Kraštotyra

Jaunųjų ugniagesių varžytuvės Širvintose

Jaunųjų ugniagesių varžytuvės Širvintose
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos stadione buvo surengtos II-osios Širvintų rajono „Jaunųjų ugniagesių varžytuvės“. Jose dalyvavo šešios 5-8 klasių komandos.
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje ir Širvintų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje jau ne vienerius metus veikia Jaunųjų ugniagesių būreliai, todėl varžybų organizatoriai – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Širvintų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir Širvintų „Atžalyno“ progimnazija – šiuo renginiu skatino ir kitose rajono mokyklose steigti Jaunųjų ugniagesių būrelius, vystyti ugniagesybos sportą, įtraukti moksleivius į savanoriškąją ugniagesybos veiklą.
Varžytuvių dieną dalyviai varžėsi dviejose rungtyse: komandinėje „Gaisrinės estafetės“ rungtyje ir individualioje „Jaunojo ugniagesio ištvermės“ rungtyje. Gaisrinės estafetės rungtyje jaunieji ugniagesiai privalėjo įveikti kliūčių ruožą, o pabaigoje pademonstruoti „kovinį išsidėstymą“ ir vandens čiurkšle „užgesinti“ tariamą ugnies židinį. Šioje rungtyje geriausiai sekėsi Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos „Jaunųjų ugniagesių“ būrelio I komandai. Mokytojų Nerijaus Pakalnio ir Tomo Labanausko treniruojami jaunieji ugniagesiai estafetėje sugaišo mažiau nei dvi minutes ir tapo šios rungties nugalėtojais.
Antrą vietą estafetinėje rungtyje iškovojo Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos parengta jaunųjų ugniagesių komanda, kurią sudarė Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos septintųjų klasių mokiniai.
Vytauto Skirmanto treniruojama Alionių pagrindinės mokyklos „Jaunųjų ugniagesių“ komanda, įveikusi savo varžovus iš Gelvonų vidurinės mokyklos ir Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos, užėmė trečią vietą.
„Jaunojo ugniagesio ištvermės“ rungtyje dalyviams reikėjo nutraukti nutraukti svorį ir iki nurodytos ribos ištraukti vandeniu užpildytą gaisrinę žarną. Stipresnio fizinio pasirengimo reikalaujančioje rungtyje aiškiai dominavo Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos moksleiviai: pirmą vietą šioje rungtyje užėmė Arminas Stanišauskas, antrą – Slavomiras Kaminskis, trečią – Deivydas Muleronka.
Toks jau ugniagesių gelbėtojų darbas, kad kartais į pagalba juos kviečiasi pačiu netikėčiausiu laiku. Taip įvyko ir šį kartą – varžybų organizatoriai, nespėję deramai pagerbti nugalėtojų ir atsisveikinti su jais, tiesiog iš stadiono išskubėjo gesinti gaisro. Visgi reiktų pasidžiaugti, kad antrus metus iš eilės pavyksta surengti tokį renginį, o prizai su visa derama pagarba tikrai pasieks nugalėtojus mokslo metų pabaigtuvėms skirtų renginių metu. Belieka tikėtis, kad ateityje „Jaunųjų ugniagesių“ varžytuvės taps tradiciniu renginiu, į kurį aktyviai rinksis ne tik komandos dalyvės, bet ir gausus sirgalių būrys.
Širvintų PGT informacija
Varžybų dalyvius sveikina „Atžalyno“ progimnazijos direktorė Daiva Klimienė.
Estefetės rungtis su gaisrine žarna.
„Gesinamas gaisro židinys“.
Varžybų nugalėtoja – Širvintų „Atžalynos progimnazijos komanda.
Širvintų PGT parengti septintokai – antros vietos laimėtojai.
Alioniškiai – treti.
„Gesinamas gaisro židinys“.

„Gesinamas gaisro židinys“.

Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos stadione buvo surengtos II-osios Širvintų rajono „Jaunųjų ugniagesių varžytuvės“. Jose dalyvavo šešios 5-8 klasių komandos.

Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje ir Širvintų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje jau ne vienerius metus veikia Jaunųjų ugniagesių būreliai, todėl varžybų organizatoriai – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Širvintų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba ir Širvintų „Atžalyno“ progimnazija – šiuo renginiu skatino ir kitose rajono mokyklose steigti Jaunųjų ugniagesių būrelius, vystyti ugniagesybos sportą, įtraukti moksleivius į savanoriškąją ugniagesybos veiklą. Skaityti daugiau »

Širvintose ruošiama jaunoji Lietuvos gynėjų karta

Širvintose ruošiama jaunoji Lietuvos gynėjų karta
Vyko Širvintų šaulių 10-osios kuopos Jaunųjų šaulių teorinės ir praktinės pratybos. Balandžio 23 – 24 dienomis  dvidešimt jaunųjų šaulių dalyvavo dviejų dienų mokymuose. Mokymo programa buvo ne tik sudėtinga, tačiau ir labai informatyvi. Teorinių užsiėmimų buvo mažai, pateikiama informacija buvo įtvirtinama praktiniuose mokymuose, kuriuos vedė Lietuvos kariuomenės specialistai.
Su MK šautuvo bei Kalašnikovo automato techninėmis – kovinėmis savybėmis jaunieji šauliai  buvo susipažinę ankstesniuose, kovo 23-iąją, vykusiuose mokymuose. Šį kartą Darius Inčiūra į mokymus atsivežė Suomijoje gaminamą trumpą taktinį šautuvą „Tikka T3 CTR ir paaiškino jo panaudojimą bei taktines technines savybes. Tai universalus šautuvas, tinkantis bet kurioje situacijoje, juo naudojasi šauliai snaiperiai. Snaiperiams reikalingas geras ne tik fizinis, tačiau ir moralinis bei psichologinis pasiruošimas. Snaiperio savybes lemia ir tam tikri žmogaus būdo bruožai – reikia lavinti kantrybę, atkaklumą, drausmę, nepriekaištingai vykdyti įsakymus. Snaiperis puikiai žinoti taiklaus šaudymo taisykles ir mokėti jomis naudotis, žinoti maskavimosi ir judėjimo kovos lauke būdus. Apie šiuos ir dar daugelį kitų kariui reikalingų dalykų labai prieinamai ir pedagogiškai paaiškino ir juos praktiškai pademonstravo Lietuvos kariuomenės vyr. specialistas, buvęs 10-osios kuopos jaunųjų šaulių vadas Darius Inčiūra.
Labai didelio klausytojų susidomėjimo sulaukė praktiniai užsiėmimai – savigyna nuo peiliu ginkluoto užpuoliko. Norint nesutrikti ekstremaliose situacijose, reikia išsiugdyti šaltakraujiškumą, sąmoningumą, vikrumą, jėga, drąsą. Tam reikia laiko ir motyvacijos. Šaulio prisakymuose reikalaujama: stiprink savo kūną, protą ir valią; gerbk ginklą, švariai jį užlaikyk ir vartok tik būtinam reikalui esant; būk teisingas, neskriausk kito ir neleisk savęs skriausti; brangink šaulio vardą ir savo garbę. Deja, kai kuriems jauniesiems šauliams šios nuostatos sunkiai suvokiamos ir dar sunkiau įvykdomos.
Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų štabo karinio rengimo specialistas viršila Viktoras Pavlovas su karinės pagalbos misija dalyvavo net penkiose šalyse. Viršila jauniesiems šauliams pateikė nemažai įdomių istorinių patriotinių žinių, o po savo pasakojimo įsijungė į savigynos mokymo pratybas.
Jaunieji šauliai laikė KK ženklo normatyvus. Į Jaunojo šaulio mokymo programą įeina ir visapusiškas fizinio pasirengimo įvertinimas. Kūno kultūros ženklo normatyvai laikomi dviejose amžiaus grupėse – 12-13 metų ir 14-18 metų. Kūno kultūros ženklo normatyvus panoro laikyti 12 jaunųjų šaulių. Pagal gautus testų rezultatus nustatomas širdies-kvėpavimo sistemos darbas, kūno lankstumas, raumenų jėga ir ištvermė, greitumas, vikrumas, pusiausvyra, staigioji jėga, koordinacija ir bendroji ištvermė. Pasiekti rezultatai vertinami taškais. Papildomi taškai skiriami už teorines žinias bei sugebėjimą nuplaukti be sustojimo 25 metrus. Kiekvienam dalyviui, įvykdžiusiam visus normatyvus, įteikiamas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ženklas ir pažymėjimas. Ženklo laipsnį – nuo bronzos iki aukso su ąžuolo vainiku – lemia dalyvio surinktų taškų suma.
Geriausiai KK ženklo normatyvus išlaikė: Adrija Redeckaitė, Mingailė Vasiliauskaitė, Aistė Garbatavičiūtė ir Justas Blažys. Testai parodė, jog labiausiai jauniesiems šauliams trūksta aerobinio pajėgumo, tai yra – ištvermės, bėgant ilgas distancijas.
Šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės XVI-osios jaunųjų šaulių žaidynės vyko balandžio 30 dieną. Jaunieji šauliai rungtyniavo LDK Gedimino štabo batalione. Dalyviai jėgas išbandė orientavimosi, kliūčių ruožo, vasaros biatlono, šaudymo pneumatiniu šautuvu rungtyse bei būrių rikiuotės konkurse. Žaidynėse dalyvavo Vilniaus rinktinės septynių kuopų komandos.
Širvintų jaunųjų šaulių komandą nuo 11iki 15 metų amžiaus grupėje sudarė: Adrija Redeckaitė, Irena Eigelytė, Justas Blažys ir Rėjus Poškus. Šaudymo iš pneumatinio šautuvo rungtyje širvintiškiai užėmė pirmąją vietą ir buvo apdovanoti aukso medaliais ir nugalėtojų diplomais.
Aukso medalius iškovojo ir orientavimosi sporto dalyviai: Lina Surgėlaitė, Ieva Eigelytė, Ernestas Kašėta, Gediminas Raišys ir Deividas Romaška.
Vasaros biatlone Širvintų komanda buvo antra. Šioje rungtyje reikėjo nubėgti daugiau nei 1200 metrų ir gerai šaudyti į taikinius gulint ir stovint. Antrąją vietą iškovojo: Gabrielė Arlauskaitė, Ieva Eigelytė, Gediminas Raišys ir Tautvydas Kuznecovas.
Leonas Vaicekauskas
Širvintų 10-osios kuopos vadas, Lietuvos šaulių sąjungos garbės šaulys
11 arba 12 – Lietuvos kariuomenės vyr. specialistas, buvęs 10-osios kuopos jaunųjų šaulių vadas Darius Inčiūra pasakoja apie šautuvą „Tikka T3 CTR.
16 – Dariaus Inčiūros taiklaus šaudymo praktinė pamokėlė
559 ar 601- Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės XVI-osios jaunųjų šaulių žaidynėse. Prie starto linijos Širvintų jaunieji šauliai.
308, 516, 753 – Širvintų jaunieji šauliai vasaros biatlone po bėgimo į taikinius šaudė gulėdami ir stovėdami.
Širvintų jaunieji šauliai vasaros biatlone po bėgimo į taikinius šaudė gulėdami ir stovėdami.

Širvintų jaunieji šauliai vasaros biatlone po bėgimo į taikinius šaudė gulėdami ir stovėdami.

Vyko Širvintų šaulių 10-osios kuopos Jaunųjų šaulių teorinės ir praktinės pratybos. Balandžio 23 – 24 dienomis  dvidešimt jaunųjų šaulių dalyvavo dviejų dienų mokymuose. Mokymo programa buvo ne tik sudėtinga, tačiau ir labai informatyvi. Teorinių užsiėmimų buvo mažai, pateikiama informacija buvo įtvirtinama praktiniuose mokymuose, kuriuos vedė Lietuvos kariuomenės specialistai.

Su MK šautuvo bei Kalašnikovo automato techninėmis – kovinėmis savybėmis jaunieji šauliai  buvo susipažinę ankstesniuose, kovo 23-iąją, vykusiuose mokymuose. Šį kartą Darius Inčiūra į mokymus atsivežė Suomijoje gaminamą trumpą taktinį šautuvą „Tikka T3 CTR“ ir paaiškino jo panaudojimą bei taktines technines savybes. Skaityti daugiau »

Ne tik ugdymo karjerai, bet ir pilietiškumo diena Zibalų mokykloje

Ne tik ugdymo karjerai, bet ir pilietiškumo diena Zibalų mokykloje
Trečiadienį, balandžio 20 dieną, Zibalų pagrindinėje mokykloje tradiciškai buvo organizuojama ugdymo karjerai diena. Mūsų mokykloje svečiavosi mokiniai iš Bartkuškio mokyklos-daugiafunkcio centro ir… būrys karių!
Renginyje dalyvavo ir mūsų mokyklos skautai, priklausantys Kunigaikščio Traidenio draugovei.
Susirinkę mokyklos salėje laukėme renginio pradžios. Šią neįprastą dieną pradėjo karininkas Eimantas Tamulynas. Jis parodė nuotaikingą Lietuvos kariuomenės sukurtą vaizdo klipą. Kone visi leipo juokais ir mokykloje kaip niekad garsiai aidėjo vaikų juokas. Pasijuokę susipažinome su Šalčininkų rajono šaulių kuopa, kuriai ir vadovauja E. Tamulynas. Vėliau jis mums pademonstravo karo maisto davinio sudėtį. Jį sudarė košė, arbata, cukrus, kava, šokoladas, riešutai. Vėliau klausėmės įdomios Raimondo Kaminsko paskaitos apie ginklus. Sužinojome daug naudingos informacijos, o įgytas žinias pasitikrinome viktorinoje. Jos metu mokiniai buvo aktyvūs ir gavo prizų. Bet čia mūsų diena dar nesibaigė.
Po viktorinos keliavome į lauką atlikti mums paruoštų užduočių. E. Tamulynas išrinko dviejų komandų vadus, kurie turėjo pasikviesti į savo komandas po 15 mokinių. Dalyvavome trijose rungtyse.
Pirmosios rungties metu reikėjo užsidėti neperšaunamą liemenę, amunicijos diržą, pasiimti į rankas kastuvą su jame gulinčia granata, nubėgti tam tikrą atstumą, apibėgti aplink stulpą ir grįžus perduoti granatą kitam komandos nariui. Buvo išties smagu. Tačiau linksmybės tuo nesibaigė. Per antrąją rungtį turėjome išsirikiuoti ant suolo pagal ūgį nuo aukščiausio iki žemiausio. Gavome užduotį – neliečiant kojomis žemės apsikeisti vietomis taip, kad sustotume nuo žemiausio iki aukščiausio. Tikrai turėjome iš ko pasijuokti!
Trečioji rungtis reikalavo vikrumo, budrumo ir sumanumo. Įsivaizduokite – esate karys, miegate naktį miške ir staiga išgirstate pavojaus signalą ir turite tučtuojau keltis, susikrauti daiktus ir bėgti. Tai ir turėjome atlikti. Išgirdę komandą „aliarmas“! turėjome greitai atsikelti, suvynioti miegmaišį, daiktus sudėti į kuprinę, užsidėti neperšaunamą liemenę, amunicijos diržą ir su kuprine bėgti. Buvo labai įdomu ir lnksma.
Baigę rungtis, grįžome į mokyklą vaišintis skaniąja kareiviška koše, kurią, išalkę po rungčių, valgėme išties godžiai ir su pasimėgavimu. Deja, po vaišių teko atsiveikinti su svečiais. Ši diena visiems mums paliko neišdildomų įspūdžių. O svečių lauksime vėl sugrįžtant.
Saulė Sakalauskaitė
10 klasės mokinė
Renginio akimirka

Renginio akimirka

Trečiadienį, balandžio 20 dieną, Zibalų pagrindinėje mokykloje tradiciškai buvo organizuojama ugdymo karjerai diena. Mūsų mokykloje svečiavosi mokiniai iš Bartkuškio mokyklos-daugiafunkcio centro ir… būrys karių!

Renginyje dalyvavo ir mūsų mokyklos skautai, priklausantys Kunigaikščio Traidenio draugovei.

Susirinkę mokyklos salėje laukėme renginio pradžios. Šią neįprastą dieną pradėjo karininkas Eimantas Tamulynas. Jis parodė nuotaikingą Lietuvos kariuomenės sukurtą vaizdo klipą. Kone visi leipo juokais ir mokykloje kaip niekad garsiai aidėjo vaikų juokas. Pasijuokę susipažinome su Šalčininkų rajono šaulių kuopa, kuriai ir vadovauja E. Tamulynas. Skaityti daugiau »

Patriotiškumo pamoka su „Misija Sibiras’15“ dalyviu

Pilietiškumo pamoka su „Misija Sibiras’15“ dalyviu
Balandžio 14 dienos Čiobiškio pagrindinės mokyklos mokiniai laukė nekantriai. Tą dieną mokykloje lankėsi ekspedicijos „Misija Sibiras’ 15“ vadovas Arnoldas Fokas. Šis žmogus į lietuvių tremties vietas važiuoja kaip misijos dalyvis nuo 2007 m., o paskutinei  misijai vadovavo.
Svečias supažindino mokinius su vykdomos dalyvių atrankos sąlygomis. Norinčių dalyvauti visada būna daug, o atrenkama tik 15 dalyvių. Svarbiausias atrankos kriterijus – žmonių noras pažinti ir saugoti savo šalies istoriją, ryžtas iškęsti laukiančius sunkumus.
Dešimt tūkstančių kilometrų – tiek  komanda įveikia ekspedicijoje „Misija Sibiras“. Tikslas – nykstančių tremtinių kapų sutvarkymas. Pasiekti tikslą padeda ne tik vietinių gyventojų palaikymas, bet ir komandos susitelkimas. Didžiausi ekspedicijos iššūkiai – žygiai civilizacijos nepaliesta Sibiro taiga, kurioje apstu žmogaus pėdos nemačiusių brūzgynų, meškų paliktų brydžių. Jau dešimtmetį vykstančių ekspedicijų metu sutvarkyta apie 100 lietuviškų kapinių, taip pat bendrauta su dešimtimis ten gyvenančių tautiečių.
Šis Arnoldo Foko pasakojimas mūsų mokyklos mokiniams yra puiki pilietiškumo pamoka, skatinanti domėtis Lietuvos istorija, didžiuotis savo Tėvyne.
Esame labai dėkingi ketvirtoko Dominyko mamytei Živilei už iniciatyvą ir tarpininkavimą rengiant šį susitikimą.
Fausta Sapitavičiūtė
Mokyklos prezidentė
Susitikimo dalyviai

Susitikimo dalyviai

Balandžio 14 dienos Čiobiškio pagrindinės mokyklos mokiniai laukė nekantriai. Tą dieną mokykloje lankėsi ekspedicijos „Misija Sibiras’15“ vadovas Arnoldas Fokas. Šis žmogus į lietuvių tremties vietas važiuoja kaip misijos dalyvis nuo 2007 m., o paskutinei  misijai vadovavo. Skaityti daugiau »

„Širvintų krašto“ projektui „Lietuvos gynėjas“ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2016 m. skyrė 4000 Eur.

„Širvintų krašto“ projektui „Lietuvos gynėjas“ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2016 m. skyrė 4000 Eur.
Projekto „Lietuvos gynėjas“ tikslas – jaunuomenei ir patriotiškai nusiteikusiems skaitytojams priminti gilias krašto gynimo tradicijas, krašto apsaugos tarnybos pirmuosius žingsnius Širvintose, paraginti aktyviai įsitraukti į dabartinę krašto gynybą, ne tik būti pasirengusiam karinei tarnybai, bet ir aktyviai dalyvauti Šaulių sąjungos judėjime, informuoti apie naujoves krašto apsaugos sistemoje, publikuoti aktualią informaciją apie šaukimą į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, šauktinių tarnybos specifiką, pateikti teigiamus tarnybos Lietuvos kariuomenėje, dalyvavimo Šaulių sąjungos ir skautų judėjime pavyzdžius.

Projekto „Lietuvos gynėjas“ tikslas – jaunuomenei ir patriotiškai nusiteikusiems skaitytojams priminti gilias krašto gynimo tradicijas, krašto apsaugos tarnybos pirmuosius žingsnius Širvintose Skaityti daugiau »

Netradicinė pamoka ,,Pasirink sau priimtiną tarnybos būdą!“

Netradicinė pamoka ,,Pasirink sau priimtiną tarnybos būdą!“
Balandžio 19 d. Širvintų Gelvonų vidurinėje mokykloje vyresnių klasių mokiniams vyko netradicinė pamoka, kurią vedė Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės nariai: Štabo Vilniaus regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus Molėtų poskyrio specialistė, jaunesnioji eilinė Rūta Kazlauskaitė, 805 kuopos vadas, vyresnysis leitenantas Aivaras Bagdonas, 805 kuopos narys savanoris, jaunesnysis eilinis Adomas Kovarskas.
Pamoka pradėta nuo mokinius įtraukiančios paskaitos apie piliečio teises ir pareigas, Lietuvos kariuomenės viziją, pagrindinius kariuomenės uždavinius taikos metu. Svečiai supažindino mokinius su Krašto apsaugos sistema, tarnybos būdais ir pagrindiniais reikalavimais. Susitikimo metu paneigti tam tikri mitai apie Lietuvos kariuomenę, užduoti klausimai, už kuriuos mokiniai gavo simbolinius prizus.
Pamokos pabaigoje mokiniai galėjo apžiūrėti ginklus ir užduoti klausimų, į kuriuos svečiai mielai ir išsamiai atsakė. Tiems, kurie negalėjo dalyvauti pamokoje, svečiai paliko informacinius lankstinukus.
Jurgita Striškienė
Susitikimas su kariais

Susitikimas su kariais

Balandžio 19 d. Širvintų Gelvonų vidurinėje mokykloje vyresnių klasių mokiniams vyko netradicinė pamoka, kurią vedė Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės nariai: Štabo Vilniaus regioninio karo prievolės ir komplektavimo skyriaus Molėtų poskyrio specialistė, jaunesnioji eilinė Rūta Kazlauskaitė, 805 kuopos vadas, vyresnysis leitenantas Aivaras Bagdonas, 805 kuopos narys savanoris, jaunesnysis eilinis Adomas Kovarskas. Skaityti daugiau »

Šaudymo varžybose grūdinama jaunoji Lietuvos gynėjų karta

Šaudymo varžybose grūdinama jaunoji Lietuvos gynėjų karta
Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Širvintų šaulių 10-oji kuopa žymių datų – lapkričio 23-osios – Lietuvos kariuomenės dienos, Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos progomis organizuoja įvairias šaudymo varžybas. Nuo pat šaunamųjų ginklų atsiradimo mokėjimas šaudyti turėjo didelę praktinę reikšmę, iš kurių svarbiausia – pasiruošimas ginti Tėvynę. Reikia mokytis iš praeities klaidų ir jų nekartoti. Reikia pripažinti faktą, kad pirmieji Nepriklausomybės kovų savanoriai ir vėliau partizanai beveik neturėjo taiklaus šaudymo įgūdžių. Patriotizmo buvo daug, o žinių ir praktinių mokėjimų mažai.
Šaudymo treniruotėse ugdomas pasitikėjimas savimi, sugebėjimas kontroliuoti savo mintis ir emocijas. Tai viena iš priemonių formuojant teigiamą pasaulėžiūrą. Ypač daug laisvalaikio valandų šaudykloje praleidžia jaunieji šauliai ir kandidatai į jaunuosius šaulius. Pradiniai mokymai šaudyti vyksta iš pneumatinio šautuvo ir pistoleto. Šaudome ir iš mažojo kalibro (5,6 mm) šautuvo, o tai jau yra pagrindas šaudant ir iš kovinio ginklo – automato, kulkosvaidžio ir pan.
Pirmosios šių mokslo metų šaudymo varžybos buvo skirtos Lietuvos kariuomenės 97-osioms metinėms paminėti. Buvo šaudoma iš pneumatinio šautuvo, – atstumas dešimt metrų, padėtis – gulom su atrama, trys bandomieji, penki įskaitiniai šūviai. Varžybose dalyvavo 55 Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos mokiniai ir 12 Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos jaunųjų šaulių. „Atžalyno“ progimnazijos direktorė Daiva Klimienė padėkos raštais apdovanojo nugalėtojas – Justiną Sedleckaitę ir Augustę Baravykaitę, išmušusias net po 44 taškus. Antrąją vietą užėmė Adrija Redeckaitė (39 taškai), trečiąją – Karina Mažulytė (38 taškai). Vyresniųjų grupėje jaunieji šauliai šaudė be atramos, geriausių rezultatų pasiekė A. Grinys ir J. Gurskaitė.
Šių metų vasario 1-16 dienomis vyko šaudymo varžybos, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Buvo šaudoma iš kovinio mažojo kalibro šautuvo. Atstumas -25 metrai, padėtis – gulom su atrama, trys bandomieji, penki įskaitiniai šūviai. Varžybose dalyvavo  Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos 26 vaikinai ir 28 merginos, 14 Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos jaunųjų šaulių ir keletas buvusių jaunųjų šaulių (dabar medžiotojų). Jaunieji šauliai šaudymo įgūdžiais nė kiek nenusileido medžiotojams. Mergaičių grupėje geriausiai šaudė: Aistė Garbatavičiūtė (38 taškai), Augustė Baravykaitė (37 taškai), Justina Sedleckaitė (37 taškai), Adrija Redeckaitė (36 taškai) ir Karina Mažulytė (36 taškai). Vaikinų grupėje – Rėjus Poškus (44 taškai), Nedas Klimas (36 taškai) ir Donatas Makačinas (34 taškai). Vyresniųjų grupėje jaunieji šauliai šaudė be atramos, todėl jų rezultatai buvo blogesni: Artūras Visockas (38 taškai), Lina Surgėlaitė (35 taškai) ir Gabrielė Arlauskaitė (32 taškai).
Šiais mokslo metais rimčiausias jaunųjų šaulių išbandymas buvo Vilniaus rajono Zujūnų šaudymo sporto mokyklos bazėje vykusios Lietuvos mokyklų žaidynių tarpzoninės šaudymo iš pneumatinio pistoleto ir pneumatinio šautuvo varžybos. Dalyvavo Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono, Molėtų, Ignalinos ir Širvintų „Atžalyno“ komandos. Šaudymo iš  pneumatinio pistoleto ir pneumatinio šautuvo komandas sudarė trys vaikinai ir trys merginos. Šaudykloje šaudymo sąlygos buvo geros – puikus apšvietimas, automatinis taikinių pakeitimas. Šaudymo pratimas buvo išties nelengvas. Kiekvienam dalyviui buvo skirta 10 minučių bandomiesiems šūviams. Įskaitai buvo skirta 20 minučių, per kurias reikėjo paleisti 20 šūvių. Šaudyta iš stovimos padėties.
Iš pneumatinio pistoleto taikliausiai šaudė Adrija Redeckaitė (136 taškai), Ieva Eigelytė (117 taškų), Aistė Garbatavičiūtė (104 taškai). Deja, vaikinai pasirodė silpniau. Pirmąją vietą iškovojo Užupio gimnazijos šauliai, antrąją – Vilniaus rajono Zujūnų vidurinė mokykla. Širvintiškiai bendroje įskaitoje surinko 598 taškus ir užėmė trečiąją vietą.
Šaudymo iš pneumatinio šautuvo komandą sudarė 6 dalyviai. Geriausiai šaudė merginos: Augustė Baravykaitė, Justina Sedleckaitė ir Vytautė Lisauskaitė. Komandai taškus pelnė ir vaikinai: Donatas Makačinas, Nedas Klimas ir Ernestas Kašėta. Savo taiklumą, šaudydami individualiai, pasitikrino Mingailė Vasiliauskaitė, Karina Mažulytė ir Deividas Romaška. Abi šaudymo komandos „Atžalyno“ progimnazijai bendrai žaidynių įskaitai pelnė 140 taškų.
Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną – jaunieji šauliai paminėjo Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos. Dešimt kandidatų, stojančių į Lietuvos šaulių sąjungą, prie generolo J. Žemaičio paminklo pasižadėjo ir prisiekė būti ištikimais Lietuvos valstybei, negailėdami jėgų ir gyvybės ginti ir saugoti jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką. Po karo kapeliono palaiminimo visi renginio dalyviai, skambant garbės sargybos dūdų orkestro maršui, žygiavo prie Seimo rūmų. Jaunieji šauliai labiausiai laukė trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos ir saliuto salvių, stebėjo Garbės sargybos kuopos pasirodymą bei įvairių kariuomenės rūšių būrių paradą. Tą dieną jaunieji šauliai gavo gerą patriotiškumo ir pilietiškumo pamoką.
Kadangi ne visi nariai galėjo dalyvauti Vilniuje vykusiame iškilmingame jaunųjų šaulių renginyje, todėl iškilminga pasižadėjimo ceremonija buvo suorganizuota kovo 23 dieną „Atžalyno“ progimnazijoje. Jaunųjų šaulių gretas papildė Justina Sedleckaitė, Karina Mažulytė, Ema Tamošiūnaitė, Kamilė Aršauskaitė, Donatas Makačinas.
Šaulius pasveikino Širvintų rajono savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Regina Jagminienė, Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios pilicijos skyriaus viršininkas Vladas Butkus. Jaunuosius šaulius palaimino kunigas Egidijus Kazlauskas. Progimnazijos direktorė įteikė geriausiems šauliams, kurie nugalėjo šaudymo varžybose, padėkos raštus.
Renginį papildė įdomi ir turininga šaulių mokymo programa. Širvintų rajono policijos komisariato atstovai Vladas Butkus ir Laurynas Valavičius supažindino su koviniais ginklais, jų sudėtimi ir kovinėmis savybėmis. Lietuvos kariuomenės specialistas Darius Inčiūra supažindino su kareivio ekipuote (neperšaunama liemenė, šalmas, diržai, dėklai ir t.t.). Kiekvienas mokėsi judėjimo ir šliaužimo būdų. Rikiuotės pratimų mokė karys savanoris Mantas Denisovas. Sunkiau sekėsi suprasti orientavimosi paslaptis su žemėlapiu ir kompasu, užtat visai neblogai – pagal įvairius gamtinius objektus, saulę ir laikrodį.
Užsiėmimų pabaigoje Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos sargybų skyriaus specialistė  kinologė Eglė Krasauskaitė papasakojo apie sienos apsaugą bei savo kelią nuo jaunųjų šaulių būrio vadės iki dabartinės pareigūnės. Be to, Eglė pateikė visiems malonią staigmeną – atėjo dviese, su tarnybiniu šunimi. Teisybę sakant, tarnybinis šuo komandas vykdė geriau nei kai kurie padykę mokiniai. Įdomu buvo stebėti sienos pažeidėjo sulaikymą.  „Nusikaltėlis“ pasislėpė inventoriaus sandėlyje ir tuoj pat buvo surastas… Norinčiųjų nusifotografuoti su keturkoju pasieniečiu susidarė eilutė. Po mokymo programos jaunieji šauliai tobulino krepšinio ir tinklinio žaidimų įgūdžius.
Leonas Vaicekauskas
Širvintų 10-osios kuopos vadas, Lietuvos šaulių sąjungos garbės šaulys
Egle – Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos sargybų skyriaus specialistė kinologė Eglė Krasauskaitė su savo augintiniu.
Sunelis – Jaunųjų šaulių  ir svečių iš Lietuvos pasienio bendra nuotrauka prisiminimui.
Vilnius – Kuopos vadas Leonas Vaicekauskas ir kandidatai į Lietuvos šaulių sąjungą prie generolo J. Žemaičio paminklo Vilniuje.
Saudykla – Vilniaus rajono Zujūnų šaudymo sporto mokyklos bazė. Jaunųjų šaulių rankose pneumatinis pistoletas ir pneumatinis šautuvas.
Zujunai – Lietuvos mokyklų žaidynių tarpzoninėse šaudymo iš pneumatinio pistoleto ir pneumatinio šautuvo varžybose širvintiškiai užėmė trečiąją vietą.
Vilniaus rajono Zujūnų šaudymo sporto mokyklos bazė. Jaunųjų šaulių rankose pneumatinis pistoletas ir pneumatinis šautuvas.

Vilniaus rajono Zujūnų šaudymo sporto mokyklos bazė. Jaunųjų šaulių rankose pneumatinis pistoletas ir pneumatinis šautuvas.

Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Širvintų šaulių 10-oji kuopa žymių datų – lapkričio 23-osios – Lietuvos kariuomenės dienos, Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos progomis organizuoja įvairias šaudymo varžybas. Nuo pat šaunamųjų ginklų atsiradimo mokėjimas šaudyti turėjo didelę praktinę reikšmę, iš kurių svarbiausia – pasiruošimas ginti Tėvynę. Reikia mokytis iš praeities klaidų ir jų nekartoti. Reikia pripažinti faktą, kad pirmieji Nepriklausomybės kovų savanoriai ir vėliau partizanai beveik neturėjo taiklaus šaudymo įgūdžių. Patriotizmo buvo daug, o žinių ir praktinių mokėjimų mažai.

Šaudymo treniruotėse ugdomas pasitikėjimas savimi, sugebėjimas kontroliuoti savo mintis ir emocijas. Tai viena iš priemonių formuojant teigiamą pasaulėžiūrą. Skaityti daugiau »

Mančiušėniškiai žuvo, kad laisvai plazdėtų trispalvės

Mančiušėniškiai žuvo, kad laisvai plazdėtų trispalvės
Nors gali susidaryti įspūdis, kad dabartinio Širvintų rajono teritorijoje pasipriešinimas sovietinei okupacijai daugiau ar mažiau jau atskleistas įvairių tyrinėtojų, pasirodo, dar yra ir mažiau rajono gyventojams žinomų rezistencijos faktų. 1999 metais buvo išleista pokario rezistencijai ir trėmimams Širvintų rajone skirta Viktoro Aleknos knyga „Ūžė žalia giria“. Deja, joje faktiškai liko nepaminėta II Pasaulinio karo pabaigos Mančiušėnų ir aplinkinių gyvenviečių vyrų tragedija, nors pagal savo mastus ji tikrai pranoko daugelį to meto įvykių – tik per vieną mūšį galvas padėjo keliolika kaimyninių Gelvonų valsčiaus gyvenviečių vyrų, tarp jų – net keturi broliai.  Galbūt mums šis faktas mažiau žinomas tik todėl, kad vyrai galvas padėjo kaimyniniame Jonavos rajone, beveik visi jie amžinojo poilsio atgulė Ukmergės rajone…
Vienas žuvusių pačiame jėgų žydėjime – 1919 metais gimęs Gelvonų valsčiaus Mančiušėnų kaimo gyventojas Alfonsas Autukevičius.
Brolio žūtis pakeitė šeimos gyvenimą
Širvintose gyvenantis Kazimieras Autukevičius buvo dar paauglys, kai Mančiušėnų vyrai su šautuvais ant peties patraukė į mišką. Daugelis jų buvo paprastų žemdirbių sūnūs, kai kurie net mažai susipažinę su ginklu. Ir beveik visi padėjo galvas per vieną vienintelį mūšį.
– Tai, kad brolis su ginklu išėjo į mišką, smarkiai pakeitė mūsų šeimos gyvenimą, – sako ponas Kazimieras. Tuomet dar buvęs paauglys tapo partizanų ryšininku. Net žuvus broliui jų sodybą rezistentai rinkosi kaip užuovėją, nes joje gyveno patikimi žmonės. Sovietiniai okupantai neturėjo kuo apkaltinti Mančiušėnuose gyvenusių Autukevičių, tad tremiant į Igarką pakako vien to, kad jų sūnus Alfonsas su ginklu kovojo prieš tarybų valdžią ir žuvo ginkluotame susirėmime su NKVD kariuomene.
Kazimieras suprato, kodėl brolis pasirinko mišką. Buvęs Povilo Plechavičiaus suburtos Vietinės rinktinės karys kitaip pasielgti ir negalėjo. Daugelio šių Lietuvos gynėjų kelias, likvidavus savigynos pajėgas, vedė į mišką. Nesutikę apkasuose lieti kraują už okupantą vokietį ir dėl to skaudžiai nukentėję, jie neketino to paties daryti ir sugrįžus rusams.
Mančiušėniškio kelias vedė į Ukmergės komendantūrą
„Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuj, imkite tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi, susibūrę į Lietuvos rinktinę, išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsų brolius. Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę, visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę. Tad, vyrai, už ginklų!“
Tokiais žodžiais 1944-ųjų vasario 16-ąją į Lietuvos jaunuomenę per radiją kreipėsi generolas Povilas Plechavičius.
Antrąsyk Lietuvos link atslenkanti raudonojo teroro banga, suaktyvėję sovietiniai diversantai ir atkutusi lenkiškoji Armija Krajova nepaliko Lietuvos gyventojų abejingais stebėtojais. Povilo Plechavičiaus kreipimasis pažadino patriotinius jausmus. Jauni vyrai, daugiausia – iš kaimų, ypač – mokęsi miestų mokyklose, būriais patraukė užsiregistruoti į jau įsteigtas lietuviškas karo komendantūras, įsteigtas Marijampolėje, Ukmergėje, Suvalkų Kalvarijoje, Seredžiuje, Plungėje ir Panevėžyje, kur 1944 metų vasario 21-ąją pradėta registracija. Ukmergės karo komendantu paskirtas buvęs vietos burmistras Vladas Rėklaitis, 1920-aisiais vadovavęs gynybai Skėterių-Šešuolėlių ruože, kai lietuviai pastojo kelią lenkams.
Kai kuriais šaltiniais, per savaitę buvo surinktas planuotas kontingentas, Vietinė rinktinė suformavo 13 batalionų po 750 žmonių (kiekviename batalione – po 4 kuopas) ir dalinius prie komendantūrų. Marijampolėje buvo įkurta Karo mokykla. Su Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę stojo maždaug 20 tūkstančių žmonių. Vietinės rinktinės kariai, „plechavičiukai“, vilkėjo vokiškas uniformas, jų skiriamieji ženklai buvo trispalvis antsiuvas ant rankovės su užrašu „Lietuva“.
Į Ukmergėje, Antano Smetonos gimnazijoje, dislokuotą 302-ąjį batalioną patraukė ir nemažai jaunuolių iš Širvintų, Gelvonų, Musninkų valsčių. Batalionui vadovavo kapitonas Juozas Ūselis, vienai kuopų – leitenantas Juozas Barzda.
Į 302-ąjį batalioną savanoriu užsirašė ir 1919 metais gimęs Alfonsas Autukevičius iš Mančiušėnų kaimo.
Tačiau „plechavičiukai“ Lietuvą gynė labai trumpai. Nuo pirmųjų dienų Povilas Plechavičius vokiečiams kategoriškai pareiškė, kad Vietinė rinktinė nevyks į frontą, o tik palaikys tvarką Lietuvoje. Kaip ypatinga užduotis buvo keliamas tvarkos įvedimas Vilniaus regione – ten aktyviausiai veikė raudonieji partizanai ir Armija Krajova, vokiečių remiama ginklais. Vokiečiai manė, kad, artėjant sovietams, jiems bus naudinga Lietuvoje turėti galingą ginkluotą jėgą. Deja, kaip parodė ateitis, vokiečiai apsiskaičiavo: „akovcai“ atsuko ginklus prieš vokiečius ir draugiškai sutiko Raudonąją armiją, pirmosiomis dienomis drauge valė Vilnių nuo užsilikusių Vermachto pajėgų.
Vietinė rinktinė įžvelgė Armijos Krajovos keliamą pavojų ir į Vilniaus kraštą pasiuntė septynis batalionus (tarp jų – ir 302-ąjį), kurie įsivėlė į nesėkmingus konfliktus su Armija Krajova. Jau anksčiau vokiečiams nepatiko griežta Povilo Plechavičiaus pozicija nesiųsti savo karių į frontą, o lietuviams nesėkmingai susiklostę susidūrimai su daug gausesne ir geriau ginkluota Armija Krajova prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos tapo priežastimi susidoroti su Vietine rinktine.
„Atostogų“ į Mančiušėnus išleido su šautuvu
Apskritai vokiečiai įtariai žvelgė į lietuvių norą perimti Vilniaus krašto kontrolę. Tokius tikslus paskatino Vilnijoje vokiečių ir lenkų vykdytos represijos. Kaip vėliau prisiminė Vietinės rinktinės štabo viršininkas pulkininkas Oskaras Urbonas, „vis apsilankydavo Rytų Lietuvos delegacijos, tai administracijos, tai visuomenės atstovų, kurie pasakojo apie nepakenčiamas Rytų Lietuvoje gyvenimo ir darbo sąlygas, apie mūsų administracijos išvaikymą, apie plėšimus ir žudymus.“
Į Vilnių siunčiamą 306-ąjį batalioną (Trakų) ketinta papildyti savanoriais iš kitų vietovių.  Didesnės jų grupės surinktos Ukmergėje ir Plungėje, kiekvienoje vietoje per 1000 žmonių, bet nei vokiečių pažadėtų ginklų, nei ekipuotės. „Sėdi mūsų savanoriai vieną dieną, sėdi antrą, maitinasi atsargomis, kuriomis juos išlydėdamos mamytės aprūpino ir kurias apylinkės ūkininkai suveždavo. Miega ant grindų, net ir be šiaudų. Padėtis nepakenčiama, o vokiečiai žada, vis žada… Keletui dienų praėjus, įsitikinęs, kad vokiečių pažadai lieka vien tik pažadais, generolas įsako visus sušauktus vyrus, iki atskiro parėdymo, paleisti atostogų,“ – 1951-aisiais už Atlanto „Karyje“ rašė Oskaras Urbonas.
Kazimieras Autukevičius pamena, kad „atostogų“ išleisto brolio į Ukmergę vežimu išvažiavo tėvas.
– Jį atostogų paleido su šautuvu, tad tėvas, bijodamas sujudusių vokiečių patrulių, Alfonsui išduotą karabiną pririšo po vežimo dugnu, taip ir parvažiavo, – sakė Kazimieras ir pridūrė: – Geras šautuvėlis buvo, trumpavamzdis, prancūziškas. Taikliai šaudė.
Pasak buvusio mančiušėniškio, sodyboje iš kažkur buvo ir rusiškas kulkosvaidis. Jį tėvas sutepė ir užkasė, berods, – klojime. Nerastas iki šiol.
Vokiečiai suėmė Vietinės rinktinės štabą su Povilu Plechavičiumi priešakyje ir išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą, batalionus pradėjo nuginkluoti, Paneriuose 86 karius sušaudė. 1944 metų gegužės 16-ąją išleido įsakymą, kuriuo pareiškė, kad naujai pastatyti lietuvių policijos (Vietinės rinktinės) daliniai nereiškė noro kariauti ir be kovos metė ginklus. Jų vadas gen. Plechavičius ruošė sąmokslą, todėl tolesnėmis karo sąlygomis lietuvių policijos batalionai netinkami, bus suimti ir nuginkluoti, o kariai bus pervesti į aviacijos kovojimo batalionus. Tuose batalionuose lietuviai gaus aviacijos uniformas ir bus laikomi kaip vokiečiai kariai, maitinami ir atliks Vokietijos aerodromuose jiems skirtus uždavinius. Kas dezertyruos, tas pastatys pavojun savo ir namiškių gyvybę.
Anot Bostono „Lietuvių enciklopedijos“, iš 10 tūkst. Vietinės rinktinės karių 3,5 tūkst. buvo suimti ir išvežti tarnauti priešlėktuvinėje gynyboje Vokietijoje. Generolo Povilo Plechavičiaus teigimu, vokiečiams pavyko nuginkluoti tik 4 Rinktinės batalionus, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba sugrįžo namo.
Taigi 1944-ųjų gegužės viduryje vokiečiai Vietinę rinktinę likvidavo, o karius pasiuntė į Vokietiją, daugiausia – saugoti aerodromų. 2002 metais išleista monografija „Germany’s Eastern Front Allies (2): Baltic Forces“ nurodo, kad Luftwaffe pajėgoms buvo perduotas ir Ukmergėje dislokuotas 302 batalionas.
Tačiau Alfonsas Autukevičius su likimu nesusitaikė. Nors vokiečiai įspėjo, kad, dezertyravus bus suimti 2 šeimos nariai, o visas turtas – konfiskuotas, mančiušėniškis pasitraukė iš tarnybos ir netrukus grįžo į Lietuvą.
– Dviese pabėgo iš tos tarnybos ir kažkaip parsigavo iki Pageležių, o iš ten pėsčiomis parėjo į Mančiušėnus, – prisimena tremtinys ir sako, kad Vokietijoje broliui teko padirbėti net pas ūkininkus.
Sugrįžę rusai ėmė rinkti jaunus vyrus į savo kariuomenę ir siųsti į frontą. Nepaisant to, kad tarnavo pas vokiečius, į rusų šauktinių sąrašus pateko ir Alfonsas.
– Tai ne dabar – paspaudei kompiuterio mygtuką ir viską žinai apie žmogų. Anuomet pakako išvažiuoti į tolimesnį miestą, ir apie tave nieko nežinojo. Matyt, nenutuokė apie brolio praeitį. Liepė prisistatyti į Jonavą, tačiau ten kelioms dienoms paleido į namus. Pasitaręs su kitais, brolis nutarė nebeiti į rusų kariuomenę ir pradėjo slapstytis. Tokių buvo daugiau, o besislapstančių kelias vienas – į mišką, – sako Kazmieras Autukevičius.
Slapyvardžio taip ir nesužinojo…
Knygoje „Didžiosios apygardos partizanai“ skelbiama, kad Alfonsas būryje buvo nuo 1944-ųjų. Kazimierui atrodo, kad trumpiau.
– Namus aplankė tik kartą, gal kelios dienos iki to tragiško įvykio. Buvo be ginklo, civiliais drabužiais, tik ant kaklo buvo pasikabinęs žiūronus, – pamena Kazimieras.
Gerokai vėliau, atsivėrus archyvams ir apie tai pradėjus kalbėti atvirai, Autukevičiai sužinojo, kad Alfonsas įstojo į Eugenijaus Svilo-Slyvos būrį. Kokį slapyvardį jis turėjo – jie nežino. Apie tai nėra žinių ir šaltiniuose.
Iki sovietinės okupacijos Musninkų valsčiuje, Viršuliškių kaime, gyvenęs Eugenijus Svilas buvo Nepriklausomybės kovų dalyvio Benedikto Svilo, ištremto 1941-aisiais, sūnus. 1942-1944 metais buvęs studentas Eugenijus tarnavo Musninkų policijoje, nuo 1944 metų rugpjūčio jis – Didžiosios kovos rinktinės partizanas, būrio vadas. Jo likimas irgi tragiškas – 1949 metų vasario 9-ąją žuvo su kovos draugais besiverždami iš apsuptos slėptuvės.
Apie 40 vyrų Slyvos būrys buvo sudarytas iš 1944 metų rudenį labai išsiplėtusio Genijaus būrio.
1945 metų kovo 2 dieną Slyvos būrys buvo apsistojęs nemažo Gudonių kaimo gyventojų Jono Morkūno ir ryšininko Karolio Stepšio-Pilėno sodybose (dabar tai jau Upninkų gyvenvietės teritorija).
– Jiems buvo pranešta, kad stribams tapo žinoma buvimo vieta, ruošiamasi pulti. Vienas partizanų vadų su savo vyrais pasitraukė, o Slyva pamanė, kad „liaudies gynėjų“ nėra ko bijoti, – sakė Kazimieras Autukevičius. – Ta vado drąsa dalį jų ir pražudė.
Slyva pasiuntė žvalgybon septynis partizanus, kurie už miško pamatė atvažiuojantį vežimą ir paskui einančius kareivius. Buvo nutarta neprileisti artyn kareivių, tačiau be vado leidimo nutarė nešaudyti. Vienas partizanų nuskubėjo į Stepšio sodyboje apsistojusį štabą, bet buvo vėlu – kariuomenė iš visų pusių jau supo sodybas. Jei žvalgai būtų atidengę ugnį, galimas dalykas, daugelis būtų sėkmingai pasitraukę.
Pasirodo, 1945 metų kovo 2-4 dienomis buvo vykdomos karinės-čekistinės operacijos, siekiant sunaikinti DKA Žaliojo velnio rinktinės partizanus pagal NKVD vidaus kariuomenės divizijos štabo viršininko Klimovo paruoštą detalųjį planą. Planui realizuoti buvo pasiųsti NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo, 137-ojo ir 298-ojo šaulių pulkų batalionai, taip pat Siesikų, Gelvonų, Širvintų ir Veprių valsčių poskyrių operatyvinės stribų grupės. Gudonių kaime kilusios kautynės buvo didžiausias tos operacijos mūšių – su 60-70 Slyvos būrio partizanų susikovė NKVD vidaus kariuomenės137-ojo šaulių pulko bataliono kariai ir Siesikų bei Veprių stribai.
Prasidėjus nelygiam mūšiui, kareiviai padegė Karolio Stepšio sodybą. Sudegė motina Marijona, žuvo žmona Veronika, o patį Karolį nušovė kartu su sužeista dukryte Onute. Tik vienai penkerių metukų dukrytei pasisekė pabėgti: šuniuką nušovė, o į ją nepataikė. Ji atbėgo pas savo tetą, kuri ją ir užaugino.
Žuvo nutarę pasitraukti per upelį
Per mūšį žuvo 19 partizanų – tie, kurie norėjo išeiti iš apsupties per Musytės upelį. Kitiems pasisekė pasitraukti į mišką. Tarp žuvusių dauguma – vietinio Mančiušėnų būrio kovotojų: keturi 2 km nuo Mančiušėnų esančios Šiliankos (tuomet – Šilelės) gyventojai broliai Aloyzas-Plienas (vadas), Alfonsas, Juozas ir Pranas Lukšos, mančiušėniškiai Alfonsas Autukevičius, Karolis Pociūnas, Augustinas Radzevičius, Stasys Ramanauskas, Vaclovas Tamošiūnas ir Ipolitas Valiukevičius.  Tada žuvęs Stasys Strazdas, nurodoma, kilęs iš Mančiušėnams gretimų Šarkaičių, o Viktoras Savarauskas – gyvenęs Gelvonų valsčiaus Šančiškių (abejotina, nes prieškario žemėlapyje tokia gyvenvietė nepažymėta) kaime.
Beje, dėl pavardžių,vardų ir vietovardžių gali būti netikslumų, kadangi įvairiuose šaltiniuose galima suskaičiuoti buvus net 6 Lukšas, kurie tariamai žuvę minėtą dieną. Be paminėtų, įvardytas Gelvonų valsčiaus policijos vachmistras Aleksas Lukša, taip pat ir Jurgis Lukša. Galimai taip nutiko sovietų tardytojams iškraipius ar neteisingai užrašius žuvusių partizanų vardus.
Kai kuriuose archyviniuose šaltiniuose nurodyta, kad iš viso buvo nukauti 36 partizanai ir 2 rėmėjai, tarp žuvusių – 6 vokiečiai, bet priimta laikyti, kad tada partizanai neteko 19 kovotojų. Dviejų žuvusių partizanų asmenybės liko nenustatytos. Sovietai neteko 3 NKVD kariuomenės kareivių.  Vykdant numatytą planą tą pačią dieną 298-ojo šaulių pulko kareivių buvo nukauti dar 4 partizanai, o kovo 4 dieną Būdos miške buvo aptikti du bunkeriai, viename jų rasti 4 vokiečiai (3 iš jų – nukauti). Žuvusiųjų pavardės nežinomos.
Žuvusių partizanų kūnai buvo nuvežti į Veprius ir suguldyti gatvėje atpažinti, paskui sumesti į greta kapinių buvusias senas bulvių duobes ir užkasti. Žuvusių ir per namo gaisrą sudegusių Juozo Lukšos iš Šiliankos ir dviejų vietinių partizanų palaikai slapta buvo palaidoti Upninkų kapinėse, o žuvusį Zenoną Cesiūną-Sakalą tėvas sugebėjo parsivežti namo ir palaidoti Čiobiškyje.
– Gal po kelių dienų iš vieno žmogaus išgirdome, kad Vepriuose guli nušautas Alfonsas. Važiavusi kažkuri moteris atpažinti žuvusio saviškio ir jį mačiusi. Nuvykusi motina ir dvi seserys atpažino, kad vienas žuvusių – tikrai Alfonsas, – prisimena Kazimieras.
Tai buvo ne pirmas likimo smūgis šiai šeimai ir kitiems mančiušėniškiams. 1936-aisiais, kilus gaisrui, sudegė Autukevičių trobesiai su visu turtu. Pučiant smarkiam vėjui užsidegė ir kaimynų pastatai. Iš viso gaisras sunaikino 10 trobesių. „Nuostolių padaryta daugiau kaip 30 000 Lt“, – tų metų spalį rašė savaitraštis „Šaltinis“.
Dažniausiai lanko kovo 11-ąją
Prasidėjus atgimimui, Vepriuose buvo surasta partizanų palaidojimo vieta. Iškastus palaikus artimieji perlaidojo kapinėse.
Prieš du dešimtmečius, 1996 metų liepos 20 dieną, Upninkuose, Karolio Stepšio sodybos vietoje, buvo pašventintas kryžius devyniolikai žuvusių Slyvos būrio partizanų ir keturiems Stepšių šeimos nariams atminti.
Kasmet kovo pradžioje, dažniausiai – kovo 11-ąją, Kazimieras Autukevičius apsilanko Upninkuose ir Vepriuose, padeda gėlių ir uždega žakutę sovietų sudeginto Stepšio namo vietoje, paskui užsuka į Veprius, kapinėse uždega žvakutę ir parymo prie čia palaidotų mančiušėniškių memorialo. Tai paprastai daro vienas, bet štai pernai vyko kartu su politiniu kaliniu, širvintiškiu sąjūdininku Vytautu Matijošiumi. Nors nuo to skaudaus 1945-ųjų kovo prabėgo daugiau nei septynios dešimtys metų, viena veltui tikrai nenuėjo – visą dieną Kazimierą Autukevičių lydėjo ant namų plazdančios trispalvės. Dėl šios dienos savo jaunystę ant aukuro padėjo ir jo brolis Alfonsas…
Parengė Gintaras Bielskis
Trys broliai mančiušėniškiai Autukevičiai – Vladas, Bronius ir Alfonsas.
Prie partizanų memorialo Veprių kapinėse. Viduryje – Kazimieras ir Bronius Autukevičiai.
Palaikų perlaidojimas 1989 metais. Karstą neša Kazimiero sūnus Mindaugas Autukevičius (dešinėje).
1944 m. gegužės 13 d. Vietinės rinktinės kariai Ukmergėje laukia atvežant mūšyje su Armija Krajova žuvusių uteniškių. Ties Graužiškiais žuvo net 21 iš 24 dalyvavusių Utenos pulko karių. Pastarieji iš Ašmenos per Ukmergę nuvežti ir palaidoti Utenoje (Foto: alkas.lt).
Kazimieras Autukevičius prie kryžiaus, žyminčio Gudonių kaime stovėjusią Karolio Stepšio sodybą.
Veprių kapinėse prie partizanų memorialo.
Anapus tvoros anuomet buvo bulvių duobės, į kurias 1945-aisiais buvo sumesti žuvusių partizanų kūnai.
Kazimieras Autukevičius prie kryžiaus, žyminčio Gudonių kaime stovėjusią Karolio Stepšio sodybą.

Kazimieras Autukevičius prie kryžiaus, žyminčio Gudonių kaime stovėjusią Karolio Stepšio sodybą.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad dabartinio Širvintų rajono teritorijoje pasipriešinimas sovietinei okupacijai daugiau ar mažiau jau atskleistas įvairių tyrinėtojų, pasirodo, dar yra ir mažiau rajono gyventojams žinomų rezistencijos faktų. 1999 metais buvo išleista pokario rezistencijai ir trėmimams Širvintų rajone skirta Viktoro Aleknos knyga „Ūžė žalia giria“. Deja, joje faktiškai liko nepaminėta II Pasaulinio karo pabaigos Mančiušėnų ir aplinkinių gyvenviečių vyrų tragedija, nors pagal savo mastus ji tikrai pranoko daugelį to meto įvykių – tik per vieną mūšį galvas padėjo keliolika kaimyninių Gelvonų valsčiaus gyvenviečių vyrų, tarp jų – net keturi broliai.  Galbūt mums šis faktas mažiau žinomas tik todėl, kad vyrai galvas padėjo kaimyniniame Jonavos rajone, beveik visi jie amžinojo poilsio atgulė Ukmergės rajone…

Vienas žuvusių pačiame jėgų žydėjime – 1919 metais gimęs Gelvonų valsčiaus Mančiušėnų kaimo gyventojas Alfonsas Autukevičius. Skaityti daugiau »

Valstybė stipri tvirtų savo dvasia žmonių dėka

Lietuvos gynėjas
Valstybė stipri tvirtų savo dvasia žmonių dėka
Nepriklausomybės atkūrimą lėmė lietuvių tautos troškimas gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Istoriniai šaltiniai byloja, kad tai buvo deklaruota ginkluotu (daugiau nei 10 metų trukusiu)  pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui – apie 20 tūkstančių Lietuvos partizanų žuvo pasipriešinimo kovose;  apie 130 tūkstančių prieškario Lietuvos valstybės veikėjų, karininkų, mokytojų, ūkininkų, į nelaisvę patekusių partizanų ir jų rėmėjų, antisovietinio pogrindžio dalyvių buvo įkalinti sovietinėse koncentracijos stovyklose; apie 140 tūkstančių Lietuvos gyventojų su šeimomis buvo ištremti į Sibirą ir kitas atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves.  1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Tačiau tik 1992 m. rugsėjo 31 d. iš Lietuvos išriedėjo paskutinis sovietų karinis ešelonas. Paskelbus nepriklausomybės atstatymo aktą Lietuvai reikėjo sukurti savas karines struktūras. Apie pirmųjų Širvintų krašto apsaugos savanorių tarnybą sutiko papasakoti Lietuvos šaulių sąjungos kapitonas Antanas Kanapienis.
– Pirmasis SKAT įsakymas išėjo 1991-aisias metais?
– Taip. 1991 m. sausio 17 d. – SKAT įkūrimo diena. Tai įvyko gan greitai po Sausio 13-osios įvykių. Tada Krašto apsaugos departamento generalinis direktoriumi buvo Audrius Butkevičius. Jau 1991 m. gegužės 28 dieną Krašto apsaugos departamento įsakymu buvau patvirtintas Širvintų SKAT kuopos vadu. Tada dar jokių karinių laipsnių nebuvo, iš pradžių net uniformų neturėjome, jos atsirado gal po dviejų mėnesių. Departamento buvo juodos, o mūsų žalsvos. Kepurės buvo tokios pat spalvos su snapeliu. Beveik lygiagrečiai atsirado ir beretės.
– Kaip jūs asmeniškai papuolėte į krašto gynėjų gretas?
– Galbūt kai kas mane ir teisingai vadina „trenktu“ patriotu… Nuo seno skaitydavau istorines knygeles apie Lietuvą. Sovietų laikais dirbau „Tėviškės“ kolūkyje (kontora buvo Motiejūnuose, o gamybinis centras Juodeliuose) statybos darbų meistru. Labai džiugiai sutikau žinią apie Sąjūdžio įkūrimą, buvau didelis lietuvybės ir Lietuvos nepriklausomybės agitatorius, aktyviai palaikiau Sąjūdžio kandidatus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Jau tada kiekviename rajone buvo paskirti Krašto apsaugos departamento atstovai. Širvintose tokiu atstovu buvo Alfonsas Gudašis. Išėjus įsakymui dėl SKAT įkūrimo, buvo ieškoma kandidatūros padėti kurti vietinį rajono SKAT-ą. Tuo metu aktyviai dalyvaudavau „Sąjūdžio“ veikloje, matyt, dėl to ir buvau rekomenduotas į Širvintų savanoriškos krašto apsaugos tarnybos kuopos vado pareigas.
– Dar gerokai prieš SKAT įkūrimą įvairiuose mitinguose galima buvo pamatyti žmones su žaliais raiščiai ant rankų. Jie dar buvo vadinami „žaliaraiščiais“.
– 1990 m. sausio 11-13 dienomis Lietuvoje lankėsi  Sovietų Sąjungos prezidentas ir komunistų partijos vadovas Michailas Gorbačiovas. Į Lietuvą atvykęs M. Gorbačiovas tris dienas mėgino tuometę Lietuvos valdžią ir visuomenę įtikinti nesiekti nepriklausomybės, bet, kaip žinome, išvyko nieko nepešęs. Vis dėlto įtampa tada tvyrojo net ore. Tokie dalykai kaip mūsų nepriklausomybės nepripažinimas, ekonominė blokada, „Jedinstvos“ mitingai, sovietų kariuomenės judėjimas, Burokevičiaus komunistų varoma demagogija paveikė kai kuriuos žmones, vyko tam tikras žmonių supriešinimas, todėl prie Krašto apsaugos departamento ir atsirado „žaliaraiščiai“, kurie palaikydavo tvarką įvairiuose žmonių susibūrimuose.
– Dėl kokių priežasčių buvo įkurtas SKAT-as?
– 1991 m. sausio mėnesį TSRS ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus. Nepriklausomybės gynėjai gyva siena apjuosė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą, ir mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai. Šie tragiški įvykiai ir paskatino krašto apsaugos formavimą. Jau po keturių dienų buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). 1991 – 1992 m. tūkstančiui savanorių buvo pavestos užduotys saugoti svarbius energetikos ir kitus valstybinius objektus. SKAT-as tuo metu buvo vienintelė gynybinė struktūra, rimtai pasiruošusi partizaniniam karui ir karui apskritai. Savanorių buvo labai daug, daugelis gerai motyvuoti patriotai. SKAT-as buvo milžiniška jėga ir stipri organizacija.
– Kokiais ginklais naudojosi savanoriai, kaip vykdavo jų karinis parengimas?
– Ginti Aukščiausiosios Tarybos per Sausio įvykius važiuodavome su armatūros strypais, šaunamųjų ginklų beveik nebuvo. Turėjau tokį seną pistoletą su vienu šoviniu, vėliau paaiškėjo, kad ir tas buvo sugedęs, neiššovė. Jau kiek vėliau įsigijau medžioklinį šautuvą ir apie 50 šovinių. SKAT-as iš pradžių taip pat buvo silpnai apginkluotas. Pradžioje gavome šešis automatus AK.  Iš Žemės ūkio skyriaus gavome seną UAZ-ą. Gaila, kad po savaitės iš mūsų jį perėmė Vilnius, o mums perleido apynaujį „zaporožietį“. Turėjome motociklą „Dnepr“, vėliau įsigijome  nešiojamąsias radijo stoteles R-158. Pratybas rengdavome reguliariai, šaudydavome Šaulių karjere – dalyvaudavo visa kuopa su savanoriams priskirtais ginklais. Pavyzdžiui, 1993 metais vienu metu pratybose dalyvavo apie šimtą automatais ginkluotų savanorių. Iš pradžių žmonių buvo nedaug. Apie SKAT-o įkūrimą buvo įdėtas skelbimas bei atspausdintas straipsnis laikraštyje apie savanorių tikslus ir uždavinius. Pradžioje teko, pasiskolinus kito tokio paties patrioto Juozo Meškutavičiaus „žiguliuką“, asmeniškai važinėti po Širvintų rajono kaimus ir kalbėtis su žmonėmis.
– Paminėkite tuos pirmuosius ir aktyviausius Širvintų rajono savanorius.
– Antanas  ir Konstancija Urbonai, Rimantas Miniauskas, Juozas Meškutavičius, Gintaras Meškutavičius, Brunonas Andriuškevičius, Raimondas Miliukas, Alfonsas Gudašis, Povilas Bučinskas, Jonas Micka, Arvydas Janavičius, seni partizanai Motiejus Bulaukas, Albinas Bagdonavičius iš Čiobiškio ir kt. Vieni ateidavo, kiti išeidavo, trečius pašalindavome, tačiau nuolat tokių rimtų savanorių būdavo apie 80. Reikalui esant galima buvo sukviesti ir apie 120. Ne visus priimdavome, kandidatams buvo keliami tam tikri reikalavimai.
– Visi prisimena Pakaunės įvykius. Įdomu Širvintų SKAT-as tada jiems pritarė, o gal net juose dalyvavo?
– 1993-iųjų liepos 31 dieną ginkluotas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris Jonas Maskvytis kartu su keliais bičiuliais savavališkai išėjo į Altoniškių mišką. Maištas išsiplėtė SKAT vadovybei pareikalavus iš savanorių surinkti ginklus – tuomet prie J. Maskvyčio prisijungė apie 140 vyrų. Beveik du mėnesius trukęs Pakaunės savanorių maištas iki šių dienų lieka iki galo neišaiškintu  įvykiu. Skaitant spaudą galima susidaryti nuomonę, kad kairieji politikai nuo pat pirmų dienų aiškino, jog maištininkais manipuliavo dešinieji, o konservatorių viršūnės čia įžvelgė Rusijos ranką. Pats Maskvytis tuometei Seimo komisijai aiškino, kad į mišką išvažiavo po susidūrimo su nusikaltėliais ir korumpuotais policininkais. Širvintų SKAT-as Pakaunės maišto nepalaikė ir jame nedalyvavo.
– Dabar buvusio SKAT-o ne tik Širvintose, tačiau ir visoje Lietuvoje nebeliko?
– Buvusi Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) dabar vadinasi Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP). Tai Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų dalis, kurią sudaro kariai savanoriai ir profesinės karo tarnybos kariai. SKAT-as buvo sėkmingai „sudorotas“. Socialdemokratai (krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius) savanorių gretas sumažino nuo 15 tūkstančių iki 5 tūkstančių žmonių. Kaip? Per finansavimą, per ginkluotės mažinimą. Pasikeitė ir savanorių tikslai bei užduotys. Anksčiau ruošdavomės partizaniniam karui ir šalies teritorinei gynybai, o dabar savanoriai ruošiami misijoms – „sėdėjimui už maišų“ konfliktuojančiose šalyse arba vykdo policijos funkcijas. Tokiu būdu daugelyje rajonų, tarp jų ir Širvintose, savanorių nebeliko… Dabar yra tik viena kuopa Ukmergėje.
– Kaip suprantu, jūs šiuo metu nebepriklausote savanoriams?
– Šiuo metu esu Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šių metų vasario 16 dieną ant Gedimino kalno priesaiką davė 80 naujų narių. Esu jau du kartus prisiekęs ginti Lietuvą, tačiau Šaulių organizacija reikalavo atskiros priesaikos. Priklausau Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės „Vilniaus“ kuopos „Žalio Velnio“ skyriui. Šį skyrių sudaro Vilniaus apskrities skyriaus kariuomenės kūrėjai, nusprendę nuosekliai atnaujinti karinius įgūdžius bei esant reikalui paremti Lietuvos kariuomenę. Vyrai į Šaulių sąjungos gretas įsiliejo praėjusiais metais ir iš karto ėmėsi aktyvios veiklos. Skyriui suteiktas „Žalio Velnio“ vardas, pagerbiant partizanų vadą Joną Misiūną, įkūrusį Didžiosios Kovos apygardą ir naudojusį unikalią kovos taktiką. Skyriaus veikloje dalyvauja atsargos karininkai, du kartus per mėnesį vyksta mokymai ir treniruotės šaudyklose, miškuose. Šaudome iš savigynai priskirtų asmeninių pistoletų, be t, Šaulių sąjunga gavo 500 Ak 4, kurie yra vokiško automato Heckler & Koch  švediška versija. Šiandien į šaulius pradedama žiūrėti rimčiau, nes anksčiau šaulių misija apsiribodavo žvakučių uždegimu, gėlių padėjimu ant žuvusių partizanų ir savanorių kapų ar pastovėjimu garbės sargyboje įvairių renginių metu.
-Negi jums per tiek metų dar nenusibodo visi tie kariniai dalykėliai?
– Nenusibodo ir, manau, kad nenusibos niekada. Tai toli gražu ne žaidimas, nes turbūt visi suprantame, kad mūsų  pašonėje yra agresyvių kėslų turinti valstybė. Reikia ruoštis apsiginti ir suprasti vieną dalyką – ne raumenų didumu stipri valstybė, o nusiteikimu ir pasiruošimu ją ginti bei tvirtų savo dvasia žmonių dėka. Jeigu mes būsime visada pasiruošę ir atitinkamai nusiteikę, mus bet koks priešas bijos užpulti.
Kalbėjosi buvęs Širvintų SKAT būrio vadas Remigijus Bonikatas
Nuotrauka:
1995 metų vasara. Antanas Kanapienis kuopų vadų mokymuose Raudondvario mokymo centre – sprogdiklio sujungimas su trotilo gabalu vamzdyje.
1998 metų liepos mėnuo. Raimondas Miliukas ir Antanas Kanapienis trumpos poilsio valandėlės metu karinėje bazėje Vilniuje.
1994 metų vasara, Raudondvario mokymo centras. Trečias iš kairės Antanas Kanapienis, ketvirtas – Raimondas Miliukas, penktas – Alfonsas Gudašius, šeštas – Gintaras Meškutavičius, septintas – Jonas Micka.
1998 metų liepos mėnuo. Raimondas Miliukas ir Antanas Kanapienis trumpos poilsio valandėlės metu karinėje bazėje Vilniuje.

1998 metų liepos mėnuo. Raimondas Miliukas ir Antanas Kanapienis trumpos poilsio valandėlės metu karinėje bazėje Vilniuje.

Nepriklausomybės atkūrimą lėmė lietuvių tautos troškimas gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Istoriniai šaltiniai byloja, kad tai buvo deklaruota ginkluotu (daugiau nei 10 metų trukusiu)  pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui – apie 20 tūkstančių Lietuvos partizanų žuvo pasipriešinimo kovose;  apie 130 tūkstančių prieškario Lietuvos valstybės veikėjų, karininkų, mokytojų, ūkininkų, į nelaisvę patekusių partizanų ir jų rėmėjų, antisovietinio pogrindžio dalyvių buvo įkalinti sovietinėse koncentracijos stovyklose; apie 140 tūkstančių Lietuvos gyventojų su šeimomis buvo ištremti į Sibirą ir kitas atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves.  1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Tačiau tik 1992 m. rugsėjo 31 d. iš Lietuvos išriedėjo paskutinis sovietų karinis ešelonas. Paskelbus nepriklausomybės atstatymo aktą Lietuvai reikėjo sukurti savas karines struktūras. Apie pirmųjų Širvintų krašto apsaugos savanorių tarnybą sutiko papasakoti Lietuvos šaulių sąjungos kapitonas Antanas Kanapienis. Skaityti daugiau »

Nuotrauka pasakoja…

Nuotrauka pasakoja…
Senutėlės nuotraukos centre matome didžiulį medį ir gražią pavėsinę, kurioje sėdi keli kostiumais apsirengę vyrai su skrybėlėmis. Dešinėje, pasilypėjęs į tribūną, kalba žmogus, priekiniame plane išsirikiavę uniformuoti pareigūnai, antrame plane už tvoros matosi nemažas būrys žiūrovų. Po daugelio metų viena atskirai paimta nuotrauka mūsų amžininkams nieko nebesako, tačiau šiuo atveju prie nuotraukos buvo pridėtas pašto atvirukas, adresuotas „Amerikos Lietuvio“ redakcijai, kuriame rašoma: „Gelvonai, Ukmergės ap. Rugsėjo 8 dieną per Tautos šventę čia buvo apsilankęs J.E. p. Švietimo Ministeris Prof. J. Tonkūnas ir kiti aukšti svečiai. Vaizdelyje matyti svečiai iškilmingame posėdyje, Dariaus – Girėno sporto stadione, po penkių šimtų metų ąžuolu.“ Pasirašo Vikt. Tatarėlis iš Zubelių kaimo.
1920-1940 metais buvo leidžiamas Tėvynės gynėjų – Lietuvos šaulių savaitinis laikraštis „Trimitas“.  1935 metais rugsėjo mėnesio 12 dieną „Trimitas“ rašė (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – R.B. past.): „Gelvonuose Šauliai intaisė sporto stadijoną. Gelvonų šaulių būrio pastangomis intaisyta sporto aikštė. Ypač daug parodė rūpesčio šaulys Morkūnas. Aikštė gražiai išlyginta, tvora aptverta, nudažyta, pastatytas gražus paviljonas ir pavadinta Dariaus – Girėno sporto aikšte.“
Po sporto aikštės „intaisymo“ tų pačių metų spalio 10 dienos „Trimitas“ skelbia: „Rugsėjo 15 d. mokytojo A. Juškevičiaus rūpesčiu invyko Gelvonų šaulių būrio sporto klubo steigiamasis susirinkimas. Narių in klubą instojo 18 š. Išrinkta klūbo valdyba: K. Žiūkas, K. Morkūnas ir M. Plioplytė. Garbės teismas: J. Žokas, St. Jurkūnas ir Stp. Piškinas. Klubas pasirinko šias sporto šakas: lengvąją atletiką, kamuolio žaidimą ir žiemos sportą. Ligi šiol Gelvonuose sportas buvo pamirštas.“
Taigi, 1935 metais rugsėjį šauliai įrengė sporto aikštę, o po savaitės buvo įsteigtas ir sporto klubas. Lygiai po metų – rugsėjo 8 dieną, Gelvonų  Dariaus – Girėno sporto aikštėje lankėsi tuometis Lietuvos švietimo ministras, LŽŪA rektorius, profesorius, agronomas Juozas Tonkūnas.
Norint atgaminti nuotraukoje užfiksuotą akimirką, pirmiausia reikėjo sužinoti, kurioje Gelvonų miestelio vietoje buvo minėtas Dariaus – Girėno stadionas. Logiškai mąstant, lengviausia būtų surasti tą „penkių šimtų metų ąžuolą“. Nuo to laiko prabėgo 80 metų, kaip ąžuolui – visai neilgas laikas.
Bėda ta, kad tokio ąžuolo nė vienas iš dabar gyvenančių gelvoniškių neprisimena. Patarimas besidomintiems Gelvonų istorija – per daug nesiblaškant keliauti į visai netoli miestelio centro stovintį geltonai išdažytą namelį, kuriame gyvena išėjusi į užtarnautą poilsį Gelvonų vidurinės mokyklos mokytoja Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė. Mokytoja jau ne vieną dešimtį metų renka ir rašo Gelvonų miestelio istoriją. Į segtuvą susegtuose lapuose: Gelvonų seniūnijos istorijos apžvalga, legenda apie miestelį, bažnyčios istorija, parapijiečių statistika, buvę miestelio gyventojai žydai, išnykę kaimeliai, vienkiemiai ir t.t Po ilgų pamąstymų bei skambučių pažįstamiems senoliams ponia Genovaitė patarė pasikalbėti su Veronika Mikučioniene, gyvenančia Vilniaus gatvės pabaigoje.
Šiuo metu teritorijoje tarp Mančiušėnų ir Vilniaus gatvių (priešais Gelvonų ambulatorijos pastatą) stovi keli namai. Pasak ponios Veronikos, jos vaikystės metais šioje vietoje vykdavo gegužinės, ir jokių pastatų ten nebuvo. Jos tėvai pasakojo, kad aikštėje prie medžio (matyt, prie to paties ąžuolo) guldydavo nušautus partizanus, kad artimieji atpažintų. Senesni žmonės sakydavo: „Šokate ant partizanų kraujo…“ „Man atrodo, kad vaikystėje vienas ąžuolas augo viduje aikštės, galimai geltono namo vietoje. Kada nupjovė, pasakyti negaliu. Ir sovietiniais metais ten rinkdavosi jaunimas, buvo padaryta aikštė. Vykdavo minėjimai. Po to buvo lyg ir jaunimo aikštė. Prisimenu, kad aikštės kraštai buvo apsodinti tujomis ar eglutėmis, nes per pertraukas bernai bėgdavo parūkyti po jomis.“
Aikštę toje vietoje puikiai prisimena 92 metų Gelvonų gyventojas Jurgis Saliamonas. Tiesa, Gelvonuose jis gyvena tik nuo 1962-ųjų, anksčiau gyveno Anuolyno vienkiemyje, tačiau mokėsi netoli aikštės buvusioje pradinėje mokykloje. „Puikiai žinau tą aikštę, tai buvo šaulių aikštė. Visa aikštė buvo aptverta ir apsodinta medeliais. Kai aš ėjau mokyklon, mokytoja liepdavo juos laistyti. Aikštėje, kur dabar stovi antras namas, tada stovėjo suolai, ir vasario 16-ąją visuomet vykdavo šaulių susirinkimai, mitingai, šaudydavo į viršų. Kada kolūkio laikais pastatė du namus, tai ąžuolą, matyt, nupjovė. Visokių buvo šaulių, prisimenu, vienas, atėjus sovietų valdžiai, pats pirmas stvėrė automatą ir ėmė savo draugus į kalėjimą kišti. Būdavo, kai suima,  tai tiek daužo, kol jam atneša aukso, pinigų, lašinių. Rusai nieko nežinojo, kad buvo šaulys, tačiau kai sužinojo, tai nuplėšė antpečius ir išmetė. Pavėsinę prisimenu, o ąžuolas kažkaip atmintin neįstrigo“, – pasakojo Jurgis.
Mūsų minimos nuotraukos kairiajame kampe užrašyta: „Foto: J. Urbanavičius“. Jurgis Saliamonas puikiai šį žmogų pažinojo, nes buvo jų giminaitis, dažnai užeidavo ir kalbėdavosi su tėvais. Buvo nebejaunas vyras, tačiau paprastas žmogelis. Pasak Jurgio, tais laikais mažai kas turėjo fotoaparatą, o Urbanavičius iš kažkur turėjo, todėl ir fotografuodavo visus renginius.
„Amerikos Lietuvio“ redakcijai trumpą žinutę apie vykusį renginį siuntė Viktoras Tatarėlis iš Zubelių kaimo. Ieškant Viktoro pėdsakų daug informacijos suteikė Zubeliuose gyvenantys Antanas ir Vida Tatarėliai. Ponas Antanas parodė Viktoro Tatarėlio trobos, kadaise stovėjusios visai šalia pagrindinio kelio, vietą. Šiandien čia  – tik nedidelė sutrupėjusių plytų krūvelė.
Pasak Antano Tatarėlio, apie Viktorą Tatarėlį jam pasakojo 83 metų Zubelių gyventojas Ričardas Strazdas (šiuo metu gyvena Vilniuje – R.B. past.): „Žmogus buvo mokytas, dirbo Gelvonų pašte, buvo aukštas, išvaizdus, mėgstantis humorą vyras. Kartą kažkoks žmogus iš JAV gavo piniginę perlaidą, o Viktoras, atseit, pasisavino, todėl buvo iš darbo atleistas. Jeigu kurie tėvai norėdavo, pamokydavo skaityti ir rašyti kaimo vaikus. Prasidėjus karui, Viktoras dingo. Po karo gyveno Vilniuje, ten ir vedė. Turėjo seserų, iš kurių viena – Felicija Vėgėlienė, likusi gyventi Viktoro namuose. Viktoras Tatarėlis palaidotas ir ilsisi Zubelių kapinėse.“ Ant antkapio iškalti skaičiai 1902 – 1970. Vadinasi, atviruką „Amerikos Lietuvio“ redakcijai Viktoras parašė būdamas jau 34 metų amžiaus.
1936 metais Gelvonuose viešėjęs profesorius, švietimo ministras Juozas Tonkūnas anksčiau dirbo Žemės ūkio akademijoje prorektoriumi.  Tuo metu Lietuvos vyriausybė, kuriai vadovavo ministras pirmininkas J. Tūbelis, vykdė ne tik žemės, bet ir švietimo reformą. Švietimo ministru tapus J. Tonkūnui, pertvarkyta ir pati Švietimo ministerija. Sudaryta knygų ir mokymo priemonių tikrinimo komisija, paskelbusi sąrašą vadovėlių, kurie buvo pripažinti tinkamais naudoti pradžios mokyklose, progimnazijose ir gimnazijose. Buvo pertvarkoma daug kas: vietoj keturių pradžios mokyklos klasių įsteigtos šešios progimnazijų klasės, o gimnazijos – septynios klasės. Jau nuo 1935 m. kiekviename valsčiuje įsteigta po vieną progimnaziją. Steigtos klasikinės ir realinės gimnazijos.
Tarybiniais metais kaltinamajame akte J. Tonkūnui buvo siūloma skirti mirties bausmę. 1950 m. gruodžio 20 d. pareiškime SSRS vidaus reikalų ministrui J. Tonkūnas rašė, jog praėjo daugiau kaip 9,5 m., kai yra suimtas, bet jam nepranešta, kad yra nuteistas. Netrukus gavo atsakymą. 1952 m. vasario 27 d. SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas J. Tonkūną „už pagalbą tarptautinei buržuazijai, dalyvavimą kontrrevoliucinėje grupuotėje ir antisovietinę agitaciją“ nuteisė 25 m. kalėjimo.
Kodėl Švietimo ministras J. Tonkūnas Gelvonuose lankėsi būtent rugsėjo 8 dieną? Todėl, kad būtent ši diena Pirmosios Respublikos laikais buvo viena didžiausių švenčių. Tą dieną 1430 m. buvo numatytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimo iškilmės. Karūnacija neįvyko, nes lenkai sulaikė iš Vokietijos į Lietuvą gabenamą karaliaus karūną, o pats Vytautas spalio 27 d. mirė.
Pasak kai kurių istorikų, ši šventė pastaruoju metu pamiršta. Interneto svetainėje „Viduramžių Lietuva“ rašoma: „Rugsėjo 8-ąją  tarsi pakeitė liepos 6-oji –  spėjama Mindaugo karūnavimo diena. Be abejo, abi datos primena senąją Lietuvos praeitį, tačiau šių dviejų švenčių akcentai skirtingi. Liepos 6-oji – linksma vasaros šventė, primenanti kadaise Mindaugo pasiektą tarptautinį Lietuvos pripažinimą, lengvabūdiškai ignoruojanti tai, kad karūnos kaina buvo dalis Lietuvos teritorijos, ir kartais dar netiksliai pavadinama Lietuvos valstybės gimtadieniu. Rugsėjo 8-oji nukelia mus į Senosios Lietuvos brandos amžių ir skatina ne tik džiaugtis savo praeitimi, bet ir ją apmąstyti, įvertinti, daryti išvadas ateičiai.“
Remigijus Bonikatas
Gelvonai – 1936 m. rugsėjo 8 d. Iškilmingas posėdis Gelvonų Dariaus – Girėno sporto stadione.
Gelvonai reversas – Pašto atvirukas „Amerikos Lietuvio“ redakcijai.
125 – Viktoro Tatarėlio kapas Zubelių kapinėse.
132 – Zubelių kaime prieš karą buvo 35 sodybos. Šioje vietoje stovėjo Viktoro Tatarėlio namas.
659 – Dariaus – Girėno sporto aikštę puikiai prisimena gelvoniškis Jurgis Saliamonas.
Gelvonai - 1936 m. rugsėjo 8 d. Iškilmingas posėdis Gelvonų Dariaus - Girėno sporto stadione.

Gelvonai - 1936 m. rugsėjo 8 d. Iškilmingas posėdis Gelvonų Dariaus - Girėno sporto stadione. Nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja garsus šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.

Senutėlės nuotraukos centre matome didžiulį medį ir gražią pavėsinę, kurioje sėdi keli kostiumais apsirengę vyrai su skrybėlėmis. Dešinėje, pasilypėjęs į tribūną, kalba žmogus, priekiniame plane išsirikiavę uniformuoti pareigūnai, antrame plane už tvoros matosi nemažas būrys žiūrovų. Po daugelio metų viena atskirai paimta nuotrauka mūsų amžininkams nieko nebesako, tačiau šiuo atveju nuotrauka tarnavo kaip pašto atvirukas, siųstas  „Amerikos Lietuvio“ redakcijai. Kitoje pusėje rašoma: „Gelvonai, Ukmergės ap. Rugsėjo 8 dieną per Tautos šventę čia buvo apsilankęs J.E. p. Švietimo Ministeris Prof. J. Tonkūnas ir kiti aukšti svečiai. Vaizdelyje matyti svečiai iškilmingame posėdyje, Dariaus – Girėno sporto stadione, po penkių šimtų metų ąžuolu.“ Pasirašo Vikt. Tatarėlis iš Zubelių kaimo. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos