Apie 1920 metų kovas prie Širvintų ir Giedraičių rašyta tiek, kad nesinori kartotis. Galbūt reikėtų tik paminėti, kad Lietuvos kariuomenė nesėdėjo sudėjusi rankų ir po paliaubų, kurias verčiama Tautų sąjungos pasirašė su lenkais. Kadangi dabartinė Širvintų rajono teritorija tapo pasienio ruožu, čia buvo dislokuota Lietuvos kariuomenė.
Kaip rašo istorikas Vytautas Lesčius („Lenkų provokacijos Neutralioje zonoje 1921-1923 m.“), 1921 metų pradžioje šį neutralios zonos barą nuo dešiniojo Neries upės kranto ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru saugojo I pėst. divizija. Divizijos štabas buvo Ukmergėje. Diviziją sudarė trys pėstininkų pulkai, dvi lauko baterijos, šarvuotas automobilis ir pionierių būrys. IV pėst. pulkas (vadas – kpt. J. Variakojis) saugojo barą dabartiniame Širvintų rajone, nuo Valiukiškių iki Rimučių kaimo imtinai. Pulko štabas buvo Paširvinčio dvare. Pulkui buvo priskirta X lauko baterija, būriais suskirstyta Musninkų dvare ir Michailiškių vienkiemyje. Minėtą barą pulkas gynė vieno bataliono pajėgomis. Jo štabas buvo Musninkuose, kiti du batalionai buvo atsargoje: vienas Levainių dvaro rajone, o kitas Musninkuose. Batalionai jiems patikėtą barą saugojo iš eilės, pasikeisdami. Barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių ežero vakarinio kranto saugojo I pėst. pulkas (vadas – mjr. Vl. Skorupskis). Jo štabas buvo Bartkūnų kaime, netoli Ukmergės-Širvintų plento (už Krikštėnų). Pulkas barą taip pat saugojo vienu batalionu, kurio štabas buvo Staškūniškyje, ties Zibalais. II batalionas buvo išsidėstęs Rubikonių kaimo apylinkėje, o III – Bagaslaviškio miestelyje. 1921 m. vasario 1 d. divizijos vado gen. ltn. St. Nastopkos įsakymu IV ir VII pėst. pulkai apsikeitė vietomis – baro apsaugą perėmė VII pėst. pulkas. Be to, šio pulko vadui buvo įsakyta perimti savo žinion tilto per Nerį ties Čiobiškiu apsaugą ir pastatyti ten nuolatinę sargybą.
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 19 d. laikraščio numeryje.
