Jaunuomenė, išgirdusi žodį „kolūkis“, vargiai besupranta, kas tai per dalykas yra. Vyresnioji karta per tris dešimtis nepriklausomybės metų tikrai nepamiršo nei tarybinių laikų, nei bendrų kolūkinių darbų, nei poilsio minučių po atviru dangumi ar klojimo kertėje.
Daugiausia kolūkiečiams darbų būdavo pavasarį, vasarą ir rudenį. Žemės ūkio darbai, trunkantys iki vėlumos šešias, o vasarą, per šienapjūtę, net septynias dienas per savaitę, alino kaimo žmonių sveikatą. Ypač kaimo moteris gąsdindavo stirtų mynimas, jėgos maždavo nuo sunkių trąšų maišų tąsymo, karvių melžimo rankomis. Labai retas dalykas būdavo kolūkiečio liga, nedarbingumo lapelis. Žmonės stengėsi iš visų jėgų, kad tik būtų išdirbti darbadieniai, kad neužsitrauktų kolūkio valdžios rūstybės, nes pirmininkas galėjo neduoti pievos šienauti, prieauglio auginti. Žiemą kolūkiečiams būdavo lengviau. Darbų mažiau, darbo diena trumpesnė, žmones netgi leisdavo atostogauti. Be atostogų dirbdavo tik fermų darbuotojai, nes gyvuliai nešerti, o karvės nemelžtos būti negali, o pakaitinį darbininką tokiam sunkiam darbui rasti nelengva būdavo netgi vadovams.
Kolūkių kūrimosi laikais už atsisakymą dirbti buvo nustatyta bausmė net iki ištrėmimo į Sibirą. Vėliau, siekiant žemdirbius išlaikyti kaime, jiems palaipsniui buvo gerinamas gyvenimas. Buvo statomi individualūs namai su karštu ir šaltu vandeniu, sumažintas darbo laikas iki 8 valandų per dieną, sudarytos galimybės kolūkiečiams keliauti po įvairius sąjungos miestus, ilsėtis Druskininkų, Birštono, Likėnų sanatorijose, netgi organizuojamos komercinės kelionės į Baltarusijos miestus pirkti krištolo gaminių ir kukurūzų. Ypač kolūkiečiai laukdavo ataskaitinių susirinkimų. Ten būdavo pagerbiami patys darbščiausieji, jiems įteikiami garbės raštai, dovanos, piniginės premijos, organizuojami koncertai.
Turbūt nerasime kraštiečio, kurio namuose nebūtų senų nuotraukų albumų. Juose pagarbiai saugomos fotografijos, kuriose užfiksuota artimiausių žmonių gyvenimo kasdienybė: rūpesčiai, darbai, šventės. Nedaug tų nuotraukų, menančių tėvų ir senelių praeitį, bet jos itin brangios ir įdomios. Dažniausiai tokiose nuotraukose įamžinti žmonių veidai yra kupini rimties ir susikaupimo. Būtent senos fotografijos, o ypač tokios, kuriose matyti žmonių grupė, nors mintimis padeda sugrįžti į prabėgusius metus, žadina norą prisiminti tuos, kurie kažkada buvo šalia mūsų. Keletą senų nuotraukų parodė nuolatinė „Širvintų krašto“ skaitytotoja Veronika Gelūnienė, gyvenanti Beivydžių kaime (Zibalų seniūnija), kelis dešimtmečius dirbusi „Gražaus ryto“ ir Vl. Žvirblio kolūkiuose karvių melžėja, laukininkystės ir fermų darbuotoja.
Skaitytojos atsiųstose nuotraukose matyti Beivydžių kaimo kolūkiečiai, trumpam sustoję papozuoti užsukusiam fotografui. Nuotraukose matyti baltus chalatus vilkinčios karvių melžėjos Ona Mackelienė, Aldona Novikienė, Bronė Kanapienienė ir Veronika Gelūnienė, karvių bandos piemuo Povilas Radzevičius, fermos vedėjas Pranas Černiauskas ir zootechnikė-asistentė Genė Jočienė.
Pasak Veronikos Gelūnienės, nuotrauka daryta apie 1966 metus „Gražaus ryto“ kolūkio laukuose, kažkur netoli Kiauklių ežero, Sudokių kaimo kampelyje. „Visus pakraščius ištripinėdavome su karvėmis, kur koks dirvonėlis būdavo, ten ir ganydavome, nebūdavo tokių didelių pievų, kokios yra dabar“, – apie melžėjos darbo ypatumus pasakojo pašnekovė.
Laikraščio skaitytojos teigimu, karvių melžėjos darbas buvo labai sunkus, dirbo jį 13 metų, vėliau darbavosi laukininkystėje, veršelių ir kiaulių fermose. Ėjo visur, kur reikėjo darbščių rankų. Pasak pašnekovės, apie 1961-1968 metus melžėjos dirbdavo visas septynias dienas per savaitę, pakaitinių nebuvo. Karves melždavo rankomis dukart per dieną: ryte ir vakare. Jokių melžimo agregatų nebuvo.
Pasidomėjus, apie kolūkinius pieno primilžius, Veronika Gelūnienė sakė, jog jie buvo gana kuklūs: jeigu iš karvės per parą primelždavo 13-15 litrų, tai būdavo labai gerai. Smalsu buvo sužinoti, kaip, kur ir kokiu būdu išgabendavo primelžtą pieną. Veronika Gelūnienė sakė, jog vakare primelžtą pieną pildavo į bidonus (kiekviena melžėja turėjo tik jai skirtus, inicialais pažymėtus bidonus ir pieną per koštuvą pildavo tik į jai skirtą tarą). Per naktį pienas atvėsdavo, rytinio melžimo pieną pildavo į kitus bidonus, paskui arklio traukiamu vežimu ar traktoriaus priekaboje tas pienas būdavo išvežamas į tuo laiku veikusią Zibalų pieninę.
„Nedaug to pieno būdavo, gal kokie aštuoni bidonai“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Kiekvienai melžėjai tekdavo vidutiniškai pamelžti apie 18 karvių. O karvių bandą, kurioje būdavo apie 80 karvių, prižiūrėdavo piemuo. Pašnekovė patikino, jog pieno bidonus, koštuvus, marles paeiliui plaudavo viena iš melžėjų.
Kaimo sanklodą labai pakeitė kolūkinių gyvenviečių kūrimas. Jau kolektyvizacijos metu aiškėjo, kad vienkiemyje gyvenęs ūkininkas gali būti savarankiškesnis ir ilgiau priešintis darbui kolūkyje. Tad nuo 1966 metų vyko masinis vienkiemių likvidavimas, buvo griaunami seni pastatai, kelmarovės versdavo didžiulius sodus, rausdavo duobes ir viską užkasdavo – sulygindavo su žeme. Tokiu būdu, mokant didžiulius pinigus už sunaikintas sodybas, per kelis dešimtmečius kaimas labai pasikeitė – ištuštėjo. Prievarta buvo iškeldinti kaimų žmonės, gyvenę prie autostrados „Vilnius – Panevėžys“. Ten 100 metrų atstumu nuo kelio neturėjo likti jokių pastatų. Toks buvo vyriausybės nurodymas. Nuo Barskūnų iki Viesų buvo nugriauta ir sunaikinta apie 15 – 20 sodybų.
Atkūrus Nepriklausomybę, vieni kolūkiai iširo, kiti persitvarkė į žemės ūkio bendroves. Dalis kolūkiečių atgavo turėtą žemę ir vėl tapo ūkininkais. Kiekvienas apie kolūkinius laikus turi savo nuomonę. Dažniausiai ji subjektyvi… Buvo tokie laikai – liko prisiminimai. Be jų gyvenimas nebūtų visavertis ir prarastų tikrąją prasmę.
Užtenka pasiimti seną nuotraukų albumą, jį pavartyti, pajusti, kaip iš senų nuotraukų žvelgia praeitis, prisiminti tuos, kurie kažkada buvo šalia mūsų, su mumis bendravo, drauge dirbo, gyveno… Laikas tyliai prisiliečia, paprastai žmonės jo nepastebi ir gyvena ramybėje. Ačiū Veronikai Gelūnienei už pasidalytas praeities akimirkas: „Gražaus ryto“ kolūkio praeitį mena tik gražios nuotraukos.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš Veronikos Gelūnienės asmeninio albumo
