Rugpjūčio 5-oji – Vilijos vardadienis

Po Vilnių plaukiojęs ir artimiausias apylinkes Vilijos upe pasiekdavęs garlaivis „Grodno“. Neakivaizdinisvilnius.lt nuotr.

Neris arba Vilija (taip ji vadinama, beje, baltarusiškai ir rusiškai) – antroji pagal ilgį Lietuvos upė, didžiausias Nemuno intakas. Upės ištakos Baltarusijoje, teka per Vilnių, Kernavę, Čiobiškį, Jonavą, o ties Kaunu įsilieja į Nemuną. Visos upės ilgis yra 510 km, o Lietuvoje – 235 km.

Palei Širvintų rajoną Neris teka apie 30 kilometrų, šiame ruože yra 6 salos.

Galima įsivaizduoti: XIX a. viduryje čiobiškiečiai ir kernaviškiai plūdo prie upės pažiūrėti, kaip 1855 metais Rokiškio dvaro savininkas grafas Reinoldas Tyzenhauzas paleido tarp Kauno ir Vilniaus garlaivį „Neris“. Tačiau jam plaukioti pasirodė per daug pavojinga, ir jis pasiliko Nemune. Kitais duomenimis, būta ir garlaivio „Wilno“, kuris į Vilnių atplaukė 1856 metais.

Po dvejų metų, 1857-aisiais, K. Tyškevičius atliko kelionę Nerimi, kurią aprašė knygoje „Wilija i jej brzegi“ („Vilija ir jos krantai“).

Konstantinas Tiškevičius savo kelionės užrašuose nurodo, kad pirmąsyk kelionės metu Neries pavadinimą išgirdo ties Grabijolais, netoli Kernavės. Aleksandras Vanagas „Lietuvos hidronimų etimologiniame žodyne“ nurodo, kad Neris Lietuvos teritorijoje vadinama Vilija einant į aukštupio pusę nuo Vilniaus. Kitur Vilijos vardas nurodomas iki santakos su Žeimena.

Geodezininkas Steponas Kolupaila (1892-1964) teigė, kad Vilija tampa Nerimi po santakos su Naročios upe, ištekančia iš Naručio ežero. Šitoks vardų pasikeitimas galimai susijęs su gentinėmis baltų-slavų ribomis.

Kolupaila užsimena, kad Neris labai gera upė baidarėms, „kaip plentas automobiliui, ir rėvos mažai pavojingos“. Tarpukariu triskart buvo rengiamos jaunimo masinės kelionės, paskutinį kartą iš Vilniaus 1940 metais, kada plaukė 60 baidarių su 120 dalyvių. Pačiam Steponui Kolupailai teko keletą kartų praplaukti Nerį – nuo administracinės linijos (ties Kernave) 1929 metais, nuo Naruties 1939 metais, nuo Žeimenos 1940 metais.

Beje, garsus geodezininkas atskleidžia, kad XIX a. Tyzenhauzo Nerimi tarp Kauno ir Vilniaus paleistas garlaivis nebuvo vienintelis toks bandymas. „Garlaiviu keliavau tik vieną kartą iš Vilniaus į Kauną — 1942 m. balandžio 22-23 d., per nepavojingas potvynio metu rėvas,“ – 1959 metų gruodį Niujorke leistuose „Aiduose“ rašė Steponas Kolupaila.

Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite liepos 30 d. laikraščio numeryje.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+