasus, nešti juos į Užintų šilą ir susitikti su partizanais. Klausinėjama apie partizanų buvimo vietą, moteris nė vieno neišdavė, pasakojo, kad buvo sutarę pasus palikti po tiltu. Stribai su Zosia pasaloje prasėdėjo visą naktį, tačiau niekas jų paimti neatėjo, nes jokio susitarimo iš tiesų ir nebuvo.

Dusetų kalėjime Zosia prabuvo tris paras, o po to ją sunkvežimiu kartu su kitais žmonėmis nuvežė į geležinkelio stotį, sumėtė kaip šunis į gyvulinį vagoną ir išvežė nežinia kur. Vežė ilgai, miegodavo sėdėdami, valgyti nebuvo ko. Dar sėdint Dusetų kalėjime, nuo difterito mirė keturių metukų sūnus Jonukas, tačiau į sūnaus laidotuves mamos neišleido.

Už Zosios nugaros - namas, kuriame po tremties metų lageryje gyveno Kuzmų šeima.

Už Zosios nugaros - namas, kuriame po lagerio gyveno Kuzmų šeima.

Tiesė geležinkelį, mito žuvimi

Nuvežus į Vorkutą iš karto pristatė prie darbo, reikėjo tiesti geležinkelį nuo Vorkutos link Uchtos. Kasdavo žemes, nešiodavo ir dėdavo „špalus“ (pabėgius). Kai prižiūrėtojai nežiūrėdavo į jų pusę, kaliniai tik vaizduodavo, kad dirba. Dirbdavo visą savaitę, išskyrus sekmadienį. Valgė menkai, daugiausia – bizalą su žuvies kaulais, kažką panašaus į „uchą“ (žuvienę). Duona buvo normuota, kartais pamaitindavo koše, tačiau pagrindinis maistas buvo žuvis. Pasak pašnekovės, lageryje reikėjo dirbti labai sunkiai, o maistas buvo labai blogas ir jo trūko. Žmonės mirdavo gana dažnai. „Aš išgyvenau, Dievas padėjo…“ – sako Zosia.

Meilė įsiplieskė už spygliuotos tvoros

Moterys ir vyrai Vorkutoje lageryje gyveno atskiruose barakuose ir vieni kitų beveik nematydavo, tačiau tai netrukdydavo įsiplieksti ir šiltiems jausmams. Laiškeliai su vardais, pririšti prie akmenų, skraidydavo per lagerio tvorą. Zosia ir Stasys buvo kilę iš Dusetų. Iš pradžių bendravo tik laiškelių pagalba. Tik vėliau, išėję į laisvę, sukūrė šeimą.

Teisybė pagal Staliną

Stasys Kuzma buvo baigęs gimnaziją, prie bolševikų dirbo Vykdomajame komitete ir perspėdavo tuos žmones, kuriuos ruošdavosi išvežti. Tokiu būdu šie spėdavo pabėgti. Skaudu, tačiau paskundė artimi giminaičiai, ir Stasiui „įpaišė“ 10 metų darbo Vorkutos anglių šachtose. Stasį nuteisė labai greitai. Siekdami „teisingumo“, prasižengusius oficialiai „teisdavo“. Tačiau tai darė ne teismai, o specialiai sudarytos NKVD „troikos“ – trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos. Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti mirties bausme, ištremti ir įkalinti gulaguose pakakdavo vieno žmogaus skundo, esą jis girdėjęs, jog tas žmogus neigiamai atsiliepė apie sovietinį režimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.

Visos dienos lageryje buvo panašios

Pasak Zosios, visos dienos būdavo panašios – anksti ryte išvarydavo į darbą, o šeštą valandą vakaro kaliniai grįždavo ir būdavo užrakinami barakuose. Kūrendavo anglį tap vadinamose „buržuikose“. Anglies Vorkutoje buvo pakankamai, nes ten buvo anglies šachtos. Moterys įsigudrindavo iš žuvies ašakos pasidaryti adatą ir su ja galėdavo suplyšusią kojinę ar pirštinę susisiūti. Apie kažkokį laisvalaikį nebuvo kada galvoti. Laiškų rašyti ar šiaip ką nors rašinėti neleisdavo. Be to, moterys per dieną taip pavargdavo, kad vakarais, atėjusios iš darbo, krisdavo tiesiai į lovą. Kambaryje gyveno apie dešimt kalinių, būdavo, kad suguldavo po dvi į lovą arba – ant žemės.

Zosia Kuzmienė ir Stasys Kuzma po tremties dar tris metus gyveno Vorkutoje.

Zosia Kuzmienė ir Stasys Kuzma po tremties dar tris metus gyveno Vorkutoje.

Per Kalėdas tyliai melsdavosi

Pasak Zosios net melstis buvo negalima: jei pamatys, kad meldiesi ar kruti po komandos „otboj“ (miegoti), tuoj įmes į karcerį. „Buvau pakliuvusi vieną kartą, – šalta, šlapia. Teko patirti ir sargybinių smūgius šautuvų buožėmis,“ – sako moteris. Kalėdų minėti neleisdavo. Lietuvės iš duonos lipdydavo kalėdaičius ir juos suvalgydavo, o kai prižiūrėtojai nematytavo, suklaupusios melsdavosi. Vyrams buvo geriau, nes kartu kalėjo nemažai kunigų, kurie ir palaikydavo Šv. Kalėdų tradicijas.

Likimas moteriai buvo palankus

„Dažnai melsdavomes Dievui, kad numirti leistų Lietuvoje. Ir aš meldžiau, kad neleistų mirti svetimame krašte. Šiandien net nesitiki, kad Dievas po tremties man leido taip ilgai gyventi savo Tėvynėje“, – prisimena moteris. Zosia Vorkutoje buvo sunkiai susirgusi inkstų uždegimu, būtų mirusi, jei ne Stasys, kuris pažinojo ištremtus Stalino gydytojus, atseit blogai gydžiusius „Tautų vadą“. Iš tiesų, tai buvo labai geri gydytojai, kurie ir prikėlė Zosią iš mirties patalo. „Nelinkiu jokiam priešui to, ką teko man tremtyje patirti“, – sako senolė.

1958 metų gegužės 12 diena. Taip atrodė šiltnamis Vorkutoje, kuriame po tremties dirbo Zosia Kuzmienė.

1958 metų gegužės 12 diena. Taip atrodė šiltnamis Vorkutoje, kuriame po tremties dirbo Zosia Kuzmienė.

Lietuvoje tremtinių niekas nelaukė

1953 metais mirus Stalinui ir sušaudžius Beriją, tremtinių gyvenimas pagerėjo, o 1954 metais daugumai buvo leista grįžti į namus. Bet tik ne Baltijos šalių tremtiniams. 1956 metais tremtis baigėsi, Zosia ir Stasys apsigyveno kartu netoli lagerio, tačiau jau laisvėje. Važiuoti iš Vorkutos nebuvo kur, nes nei vieno, nei kito niekas nenorėjo Lietuvoje registruoti, Tėvynėje jie buvo nebereikalingi. Ieškodami, kur galima prisiregistruoti, pirmą kartą į Lietuvą buvo atvažiavę 1958 metais, ir tik po gerų metų Stasio brolio sūnus, tuo metu dirbdamas Paberžėje, surado gyvenamąją vietą ir atsiuntė buvusiems tremtiniams apie tai telegramą. Taigi Stasys ir Zosia į Lietuvą sugrįžo tik 1959 metais. Atvažiavus į Lietuvą buvo nemažai problemų, nes Stasį pirmaisiais gyvenimo metais gimtinėje pastoviai sekė saugumas. Po dviejų metų jiems gimė duktė Irena.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top