Kraštotyra

Nepriklausomybės saulėtekyje Širvintos nebuvo vien tik mažas bažnytkaimis

Nepriklausomybės saulėtekyje Širvintos nebuvo vien tik mažas bažnytkaimis
Dar 18 a. pabaigoje Europoje buvo pradėti vykdyti reguliarūs gyventojų surašymai, kurių tikslas, kaip konstatuoja internetinė enciklopedija Wikipedia, – „demografinių, ekonominių, socialinių ir kitų duomenų, apibūdinančių tam tikru momentu kiekvieną šalies ar teritorijos gyventoją, rinkimas, apdorojimas ir skelbimas. Tikslas – gauti žinių apie gyventojų skaičių, gyventojų sudėtį ir pasiskirstymą“.
Kadangi per šimtmečius keitėsi administracinės atskirų regionų ribos, kartais be atskiros analizės sunku atsekti, kaip vienoje ar kitoje teritorijoje kito gyventojų skaičius. Lengviau kalbėti apie atskirų miestų gyventojų skaičiaus raidą.
Pirmasis visuotinis ir tiesioginis Lietuvos gyventojų surašymas buvo atliktas 1897 metais kartu su Rusijos imperijos visuotiniu gyventojų surašymu. Tačiau duomenų apie Širvintose gyvenusių žmonių skaičių buvo gauta ir kitais būdais. Štai 1885 metais, kaip skelbė 1862-1885 metais Sankt Peterburge ėjęs „Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas“ (jam vadovavo garsus to meto tyrinėtojas Piotras Semionovas-Tianšanskis) Širvintose gyveno 778 žmonės.
XX a. pradžioje (1903 metais) Širvintose buvo suskaičiuoti 1676 gyventojai, o kol kas paskutinis, 2011 metais vykęs gyventojų surašymas, suskaičiavo, kad mūsų mieste gyveno 6415 gyventojų.
Vis dėlto vienas įdomesnių yra 1923 metų rugsėjo 17-23 dienomis vykdytas Lietuvos gyventojų surašymas. Nors jis neapėmė Klaipėdos krašto ir nebuvo vykdomas okupuotame Vilniaus krašte, tai buvo pirmasis bandymas surašyti nepriklausomos Lietuvos gyventojus, kadangi po praūžusio I Pasaulinio karo ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę buvo sunku įsivaizduoti, kiek susikūrusioje valstybėje yra gyventojų. Be pagrindinių asmens duomenų (vardo, pavardės, šeimyninės padėties, tautybės ir kt.), buvo siekiama išsiaiškinti, ar gyventojai moka rašyti ir skaityti, kokius mokslus yra baigę, kokį darbą dirba namie, pramonėje ar įstaigoje. Nors šalyje buvo 22 valstybinio pavaldumo administraciniai vienetai, įsteigtos 24 surašymo apygardos, mat tokio statuso tuo metu neturėję Panevėžys ir Vilkmergė (Ukmergė) buvo aprašyti atskirai nuo savo apskričių.
Pagal gautus duomenis, 1923 metais Lietuvoje gyveno šiek tiek daugiau nei 2 mln. gyventojų. Rezultatų lentelės 1924 ir 1925 metais buvo publikuotos „Statistikos biuletenyje”, o surašymo metu gauti duomenys buvo pateikti atskirame leidinyje lietuvių ir prancūzų kalbomis.
Gauti rezultatai parodė, kad Vilkmergės apskritis pagal gyventojų skaičių yra trečia. Apskrityje (be miesto) suskaičiuota 115 470 gyventojų (Šiaulių apskrityje – per 173 tūkst., Panevėžio apskrityje – per 117 tūkst.).
Suprantama, kad mums įdomiausi savo krašto duomenys. Taigi 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Gelvonų miestelyje gyveno 622 žmonės (320 vyrų ir 302 moterys), Kernavės miestelyje – 252 žmonės (116 vyrų ir 136 moterys), Musninkų miestelyje – 556 žmonės (266 vyrai ir 290 moterų), o Širvintų miestelyje – 1893 žmonės (1000 vyrų ir 893 moterys). Tuo metu Širvintos pagal gyventojų skaičių buvo didesnis miestelis, nei, sakykime, Molėtai (1772 gyventojai) ar Kaišiadorys (1704 gyventojai), bet mažesnis už Ežerėnų (Zarasų) apskrityje esantį Salaką (1918 gyventojų).
Beje, devyniolikoje Vilkmergės apskrities miestelių iš viso gyveno 10 021 žmogus, t.y. beveik tiek pat, kiek apskrities centre Vilkmergėje (10 599). Kaip minėta, šis Vilkmergės gyventojų skaičius į apskrities gyventojų skaičių nepapuolė.
Kai kur gerokai mažiau nei pusė žmonių buvo raštingi. Iš suskaičiuotų 4447 vyriškos lyties Gelvonų valsčiaus gyventojų maždaug trečdalis – 1439 – mokėjo skaityti ir rašyti, o 706 – tik skaityti. Suskaičiuotos 4853 moteriškos lyties gyventojos, kurių maža dalis – 935 – mokėjo skaityti ir rašyti, o 1758 – tik skaityti.
Musninkų valsčiuje iš 3651 vyro skaityti ir rašyti mokėjo 1524 (tarp jų 496 – tik skaityti), iš 3878 moterų skaityti ir rašyti mokėjo 1459 (tarp jų 850 – tik skaityti).
Širvintų valsčiuje suskaičiuotas 4721 vyras. Iš jų rašyti ir skaityti mokėjo 2310 (tarp jų 649 – tik skaityti). Iš 4758 Širvintų valsčiaus gyventojų moterų skaityti ir rašyti mokėjo 2302 (tarp jų 1194 – tik skaityti).
Pagal raštingumą buvo vertinami ir 7-13 metų berniukai bei mergaitės. Nesismulkinant galima pasakyti, kad Gelvonų, Musninkų ir Širvintų valsčiuose rašyti ir skaityti mokėjo maždaug trečdalis berniukų, o štai raštingų mergaičių buvo šiek tiek daugiau.
Parengė Gintaras Bielskis
Širvintų miestelio gyventojai prie bažnyčios. Antrasis XX a. dešimtmetis. Nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja garsus šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas.

Dar 18 a. pabaigoje Europoje buvo pradėti vykdyti reguliarūs gyventojų surašymai, kurių tikslas, kaip konstatuoja internetinė enciklopedija Wikipedia, – „demografinių, ekonominių, socialinių ir kitų duomenų, apibūdinančių tam tikru momentu kiekvieną šalies ar teritorijos gyventoją, rinkimas, apdorojimas ir skelbimas. Tikslas – gauti žinių apie gyventojų skaičių, gyventojų sudėtį ir pasiskirstymą“. Skaityti daugiau »

Petras Jočys – iškiliausias Širvintų krašto politikas

Petras Jočys – iškiliausias Širvintų krašto politikas
Praėjus 90 metų galima grąžinti tai, ką ilgi metai buvo ištrynę iš Širvintų krašto istorijos. Tai, kad mūsų rajono teritorijoje yra gimęs vienas iš 1920 metų Steigiamojo Seimo narių, vėliau šio krašto žmonių išrinktas Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, šiandien absoliučiai nežinomas ar seniai pamirštas faktas.
Šis iškilus žmogus – Petras Jočys, 1894 metų rugsėjo 14 dieną gimęs netoli Kiauklių, Jusiškio viensėdyje, dabartinėje Zibalų seniūnijoje.
Oficialiuose šaltiniuose net šiandien dar teigiama, kad politikas gimė Ukmergės rajone, Šešuolių valsčiuje esančiame Jusiškių kaime. Bet tai – tik pusė tiesos, deformuotos istorijos girnose. Pirma, jokių Jusiškių nei Šešuolių apylinkėse, nei kitur Lietuvoje nėra, o keli Ukmergės rajone ir šiandien tebesantys Jusiškio kaimai gali pasigirti ne Šešuolių, o gerokai toliau esančių Taujėnų kaimynyste. Bet yra Lietuvoje dar vienas Jusiškis. Jis iki 1950-ųjų tikrai priklausė tuomet egzistavusiam Šešuolių valsčiui. Panaikinus jį, Kiauklių apylinkė su aplinkinėmis gyvenvietėmis, taip pat ir gretimai prisišliejusiu Jusiškio viensėdžiu, atsidūrė Širvintų rajone. 1954-ųjų gegužę Kiauklių apylinkė buvo panaikinta ją prijungiant prie Šešuolėlių apylinkės. Nuo 1963-iųjų Jusiškis – jau Zibalų apylinkės viensėdis. 2001 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Jusiškyje gyveno vos 1 žmogus.
Matyt, dėl to, kad Šešuoliai ir šiandien yra Ukmergės rajono dalis, kaimynams lengva ranka buvo priskirta garbė vadintis rajonu, kuriame gimė vienas aktyviausių tarpukario parlamentarų. Šiandien šią neteisybę reikėtų ištaisyti – tai mūsų, širvintiškių, politikas. Kaip svarus to įrodymas galėtų būti kad ir 1926 metais trumpai leisto laikraščio „Ukmergiečių žodis“ numerių, kuriame juodu ant balto nurodyta, jog Petras Jočys gimė Kiauklių parapijoje.
Nuo pabėgelio – iki Šiaulių apskrities viršininko padėjėjo
1924 metais Lietuvoje išleistoje knygelėje „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“ šykščiai pasakojama, kad 1894 metais gimusio Petro Jočio tėvai buvo ūkininkai. Užsimenama, kad Jočys baigė pradžios mokyklą. Kadangi netolimuose Kiaukliuose pradžios mokykla buvo įkurta tik 1918 metais, tikėtina, jog būsimasis politikas mokėsi Šešuoliuose. Ten dar 1903 metais buvo įkurta oficialioji rusiška mokykla. Ji turėjo elementorių, iš kurio mokiniai mokėsi rusiškai skaityti ir rašyti. 1909 metais Šešuoliuose buvo pastatyta nauja pradinė mokykla. Turint omenyje, kad tais laikais nebuvo griežtos amžiaus ribos, kada praveriamos mokyklos durys, galimas dalykas, kad ją kurį laiką teko lankyti ir Petrui.
Kaip teigia įvairūs šaltiniai, baigęs pradžios mokyklą Petras Jočys įstojo į Ukmergės gimnaziją, o 1915-aisiais baigė pedagoginius „Saulės“ kursus Vilniuje. I Pasaulinio karo metu Petras Jočys pasitraukė į Rusiją, Voronežą, kur pradėjo lankyti čia atkeltos Vilkaviškio gimnazijos 6-ąją klasę. Kodėl Petras atsidūrė Rusijoje? Į Voronežą buvo evakuoti keli šimtai moksleivių, kuriuos dar Vilniuje rėmė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komitetas, tad įmanoma, kad Petras Jočys buvo tarp šelpiamų moksleivių. Voroneže Martynas Yčas gavo leidimą steigti berniukų ir mergaičių gimnazijas. Tatjanos komitetas tam skyrė 100 tūkst. rublių. Berniukų gimnazija buvo atidaryta 1915 m. rugsėjo 23 d. Po trijų veiklos mėnesių mokinių skaičius išaugo iki 498. Tos gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Pranas Mašiotas, mokytojais dirbo daug iškilių visuomenės veikėjų, tarp jų – Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Marcelinas Šikšnys. Mergaičių gimnazija buvo mažesnė, joje iš pradžių mokėsi tik 96 mokinės. Į Voronežą dar buvo perkelti „Saulės“ draugijos mokytojų kursai, vadovaujami Juozo Vokietaičio. Voronežo lietuvių komitetas suorganizavo buhalterijos kursus, dvi dviklases pradines mokyklas. Vėliau ėmė veikti Jono Yčo vadovaujamas lietuvių mokytojų institutas. Voroneže buvo 10 moksleivių bendrabučių (3 mergaičių ir 7 berniukų). 1916 metų pradžioje juose gyveno 873 moksleiviai.
Besimokydamas Voroneže Petras Jočys įsitraukė į Ateitininkų veiklą.
1917 metų pabaigoje Voronežas tapo ne tik lietuvių švietimo ir kultūros, bet ir politiniu centru. Iš Petrogrado į Voronežą persikėlė draugija, ten pratęsta laikraščių „Lietuvių balsas“ ir „Vadas“ leidyba. Rusijoje bolševikams įvykdžius Spalio perversmą, įvyko lietuvių atstovų suvažiavimas, kuriame buvo aiškiai pareikštas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas ir įsteigta Lietuvių vyriausioji taryba Rusijoje. Tačiau 1918 metų vasario mėnesį Rusijos bolševikinės vyriausybės Lietuvos reikalų komisaras Vincas Mickevičius-Kapsukas, pasitelkęs radikaliai nusiteikusius moksleivius, iškratė draugijos narių namus, suėmė Martyną Yčą, Juozą Vokietaitį, kun. Julijoną Jasinską (Jasienskį) ir kt. 1918 metų vasario 28 dieną lietuvių organizacijos surengė protesto mitingą, kuriame dalyvavo apie 400 žmonių. Organizatorius, tarp kurių buvo ir Petras Jočys, bolševikų valdžia areštavo, tačiau po kelių savaičių su lietuviais bolševikais buvo susitarta dėl įkalintų lietuvių veikėjų išlaisvinimo.
1918 metų kovo 3 dieną bolševikinei Rusijai pasirašius su Vokietija separatinę Bresto taiką, atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Birželio 16 dieną iš Voronežo į Vilnių išvyko 1342 karo pabėgėliai, mokytojai ir moksleiviai, tarp kurių, tikėtina, buvo ir Petras Jočys. Kelionės tikslą jie pasiekė po dviejų savaičių.
Grįžęs į Lietuvą, Petras Jočys vėliau įstojo į steigiamą Lietuvos kariuomenę, joje išbuvo apie metus, paskui buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininko padėjėju.
Į Steigiamąjį Seimą išrinktas Panevėžyje
Dar 1917 metų rugsėjį Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri paskelbė, jog turi būti išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris padės pamatus naujai valstybei. Bet tik po dvejų metų, 1919-ųjų spalį, buvo priimtas Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymas. Pagal jį buvo numatytas bendras 229 mandatų skaičius, bet rinkimuose negalėjo dalyvauti želigovskininkų kontroliuojama Rytų Lietuva su Vilniumi ir Lietuvai dar nepriklausiusi Klaipėda. Rytų Lietuvai buvo numatyta skirti 108 mandatus, Klaipėdos kraštui – 9. Taigi Steigiamajame Seime, kuris buvo išrinktas per 1920 metų balandžio 14-15 dienomis surengtus rinkimus, buvo tik 112 mandatų. 59 mandatai atiteko krikščionių demokratų blokui, 29 – valstiečių sąjungai ir socialistams liaudininkams, 12 – socialdemokratams, 6 – žydams, 3 – lenkams, 1 – vokiečiams, 3 – nepartiniams.
Net 29 Seimo atstovai neturėjo 30 metų, tarp jų buvo ir krikščionių demokratų bloko iškeltas Petras Jočys, kuris Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Politikas dar tais pačiais 1920-aisiais įsitraukė į Lietuvos darbo federacijos veiklą ir iki 1934-ųjų buvo jos valdybos nariu.
Lietuvos darbo federaciją įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija kaip atsvarą kairiosioms profsąjungoms. Darbo federacija vadovavosi „krikdemų“ programa, tarp darbininkų skleidė tautiškumą ir religinę pasaulėžiūrą, propagavo įvairių visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo idėją. Organizacijai galėjo priklausyti tik lietuvių darbininkai, bet 1922-1932 metais kaip federacijos skyrius veikė šv. Juozapo draugija lenkiškai kalbantiems darbininkams.
Kaip teigia „Wikipedia“, „Lietuvos darbo federacija 1919-1926 metais aktyviai dalyvavo Seimo ir savivaldybių rinkimų kampanijose bei veikloje, jos nariai 1920-1926 m. Seime priklausė valdančiajam krikščionių demokratų blokui; socialinių ir demokratinių teisių pažadais siekė darbininkų paramos per rinkimus. Antrajame Seime darbo federacija sudarė atskirą 12 narių frakciją. Rūpinosi darbininkų socialine globa ir savišalpa, turėjo savišalpos kasų, poilsio namų. Po 1926 metų gruodžio septynioliktosios perversmo federacija kritikuodavo vyriausybę, kad ši menkai rūpinasi darbininkų reikalais, bet į opoziciją tautininkams neperėjo.“
Kandidatavo kaip mažažemių ir naujakurių atstovas
Steigiamasis Seimas veikė iki 1922-ųjų lapkričio 13-osios. Debiutavęs didžiojoje politikoje, Petras Jočys kandidatavo į Seimą ir per kitus rinkimus, šįsyk – kaip Lietuvos darbo federacijos kandidatas. „Darbiečiai“ per rinkimus pateikė Darbininkų bežemių, mažažemių ir najakurių (LDF) sąrašą.
1922 metų spalio 10-11 dienomis vykusiuose rinkimuose į I Seimą Petras Jočys kandidatavo dviejose apygardose, o buvo išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje, į kurią įėjo Utenos, Rokiškio, Zarasų ir Ukmergės apskritys.
Patekęs į I Seimą, jis nuo 1922 metų lapkričio 17 dienos buvo išrinktas Mandatų komisijos nariu, nuo 1922 metų lapkričio 28-osios – Darbo ir socialinės apsaugos, Teisių ir redakcijos komisijų nariu.
Beje, I Seimas buvo vienintelis tarpukario Lietuvoje, kuriame veikė komunistai. Jie buvo gavę 5 mandatus.
Kurį laiką buvo II Seimo pirmasis sekretorius
1923 metų gegužės 12-13 dienomis buvo išrinktas II Seimas, kuriam priklausė 79 nariai. Darbo federacija per šiuos rinkimus gavo 12 mandatų. Jie ir po 14 mandatų gavę „krikdemai“ bei Ūkininkų sąjunga II Seime sudarė Krikščionių demokratų bloką ir turėjo absoliučią balsų daugumą.
Šiuose rinkimuose Petras Jočys vėl buvo išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal tą patį Darbininkų bežemių, mažažemių ir najakurių (LDF) sąrašą. II Seime jis 1925 metų sausio 27 dieną buvo išrinktas Seimo antruoju sekretoriumi, o 1925 metų rugsėjo 24 dieną – Seimo pirmuoju sekretoriumi. II Seimo kadencijos laikotarpiu jis kurį laiką 1923-iaisiais priklausė Švietimo komisijai, 1923-1925 metais – Ekonominei komisijai, taip pat Žemės ir miškų, Darbo ir socialinės apsaugos komisijoms.
Tarp atstovaujamųjų – geležinkelininkai ir tarnaitės
III Seimo rinkimuose, kurie vyko 1926 metų gegužės 8, 9 ir 10 dienomis, buvo išrinkti 92 Seimo nariai, o Petras Jočys – toje pat VI (Utenos) rinkimų apygardoje pagal Darbininkų bežemių, mažažemių ir najakurių, Geležinkelininkų sąjungos, Lauko darbininkų sąjungų, Tarnų, tarnaičių, bežemių ir kitų darbo žmonių sąjungų bei organizacijų (LDF) sąrašą. Iki šis Seimas buvo paleistas 1927-ųjų balandį, Petras Jočys priklausė LDF frakcijai. Jis buvo paskirtas Žemės ūkio ir miškų komisijos nariu, dirbo Seimo nario P. Raulinaičio pavaduotoju Ekonominėje komisijoje, taip pat Seimo nario K. Ambrozaičio pavaduotoju Krašto apsaugos komisijoje. Po 1926 metų gruodžio 17 dieną įvykdyto valstybinio perversmo Petras Jočys buvo išrinktas III Seimo antruoju sekretoriumi.
Nepritarė sutarčiai su Sovietų Sąjunga
Petras Jočys pasižymėjo kaip aktyvus, darbštus politikas, per visas savo kadencijas nemažai nuveikęs Lietuvos žmonių labui. 2007 metais išleistame „Lietuvos Respublikos Seimų I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927), IV (1936-1940) narių biografiniame žodyne“ pateikta nemažai konkrečių darbų, kuriuos atliko ar inicijavo mūsų kraštietis.
Dar I Seime jis referavo Metinių samdymo sutarčių apmokėjimo įstatymo projektą, pateiktą LDF, nes buvo kilę daug problemų dėl markės kritimo prieš lito įvedimą. Taip pat su LDF pasiūlė Ligonių kasų įstatymą, kurio, kaip ir Steigiamojo Seimo metu, nespėta priimti. Jis referavo Pensijų išmokėjimo įstatymo sumanymą pirmojo skaitymo metu, nurodydamas, kad, įvedus nacionalinę valiutą, ankstesniais metais paskirtos darbininkų pensijos gerokai sumažėjo, todėl reikia jas sunormuoti. P. Jočys paprašė, kad LDF pasiūlytas įstatymas su Darbo ir socialinės komisijos pataisomis būtų kuo greičiau priimtas.
Petras Jočys buvo vienas iš Tautinių mažumų Lietuvoje teisių deklaracijos nuorašo, Spaudos įstatymo pakeitimo, Pradedamųjų mokyklų mokytojų kursų įstatų ir kitų projektų redaktorius.  II Seime svarstant Žemės valstybinio mokesčio įstatymo projektą jis siekė, kad mažažemiams, turintiems iki 4 ha ūkius, žemės mokestis būtų minimalus, skaičiuojamas nuo gauto pelno. Tačiau šis LDF pasiūlymas nebuvo priimtas. Svarstant Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymą Petras Jočys kritikavo socialdemokratų siūlymą pakelti valstybės tarnautojų atlyginimus ir pavadino tai agitacija. Jo nuomone, atlyginimus reikia nustatyti atsižvelgiant į valstybės ekonominį gyvenimą, kad būtų pusiausvyra. Svarstant Darbininkų ordinarininkų samdymo ir atstatymo įstatymo projektą Petras Jočys išvardijo projekto trūkumus: nenumatytas karių, kurie tarnauja kariuomenėje, šeimų aprūpinimas, neišspręstas darbininkų gydymo, jų atostogų, darbo laiko klausimai. Jis pasiūlė suteikti žemės ūkio darbininkams 12 dienų per metus atostogas, parlamentarai pritarė šiam pasiūlymui. Anot Petro Jočio, tas įstatymas ne sugriaus ūkius, bet padės jiems suklestėti.
II Seime, 1923-iųjų liepą, jis įteikė švietimo ministrui paklausimą dėl Ukmergės gimnazijos mokytojų tarybos sprendimo pašalinti moksleivį, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose. Švietimo ministras L. Bistras, išsiaiškinęs šį atvejį, įsitikino, kad nebuvo rimtų motyvų pašalinti tą jaunuolį iš gimnazijos. Vis dėlto dėl konfiktų su mokytojais ministras patarė gimnazistui pereiti į Panevėžio gimnaziją. Petras Jočys taip pat kreipėsi į krašto apsaugos ministrą dėl to, kad intendantūros dirbtuvėse proteguojami komunistai, nes dirbtuvėse laisvai platinama komunistinė literatūra. Šios kadencijos metu nuo Kiauklių kilęs politikas referavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos privilegijų įstatymą, taip pat Žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo projektą, nes dažnai būdavo atvejų, kad žemės savininkai sugebėdavo pažeisdami įstatymą žemę parduoti arba pasidalinti. Pagal Žemės reformos įstatymą miesto darbininkai turėjo gauti žemės iš artimiausių miestui dvarų, tačiau dvarų savininkai tuos žemės plotus priskirdavo prie neliečiamų, o paskui juos parduodavo. Be to, Žemės ūkio ir miškų komisija norėjo, kad būtų aiškiau nustatyti asmenys, kovoję prieš Lietuvos nepriklausomybę. Petras Jočys siūlė tai spręsti ne teismo, bet administraciniu būdu. Jis taip pat pateikė pataisą, kad naujakuriai, gavę žemės, negalėtų jos įkeisti ar užstatyti, kol neišpildys visų sąlygų. Svarstant Žemės banko įstatymą, Petras Jočys siūlė, kad paskolas gautų naujakuriai ir darbininkų kooperatyvai.
Petrą Jočį domino ir tarptautinės bei vidaus politikos reikalai. II Seimo laikotarpiu jis buvo tarp pasirašiusiųjų interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui E. Galvanauskui dėl nepakankamai ginamų Lietuvos interesų Klaipėdos klausimu, dėl nuolaidžiavimų Tautų Sąjungos Tarybai, kurios sprendimu 1923-iųjų pabaigoje Klaipėdos krašto ir uosto klausimas buvo perduotas specialiai komisijai.
Gindamas rinkėjų interesus, Petras Jočys pažadėjo remti Ministrų kabinetą tiek, kiek jis spręs darbininkų, naujakurių ir mažažemių reikalus. 1925 metų balandį jis referavo Dvarų darbininkų ordinarininkų samdymo ir atstatymo įstatymo pakeitimą, nes daug dvarų šis įstatymas nepalietė. Svarstant Žemės reformos įstatymo pakeitimą, Petras Jočys siūlė, kad  gavę žemės dvaro darbininkai galėtų dar 4 metus gyventi dvaro butuose, kol pasistatys namus. Jis taip pat siūlė sumažinti išperkamuosius mokesčius už žemę, o miestuose žemę ne nuomoti, bet duoti kaip nuosavybę. Viename jo siūlymų buvo raginimas dvaro darbininkams kartu su žeme duoti atitinkamą kiekį sėklos ir mėšlo. Deja, II Seime sąjungininkai „krikdemai“ ir ūkininkai dažnai nepalaikydavo Petro Jočio ir LDF reikalavimų, todėl jie būdavo atmetami.
II Seimo kadencijos pabaigoje Petras Jočys referavo Miestų ir miestelių sienose ir jų pirmos zonos srityse valstybės ir nusavintų činšo ir nuomos teisėmis valdomų žemių sutvarkymo įstatymo projektą bei Prezidento grąžintą Žemės reformos įstatymo pakeitimą. Jis balsavo prieš karo padėties panaikinimą.
Nors kairiųjų koalicijos valdomas III Seimas veikė mažiau nei metus, Petras Jočys ir čia spėjo nuveikti. Svarstant Žemės reformos įstatymo pakeitimo projektą, kuriame buvo norima pratęsti užsieniečiams laiką parduoti turimą žemės nuosavybę, Petras Jočys federacijos vardu prieštaravo šio termino pratęsimui, nes, jo nuomone, „svetimšaliai ne tik nenori savo nuosavybės parduoti, bet ir nežmoniškai elgiasi su darbininkais“. Kairiųjų blokui stumiant sutartį su SSSR, jis balsavo prieš tokios sutarties ratifikavimą. Jis taip pat buvo vienas iš iniciatorių, pateikusių Draudimo nelaimingais atsitikimais įstatymą, Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo bei Lietuvos kariuomenės savanoriams nemokamo važinėjimo geležinkeliais įstatymo projektus.
Redaguodamas „Darbininką“ pateko į Varnių kalėjimą
1919-1940 metais Lietuvos darbo federacija leido laikraštį „Darbininkas“. Nuo 1928-ųjų jo redaktoriumi buvo Petras Jočys. Taip nutiko, kad už „Darbininke“ išspausdintą feljetoną „Auganistanas“ mūsų kraštietis 1929 metų kovo-birželio mėnesiais buvo įkalintas 1927-1931 metais veikusioje Varnių koncentracijos stovykloje. Ji buvo įkurta iškart po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo. Į šią įkalinimo įstaigą karo komendantai siuntė politinės policijos ir apskričių viršininkų atrinktus asmenis, kurie buvo nubausti administracinėmis bausmėmis už politinę veiklą. Stovykla buvo uždaryta 1931 metais dėl ekonominės krizės.
Paleidus III Seimą, Petras Jočys pasinėrė į studijas. 1933 metais jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą ir iki 1936 metų dirbo teisėju Alytuje, 1936-1944 metais  – Utenoje. Buvo vedęs uteniškės mokytojos Onos Birietaitės seserį Teklę. Sovietams okupavus Lietuvą, Petras Jočys kurį laiką buvo kalintas. 1944 metais jis pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, 1947 metais buvo lietuvių stovyklos Vokietijoje komiteto pirmininku. Tuo metu jis įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) veiklą, o 1949 metais (kitais duomenimis – 1950-aisiais) persikėlė gyventi į JAV.
1970 metų 2-ajame „Aidų“ numeryje buvo išspausdinta žinutė, kad sausio 30 dieną, Hudsone, Niujorke, mirė teisininkas Petras Jočys. „Buvo gimęs 1894.IX.14 Ukmergės apskrityje. Darbo federacijos veikėjas (sekretoriato narys 1920-34) ir jos atstovas Steigiamajame seime ir vėlesniuose trijuose demokratiniuose seimuose. Kurį laiką VLIKo narys,“ – lakoniškai skelbė vos kelios eilutės…
Parengė Gintaras Bielskis
Petro Jočio pristatymas rinkėjams „Ukmergiečių balse“ prieš rinkimus į III Seimą. 1926 metai, Nr. 7.
Rinkimų į pirmąjį Lietuvos Respublikos Seimą metu Gelvonuose balsuoja I pėstininkų LDK Gedimino pulko kariai. Centre – pulko vadas Vladas Skorupskis. Ukmergės apskritis, 1922 m. spalis (nuotr. iš leidinio „Lietuvos Respublikos Seimų (…) narių biografinis žodynas“
Petras Jočys – Steigiamojo Seimo narys (nuotrauka iš leidinio „Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais“, 1924 m.)
Rinkimų į III Seimą sąrašas Nr. 2, kuriame pirmuoju numeriu įrašytas Petras Jočys, 5-uoju – širvintiškis Jonas Usavičius.
Petro Jočio pristatymas rinkėjams „Ukmergiečių balse“ prieš rinkimus į III Seimą. 1926 metai, Nr. 7.

Petro Jočio pristatymas rinkėjams „Ukmergiečių balse“ prieš rinkimus į III Seimą. 1926 metai, Nr. 7.

Praėjus 90 metų galima grąžinti tai, ką ilgi metai buvo ištrynę iš Širvintų krašto istorijos. Tai, kad mūsų rajono teritorijoje yra gimęs vienas iš 1920 metų Steigiamojo Seimo narių, vėliau šio krašto žmonių išrinktas Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo narys, šiandien absoliučiai nežinomas ar seniai pamirštas faktas.

Šis iškilus žmogus – Petras Jočys, 1894 metų rugsėjo 14 dieną gimęs netoli Kiauklių, Jusiškio viensėdyje, dabartinėje Zibalų seniūnijoje.

Oficialiuose šaltiniuose net šiandien dar teigiama, kad politikas gimė Ukmergės rajone, Šešuolių valsčiuje esančiame Jusiškių kaime. Bet tai – tik pusė tiesos, deformuotos istorijos girnose. Pirma, jokių Jusiškių nei Šešuolių apylinkėse, nei kitur Lietuvoje nėra, o keli Ukmergės rajone ir šiandien tebesantys Jusiškio kaimai gali pasigirti ne Šešuolių, o gerokai toliau esančių Taujėnų kaimynyste. Bet yra Lietuvoje dar vienas Jusiškis. Jis iki 1950-ųjų tikrai priklausė tuomet egzistavusiam Šešuolių valsčiui. Panaikinus jį, Kiauklių apylinkė su aplinkinėmis gyvenvietėmis, taip pat ir gretimai prisišliejusiu Jusiškio viensėdžiu, atsidūrė Širvintų rajone. 1954-ųjų gegužę Kiauklių apylinkė buvo panaikinta ją prijungiant prie Šešuolėlių apylinkės. Nuo 1963-iųjų Jusiškis – jau Zibalų apylinkės viensėdis. 2001 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis, Jusiškyje gyveno vos 1 žmogus. Skaityti daugiau »

Skanseną bus galima aplankyti jau gegužę

Skanseną bus galima aplankyti jau gegužę
„Širvintų kraštas“ straipsnyje apie sėkmingai užbaigtą projektą „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“ minėjo muziejaus po atviru dangumi – Skanseno įrengimą. Visi rakandai, papuošalai bei darbo įrankiai į šį viduramžių miestą – muziejų atkeliavo tik archeologų dėka. Apie archeologinius kasinėjimus kalbamės su valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėju doc. dr. Gintautu Vėliumi.
– Kada Kernavėje pradėti archeologiniai kasinėjimai?
– Kernavėje archeologai darbuojasi jau nuo 1979 metų. Patys kasinėjimai vyksta sezoniškai – vasarą. Darbus pradėjo Vilniaus universiteto archeologai, o pastarąjį dešimtmetį kasinėjimus vykdo Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologai. Be to, praktikas atlieka Vilniaus universiteto archeologijos specialybės studentai.
– Archeologiniai kasinėjimai Kernavėje vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, todėl logiška manyti, kad čia jau nebėra ką ir veikti…
– Iš pirmo žvilgsnio taip ir turėtų atrodyti. Archeologai Kernavėje darbuojasi jau 36-erius metus, jau atidaryta nauja ekspozicija. Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad per šiuos visus metus yra ištirta tik 2 procentai paminklinės kultūrinio rezervato teritorijos, o 98 procentai tų vertybių dar slypi po žeme. Šie skaičiai atspindi archeologų darbo tempus, kurie sąlygoti kruopštumo. Kiekvieną sezoną mes ištiriame tik nedidelį žemės plotelį, stengdamiesi gauti maksimumą mus dominančios informacijos. Archeologijoje skubėti negalima.
– Įdomu sužinoti, kaip laikui bėgant pakito archeologijos tyrimai Kernavėje? Kokius instrumentus ar prietaisus savo darbe naudoja archeologai? Buldozeriai, kaip suprantu, nenaudojami?
– Suprantate teisingai, nors ir buldozeriai kartais tampa „atradėjais“. Pavyzdžiui, 1986 metais, vykstant melioracijos darbams Pajautos slėnyje, buvo aptiktas garsusis Kernavės viduramžių miestas. Tik po to jau prasidėjo kruopštūs archeologų tyrinėjimai mentelėmis ir šepetėliais. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 metais įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Viena iš įrašymo priežasčių buvo ta, kad Kernavėje ištirta labai maža dalis teritorijos, nes kitu atveju šis objektas archeologiniu požiūriu jau prarastų savo vertę, tiesiog nebebūtų ką saugoti. Ši archeologinė vietovė dar ir tuo įspūdinga, kad joje aptikta įvairių istorinių laikotarpių paminklų. Kernavė – ne tik viduramžių pirmoji Lietuvos sostinė. Pasitraukus ledynams į šią vietą žmonės atkeliavo ir čia įsikūrė dar prieš 13 tūkstančių metų. Nuo to laiko gyvenimas šioje vietovėje niekada nebuvo nutrūkęs. Šiais laikais stengiamasi kuo mažiau kasti, kuo mažiau naudoti destruktyvius tyrimo metodus. Šiandien galime pasinaudoti ir 21 amžiaus technologijomis, leidžiančiomis pažvelgti į tai, kas yra po žeme, jos net nekasant, o panaudojant radarus, magnetometrus, detektorius. Šių prietaisų dėka galime nuskenuoti giliau žemėje slypinčias archeologines vertybes, dėl to daug lengviau planuoti tolesnius vietovės tyrinėjimus.
– Ar teisingai sakoma, kad archeologams Pajautos slėnis – palanki vieta?
– Taip, nes daugelis rastų objektų yra gerai išsilaikę. 1390 metais kryžiuočiai Kernavę sudegino, nuo to laiko miesto didybė jau neatsikūrė. Tai viduramžių miestą apsaugojo nuo vėlyvesnių suardymų. Pajautos slėnyje yra aukšti gruntiniai vandenys, o kai nėra sąlyčio su deguonimi, tada gerai išlieka organinės kilmės artefaktai. Todėl Kernavės viduramžių miesto liekanos yra gerai išsilaikiusios iki mūsų dienų. Medinių sienojų, kaulinių, raginių dirbinių liekanų pagrindu atkurtas viduramžių miesto fragmentas. Pirmieji lankytojai tokį muziejų po atviru dangumi, vadinamąjį Skanseną, galės aplankyti jau gegužės mėnesį.
– Daugelis žmonių mano, kad archeologo darbas baigiasi, iškastą daiktą padėjus ant lentynos…
– Kasinėjimai archeologams – labai svarbus dalykas, tačiau tai tik pirmas žingsnis jų darbuose. Toliau su atrasta medžiaga yra atliekami sudėtingi ir brangiai kainuojantys tyrimai, pavyzdžiui, į Poznanės universiteto laboratoriją siunčiami anglies pavyzdžiai, kur radioaktyviosios anglies metodu nustatomas tyrinėto objekto amžius. Tiriamos aptiktos žiedadulkės, įvairiausios sėklos, kurios leidžia pasakyti, ką to meto žmonės valgė, kokias maistines kultūras augino. Egzistuoja daug tyrimų, kurie suteikia mums pakankamai informacijos kasant mažai. Be šių darbų, artefaktą reikia interpretuoti. Čia įeina moksliniai straipsniai, publikacijos, kuriuose radinys datuojamas, aprašomas, įvairiomis formomis pateikiamas visuomenei. Pavyzdžiui, juk įvairių ekspozicijų mokslinės idėjos kyla iš archeologų…
– Ar dauguma atrastų daiktų pagaminti tik Kernavėje, ar atkeliavę iš kitų kraštų?
– Žiūrint apie kokią epochą kalbėtume. Kernavėje žmonės gyveno pradedant akmens amžiumi ir baigiant istoriniais laikais. Ikiistorinėse epochose Kernavės archeologinė medžiaga atspindi rytų Lietuvos regiono raidą, vienoje koncentruotoje vietoje – būtent Kernavėje matome viso regiono informaciją. Viduramžiais Kernavė buvo vienas iš pirmųjų miestų Lietuvoje, kuriam buvo būdinga daugiatautė ir daugiakonfesinė sudėtis. Kartu gyveno ir vietiniai pagonys, ir pirkliai bei amatininkai, atkeliavę iš kitų kraštų. Kernavėje gyveno didysis kunigaikštis, vadinasi, čia virė gyvenimas, klestėjo prekyba. Archeologinę to meto medžiagą sudaro ir vietinės kilmės produkcija, ir pirklių atvežta iš kitų šalių. Nereikėtų užmiršti ir karo grobio, juk 12-13 amžiais lietuviai vos ne kiekvienais metais tiek į vakarus, tiek į rytus vykdė grobiamuosius žygius. Užgrobtas turtas keliavo į kunigaikščio aplinką, būtent į Kernavę. Sunku pasakyti, kokia dalis tų „svetimų“ daiktų atkeliaudavo prekybos būdu, o kokia karo. Radinių rasta ir iš tolimesnių šalių. Centriniame Aukuro kalne aptiktos stiklo taurės, išrašytos arabiškais rašmenimis, pagamintos Sirijos miestuose Damaske, Alepe. Rasta švininė plomba su sparnuotojo liūto ženklu, matyt,a plombuodavo šilko ritinius iš Venecijos.
– Kokie archeologų planai ateinančią vasarą?
– Norėtume aptikti dar nežinomus archeologinius objektus. Pavyzdžiui, šioje tyrinėjamų kultūrų grandinėje žinome, kur ir kaip laidojo mirusiuosius ankstyvajame geležies amžiuje, tačiau išlieka paslaptis, kur gyveno to meto žmonės. Turime gyvenviečių kultūrinius sluoksnius po Kristaus gimimo, tačiau neturime kapinynų. Dar vis trūksta tų dėmenų, kuriuos aptikus turėtume visą Kernavės priešistorės vaizdą. Tam tikslui pasiekti naudojame jau minėtus geofizikinius prietaisus, o aptikę objektą po žeme, vykdome minimalius archeologinius kasinėjimus.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjui doc. dr. Gintautui Vėliui gerai pažįstamas kiekvienas Kernavės archeologinės vietovės muziejaus eksponatas.
Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjui doc. dr. Gintautui Vėliui gerai pažįstamas kiekvienas Kernavės archeologinės vietovės muziejaus eksponatas.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjui doc. dr. Gintautui Vėliui gerai pažįstamas kiekvienas Kernavės archeologinės vietovės muziejaus eksponatas.

„Širvintų kraštas“ straipsnyje apie sėkmingai užbaigtą projektą „Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas“ minėjo muziejaus po atviru dangumi – Skanseno įrengimą. Visi rakandai, papuošalai bei darbo įrankiai į šį viduramžių miestą – muziejų atkeliavo tik archeologų dėka. Apie archeologinius kasinėjimus kalbamės su valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėju doc. dr. Gintautu Vėliumi.

– Kada Kernavėje pradėti archeologiniai kasinėjimai?

– Kernavėje archeologai darbuojasi jau nuo 1979 metų. Patys kasinėjimai vyksta sezoniškai – vasarą. Darbus pradėjo Vilniaus universiteto archeologai, o pastarąjį dešimtmetį kasinėjimus vykdo Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos archeologai. Be to, praktikas atlieka Vilniaus universiteto archeologijos specialybės studentai.

– Archeologiniai kasinėjimai Kernavėje vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, todėl logiška manyti, kad čia jau nebėra ką ir veikti…

– Iš pirmo žvilgsnio taip ir turėtų atrodyti. Archeologai Kernavėje darbuojasi jau 36-erius metus, jau atidaryta nauja ekspozicija. Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad Skaityti daugiau »

Iš pradinės išaugo į pagrindinę, kol galiausiai nebeliko jokios

Iš pradinės išaugo į pagrindinę, kol galiausiai nebeliko jokios
1918 m. atkūrus nepriklausomybę, svarbiausias dalykas buvo neraštingumo likvidavimas. Pradžios mokyklos ar jų skyriai buvo steigiami kone kiekviename didesniame Lietuvos kaime. Kadangi trūko specialiai tam skirtų pastatų, patalpos mokykloms dažniausiai buvo nuomojamos iš kaimo gyventojų. Be abejo, toli gražu ne visur mokymosi sąlygos buvo geros. Baigiantis trečiajam dešimtmečiui daugelyje didesnių kaimų jau veikė specialiai pastatytos mokyklos.
1934 metais duris atvėrė ir naujoji Vileikiškių pradinė mokykla. Specialiai pastatytas medinis pastatas, kuriame buvo įrengtos 46,3 ir 49,8 kv. m klasės. Mokyklos kieme – aikštelė kūno kultūros pamokoms, ūkinis pastatas, rūsys. Mokyklai buvo priskirtas 1,57 ha žemės sklypas, tad norintys verstis žemdirbyste mokytojai tam turėjo galimybes. Beje, šalia mokyklos buvęs daržas tapo savotišku bandomuoju sklypu: dar ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje per botanikos ir darbų pamokas mokiniai mielai sėdavo ir prižiūrėdavo daržoves, gėles, eksperimentuodavo.
Vileikiškių pradinė buvo 3-jų komplektų mokykla: 2 klasės veikė Vileikiškiuose, 1 – Užušilių kaime (čia klasei kambarys buvo nuomojamas iš vietinio gyventojo).
Vileikiškių pradinėje mokykloje dirbo mokytoja Stasė Ambrazaitienė (Truchlickaitė) ir Antanas Ambrazaitis, o Užušilių komplekte – jaunas mokytojas Juozas Brazaitis.
Straipsnyje „Musninkų valsčiau mokyklos 1939-1944 metais“ pažymima, kad 1937 metais Vileikiškių pradinę mokyklą baigė 18 mokinių, iš jų – 11 mergaičių; 1938 metais keturių klasių baigimo pažymėjimus gavo 17 mokinių, iš kurių – 10 berniukų; 1939 metais iš 24 mokyklos baigimo pažymėjimus gavusiųjų buvo net 15 berniukų. 1940 metais ketvirtame skyriuje mokėsi 22 mokiniai.
Ir Vileikiškių pradinėje, ir Užušilių komplekte veikė po tėvų komitetą. Mokytojai didelį dėmesį skyrė užklasinei ir užmokyklinei veiklai – skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus. Pastaruosius ypač mėgo kaimo gyventojai. 1940-ųjų pavasarį vaidinimą „Nekaltas avinėlis“ žiūrėjo net 170 žiūrovų, už bilietukus buvo surinkta 220 litų, kuriuos mokykla skyrė jaunųjų ūkininkų reikalams.
Mokytojai rengdavo ekskursijas, buvo rašoma mokyklos kronika.
Mokykloje būta netgi muziejaus, kuriame buvo eksponuojamos įvairios senienos, akmenys, kt. eksponatai.
Vėliau Vileikiškių pradinė išaugo į septynmetę, paskui – į aštuonmetę mokyklą. Tačiau metams bėgant ir mažėjant mokinių skaičiui prasidėjo atvirkštinis procesas: vietoj aštuonmetės, vėliau – pagrindinės mokyklos – beliko pradinė mokykla, o nuo 2011 metų rugsėjo nebeliko ir jos…
Parengė Aldona Bareckienė
Vileikiškių (Ukmergės apskr.) pradinės mokyklos statybos 1933 metais.
Mokytojai S. ir A. Ambrazaičiai su Vileikiškio (Ukmergės apskr.) pradinės mokyklos mokiniais, 1939 m.
Mokytojų Stasės ir Antano Ambrazaičių vestuvės, 1936-02-25

1918 m. atkūrus nepriklausomybę, svarbiausias dalykas buvo neraštingumo likvidavimas. Pradžios mokyklos ar jų skyriai buvo steigiami kone kiekviename didesniame Lietuvos kaime. Kadangi trūko specialiai tam skirtų pastatų, patalpos mokykloms dažniausiai buvo nuomojamos iš kaimo gyventojų. Be abejo, toli gražu ne visur mokymosi sąlygos buvo geros. Baigiantis trečiajam dešimtmečiui, daugelyje didesnių kaimų jau veikė specialiai pastatytos mokyklos. Skaityti daugiau »

Pagerbti žuvusieji nepriklausomybes kovose karžygiai

Be komentarų
Pagerbti žuvusieji nepriklausomybes kovose karžygiai
Širvintai, Ukmergės apskr. Kiekvienam lietuviui yra didžiai brangūs Širvintai, kaipo Nepriklausomybės kovų istorinė vietovė. Čia buvo suduotas svarbiausias smūgis besiskverbiantiems į Lietuvą lenkams. Šiose kautynėse nemaža žuvo garbingų mūsų Karių ir partizanų. Jų dalis yra palaidota Širvintų kapuose. Šiuos karžygius širvintiečiai, švęsdami Laisvės šventę, įspūdingai pagerbė ir atžymėjo. Po pamaldų iškilmingame posėdyje ats. pulk. Plenta papasakojo vykusių ties Širvintais Nepriklausomybės kovų istoriją ir tuos vargus, kuriuos teko iškentėti mūsų jauniems laisvės kovotojams, ir po to, perskaitė pavardes ties Širvintais žuvusiųjų karių ir partizanų, kurios surašytos į vietos pradž. mokyklos meniškai parengtą specialią lentą. Po to žuvusiųjų karžygių kovos draugai – Vyčio Kryžiaus kavalieriai viršaitis Žukauskas ir Kūgauda šią lentą iškilmingai pakabino mokyklos salėje, čia ats. pulk. Skorupskis pasakė jausmingą kalbą, kviesdamas visus būti tikrais lietuviais ir eiti tų žuvusiųjų keliais. O vietos pradž. mok, vedėjas Keldušis iškilmingai pasižadėjo ir pareiškė, kad šis žuvusiųjų sąrašas visuomet bus Tėvynės meilės ir pasiaukojimo simboliu. Visų mokytojų vardu pasižadėjo tų karžygių didžią tėvynės meilę ir patriotizmą įskiepyti į mokinių širdis, kad jie užaugę būtų verti tikro lietuvio vardo.
Višakis.
„Ūkininko patarėjas“, 1939.02.23 (Kalba netaisyta)
Širvintose įsteigtas komitetas Nepriklausomybės kovų aukų kapams sutvarkyti, vadovaujamas pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenukio (Juodemsko), 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti. Atliktam darbui įamžinti ir surinkti lėšų tolesnei veiklai komitetas išleido atviručių, kuriose nufotografuotos penkios sutvarkytos žuvusių šaulių ir karių kapavietės: dvi Širvintose, taip pat Musninkuose, Gelvonuose ir Šešuoliuose. Atvirutėje surašyti žuvę kovų dalyviai (penkių žuvusiųjų pavardės bent tuo metu buvo neišaiškintos).
Širvintose įsteigtas komitetas Nepriklausomybės kovų aukų kapams sutvarkyti, vadovaujamas pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenukio (Juodemsko), 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti. Atliktam darbui įamžinti ir surinkti lėšų tolesnei veiklai komitetas išleido atviručių, kuriose nufotografuotos penkios sutvarkytos žuvusių šaulių ir karių kapavietės: dvi Širvintose, taip pat Musninkuose, Gelvonuose ir Šešuoliuose. Atvirutėje surašyti žuvę kovų dalyviai (penkių žuvusiųjų pavardės bent tuo metu buvo neišaiškintos).

Širvintose įsteigtas komitetas Nepriklausomybės kovų aukų kapams sutvarkyti, vadovaujamas pasienio policijos Širvintų baro viršininko I. Juodenukio (Juodemsko), 1926 metais aukų lapais surinko apie 10 tūkst. litų, iš kurių 4442 litai buvo išleisti penkioms kapavietėms Širvintų apylinkėse sutvarkyti. Atliktam darbui įamžinti ir surinkti lėšų tolesnei veiklai komitetas išleido atviručių, kuriose nufotografuotos penkios sutvarkytos žuvusių šaulių ir karių kapavietės: dvi Širvintose, taip pat Musninkuose, Gelvonuose ir Šešuoliuose. Atvirutėje surašyti žuvę kovų dalyviai (penkių žuvusiųjų pavardės bent tuo metu buvo neišaiškintos).

Širvintai, Ukmergės apskr.

Kiekvienam lietuviui yra didžiai brangūs Širvintai, kaipo Nepriklausomybės kovų istorinė vietovė. Čia buvo suduotas svarbiausias smūgis besiskverbiantiems į Lietuvą lenkams. Šiose kautynėse nemaža žuvo garbingų mūsų Karių ir partizanų. Jų dalis yra palaidota Širvintų kapuose. Šiuos karžygius širvintiečiai, švęsdami Laisvės šventę, įspūdingai pagerbė ir atžymėjo. Skaityti daugiau »

„Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume…“

„Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume…“
1912 metais Vilniuje Lietuvių dailės draugija, įsteigta 1907-aisiais, lietuvių ir prancūzų kalbomis išleido Antano Jaroševičiaus (1870-1956) knygelę „Lietuvių kryžiai“.
Kaip rašoma knygelėje, Lietuvių dailės draugija buvo įsteigta siekiant „plėtoti ir lavinti lietuvių dailę, vienyti ir artinti visų dailės šakų artistus“, teikti medžiaginę ir dorinę pagalbą artistams ir dailininkams, lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių, rinkti įvairius žmonių dailės dirbinius.“ Draugija buvo įkurta Vilniuje.
Savo tikslui pasiekti draugija kasmet su liaudies dirbinių skyriumi rengė dailės parodas, teikė dailės premijas, užsiėmė leidyba. Vienu tokių leidinėlių ir tapo minėtoji knygelė. Jai įžangą parašė d. Jonas Basanavičius, o vinjetes iš tautinių motyvų sukūrė Antanas Žmuidzinavičius.
Tikruoju Lietuvių dailės draugijos nariu galėjo būti kiekvienas pilnametis lietuvis, priimtas draugijos valdybos ir sutikęs laikytis draugijos įstatų. Įstodamas į tikruosius narius dailininkas mokėjo 2 rublių mokestį, paskui po 6 rublius kasmet. Nariai, iš karto sumokėję 50 rublių, gaudavo visas tikrųjų narių teises ir nuo tolesnio nario mokesčio būdavo atleidžiami. Draugija turėjo ir šelpėjų. Metinis tokio draugijos nario mokestis sudarė 3 rublius. Kad tai buvo tikrai dideli pinigai, leidžia manyti tas faktas, jog carinėje Rusijoje, pavyzdžiui, šaltkalvis uždirbdavo maždaug 30 rublių per mėnesį, pyragėlis su mėsa kainavo tris kapeikas, stiklinė giros – kapeiką, alaus ąsotis – dvi grivnas, t. y. – 40 kapeikų.
„Lietuva dar tebėra pilna senobinių medžio kryžių, įvairių-įvairiausiai padailintų; tai lietuvių sodiečių padaras. Visi tie kryžiai daryti paprastųjų darbo žmonių, todėl jie neturi didelės tobulumo technikos. Visas jų indomumas yra savotiškume formų originalume ir nepaprastuose padailinimuose, arba ornamentacijoj. Tuo žvilgsniu tie kryžiai rūpėjo man senai. Matydamas, kaip jie paskutiniu metu yč nyksta ir kaip jų vietą užima geležiniai fabrikos darbo, be jokios dailumo skonies ir visai kitokios dvasios, aš sumaniau imties komponuoti lietuviškus metalo arba akmens kryžius, kad paskui, suradus fabrikantų, galima batų paskleisti juos nykstančių vietoj ir tokiu būdu užkirsti kelią netikusiai intakai,“ – rašė dailininkas Antanas Jaroševičius (šių ir kitų citatų kalba netaisyta, – red. past.), kurio garbei pavadinta Giedraičių gimnazija, mat 1921-1935 metais dailininkas Giedraičiuose dėstė piešimą, dailiuosius medžio darbelius, organizavo mokinių piešinių parodas, margučių konkursus, 1928 m. įsteigė dailiųjų medžio darbelių klasę – vienintelę visoje Lietuvoje. Pagal Antano Jaroševičiaus projektą 1932 metais Giedraičiuose buvo pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje ties Giedraičiais 1920 m.“
Na o knygelėje „Lietuvių kryžiai“ dailininkas prisipažino, kad pats yra padaręs dvi kompozicijas, – vieną kalto geležinio kryžiaus, antrą – žalvario, ant balto murmuro postamento su ažūriniais ir kaltais ornamentais. Ketintajį pastatyti kaip paminklą poetui vyskupui Baranauskui, beje, 1848-1849 metais kurį laiką gyvenusiam Gelvonuose. Abi kompozicijos 1906 metais buvo eksponuotos I lietuvių dailės parodoje. Dailininkas suprato, kad tokiems darbams tinkamai atlikti reikia atitinkamo pažinimo, todėl nutarė tyrinėti kryždirbystę. Nesitikėdamas, jog kada nors teks spausdinti surinktų kryžių piešinėlius, iš pradžių juos štrichavo, kad komponuojant būtų lengviau prisiminti matytas formas arba ornamentų motyvus. Bet greitai įsitikino, kad to neužtenka, taigi ėmė „akylai piešti, stengdamasis visa, kas dailininkui gali būti svarbu, kiek galint tiksliau nuvaizdinti“.
30 plunksna ant kartono pieštų lapų Antanas Jaroševičius 1910 metais eksponavo IV lietuvių dailės parodoje. Kitais metais į parodą jau pateikė apie 50 lapų. Kaip ir prieš tai, piešinius pastebėjo laikraščiai, o Dailės draugija pasisiūlė dailininkui išspausdinti „visus tos rūšies“ darbus. Kadangi tarp jų buvo architektūros ir taikomosios dailės pavyzdžių, iš pradžių nutarta išleisti kryžių rinkinį.
„Į albumą intraukiau ir pirmuosius savo piešinėlius, kuriuos, tikrai sakant, reikėjo išnaujo ant vietos patikrinti, bet aš to nepadariau, nes nebuvo progos antrą kartą aplankyti tų vietų. Tie kryžiai surinkti nuo 1904-1911 m. Kauno gubernijoje, daugiausia Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, šiek-tiek ir Vilniaus gub., ir apima tik mažą dalelę Lietuvos kryžių. Čia nėra nei Žemaičių, nei Prūsų Lietuvos nei Suvalkų gub.
Nevienam gali pasirodyti, kad butų geriau buvę tą darbą atlikus su fotografija, bet aš taip nepadariau dėlto, kad tie kryžiai augšti ir kad tankiai aparatu negalima pasiekti jų koplytėlių, ypač ornamentų, kurie fotografijoj dažniausiai visiškai pranyksta,“ – iš Kazanės leidyklai rašė Antanas Jaroševičius. Šį savo darbą jis dedikavo geležinkelių inžinieriaus Petro Vileišio atminimui, „kaipo padėką už jo pagalbą, pradedant dailės mokslą barono Štiglico mokykloj Peterburge.“
Per kelerius metus Antanas Jaroševičius surinko palyginti daug piešinių, tarp kurių buvo pieštų ir mūsų rajone. Viename jų – prieš šimtmetį Kiaukliuose nupiešti trys koplytstulpiai, kitame – medinis kryžius Širvintose, ant kurio matyti pritvirtinta lentelė su lietuvišku užrašu: „SukaLBEK PRAEivi Amžina AtiLSI. M.C.“.
Galbūt rajono tautodailiniakams vertėtų pabandyti šiuos kūrinius atkartoti?
Parengė Gintaras Bielskis
1912 m. išleista knygelė

1912 m. išleista knygelė

1912 metais Vilniuje Lietuvių dailės draugija, įsteigta 1907-aisiais, lietuvių ir prancūzų kalbomis išleido Antano Jaroševičiaus (1870-1956) knygelę „Lietuvių kryžiai“.

Kaip rašoma knygelėje, Lietuvių dailės draugija buvo įsteigta siekiant „plėtoti ir lavinti lietuvių dailę, vienyti ir artinti visų dailės šakų artistus“, teikti medžiaginę ir dorinę pagalbą artistams ir dailininkams, lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių, rinkti įvairius žmonių dailės dirbinius.“ Draugija buvo įkurta Vilniuje.

Savo tikslui pasiekti draugija kasmet su liaudies dirbinių skyriumi rengė dailės parodas, teikė dailės premijas, užsiėmė leidyba. Vienu tokių leidinėlių ir tapo minėtoji knygelė. Jai įžangą parašė d. Jonas Basanavičius, o vinjetes iš tautinių motyvų sukūrė Antanas Žmuidzinavičius. Skaityti daugiau »

Pradinės mokyklos – tautinės švietimo sistemos kūrimo kelyje

Pradinės mokyklos – tautinės švietimo sistemos kūrimo kelyje
1918 metais nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tautos švietimo poreikis buvo akivaizdus – po carinės okupacijos trečiojo dešimtmečio pradžioje beveik 34 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Taigi pagrindiniu valstybės rūpesčiu švietimo erdvėje tapo nacionalinės švietimo sistemos sukūrimas ir neraštingumo likvidavimas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“
Kuriant švietimo koncepciją svarbiausi uždaviniai tuomet buvo mažinti neraštingumą ir kelti bendrąjį išsilavinimą. Šią nelengvą misiją vykdė pradinių klasių mokytojai, įvairios jaunimo organizacijos, švietimo draugijos.
1919 m. pradžioje, apytikriais duomenimis, veikė apie 900 pradžios mokyklų su 1000 mokytojų ir 45 000 mokinių. Dauguma tų pirmųjų mokyklų neturėjo nei tinkamų patalpų, nei inventoriaus, nei mokymo priemonių, dauguma jų buvo įsikūrusios privačiuose namuose.
Antrojoje švietimo darbuotojų konferencijoje 1919 m. balandžio pabaigoje Kaune buvo nuspręsta steigti dviejų koncentrų pradžios mokyklas: 4 metų žemesnio laipsnio ir 6 metų – aukštesnio. Baigti žemesnio laipsnio pradžios mokyklą buvo privaloma. Moksleivis, baigęs 6 skyrius, be egzaminų galėjo tęsti mokslus aukštesnėje mokykloje: gimnazijoje, progimnazijoje, realinėje mokykloje.
Lietuvos Respublikos vyriausybė, nors ir nepalankiomis sąlygomis, pradėjo pertvarkyti švietimo darbą: orientuojantis į  kraštų patyrimą pradėta kurti tautinės mokyklos sistema. Helsinkio profesorius A. Niemis parengė „Medžiagą Lietuvos mokyklos reformai“, kurioje daug dėmesio skyrė pradinei mokyklai. Jis siūlė įvesti 6 metų privalomą pradinį mokslą 7-13 metų vaikams. Pirmuosius dvejus metus jie turėtų mokytis arčiau namų ir trumpiau (18 savaičių),o kitus ketverius metus galėtų lankyti jau tolimesnę mokyklą – 36 savaites. Pirmojo laipsnio pradžios mokyklos galėtų kilnotis iš vietos į vietą – pagal vaikų skaičių, taip esą reikėtų ir mažiau mokytojų. O jų labai trūko, todėl šalia atkuriamų ir steigiamų mokytojų seminarijų buvo organizuojami trumpalaikiai mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo kursai. 1925 metų įsakymu reikalauta, kad visi pradinių klasių mokytojai būtų baigę mokytojų seminarijas.
Steigiamasis Seimas 1922 m. išleido Pradžios mokyklų įstatymą, kuris reglamentavo ketverių metų privalomą pradinę mokyklą (po trejų metų šis įstatymas buvo pakeistas). Jame buvo nurodama, kad pradinių mokyklų gali būti ir su aukštesniais skyriais. Šešių skyrių pradinės mokyklos pradėtos kurti nuo 1933 m. Pradžios mokyklų įstatymas 1936 metais buvo pakeistas ir galiojo iki 1940 m. 1922 m. Pradžios mokyklų įstatyme mokyklų steigimo teisė buvo pripažinta ne tik Švietimo ministerijai ir savivaldybėms, bet ir visuomeninėms bei tikybinėms organizacijoms ar net pavieniams piliečiams.
Pradžios mokyklos savo dydžiu buvo vienkomplektės, dvikomplektės ir daugiakomplektės (komplektas – tai vienos klasės mokykla, kurioje dirbo vienas mokytojas). Vienkomplekčių mokyklų tuomet buvo daugiausia, nes trūko ir patalpų, ir mokytojų. Vienam mokytojui tekdavo 30-60 mokinių.
Tarpukario Lietuvoje mokslo metų pradžią ir pabaigą kasmet nustatydavo Švietimo ministerija. Įvedus 1927 m. privalomąjį pradinį mokymą, mokslo metų pradžia ir pabaiga buvo nevienoda: valsčiuose ir valsčių miesteliuose mažieji eidavo į mokslus nuo gegužės 1 d. iki liepos 1d. ir nuo rugsėjo 1d. iki lapkričio 1d., vyresnieji nuo lapkričio 1d. iki gegužės 1d. Visuose miestuose mokslo metų pradžia buvo nustatyta rugsėjo 1d., o pabaiga birželio 16 d.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje mokyklų skaičius, palyginti su 1919 metais, buvo padidėjęs du kartus, mokytojų – tris kartus, mokinių – beveik keturis. Didžiausias mokinių antplūdis buvo 1929-1930 metais, nes tuomet buvo pradėti registruoti visi mokyklinio amžiaus vaikai. Tuomet atsirado nemažai pradžios mokyklą lankančių ir baigiančių vyresnio amžiaus vaikų.
1930-1931 metais pradinių mokyklų sumažėjo, tačiau mokytojų padaugėjo. Tuo metu jau buvo statomos naujos mokyklos ir jungiami komplektai.
Iš išlikusių labai kuklių duomenų galima spręsti, kad Musninkų valsčiaus Smailių pradinė mokykla buvo vienkomplektė ir gyvavo gana neilgai – trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir kelerius ketvirtojo dešimtmečio metus. Panašu, kad šios mokyklos nebeliko apie 1934 metus, kai buvo pastatyta Vileikiškių pradinė mokykla, kurią ir pradėjo lankyti aplinkinių kaimų vaikai, be to, dar veikė Užušilių komplektas.
Musninkų valsčiaus Smailių kaimo mokykla buvo įsikūrusi Paulavičių name, ant Širvintos upės kranto. Yra duomenų, kad čia mokytojavo Stasė Truchlickaitė (vėliau – Ambrazaitienė), Antanas Ambrazaitis (abu jie vėliau dirbo Vileikiškių pradinėje mokykloje), Aldona Paulavičiūtė (vėliau žinoma kaip „Žalio Velnio“  partizanų būrio ryšininkė Indyra, kaip teigiama, užverbuota KGB agente „Nemezide“, tačiau grįžusi pas partizanus ir su šių žinia sovietų saugumui teikusi tam tikras žinias). Dauguma mokyklą lankiusių vaikų buvo iš aplinkinių Kairionių, Liūnų, Sakalninkų, Kančiūnų ir kt. kaimų.
„Mokyklos apylinkė stipriai nutautinta. Daug laiko sugaištama, kol vaikai pradeda suprasti mokytoją ir kiek pramoksta lietuviškai…“ – rašoma lankymo apyskaitoje apie ketvirtojo dešimtmečio Vileikiškių pradinę mokyklą, tačiau, galima spręsti, kad ir Smailių pradinėje buvo panaši, o gal ir dar blogesnė padėtis, nes mokykla veikė keletą metų anksčiau. Buvo renkamas tėvų komitetas – raštingesni ir lojalesni Lietuvos valstybei tėvų atstovai. Mokytojai stengdavosi kuo glaudesnius ryšius palaikyti su tėvais per užklasines ir užmokyklines priemones, pritraukti paveiktuosius prolenkiškos agitacijos.
Pabaigęs 4 pradinės mokyklos skyrius, dažnas vaikas toliau negalėdavo mokytis dėl sunkios tėvų materialinės padėties, ypač jei šeimoje augdavo po kelis ar keletą vaikų. Tik kiek ūgtelėję kai kurie pramokdavo amato, o dauguma taip ir likdavo tėvų ūkeliuose.
Parengė Aldona Bareckienė
Remtasi „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ame tome pateiktais duomenimis ir straipsniu „Musninkų valsčiaus mokyklos 1939-1944 metais“
Jei ne su klaidomis parašytas diktantas, mokinys būtų baigęs pradinę mokyklą vien penketais… (dokumentai iš šeimos archyvo)
1931 m. Smailių pradinės mokyklos tėvų komitetas (pirmoje eilėje pirmas iš kairės Kairionių kaimo valstietis Juozas Smailys, kurio sūnūs Marijonas ir Bolis tuo metu lankė šią pradinę mokyklą).
Smailių pradinės mokyklos pastatas apie 1929-1934 metus.
Smailių kaimo vaikai su mokytoju A. Ambrazaičiu.
Mokiniai ir mokytojai prie Smailių kaimo pradžios mokyklos 1930 m.
Mokiniai ir mokytojai prie Smailių kaimo pradžios mokyklos 1930 m.

Mokiniai ir mokytojai prie Smailių kaimo pradžios mokyklos 1930 m.

1918 metais nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tautos švietimo poreikis buvo akivaizdus – po carinės okupacijos trečiojo dešimtmečio pradžioje beveik 34 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Taigi pagrindiniu valstybės rūpesčiu švietimo erdvėje tapo nacionalinės švietimo sistemos sukūrimas ir neraštingumo likvidavimas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas 1918 m. vasario 16-ąją skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“ Skaityti daugiau »

Didžioji šventė Širvintuose

Didžioji šventė Širvintuose
Šaulių kuopai ir moterų būriui įteiktos vėliavos. Visuomenės auka šauliams. Jaunųjų ūkininkų sąskrydis.
Liepos 16 d. širvintiškiams bus ilgai atmintina, nes ji pažymėta didelės svarbos įvykiais. Buvo pašventintos ir įteiktos Šaulių kuopai ir moterų būriui vėliavos. Po tų iškilmių dėkinga Širvintų visuomenė gausiai apdovanojo Šaulius ginklais. Be to, tą pačią dieną įvyko ir jaunųjų ūkininkų sąskrydis.
Diena pasitaikė labai graži ir todėl sutraukė daug žmonių ne tik iš artimųjų, bet ir tolimesnių apylinkių. Pasakojama, kad tiekos žmonių Širvintai dar nėra matę. Prie to žymia dalimi prisidėjo vykę čia škapl. P. Marijos atlaidai, kurie laikomi didžiausiais Širvintuose.
Žodžiu, 3 km. ilgio miestelis buvo perpildytas žmonių. Į vėliavos įteikimo iškilmes iš Ukmergės atvyko VI šaulių rinktinės vadas pulk. leitn. Pošiūnas ir rinktinės Tarybos narys Čekanavičius. Vietos dvasiškijai pašventinus gražias vėliavas, jos, pasakius atitinkamas kalbas, iškilmingai buvo įteiktos Širvintų šaulių kuopai ir moterų būriui. Įteikė rinktinės vadas pulk. leitn. Pošiūnas.
Po to, įteikė išrikiuotiems šauliams visuomenės dovaną – 27 šautuvus. Be to, žinoma Kauno firma „Salevakis ir Ko“ taip pat įteikė 16 Šautuvų. Prie to fakto labai daug prisidėjo vietos visuomenės veikėjas Č. Petrauskas, kurio, galima sakyti, iniciatyva jie ir buvo nupirkti. Jaudinantis momentas buvo pagerbimas žuvusių, padėjusių savo galvas Širvintų laukuos. Jų sąrašas buvo gana platus. Skaitant pavardes užviešpatavo mirtina tyla, tik pavardžių žodžiai skambėjo, kaip plienas, primindami anuos, ne taip jau senus laikus, kada buvo sprendžiamas ne tik Širvintų, bet ir visos Lietuvos nepriklausomybės likimas. Žuvusiųjų minėjimas nė vienam išspaudė karčią ašarą.
Šventės proga Širvintuose įvyko ir Gelvonų, Šešuolių, Giedraičių ir Širvintų valsčių JŪR sąskrydis, kuriame dalyvavo 400 jaunųjų ūkininkų. Visur jie pasirodė organizuotai, tautiškais drabužiais pasipuošę ir apsikaišę varpomis ir gėlėmis. Daug jų buvo ir su vainikais. Centrinės jų iškilmės įvyko prie Laisvės paminklo, ant kurio, pagerbdami žuvusius dėl nepriklausomybės karius ir šaulius, uždėjo simbolinį, iš ąžuolo lapų, vainiką. Jaunųjų ūkininkų vadovas – Ukmergės apskrities agronomo įstaigos smulkių ūkio
šakų instruktorius Narbutas pasakė gražia kalbą.
Tiems patiems ūkininkams ir platesnei visuomenei atvykę iš Kauno Valstybės teatro dramos artistai suvaidino 4 paveikslų Rūko pjesę „Žemė šaukia“. Vaidinimas turėjo milžinišką pasisekimą. Paminėjus žuvusius, valsčiaus savivaldybės namuose įvyko šventės dalyvių pobūvis, kurio metu pasidalino atsiminimais iš to krašto kilę veikėjai.
Didžiulė šventė Širvintuose labai gražiai ir įspūdingai praėjo, visiems sukeldama pasigėrėjimo jausmą, kartu sustiprindama dar didesnį pasiryžimą ir norą kovoti dėl tėvynės laisvės ir stiprinti mūsų kariuomenę ir jos talkininkę Šaulių Sąjungą, jas ginkluojant
ir stojant i šaulių eiles.
„Ūkininko patarėjas“, 1939.07.27 (kalba netaisyta)
Lietuvos valstybės dešimtmečio proga (1928 metais) sukurta Ukmergėje dislokuoto I-ojo pėstininkų DLK Gedimino pulko vinjetė. Kairėje Gedimino paveikslo – pulkininkas leitenantas J. Plenta (1890-1946), dešinėje – tuometis majoras A. Pošiūnas (1891-1985).
Antanas Pošiūnas 1929 metais. Karininkas buvo ir Ukmergės apskrities karo komendantas. (Iš Aldo Imenicko kolekcijos. Facebook paskyra „Ukmergė senose fotografijose“)
Juozui Plentai Širvintose priklausė namas, esantis greta R. Antinio sukurto paminklo žuvusiems už Lietuvos neprikalusomybę. Buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas aktyviai dalyvavo visuomeniniame Širvintų gyvenime. Mirė tremtyje Karlage, Karagandos srityje (Kazachtane).
Antanas Pošiūnas 1929 metais. Karininkas buvo ir Ukmergės apskrities karo komendantas. (Iš Aldo Imenicko kolekcijos. Facebook paskyra „Ukmergė senose fotografijose“)

Antanas Pošiūnas 1929 metais. Karininkas buvo ir Ukmergės apskrities karo komendantas. (Iš Aldo Imenicko kolekcijos. Facebook paskyra „Ukmergė senose fotografijose“)

Šaulių kuopai ir moterų būriui įteiktos vėliavos. Visuomenės auka šauliams. Jaunųjų ūkininkų sąskrydis.

Liepos 16 d. širvintiškiams bus ilgai atmintina, nes ji pažymėta didelės svarbos įvykiais. Buvo pašventintos ir įteiktos Šaulių kuopai ir moterų būriui vėliavos. Po tų iškilmių dėkinga Širvintų visuomenė gausiai apdovanojo Šaulius ginklais. Be to, tą pačią dieną įvyko ir jaunųjų ūkininkų sąskrydis.

Diena pasitaikė labai graži ir todėl sutraukė daug žmonių ne tik iš artimųjų, bet ir tolimesnių apylinkių. Pasakojama, kad tiekos žmonių Širvintai dar nėra matę. Prie to žymia dalimi prisidėjo vykę čia škapl. P. Marijos atlaidai, kurie laikomi didžiausiais Širvintuose.

Žodžiu, 3 km. ilgio miestelis buvo perpildytas žmonių. Į vėliavos įteikimo iškilmes iš Ukmergės atvyko VI šaulių rinktinės vadas pulk. leitn. Pošiūnas ir rinktinės Tarybos narys Čekanavičius. Vietos dvasiškijai pašventinus gražias vėliavas, jos, pasakius atitinkamas kalbas, iškilmingai buvo įteiktos Širvintų šaulių kuopai ir moterų būriui. Įteikė rinktinės vadas pulk. leitn. Pošiūnas.

Po to, įteikė išrikiuotiems šauliams visuomenės dovaną – 27 šautuvus. Be to, žinoma Kauno firma „Salevakis ir Ko“ taip pat įteikė 16 Šautuvų. Prie to fakto labai daug prisidėjo vietos visuomenės veikėjas Č. Petrauskas, kurio, galima sakyti, iniciatyva jie ir buvo nupirkti. Jaudinantis momentas buvo pagerbimas žuvusių, padėjusių savo galvas Širvintų laukuos. Jų sąrašas buvo gana platus. Skaitant pavardes užviešpatavo mirtina tyla, tik pavardžių žodžiai skambėjo, kaip plienas, primindami anuos, ne taip jau senus laikus, kada buvo sprendžiamas ne tik Širvintų, bet ir visos Lietuvos nepriklausomybės likimas. Žuvusiųjų minėjimas nė vienam išspaudė karčią ašarą. Skaityti daugiau »

Pro Širvintas ir Puorius plaukė ginkluotas srautas į Vilnių…

Pro Širvintas ir Puorius plaukė ginkluotas srautas į Vilnių…
1939-ųjų spalį ir lapkritį visa Lietuva gyveno mintimis ir kalbomis apie Vilnių. Spalio pradžioje sovietams nutarus per jų karą su Lenkija okupuotą Vilnių perleisti Lietuvai, mūsų šalis pradėjo ruoštis perimti istorinę sostinę, kurios neteko 1920 metais, lenkams klastingai sulaužius ką tik pasirašytą taikos sutartį. Nors oficialiai teigiama, kad mūsų šaliai Vilnius buvo perduotas 1939 metų spalio 10 dieną, pasirašius SSSR-Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, laikoma, jog iš tiesų Vilnių Lietuva atgavo tik spalio pabaigoje, kai į miestą ir apylinkes buvo įleista Lietuvos kariuomenė bei valstybinių struktūrų atstovai.
Lietuvos Seimui 1939 metų spalio 14 dieną ratifikavus sudarytą sutartį, karinė vadovybė ėmė ruoštis Vilniaus ir Vilniaus krašto perėmimui. Iš įvairių kariuomenės dalinių buvo suformuota Vilniaus rinktinė, kurios vadu buvo paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Spalio 15-16 dienomis Vilniaus rinktinės pajėgos buvo sutelktos palei buvusią demarkacijos liniją. Nors žygį į Vilnių planuota pradėti spalio 17-18 dienomis, tačiau Lietuvos kariai pralaukė dar dešimt dienų. Tuo metu sovietai plėšė Vilnių. Tik spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenei buvo leista įžygiuoti į Vilniaus kraštą. Rinktinė demarkacijos liniją kirto šešiose vietose, dalis karinių pajėgų buvo numatyta sienos apsaugai. Į Vilnių kariuomenė įžengė nuo Širvintų ir Vievio. Būtent Širvintų kryptis laikoma pagrindinė, iki šiol išliko nuotraukų ir filmuotos medžiagos apie demarkacijos linijos perėjimą prie Puorių. Bene žinomiausi tuomet darbavęsi fotografai – Julius Miežlaiškis ir Vytautas Augustinas.
1939 metų lapkričio 2 dieną „Kario“ žurnale pasirodė išsamus reportažas „Istorinis žygis į Vilnių“, skirtas tam įvykiui. Jūsų dėmesiui – tas pasakojimas (stilius autentiškas):
„Milijonus kartų visų lietuvių lūpomis kartotas, dainose išdainuotas ir svajomis išsvajotas Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių pagaliau prasidėjo žvarbų, ūkanotą spalių 27 dienos rytą. Beveik dvi savaites prie buvusios administracinės linijos išstovėjo žygiui susitelkusios mūsų kariuomenės Vilniaus rinktinės dalys, nekantriai laukdamos išauštant šio išganingojo rudens ryto. Nemažesniu nekantrumu šio istorinio momento laukė pats Vilnius ir visa Lietuvių tauta, – pasakojimą pradėjo „Karys“, kurio ir pagrindinių dienraščių korespondentai naktį į 1939 metų spalio 27-ąją dideliu kariniu automobiliu išvyko prie Puoriuose esančios demarkacinės linijos su Vilniaus kraštu: – Skubėjome į istorinius Širvintų laukus, kur viena Vilniaus rinktinės vora jau seniai pasirengusi laukė žygio į Vilnių, buvusios okupuotos Maišiogalos linkme. Ankstybo ryto rudeniškose ūkanose prabėga pro šalį Jonava, Ukmergė, ir mes pasiekiame Širvintus. Pakeliui pravažiuojama vis daugiau ir daugiau žygiui pasirengusių mūsų kariuomenės dalinių įvairių ginklų rūšių.“
Širvintose laikraštininkai rado įsikūrusį Pirmojo pėstininkų LDK Gedimino pulko štabą.
Šis pulkas nuo 1923 metų buvo dislokuotas Ukmergėje. Buvo pastatytos modernios kareivinės. Kasmet rugpjūčio 25-ąją pulkas iškilmingai minėdavo galutinės pergalės prieš bolševikus dieną, kai 1919 metais įžengė į Zarasus. Tose kovose su bolševikais ypač pasižymėjo Vladas Skorupskis. Rugpjūčio 25-oji tapo pulko švente.
Kai 1939 metų spalio 14-ąją Lietuvos kariuomenės štabas išleido direktyvą Vilniaus kraštui užimti, Vilniaus rinktinės sudėtyje pirmuoju numeriu buvo įrašytas Pirmasis pėstininkų LDK Gedimino pulkas, kuris iki spalio 16-osios vakaro turėjo susitelkti ties Širvintomis. Čia gavę nurodymus, laikraštininkai ir pasuko Maišiagalos link, kaip vaizdžiai rašė – „prie buvusios šiaudinių gairių sienos“, kadangi ją lenkai buvo pažymėję į žemę įsmeigtomis kartimis, kurių viršuje buvo surišta šiaudinė „šluota“.
„Pakelės kaimuose didžiausias ne tik mūsų kariuomenės dalinių, bet ir vietos gyventojų judėjimas ir domėjimasis greitai prasidėsiančio žygio pradžia. Juo arčiau administracinės linijos, juo visur tirščiau susitelkę mūsų žvaliųjų karių daliniai, motorizuotų pėstininkų voros, gurguolės, su visomis kariuomenės žygio ir gyvenimo reikmenimis. Nekantrūs ir sujaudinti pasiekiame plento pakraščiuose dviem gairėm pažymėtą ir lenkiškai spalvota kartimi perkertančia patį plentą administracijos liniją. Numatytas peržengimo laikas artėja labai lėtai. Prie vainikais ir trispalvėmis vėliavomis papuoštų vartų renkasi vis daugiau apylinkės gyventojų. Iš anos pusės pasirodo ir sovietų kariuomenės sargybiniai. Jie tarnybiškai pasikalba su mūsiškiais pasieniečiais.
Nejučiomis pagal tikslų planą prie sienos telkiasi judrieji ir šarvuotieji mūsų kariuomenės daliniai: dviratininkai, motorizuoti kulkosvaidininkai, tankai, motorizuoti pėstininkai. Tolumoje nuo Širvintų, kiek akys gali užmatyti, telkiasi ir juda artyn ištisos mūsų kariuomenės dalys. Nustatytai valandai besiartinant, atvyksta automobiliu keli sovietų karininkai, kurie tariasi su mūsiškiais dėl paskutinių formalumų. Vienoje plento pusėje greitai sukuriamas laužas“, – pasakoja „Karys“.
Beje, visai logiška, kodėl pagrindine kryptimi žygyje į Vilnių laikytos Širvintos. Vien jau todėl, kad šiuo keliu vyko Lietuvos kariuomenės tankai, nuo 1935 metų rugpjūčio dislokuoti Radviliškyje. Be I Pasaulinio karo laikų tankų „Renault FT17“, kurie Vilniaus atgavimo metu faktiškai nebebuvo naudojami, Lietuva turėjo 32 angliškus 1933 ir 1936 metų modelio lengvuosius tankus „Vickers Carden Loyd“, ginkluotus sunkiaisiais kulkosvaidžiais
Po derybų su rusais gavus įsakymą žygiuoti į Vilnių, iš anksto buvo atlikta žvalgyba iš oro ir įsitikinta, ar nesugriauti tiltai, ar nerengiamas pasipriešinimas pakeliui, Vilniaus gatvėse.
„Tuo pačiu metu prasideda atitinkama radijo transliacija. Išmušus nustatytai valandai, išverčiamos, sulaužomos ir metamos į liepsnojantį laužą nelemtosios administracinės linijos gairės. Čia pat perskaitomas mūsų kariuomenės vado įsakymas Vilniaus
rinktinės kariams ir po trumpų atitinkamų kalbų perpjaunama ir pašalinama nuo plento buvusi storoka kartis, ir gavę Vilniaus rinktinės vado divizijos generolo Vitkausko įsakymą, staiga sujuda pirmyn pirmieji mūsų kariuomenės šios Vilniaus rinktinės
voros motorizuoti daliniai. Susirinkusi vietos gyventojų minia mūsų kariams sukelia gaivališkas, nemitilstančias ovacijas. Netrukus per buvusią gairių sieną pradeda žygiuoti pėstininkų ir artilerijos daliniai,“ – toliau tęsia pasakojimą „Karys“.
Į istorinį žygį Lietuvos karius atvyko palydėti ir kariuomenės vadas brigados generolas Raštikis.
„Dalinys po dalinio, dalis po dalies, su ilgomis savo gurguolių voromis, mūsų šaunūs karo vyrai vis tirščiau žengia į pažadėtąją Vilniaus žemę, vietos gyventojų gausiai papuošti gėlėmis ir palydimi entuziastiškais susirinkusiųjų šūkiais. Spaudos tarnybos atstovų mašina skuba su žygiuojančia kariuomene į priekį. Mes esame to istorinio žygio liudininkai. Liudininkai tų pirmųjų mūsų karių susitikimų su vietos gyventojais, kurių laukimas mūsų kariuomenės tryško iš jų karo ir netvarkos išgąsdintų akių, iš jų gaivališkų šypsnių ir ovacijų, mūsų pražygiuojančioms voroms. Trumpų poilsių metu mūsų kariai su gyventojais dalinosi ir ne tik šio nepaprasto žygio įspūdžiais, bet taip pat ir maisto, tabako ar degtukų atsargomis. Mūsų karius visur supa dideli bariai, maloniai viskuo besidominčių gyyentojų. Visi nori kuo daugiau išsikalbėti, kuo daugitau sužinoti, tačiau, deja, laiko tiek maža, o čia visko neiškalbėsi, neaptarsi ištisomis valandomis. Visų gyventojų lūpose pasiilgimas geros tvarkos, ramesnio ir geresnio gyvenimo ir darbo,“ – rašė „Karys“.
1939 metų spalio 27 dienos popietę gediminaičių pulkas pasiekė Maišiagalą, kur, kaip rašoma, „Gausūs gyventojų būriai mūsų įspūdingai įžygiuojančius kartus sutiko nuoširdžiausiomis ovacijomis, brolišku palankumu ir gaivališka meile. Gausios, gerai inkluotos mūsų karių gretos gyventojų tarpe kėlė malonų nustebimą, nuoširdžią pagarbą ir aukštą mūsų kariuomenės ir visos tautos gyvenimo pažangą. Vos įžengus į miestelį, karinė radijo stotis pradėjo transliuoti lietuviškų plokštelių muziką, Vilniaus dainas. Visas Maišiogalos miestelis skambėjo muzikos, dainų garsais ir postoviui sustojusių karių dainomis, o taip pat judėjo ir virė gausios karių šeimos postovio gyvenimas.“
Žurnale toliau pasakojama:
„Maišiogalos miestelyje vakare buvo surengta atitinkama radijo transliacija. Nežiūrint šalto ir lietingo oro, daugybė vietos gyventojų transliacijos vietoje išstovėjo iki galo, domėdamiesi pačių karių atliekama programa.
Kada mes, laikraštininkai, nekantriai ir nelabai patogiai išmiegoję nubudome dar, palyginti, ankstybą spalių 28 d. rytą, – miestelis atrodė vėl ištuštėjęs, tik didingai prie eilės namų plevėsavo mūsų trispalvės, tvarką ir judėjimą saugojo jau savieji mūsų policijos pareigūnai. Po skanių pusryčių lauko gyvenimo aplinkybėmis, mes vėl savo mašina išvažiuojame priekin, paskui į Vilnių traukiančią mūsų kariuomenę.
Ši istorinė Vilniun įžengimo diena dar daugiau ir niūriau apsiniaukusi. Žemi rudens debesys pradeda ašaroti smulkiu, įkyriu lietumi. Tačiau nežiūrint nepalankių oro aplinkybių, mūsų kariuomenės daliniai tvarkingai ir sklandžiai traukė į priekį, kas valanda artėdami prie senojo Vilniaus miesto. Išgyvendami šiuos nepaprastus įspūdžius, mes, laikraštininkai, drauge su mūsų uniformuotais vyrais nekantriai veržėmės į priekį, norėdami su pirmaisiais daliniais įžengti į mūsų amžinąją sostinę.
Pagaliau priešpietinėmis valandomis mūsų voros priekiniai daliniai pasiekė Vilniaus priemiesčių aukštumas.
Lyg kokiame milžiniškame paveiksle, pirmieji vadai ir kareiviai, užbėgę ant smėlėtų aukštumų, pasiilgusius žvilgsnius įsmeigė į priekyje rudens miglose dunksantį Gedimino miestą. Čia netrukus atskubėjome ir mes. Tolimesnę ribą peržengti reikėjo dar daugiau valandos laiko.
Visi nekantriai laukiame nustatytos valandos. Pagaliau mūsų voros motorizuoti daliniai traukia jau pirmosiomis priemiesčių gatvėmis, netrukus ir mūsų mašina seka juos. Mes artinamės prie Žaliojo tilto per Nerį. Mes vos galime judėti per didžiausią žmonių minią, kuri be sustojimo įžengiančiai Lietuvos kariuomenei kelia gaivališkas ovacijas, grobsto mėto į mus atsišaukimų lapelius. Nuo šio momento ir prasidėjo mūsų kariuomenės triumfališkas žygis Vilniaus gatvėmis.“
Vos įsikūrus Vilniuje, Pirmasis pėstininkų LDK Gedimino pulkas gavo užduotį iškelti trispalvę vėliavą Gedimino pilies bokšte. Tą misiją 1939 metų spalio 29-osios rytą, 10 val., grojant pulko orkestrui ir griaudžiant artilerijos saliutui, atliko pulko vadas Leonas Gustaitis.
Beje, netrukus dalis Lietuvos kariuomenės tankų buvo prarasta. Praėjus vos savaitei po žygio į Vilnių, 1939 metų lapkričio 7-ąją, Gedimino kalno papėdėje buvusiuose garažuose kilo gaisras. Pasirodo, kareiviai, žibalu plaudami tankų važiuoklės dalis, netyčia sudaužė žibalinę lempą. Kilus gaisrui sudegė septyni ir apdegė trys lengvieji tankai „Vickers Carden Loyd M“, taip pat 7 sunkvežimiai, po vieną lengvąjį ir krovininį automobilius. Įvykiui ištirti sudaryta komisija konstatavo, kad iš išlikusių gerų dalių galima surinkti 3-4 tankus ir panaudoti mokymams, bet nebuvo atsarginių detalių. Padaryta žala įvertinta maždaug 800 tūkst. litų.
Parengė Gintaras Bielskis
Iliustracijos iš leidinio „Tankai Lietuvos kariuomenėje 1924-1940 m.“, antraspasaulinis.net
6 – ojo Pilėnų kunigaikščio Margirio pėstininkų pulko vadas gen. št. plk. A. Breimelis su SSRS pasienio karininku aptaria paskutines sienos perdavimo detales (div. gen. V. Vitkausko teigimu, ties Porais). Spalio 27 d.
Kariuomenės vadas brig. gen. S. Raštikis palydi jau žygiuojančią kariuomenę. Spalio 27 d. pusiaudienis, Maišiagalos – Vilniaus kryptis.
Lietuvos kariuomenės „Vickers Carden Loyd“ tankai prie demarkacijos linijos pereinamojo punkto. Lietuvos kariuomenė laukia kelio į Vilnių atidarymo, 1939 m. spalio 27 d.
Rusų karininkams pranešus, pasienio policijos karininkai perpjauna užtvarą ir, kariuomenės vadui įsakius, Lietuvos kariai pradeda žygį į Vilnių, 1939 m. spalio 27 d.
Vilniaus rinktinės lengvųjų tankų „Vickers Carden Loyd M“, sunkvežimių ir motociklininkų kolona žygio į Vilnių metu. 1939 m. spalio 27-28 d.
Vilniaus rinktinės lengvųjų tankų „Vickers Carden Loyd M“ rikiuotė prie simbolinių Vilniaus vartų Puoriuose. 1939 m. spalio 27 d.
Vilniaus rinktinės lengvųjų tankų „Vickers Carden Loyd M“, sunkvežimių ir dviratininkų vilkstinė žygio į Vilnių metu. 1939 m. spalio 27 d.
Vilniaus rinktinės lengvieji tankai „Vickers Carden Loyd M“ pakeliui į Vilnių. 1939 m. spalio 27 d.
Vilniaus rinktinės lengvieji tankai pakeliui į Vilnių. 1939 m. spalio 27 d.
Rusų karininkams pranešus, pasienio policijos karininkai perpjauna užtvarą ir, kariuomenės vadui įsakius, Lietuvos kariai pradeda žygį į Vilnių, 1939 m. spalio 27 d.

Rusų karininkams pranešus, pasienio policijos karininkai perpjauna užtvarą ir, kariuomenės vadui įsakius, Lietuvos kariai pradeda žygį į Vilnių, 1939 m. spalio 27 d.

1939-ųjų spalį ir lapkritį visa Lietuva gyveno mintimis ir kalbomis apie Vilnių. Spalio pradžioje sovietams nutarus per jų karą su Lenkija okupuotą Vilnių perleisti Lietuvai, mūsų šalis pradėjo ruoštis perimti istorinę sostinę, kurios neteko 1920 metais, lenkams klastingai sulaužius ką tik pasirašytą taikos sutartį. Nors oficialiai teigiama, kad mūsų šaliai Vilnius buvo perduotas 1939 metų spalio 10 dieną, pasirašius SSSR-Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, laikoma, jog iš tiesų Vilnių Lietuva atgavo tik spalio pabaigoje, kai į miestą ir apylinkes buvo įleista Lietuvos kariuomenė bei valstybinių struktūrų atstovai.

Lietuvos Seimui 1939 metų spalio 14 dieną ratifikavus sudarytą sutartį, karinė vadovybė ėmė ruoštis Vilniaus ir Vilniaus krašto perėmimui. Iš įvairių kariuomenės dalinių buvo suformuota Vilniaus rinktinė, kurios vadu buvo paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Spalio 15-16 dienomis Vilniaus rinktinės pajėgos buvo sutelktos palei buvusią demarkacijos liniją. Skaityti daugiau »

Dėmesys kultūrai ir krašto pažinimui

Dėmesys kultūrai ir krašto pažinimui
Apie tai, kad Zibaluose praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo kultūros namai, „Širvintų kraštas“ rašė prieš beveik penketą metų.
Pasak kultūrinio gyvenimo liudininkų, kultūros namai Zibaluose gyvavo labai neilgai, gal tik apie penkerius metus. Zibalų kultūros namų direktore dirbo Marcelė Zapareckaitė, o meno vadovu – mokyklos direktorius, muzikos mokytojas Viktoras Kiškis. Tuomet buvo suburtas tautinių šokių kolektyvas, kuriame šoko Juozas Kazlauskas, Pranciškus Kalesnykas, Antanas Usavičius, Algirdas Guobys, Jonas Masilionis, Vaclovas Latvys, Henrikas Usavičius, Zibalų pieninėje dirbęs inžinierius Vytautas, Genovaitė Kalesnykaitė-Kriaučiūnienė, Chvainickaitės, Kochanauskaitės, Didžiokaitė, Jadvyga Gudonytė-Imbrasienė ir kiti. Saviveiklininkai dažniausiai pasirodydavo vietos žiūrovams, Dainų festivaliuose Kernavėje, kurie vėliau virto Dainų šventėmis, yra koncertavę Molėtuose ir Želvoje.
Staškūniškiečio Vaclovo Latvio nuotraukų albume saugoma fotografija, menanti Zibalų jaunuomenės kultūrinį gyvenimą. Pasak Vaclovo Latvio, tais sunkiais kolektyvizacijos laikais, kai nebuvo televizijos, kai ne kiekvienas kaimo žmogus ir radijo aparatą turėdavo, liaudies daina, šokis, muzika būdavo labai svarbūs. Kaimo jaunimas po darbų rinkdavosi į repeticijas, šokdavo, dainuodavo, linksmindavosi, nes paprasčiausiai jokių kitų pramogų nebūdavo. Vaclovo Latvio teigimu, šokių kolektyvo vadovė Marcelė Zapareckaitė mokėjo į repeticijas sukviesti netgi po labai sunkių darbų pavargusius vaikinus ir merginas.
Zibalų krašto kultūrinį gyvenimą ypač pagyvino muzikalumu garsėjęs mokytojas Viktoras Kiškis. Jo dėka Zibalų mokykloje vykdavo didžiuliai šventiniai koncertai, kurių pasižiūrėti sueidavo ne tik miestelio gyventojai, bet ir žiūrovai iš aplinkinių kaimų. Verta pažymėti, kad Viktoras Kiškis meno puoselėjimui negailėdavo nei laiko, nei sveikatos, grojo įvairiais muzikos instrumentais, buvo energingas, komunikabilus, vietos žmonių labai gerbiamas ir mylimas. Ir panaikinus kultūros namus Zibaluose, mokytojas iki pat mirties 1974 metais būrė savo mokinius į įvairius meno būrelius, ansamblį, mokė groti ne tik skudučiais ar metalofonais, bet ir akordeonu bei gitara. Būtina pabrėžti, jog gerbiamo mokytojo Viktoro Kiškio laidotuvėse dalyvavo keli šimtai žmonių, laidotuvių procesija nusitęsė per visą miestelį, užimdama visas Zibalų gatves.
Jeigu Zibalų kultūros namų tautinių šokių kolektyvas sugebėjo įsigyti tautinius drabužius, reikia manyti, jog jis buvo gana stiprus ir populiarus. Tikėtina, jog tai ir kolektyvo dalyvių, ir vadovų nuopelnas.
Vaclovas Latvys pažymėjo, jog kultūrinei, krašto pažintinei veiklai niekada nebuvęs abejingas. Dar besimokydamas Širvintų vidurinėje mokykloje dalyvavo žygeivių būrelyje, su kurio nariais dviračiais važinėdavo po Širvintų rajoną, lankydavo įžymias vietas. Pašnekovo išsaugotoje nuotraukoje matyti Širvintų mokiniai, susiruošę dviračiais važiuoti į Kernavę. Visi apsijuosę juostomis su užrašu „Už taiką ir draugystę“. Vaclovas Latvys prisiminė, kad būrelyje daugiausia keliaudavo vaikinai, bet buvo ir keletas žygeivių merginų.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš Vaclovo Latvio asmeninio albumo
Nuotraukose:
1. Zibalų saviveiklininkai: (trečioje eilėje iš kairės į dešinę) Juozas Kazlauskas, inžinierius Vytautas, Pranciškus Kalesnykas, Henrikas Usavičius, Vaclovas Latvys, Antanas Usavičius, Jonas Masilionis, Algirdas Guobys, (pirmoje ir antroje eilėje) vadovė Marcelė Zapareckaitė, Jadvyga Gudonytė-Imbrasienė, Genovaitė Kalesnykaitė-Kriaučiūnienė ir kitos.
2. Širvintų vidurinės mokyklos žygeiviai (antras iš kairės – Vaclovas Latvys). 1952-1953 m.
Širvintų vidurinės mokyklos žygeiviai (antras iš kairės - Vaclovas Latvys). 1952-1953 m.

Širvintų vidurinės mokyklos žygeiviai (antras iš kairės - Vaclovas Latvys). 1952-1953 m.

Apie tai, kad Zibaluose praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo kultūros namai, „Širvintų kraštas“ rašė prieš beveik penketą metų. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos