1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą, tad ši diena paskelbta Okupacijos ir genocido (masinio tautos naikinimo) diena.
Labai gaila, bet apie birželio 15-osios įvykius nėra daug autentiškos istorinės informacijos. Ir tai suprantama: sovietai šiuos įvykius falsifikavo, visuotinės suirutės fone politinių pasikeitimų lavinoje daugelis net nesusigaudė. Tad labai svarbi yra ta reta 1940-ųjų įvykius išgyvenusių asmenų autentiška informacija, atėjusi iki mūsų dienų. Bene svarbiausias dokumentas – mūsų kraštiečio, diplomato, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovo Vilniuje Igno Šeiniaus publicistinė knyga „Raudonasis tvanas“. Vilnių perdavus Lietuvai, Šeinius rūpinosi iš Lenkijos ir Vilniaus krašto užplūdusiais pabėgėliais, o 1940-ųjų vasarą savo akimis regėjo sovietų įsiveržimą į Lietuvą. Štai kaip jis aprašė savo įspūdžius, patirtus tarp Širvintų ir Maišiagalos:
„Grįžtam Vilniun per Ukmergę ir Širvintas. Mūsų kelionė nepasidaro lengvesnė todėl, kad dabar visą laiką turim važiuoti prieš atžygiuojančias raudonąsias kolonas. Vis dėlto vienas atsiranda patogumas: jau iš tolo bolševikai karininkai pastebi mūsų automobilį su Raudonojo kryžiaus vėliavėle ir iš anksto sutvarko pravažiavimą. Jiems nesiseka, kai koks tankas ar sunkvežimis staiga sugenda vieškelio viduryje. Bet tai tik laikina kliūtis: sugedėlis be jokio pasigailėjimo traukiamas šonan, o jei kitos išeities nėra, verčiamas stačiai griovin.
Šiaip viskas kaip šįryt. Tankai ir sunkvežimiai genda ar sustoja motorams paspringus su tokiu pat pasišventimu. Raudonieji kareiviai tokie pat išvargę ir apsiblausę, ir atrodo visai nepastebi, kokion gražion ir vaišingon šalin atkeliauja.“
