Širvintų cerkvę projektavo architektūros šviesulys, o jos statybai aukojo net vienas garsiausių stačiatikių šventųjų

Širvintų Šv. Nikolajaus cerkvė. Petro Kaminsko rinkinio atvirukas

Wikipedija duomenimis, šiandien Lietuvoje yra 56 stačiatikių bažnyčios, vadinamos cerkvės. Jos pavaldžios 5 dekanatams (rus. blagočinije) – Vilniaus miesto, Vilniaus apskrities, Kauno, Klaipėdos ir Visagino. Seniausia jų – Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės ortodoksų bažnyčia, pastatyta 1345 metais, taip pat vos metais jaunesnė Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra.

Daugiau kaip 20 esamų cerkvių Lietuvoje buvo pastatytos po 1863 metų sukilimo, iki spaudos draudimo panaikinimo, kai carinė valdžia vykdė rusinimo politiką, uždarinėjo bažnyčias, jas vertė cerkvėmis. Tarp tokių rusinimo pavyzdžių – 1869 metais pastatyta Ukmergės Viešpaties Prisikėlimo cerkvė.

Imperija cerkves dažniausiai statė ten, kur veikė vietos valdžios įstaigos, o jose, kaip taisyklė, darbavosi stačiatikių tikėjimą išpažįstantys gyventojai. Taip pat dideliu akstinu tapdavo didesnėse gyvenvietėse apsistoję kariuomenės daliniai, kadangi po 1863 metų sukilimo numalšinimo jie buvo įkurti net palyginti nedideliuose miesteliuose, pavyzdžiui, Gelvonuose ir Širvintose.

Būtent Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvės šventikas Joanas Dovidovičius buvo pirmajame XX a. dešimtmetyje Širvintose pastatytos cerkvės iniciatorius. Jos statyba vėliau rūpinosi šventikas D. Beliajevas.

Vyriausiasis Šventojo Sinodo prokuroras Konstantinas Petrovičius Pobedonoscevas Širvintų cerkvės statybai paaukojo 1000 rublių. Wikipedia nuotr.

Širvintose cerkvės poreikis buvo nemažas. Kaip skelbiama, tuo metu apie 100 vietinių stačiatikių susirinkdavo maldai valsčiaus salėje.

Dar nuo 1890-ųjų pabaigos imta rinkti aukas šventyklos statybai Širvintose. Dosniausias fundatorius – cerkvės pastatymo metu jau miręs Šventojo Sinodo vyriausiasis prokuroras K. P. Pobedonoscevas (1827-1907). Sankt Peterburgo aukštas valdininkas, rašytojas, vertėjas, profesorius, caro Aleksandro III kontrreformų svarbiausias ideologas, nuo 1872 metų Valstybės dūmos narys paaukojo net 1000 rublių asmeninių lėšų.

XX a. pradžioje 1000 rublių buvę labai dideli pinigai, mat automobilis be papildomos įrangos tuo metu kainavo 2000 rublių, o arklys, su kuriuo „nebūtų gėda pasirodyti viešumoje“, – 150 rublių. Kvalifikuotas darbininkas gamykloje tuo metu uždirbdavo iki 1 rublio per darbo dieną (24 rublius per mėnesį). Beje, tai buvę daugiau, nei gaudavo eilinis tarnautojas, kurio mėnesio alga tesiekė 20 rublių. Didelės provincijos ligoninės felčeris per mėnesį gaudavo 35 rublių algą (jei dirbdavo vienas, be jokio personalo, – 55 rublius), gydytojas – 80 rublių, ligoninės vyr. gydytojas – 125 rublius. Valstybės dūmos deputato (Seimo nario) mėnesio alga siekė 350 rublių, kariuomenės korpusui vadovaujantis generolas gaudavo 725 rublius, o ministrai, vyriausybės atstovai per mėnesį uždirbdavo 1500 rublių.

XX a. pradžioje Rusijos imperijoje vos už 20 kapeikų buvo galima smuklėje sočiai papietauti. Tuo metu reklamuotasi, kad už 30-40 kapeikų galima „pigiai papietauti“ restorane, nors „normalūs“ pietūs (keli patiekalai, salotos, desertas, grafinėlis degtinės) gerame restorane kainavo 1,5-2 rublius. Bokalas alaus (0,6 l) kainavęs 10 kapeikų, toks pat kiekis standartinės valstybinės degtinės raudonu kamšteliu parduotuvėje – 40 kapeikų, baltu kamšteliu (dukart valytos) – 60 kapeikų. Kepalėlis juodos duonos kainavo 3 kapeikas, batonas – 7 kapeikas, kilogramas rinktinio cukraus rafinado – 60 kapeikų, 10 rinktinių kiaušinių – 25 kapeikas, 1 kg veršienos išpjovos – 70 kapeikų, 1 kg šaldyto eršketo – 90 kapeikų. Už dalykinį valdininko kostiumą prašyta 8 rublių, ilgą paltą – 15 rublių.

Apskritai už 1000 rublių buvo galima visiems metams Maskvos centre išsinuomoti apstatytą didelį butą su daug kambarių.

Stačiatikių šventasis Joanas Kronštatietis. Wikipedia nuotr.

Cerkvės statybą parėmė Šv. Joanas Kronštatietis (1829-1908) – vienas garsiausių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų, kanonizuotas 1964 metais. Jis pagarsėjo savo labdaryste, kuriai skirdavo surenkamas aukas. Kuo daugiau aukodavo jam, tuo jis daugiau išdalydavo kitiems. Skaičiuojama, kad kasmet Joanas Kronštatietis paaukodavo nuo 150 tūkst. iki milijono rublių.

Dar iki Cerkvės statybos pabaigos parapijiečiai padovanojo religinių reikmenų. Kaip 1909 metais rašė „Vilniaus eparchijos naujienos“, Širvintų parapijiečiai paaukojo 81 rublį kainuojantį panikadylą (daugiau nei 12 lempų šviestuvą), 50 rublių vertės paveikslą, 22,5 rublių vertės metalinį atvaizdą, 20 rublių vertės barchatinį kiliminį takelį, 8,1 rublių vertės trijų šviestuvų lempą. Širvintų cerkvei aukojo Kijevo Pečiorų Lavros soboras (15 rublių kainuojantį šventiko apsiaustą), o 10 rublių – Šventosios Trejybės Sergijuje Lavra.

Širvintų cerkvei pinigų aukojo ir teismo tyrėjas G. I. Lašniukovas. Tyrinėtoja Regina Laukaitytė („Lietuvos stačiatikių bažnyčia 1918-1940: kova dėl cerkvių“) mini, kad iš viso buvo surinkta 2620 rublių, bet kaip pamatysime paskui, tai buvo tik dalis sumos.

Tas pats 3-iojo skyriaus teismo tyrėjas Lašniukovas 1909 metais paaukojo 20 rublių kainuojantį uždangalą cerkvės sostui.

Širvintų cerkvę suprojektavo garsus Vilniaus architektas Michailas Michailovičius Prozorovas. Wikipedia nuotr.

Pirmasis cerkvės Širvintose projektas ir sąmata buvo parengti 1901 metais, bet stayba vyko ištisus 8 metus. Šventykla buvo pastatyta pagal vyskupijos architekto Michailo Michailovičiaus Prozorovo (1860-1914) projektą. Šis architektas, Imperatoriškosios techninės draugijos narys suprojektavo Gedimino prospekte, greta Lukiškių aikštės, stovintį Pirklių klubo pastatą. Tarp daugelio jo darbų – Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo pastatas Gedimino prospekte, Vilniaus karaimų šventovė kenesa, dabartinio Genocido aukų muziejaus pastatas, taip pat Žvėryne 1903 metais pastatyta Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ rusiško-bizantiško stiliaus daugiakupolė cerkvė.

Prozorovas nuo 1901 metų iki pat mirties buvo Vilniaus miesto tarybos seniūnas.

Dabartinių Širvintų karių kapinių vietoje pastatyta Širvintų Šv. Nikolajaus cerkvė buvo pašventinta 1909 metų gruodžio 27 dieną.

I Pasaulinio karo metais Vokietijoje didelio populiarumo sulaukė atvirukai, kuriuose buvo spausdinami okupuotų miestų ir miestelių vaizdai. Širvintų cerkvė.

Štai kaip Širvintų Šv. Nikolajaus cerkvės pašventinimas buvo aprašytas 1910 metų Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios brolijos naujienose („vestnike“, Nr. 2). Žinutėje „Cerkvės iškilmės“ pasakojama, kad gruodžio 27-oji ilgam išliks Širvintų miestelio stačiatikių atmintyje. Naujoji šventykla kol kas priskirta Gelvonų cerkvei. Statybos istorija buvusi tokia: Širvintų miestelio stačiatikiai, gyvendami už 20 varstų nuo savo parapijos šventyklos, neturėjo galimybių tenkinti religinius poreikius sekmadieniais ir švenčių dienomis. Atskirtis ypač jautėsi pavasario ir rudens polaidžių dienomis. Ir štai, buvusio Gelvonų šventiko Joano Davidovičiaus pastangomis prieš dešimtmetį Širvintose prie Gelvonų cerkvės buvo įsteigtas rūpybos komitetas lėšoms rinkti ir cerkvei statyti. Daugelis stačiatikių širvintiškių su džiaugsmu palaikė šį šventą reikalą ir prisidėjo lėšomis. Iš pradžių tikintieji svarstė pasistatyti bent varpinę, tačiau dosnios aukos plaukė iš visų Rusijos pusių, tad po kelerių metų komitetas jau buvo surinkęs daugiau kaip 12 tūkst. rublių.

Tiesa, Šv. Nikolajaus cerkvės statyba dėl lėšų stokos kelis kartus buvo sustabdyta, tačiau teismo tyrėjo Beliajevo ir Lašniukovo, taip pat visos Širvintose veikusios valdininkijos aukų dėka statybas pavyko baigti.

I Pasaulinio karo metais Vokietijoje didelio populiarumo sulaukė atvirukai, kuriuose buvo spausdinami okupuotų miestų ir miestelių vaizdai. Širvintų cerkvė.

Širvintų cerkvę pašventino Paberžės dekanas N. Malyginas, jam talkino keturi kaimyninių parapijų šventikai ir diakonas V. Krukovskis. N. Malyginas ir D. Beliajevas kreipėsi į tikinčiuosius, o jų žodžiai „iki aukščiausio laipsnio pakėlė besimeldžiančiųjų jausmus“. Leidinys rašė, kad „daugelis, sveikindami viens kitą su iškilmėmis, bučiavosi kaip per Kristaus dieną (stačiatikių Velykas, – red. past.)“.

Be Širvintų parapijiečių, susirinko nemažai stačiatikių iš Dūkšto, nors jiems teko įveikti nemažą 30 varstų (1 varstas – 1066,8 m) atstumą. Turint omenyje, kad visa tai vyko gruodžio pabaigoje, 32 km kelionė į vieną pusę rogėmis ar vežimu prastais keliais buvo nemažas iššūkis.

Kaip pastebi leidinys, buvo nemažai kitatikių, „atėjusių dėl smalsumo“.

Po pašventinimo teismo tyrėjo G. I. Lašniukovo bute širvintiškiai parapijiečiai surengė „kuklias vaišes“.

Cerkvės architektūra atitiko pavyzdinius K. A. Tono suformuoto rusiško stiliaus projektus. Aukštas keturių aukštų šventyklos stogas netoli pagrindinio keturkampio kubo buvo vainikuotas svogūnine galva ant būgno. Aštuonkampių tipo varpinė ant keturkampio buvo užbaigta aukšta palapine su svogūniniu kupolu.

Cerkvei priklausė apie 1 ha žemės, kurią 1901 metais buvo nupirkęs neįvardytas šventikas.

Po I Pasaulinio karo nenaudojama cerkvė ir jai priklausantis medinis namas buvo perduoti Širvintų mokyklai. Kurį laiką į ją kelis kartus nesėkmingai pretendavo ne tik vietos stačiatikių bendruomenė (1927 metais apylinkėje gyveno 16 stačiatikių), bet ir katalikai. 1930 metais Zibalų katalikų parapijos komitetas net kreipėsi į Prezidentą Antaną Smetoną, prašydamas jiems atiduoti nenaudojamą Širvintų cerkvę, kad ją nugriovę iš medžiagos galėtų pastatyti naują Zibalų katalikų bažnyčią.

1935-1936 metais cerkvė buvo parduota aukcione ir nugriauta. II Pasaulinio karo pabaigoje jos vietoje imta laidoti sovietinius karius, daugiausia žuvusius per Vilniaus apsupimo operaciją.

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)

1 Atsakymas į "Širvintų cerkvę projektavo architektūros šviesulys, o jos statybai aukojo net vienas garsiausių stačiatikių šventųjų"

  1. skaitytoja parašė:

    Labai įdomus straipsnis. Ačiū autoriui.

Comments are closed.

scroll to top
+