Kraštotyra

Suėmimas

Baigiame buvusio Lietuvos partizano Albino Bagdonavičiaus atsiminimus apie sunkius pokario metus, apie „miško brolių“ ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams Čiobiškio apylinkėse. Skaityti daugiau »

Žaliųjų girių paslaptys (2)

Albinas Bagdonavičius prie brolių kapo Čiobiškio kapinėse

Albinas Bagdonavičius prie brolių kapo Čiobiškio kapinėse

Tęsiame buvusio Lietuvos partizano Albino Bagdonavičiaus atsiminimus apie sunkius pokario metus, apie „miško brolių“ ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams Čiobiškio apylinkėse.

Nusiteikę prieš tarybinę santvarką

„Sunku prisiminti įvykius, buvusius daugiau kaip prieš 60 metų. Galvoje pasiliko tik svarbesni. Tais laikais turbūt nebuvo nė dienos be kautynių tarp partizanų ir stribų bei įgulos kareivių. Ryšių vadas buvo Česlovas Tveraga – Vilkas, kuris būdavo kartu su mano broliais, todėl pas mus į namus labai dažnai ateidavo ryšininkės. Man tekdavo jas suvesti su šiais partizanais arba pačiam, paėmus raštus, ar žodžiu perduoti žinias. Į namus per dažnas gaudynes užeidavo ir kareiviai.

1945 metų balandžio pradžioje į namus buvo atėjusi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, padavė man kažkokį raštą ir paprašė perduoti Tveragai ir broliams. Laukdama atsakymo, liko mūsų namuose. Eidamas bunkerio link, pamačiau nuo miškelio pusės pasirodžiusį stribų būrį. Skaityti daugiau »

Jaunuosius širvintiškius mokė karinio parengimo

Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja nuo 1919 metų. Viena iš šios organizacijos veiklos krypčių – pilietiškai ir patriotiškai auklėti jaunimą, rengti jį karo tarnybai. Šauliai vykdo rikiuotės šaulių karinio rengimo užduotis, dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose ir pratybose, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, skatina aktyviai sportuoti, būti fiziškai stipriems, sprendžia jaunimo užimtumo problemą.
Su Širvintų krašto šaulių organizacijos veikla susiję nemažai garsių žmonių. Vienas iš jų – Lietuvos kariuomenės karininkas, Šaulių sąjungos narys – Vilkaviškio apskrityje, Gižuose, 1908 m. kovo 4 d. gimęs Kazimieras Baršauskas.
Kaip rašoma biografijoje („XXI amžius“, 2008.04.07) 1919 metais Kazimieras baigė Gižų pradinę mokyklą, ūkininkavo tėvų ūkyje. 1925 metais baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos 4 klases, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją. 1927 metais įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Baigęs seminariją 1929 metais mokytojavo Alytaus apskrities Balninkų pradžios mokykloje. 1930 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o tų pačių metų pabaigoje priimtas į Karo mokyklą kariūnu aspirantu. 1931 m. spalio 29 dieną Kazimieras Baršauskas šią mokyklą baigė, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.
1932-1936 metais Kazimieras Baršauskas mokytojavo Ukmergės apskrities Pašilės pradžios mokykloje, vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos Pašilės šaulių būriui, vėliau – kuopai. Beveik tuo pačiu metu buvo Rytų Lietuvos sporto apygardos („Sporutos“) valdybos narys. 1934 metais įstojo į Tautininkų sąjungą.
1935 metais sukarinus Šaulių sąjungą, Kazimieras Baršauskas buvo pakviestas į Širvintų progimnaziją dėstyti karinio parengimo. Kazimieras Baršauskas dėstė Širvintų pradžios mokykloje, mokė karinio parengimo Širvintų progimnazijoje. Kartu buvo Lietuvos šaulių sąjungos Širvintų būrio vadas, o nuo 1937 metų – šios sąjungos Pasienio bataliono vadas. Be to, buvo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ narys bei tos sąjungos Širvintų valsčiaus drausmės ir karinio parengimo vadovas. Dalyvavo karo pratybose pirmajame pėstininkų DLK Gedimino pulke.
1937 m. lapkričio 23 dieną K. Baršauskui suteiktas atsargos leitenento laipsnis. Kadangi dirbdamas Širvintų progimnazijoje susidraugavo su mokyklos direktoriumi Jonu Skuču, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro broliu, būsimosios rašytojos Ramutės Skučaitės tėvu, tai šis, 1938 m. tapęs Panevėžio apskrities mokyklų vyriausiuoju inspektoriumi, pakvietė Kazimierą Baršauską dirbti Panevėžio mokyklos vedėju. Netrukus jis ėmė vadovauti ir rajono šauliams, buvo „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Panevėžio miesto karinio parengimo vadovu. 1939 metų rudenį mobilizuotas, dalyvavo ypatingose karo pratybose 4-ame Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke, ėjo mobilizuotų karių kuopos vado pareigas. Panevėžyje ir buvo suimtas, kalintas Ukmergės, Panevėžio, Kauno kalėjimuose, IX forte. Paskui buvo išvežtas į Rygos bei Maskvos kalėjimus. Sovietų NKVD ypatingojo pasitarimo nuteistas aštuonerius metus kalėti. Kalėjo Pečioros ir Vorkutos lageriuose, Komijoje, dirbo katorgininko darbą akmens karjere, miške, tiesė geležinkelį. Iš lagerio jį paleido anksčiau, nes, kirsdamas miškus, tapo stachanoviečiu – darbo pirmūnu. Taigi į Lietuvą grįžo 1947 m. sausio 9 dieną. Grįžęs dirbo įvairiose Jonavos ir Kauno įmonėse bei organizacijose.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kazimieras Baršauskas aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, ėjo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno skyriaus grandies vado pavaduotojo pareigas. 1992 m. liepos 7 dieną jam suteiktas dimisijos majoro laipsnis. 2008 m. kovo 7 d. iškilmingame 100 metų jubiliejaus minėjime Lietuvos kariuomenės veteranas sulaukė gausybės sveikinimų ir apdovanojimų.
Nemažas Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokinių būrys, priklausantis Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės Širvintų šaulių 10-ajai kuopai, pagrįstai gali didžiuotis, kad jų mokymo įstaigoje dirbo toks iškilus žmogus, galima sakyti, stovėjęs prie šios organizacijos veiklos ištakų. Tik keistoka, kad monografijoje „Širvintos“, pasakojimuose apie Širvintų miesto mokyklas, apie šį mokytoją nė neužsiminta…
Parengė Aldona Bareckienė
Kazimieras Baršauskas, Marijampolės mokytojų seminarijos studentas. (Kauno IX forto muziejus/Kaunas 9th Fort Museum http://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0)

Kazimieras Baršauskas, Marijampolės mokytojų seminarijos studentas. (Kauno IX forto muziejus/Kaunas 9th Fort Museum)

Lietuvos šaulių sąjunga gyvuoja nuo 1919 metų. Viena iš šios organizacijos veiklos krypčių – pilietiškai ir patriotiškai auklėti jaunimą, rengti jį karo tarnybai. Šauliai vykdo rikiuotės šaulių karinio rengimo užduotis, dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose ir pratybose, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, skatina aktyviai sportuoti, būti fiziškai stipriems, sprendžia jaunimo užimtumo problemą.

Su Širvintų krašto šaulių organizacijos veikla susiję nemažai garsių žmonių. Vienas iš jų – Lietuvos kariuomenės karininkas, Šaulių sąjungos narys – Vilkaviškio apskrityje, Gižuose, 1908 m. kovo 4 d. gimęs Kazimieras Baršauskas.

Kaip rašoma biografijoje („XXI amžius“, 2008.04.07) 1919 metais Kazimieras baigė Gižų pradinę mokyklą, ūkininkavo tėvų ūkyje. 1925 metais baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos 4 klases, įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją. 1927 metais įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Baigęs seminariją 1929 metais mokytojavo Alytaus apskrities Balninkų pradžios mokykloje. 1930 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o tų pačių metų pabaigoje priimtas į Karo mokyklą kariūnu aspirantu. 1931 m. spalio 29 dieną Kazimieras Baršauskas šią mokyklą baigė, jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

1932-1936 metais Kazimieras Baršauskas mokytojavo Ukmergės apskrities Pašilės pradžios mokykloje, vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos Pašilės šaulių būriui, vėliau – kuopai. Beveik tuo pačiu metu buvo Rytų Lietuvos sporto apygardos („Sporutos“) valdybos narys. 1934 metais įstojo į Tautininkų sąjungą.

Skaityti daugiau »

Žaliųjų girių paslaptys (1)

Šis pasakojimas – tai buvusio Lietuvos partizano, dabar jau išėjusio Anapilin, Albino Bagdonavičiaus 2014 metais paties užrašyti atsiminimai apie sunkius pokario metus, to meto įvykius Čiobiškio apylinkėse, apie Lietuvos partizanus, žmonių dar vadintus „miško broliais“, „žaliukais“, apie tragišką, tačiau kartu ir herojišką Lietuvos istorijos laikotarpį. Šiuo mūsų istorijos laikotarpiu vyko ne tik ginkluotas pasipriešinimas okupacijai, to meto liudininkai mena ir nemažai išdavysčių… Skaitytojams pateikiame pirmą prisiminimų dalį.
„Žūsiu, bet bolševikams netarnausiu…“
„Neprisimenu, kad kokiame nors laikraštyje būtų aprašyta apie Čiobiškio apylinkėse veikusius partizanus. Kol dar leidžia jėgos, norėčiau papasakoti apie skaudžius praeities laikus.
Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie savo šeimą. Turėjau du vyresniuosius brolius. Feliksas gimė 1918, o Vytautas – 1920 metais. Aš, Albinas, gimiau 1928 metais. Dar vienas brolis, vyresnis už mane, turėdamas vos kelerius metus, mirė. Tėvas buvo smulkus ūkininkas, turėjo keturiolika hektarų smėlingos žemės, bet šiaip taip vertėmės. Brolis Feliksas 1938 metais buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten pateko į mokomąją kuopą ir po kurio laiko gavo puskarininkio laipsnį.
Jaunesnis brolis Vytautas 1935 metais įstojo į žemes ūkio mokyklą. Ją baigęs, įkūrus Čiobiškyje pašto skyrių, ėmė jame dirbti. Rusams okupavus Lietuvą, Čiobiškyje susikūrė profesinė sąjunga. Vytautas, norėdamas gauti darbą, į ją įstojo. Jis buvo paskirtas apylinkės sekretoriumi, o pirmininku tapo kaimynas A. Kazlauskas. Nežinau, ar jiems kiek nors mokėjo, tačiau jų darbas buvo vaikščioti po kaimus ir surašinėti gyventojus. 1941 metų birželio mėnesio 14 dieną iš Musninkų valsčiaus pas Kazlauską atvažiavo keletas čekistų, bet jo nerado namuose. Tada atvažiavo pas mus ir išsivežė Vytautą. Brolis grįžo labai nusiminęs, pasakojo, kad buvo nuvežtas į Čiobiškį ir turėjo pasirašyti ant kažkokių popierių, – paliudyti, kad Čiobiškio mokytojus Kazimierą Kumpauską ir Šalučką su šeima ištremia iš Lietuvos.
Tėvai, matydami, kad Vytautas taip skaudžiai išgyvena šį įvykį, ir bijodami, kad sau ko nors nepasidarytų, neišleisdavo jo iš akių. Greitai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vyresnysis brolis stojo į savanorių būrį, kurį suorganizavo buvęs policininkas S. Pavasaris. Vėliau būrys buvo nuginkluotas, bet brolis ginklą parsinešė į namus ir vokiečių okupacijos metais jį turėjo. Greitai Vytautui buvo pasiūlytas darbas Musninkų kooperatyve. Netrukus tapo to kooperatyvo vedėju ir juo dirbo iki bolševikų atėjimo. Tada aš buvau dar paauglys ir ganydavau gyvulius.
1940 metais baigiau Čiobiškio pradinę mokyklą ir 1942 metais pradėjau mokytis šeštame skyriuje. Antrais bolševikų okupacijos metais Čiobiškyje buvo įkurta progimnazija, kurioje pradėjau mokytis ir aš. Artėjant frontui, apie dvidešimt susirinkusių jaunų apylinkės vyrų tarėsi, ką daryti, – ar likti Lietuvoje, ar trauktis į Vakarus. Po ilgų diskusijų buvo sutarta likti Lietuvoje, kaip galima geriau apsiginkluoti, į sovietų kariuomenę neiti, o laukti, kada amerikonai užpuls Sovietų Sąjungą. Tada stoti į kovą su bolševikais.
Mano brolį Vytautą, kuris tada dirbo Musninkuose, Musninkų valsčiaus policijos viršininkas J. Kronkaitis ir valsčiaus viršaitis J. Bareika bei kiti, besitraukdami į Vokietiją, kalbino irgi kartu vykti, tačiau brolis nesutiko ir grįžo namo. Kartą buvo atėjęs „strelokas“ ir liepė grįžti į Musninkus, į seną darbą. Vytauto namuose nerado. Šią žinią jam perdavė tėvai. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius: „Žūsiu, bet daugiau bolševikams netarnausiu!“
Kovos ir išdavystės
Gal po dviejų savaičių, po antros bolševikų okupacijos, į namus buvo atėję vadinamieji aktyvistai ir reikalavo atiduoti ginklą. Pasirodo, vietinis gyventojas paskundė, kad brolis buvo savanoris ir turi ginklą. Namuose brolių nerado, o tėvai tvirtino, kad jokio ginklo nėra. Jau liepos mėnesio pabaigoje pas mūsų giminaičius, motinos seserį, gretimame Janionių kaime apsistojo Jonas Misiūnas – Žalias Velnias. Jis pradėjo organizuoti partizanų būrį. Jam talkino motinos sesers vyras Juozas Kupčiūnas su dviem savo broliais – Mykolu ir Feliksu. Mano abu broliai pradėjo su jais bendrauti ir kiekvieną dieną susitikinėti. Greitai jauniems vyrams buvo įteikti šaukimai stoti į tarybinę kariuomenę. Šis įvykis paspartino partizanų būrių susikūrimą. Mano abu broliai tapo partizanais. Vyresnysis Feliksas buvo tarnavęs kariuomenėje ir turėjo vyriausiojo puskarininkio laipsnį, todėl buvo išrinktas būrio vadu, o 1945 metų pavasarį – kuopos vadu. Vytautas buvo eilinis partizanas.
1945 metų kovo 27 dieną Čiobiškio vaikų namuose buvo išduotas ir užpultas „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas. Kaip žinoma, jį išdavė mažas apskuręs vaikų namų auklėtinis A. Snieginas. Pradinėje mokykloje man su juo kartu teko mokytis. Žmonės kalbėjo, kad jis žydų tautybės. Taip pat buvo kalbos, kad jis dar mažas buvo kažkur sniege surastas, todėl ir duota tokia pavardė – Snieginas. Prieš ateinant tarybų valdžiai, Čiobiškio vaikų namus tvarkė ir vaikus auklėjo vienuolis benediktinas. Auklėjo labai patriotiškai. Taigi, 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje vaikų namuose įsikūrė apygardos štabas. A. Snieginas nežinia dėl kokių priežasčių neapkentė partizanų. Vieną dieną į šulinį, kurio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, tiesiog pridergė… Apie tai sužinoję partizanai išpėrė jam kailį. Užpykęs po kažkiek laiko slapta nuvyko į Musninkus ir stribams pranešė apie vaikų namuose įsikūrusius partizanus.
Štabas buvo užpultas, o trys partizanai susprogdinti. Štabo viršininku tada buvo Jonas Markulis – Vaiduoklis, štabo narys Juozas Marcinauskas – Pluta ir Mykolas Tveraga – Aras, Česlovo Tveragos – Vilko brolis. Taip pat buvo apsuptas Rusių Rago kaimas. Pirmojo bataliono vadas Kazys Surmilavičius – Klevelis su Adomu Lapinsku keliavo pas tame kaime gyvenančią Surmilavičiaus pusseserę. Beeidami pamatė nuo miško pusės kaimą supančius kariškius. Neturėdami kitokios išeities ėmė trauktis Neries link. Buvo pats polaidis ir upė smarkiai patvino. Abu traukėsi paupiu Čiobiškio link. Pirmas žuvo Klevelis. Lapinskas dar buvo gyvas, tačiau kitame upės krante buvę gyventojai matė, kad partizanas buvo sužeistas, nes smarkiai šlubavo. Stabtelėjęs į upę sumetė ginklus, stribams parodė špygą ir šoko į upę. Mėgino plaukti, tačiau nuskendo. Saviškiai dėjo daug pastangų, norėdami surasti jo kūną, tačiau veltui. Tą dieną buvo suimta daug ryšininkių, taip pat vaikų namų direktorė Veronika Sorokinaitė, kuri buvo slaptai bažnyčioje susituokusi su Jonu Markuliu. Buvo suimti trys sužeisti ir besigydantys žaizdas partizanai ir juos prižiūrėjusios dvi seserys Plaščiauskaitės bei dar kelios merginos.
Tą rytą štabe buvo aštuoni partizanai. Viena labai svarbi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė – Velnio Išpera, nepastebėta stribų, laiveliu persikėlė į kitą Neries krantą. Tuo metu į partizanų gretas buvo priimtas Česlovas Pavasaris – Milžinas, kuris užpuolimo metu buvo išėjęs į tualetą ir jam pavyko kažkur pasislėpti. Tiesa, po mėnesio, plaukdamas laiveliu ir gindamasis nuo rusų kareivių, buvo sunkiai sužeistas. Kaune slaptai gydėsi ir išgyveno. Tą pačią dieną buvo suimtas vaikų namų buhalteris ir partizanų štabo narys Stasys Misiūnas – Senis. Jį areštavo jau išėjusį iš štabo.
Auštant tą pačią dieną iš Čiobiškio malūno, sumalę kviečius šv. Velykų pyragams, į savo dislokacijos vietą – už 2,5 kilometro esantį Stepanavos kaimą, važiavo Benediktas Trakimas – Genelis su 24 partizanų būriu. Jeigu jie būtų užtrukę, tai nežinia kaip būtų susiklostę įvykiai. Tuo laiku netoli Čiobiškio, Burniškių kaime, pas ūkininkus stovyklavo apie tris šimtus partizanų. Pats Jonas Misiūnas – Žalias Velnias su kapitonu Mečislovu Kesteniu – Serbentu svečiavosi pas brolius Penkauskus, kurių sodyba buvo vos ne pačiame Darvydų miške. Užgirdęs šaudymą, Serbentas norėjo su vyrais tuoj pat žygiuoti į Čiobiškį, tačiau Misiūnas, bijodamas, kad žus daug vyrų, neleido. Buvo nuspręsta pulti Musninkus naktį ir išvaduoti belaisvius, tačiau per ryšininkus buvo sužinota, kad suimtuosius tą pačią dieną išvežė į Ukmergę. Kito būrio partizanai taip pat norėjo užpulti iš Čiobiškio į Musninkus grįžtančius kareivius, tačiau, pamatę, jog stribai kartu vedasi daug belaisvių, bijodami, kad ir jie nežūtų, šio plano atsisakė.
Dar prieš Čiobiškio štabo sunaikinimą, 1945 metų vasario pradžioje, Pigonių kaime vyko smarkus partizanų mūšis su Musninkų stribais. Iš vakaro Pigonyse buvo apsistojusi nemaža Jono Misiūno – Žalio Velnio – vadovaujama partizanų grupė. Žalio Velnio žmona Ona su vaikais tuo metu buvo Sporų vienkiemyje pas Paulauskus. Partizanai ją atlydėjo į Pigonis. Žalias Velnias, susitikęs su žmona, nakvojo pas ūkininką Cesiūną, o kiti vyrai išsiskirstė po kitas trobas. Ryte iš Musninkų keliais vežimais atvyko stribai ir puolė tą namą, kuriame nakvojo Žalias Velnias su žmona. Namas buvo padegtas. Besitraukiant Ona Misiūnienė buvo nušauta, kitiems pavyko pabėgti. Stribai nežinojo, kad dar keliuose namuose nakvojo partizanai. Šie apsupo stribus ir net aštuonis nušovė. Tik jų vadas P. Stankevičius įsiropštė į greta šulinio stovintį šulinio žiedą ir išliko vienintelis gyvas. Abu mano broliai taip pat dalyvavo šiame mūšyje. Vytautui stribų kulka paliko žymę – prie ausies nurėžė odą.
Partizanams pasitraukus, stribas Stankevičius, išlindęs iš žiedo, grįžo į Musninkus. Buvo suorganizuotas stambus būrys stribų ir kareivių, kurie, atvykę į Pigonių kaimą, susirinko žuvusius ir grįžo trumpesniu keliu pro Virvyčių kaimą. Tuo metu šalia kelio esančioje ūkininko sodyboje ilsėjosi keli Juozo Naraškevičiaus – Šerno būrio partizanai. Jeigu partizanai nebūtų pradėję bėgti, gal jų būtų nepastebėję, tačiau, pamatę didelį būrį kareivių, partizanai mėgino pasislėpti. Įvyko kautynės, kurių metu žuvo penki partizanai su būrio vadu. Vado sūnus ir dar vienas partizanas buvo suimti. Žuvo ir keli kareiviai. Žuvusiai Žalio Velnio žmonai Onai Misiūnienei buvo sukaltas karstas ir naktį ji vietinių partizanų ir ryšininkų palaidota Čiobiškio kapinėse.
Manoma, kad Pigonių kaime Žalias Velnias buvo užpultas ne be išdaviko pagalbos. Apie tai ne per seniausiai sužinojau iš Mantinionių kaimo gyventojo V. Čepo, kurio jau miręs jaunesnysis brolis tuo metu buvo kolūkio pirmininku. Pastarasis bendravo su buvusiu Musninkų įgulos karininku. Karininkas papasakojo, kad 1945 metų vasario pradžioje į Musninkus atvykęs vienas Pigonių gyventojas jam pranešė apie viename iš kaimo namų apsistojusius kelis partizanus. Kad jų yra daug, matyt, nežinojo (o gal įviliojo į spąstus?). Karininkas savo kareivių pagailėjo ir pasiuntė stribus su ypač žiauriu vadu Petru Stankevičiumi, kuriam tada vienam pavyko likti gyvam.
1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje Čiobiškio apylinkėse ypač dažnai lankydavosi buvęs Musninkų mokyklos vedėjas atsargos karininkas Juozas Norkus – Kerštas su savo vyrais. Kadangi su broliu Vytautu buvo draugai, todėl broliai dažnai ateidavo į bendrus susibūrimus. Kerštas mūsų apylinkėje suorganizavo iš vietinių gyventojų stambų Juozo Lisausko – Erelio partizanų būrį. Kautynėse su stribais buvo netekęs dalies savo vyrų, tačiau į jų vietą ateidavo kiti. 1944 metų vėlų rudenį, žygiuojant netoli Stavarygalos kaimo, prie Stavarygalos (Gelvanės) ežero pateko į Musninkų įgulos kareivių ir stribų suruoštą pasalą. Mūšyje žuvo šeši partizanai, kiti sugebėjo pasitraukti. Kerštas taip pat liko gyvas. Prie Stavarygalos žuvę partizanai buvo palaidoti Pigašių kapinėse.
1945 metais kovo mėnesį Juozas Norkus – Kerštas su F. Jakiūnu ir Milkevičiumi nakties metu svečiavosi pas pažįstamą našlę Sakalauskienę Kaimynėlių kaime netoli Musninkų. Juos apsupo Musninkų įgulos kareiviai ir stribai. Namą padegė. Įgulos vadas kapitonas Chiminas, pasislėpęs už storos liepos, laukė išbėgančių partizanų. Tokiu būdu Chiminas nušovė Kerštą. Jakiūnas buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Pabėgti pasisekė tik Milkevičiui – Krūmui, kuris žuvo vėliau. Jakiūnas išgijo ir buvo nuteistas. Juozo Norkaus kūnas buvo atvežtas į Musninkus. Vienos senos mokytojos, kartu dirbusios su Norkumi, užsispyrimo dėka, Kerštas buvo užkastas prie miestelio kapinių esančiose Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapinėse. Jose yra palaidota ir daugiau partizanų. Kalbant su Jakiūnu (dabar jau miręs), paaiškėjo, kad naktį prieš užpuolimą į Musninkus pas Chiminą lankėsi moteris ir pranešė apie Sakalauskienės name apsistojusius partizanus. Chiminas buvo smarkiai išgėręs, tačiau sugebėjo surinkti kareivius ir nuvykti į tą kaimą. Chiminas tada gyveno pas Musninkų miestelio gyventoją Kalošką, kuris tą moterį pažinojo, tačiau apie ją niekam nepasakojo. Taip ir liko viskas paslaptyje…“
Parengė Remigijus Bonikatas
DSC_7259

Namas Rusių Rago kaime, kuriame gyveno Bagdonavičių šeima.

„Žūsiu, bet bolševikams netarnausiu…“

„Neprisimenu, kad kokiame nors laikraštyje būtų aprašyta apie Čiobiškio apylinkėse veikusius partizanus. Kol dar leidžia jėgos, norėčiau papasakoti apie skaudžius praeities laikus.

Pirmiausiai norėčiau papasakoti apie savo šeimą. Turėjau du vyresniuosius brolius. Feliksas gimė 1918, o Vytautas – 1920 metais. Aš, Albinas, gimiau 1928 metais. Dar vienas brolis, vyresnis už mane, turėdamas vos kelerius metus, mirė. Tėvas buvo smulkus ūkininkas, turėjo keturiolika hektarų smėlingos žemės, bet šiaip taip vertėmės. Brolis Feliksas 1938 metais buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten pateko į mokomąją kuopą ir po kurio laiko gavo puskarininkio laipsnį.

Skaityti daugiau »

Kovėsi ties Širvintomis

Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo kariai savanoriai iš įvairių Lietuvos kampelių. Vienas jų – Jonas Snabaitis, išgarsėjęs kovodamas lenkų fronte ties Širvintomis ir Giedraičiais, už narsą ir pasiaukojimą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis vyras net kelis kartus pačiais atsakingiausiais ir pavojingiausiais Tėvynei momentais kilo į kovą su priešais.
1919 metų pavasarį Jonas Snabaitis buvo paskirtas į Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ą pėstininkų pulką. Pateko į 9-ąją, kovose su bolševikais pasižymėjusią kuopą. Kariavo ties Meškuičiais, Šiauliais ir Radviliškiu. Nugalėti bermontininkai spruko į savo kraštą, kovos laikinai nurimo, o 4-asis pėstininkų pulkas išvyko į frontą prieš lenkus, vėliau – poilsio į Kauną. Jonas, ištarnavęs vienerius metus kariu savanoriu, sakėsi pareigą atlikęs ir pasiprašė į atsargą. Išvyko pas tėvus. Tačiau 1920 metų rudenį, niekieno neraginamas, tik jausdamas pareigą, jis vėl paliko namus ir išvyko…
4 – asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas kovėsi su lenkais ties Skėteriais… „Vieną rytą 9 kuopos bare pasirodė senai matytas karys. Prisiartino. Prieš viršilą atsistojo Jonas ir pranešė apie savo atvykimą. Viršilai paklausus iš kur jis atsirado, atsakė: „Išgirdau, būdamas namie, kad lenkai puola Lietuvą, pasiėmiau savo šautuvą ir štai atvykau Gaila, nespėjau atvykti padėti jums ginti Vilnių, nes pėsčias iš namų iki čia atėjau. Namie nenurimau, nes snausti negalima.“ (Čia ir toliau – ištraukos iš 1936 m. kovo 12 d. Lietuvos kariuomenės savaitraštyje„Karys“ išspausdintų prisiminimų „Kurio gyslose žemaičių kraujas teka“, kuriuos užrašė kap. Alfonsas Antanaitis, kalba netaisyta)
Jonas buvo paskirtas žvalgų būrelio vadu. „Narsumu ir sumanumu retai jam kas kuopoj teprilygo. Jo darbai buvo žinomi visam pulke. Jo krūtinę puošė narsumo ženklas Vyties Kryžiaus ordinas. Baigėsi kovos. Lenkų veržimasis buvo sulaikytas ir prievarta lietuviams padarytos paliaubos. Vilnius liko neatvaduotas.“ Jonas Snabaitis vėl pasiprašė į atsargą ir 1921 m. gegužės pradžioje išvyko iš pulko.
1922 m. lenkai, organizavę partizanų būrius, iš pasalų pradėjo puolimus ties Širvintomis ir Giedraičiais. „Jonas vėl meta namus ir pastoja į partizanų būrį, kuris buvo susiorganizavęs saugoti Širvintus ir Giedraičius nuo lenkų užėmimo. Čia vėl lieka vadu visose kautynėse žvalgų būreliui. Jo narsumas ir pasišventimas savo pareigoms rodomas pavyzdžiu visiems kareiviams. Paskutinėse kautynėse su lenkų partizanais ties Širvintais 1923 m. vasario mėn. nuo jo taiklaus šūvio žuvo lenkų partizanų vadas Sartonas-Virbalis.“
1923 m. gegužės mėn. būrio nebeliko, ir Jonas Snabaitis vėl patraukė savais keliais, sakydamas: „Ką darysiu ir kam aš reikalingas, kur negresia pavojus. Mano vieta ten, kur kulkos zvimbia, kur Tėvynei pagalba, reikalinga. Aš atvyksiu vėl, kada tauta bus pasiruošusi j Vilnių…“
2015 m. liepos 19-ąją Gražiškiuose (Vilkaviškio r.) per Šv. Vincento Pauliečio atlaidus buvo pagerbti šio krašto savanoriai. Prie miestelio centre esančio paminklo atidengtos jiems skirtos paminklinės lentos. Viena iš tų atminimo lentų skirta septyniems savanoriams, kurie buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus kavalieriaus ordinu. Tarp jų – ir Jonui Snabaičiui, kovojusiam mūšiuose ties Skėteriais, Širvintomis ir Giedraičiais.
suduvis.lt nuotr.

Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo kariai savanoriai iš įvairių Lietuvos kampelių. Vienas jų – Jonas Snabaitis, išgarsėjęs kovodamas lenkų fronte ties Širvintomis ir Giedraičiais, už narsą ir pasiaukojimą apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis vyras net kelis kartus pačiais atsakingiausiais ir pavojingiausiais Tėvynei momentais kilo į kovą su priešais.

1919 metų pavasarį Jonas Snabaitis buvo paskirtas į Lietuvos Karaliaus Mindaugo 4-ą pėstininkų pulką. Pateko į 9-ąją, kovose su bolševikais pasižymėjusią kuopą. Kariavo ties Meškuičiais, Šiauliais ir Radviliškiu. Nugalėti bermontininkai spruko į savo kraštą, kovos laikinai nurimo, o 4-asis pėstininkų pulkas išvyko į frontą prieš lenkus, vėliau – poilsio į Kauną. Jonas, ištarnavęs vienerius metus kariu savanoriu, sakėsi pareigą atlikęs ir pasiprašė į atsargą. Išvyko pas tėvus. Tačiau 1920 metų rudenį, niekieno neraginamas, tik jausdamas pareigą, jis vėl paliko namus ir išvyko…

Skaityti daugiau »

Jaunųjų ugniagesių būrelį lanko žingeidūs, aktyvūs ir energingi vaikai

Ne vieną sykį buvo rašyta apie Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos jaunųjų ugniagesių (JU) būrelio pasiekimus. Jaunieji gaisrininkai noriai lanko mokytojų Tomo Labanausko ir Nerijaus Pakalnio vadovaujamo būrelio užsiėmimus. Mokiniai supažindinami su ugniagesio gelbėtojo profesijos specifika, turima technika ir gelbėjimo įranga, noriai dalyvauja jaunųjų ugniagesių varžytuvėse, patirtimi pasidalijo Vilniaus apskrities JU sąskrydyje. Apie būrelio veiklą papasakoti sutiko vienas iš vadovų – Tomas Labanauskas, „Atžalyno“ progimnazijos spec. pedagogas-logopedas.
– Kaip ir kodėl kilo mintis progimnazijoje suburti jaunųjų ugniagesių būrelį? Kas jį lanko? Ar vien tik berniukai?
– 2014 metų pavasarį buvome pakviesti į Vilniaus apskrities jaunųjų ugniagesių sąskrydį. Turėjome išmokti pirmosios pagalbos, rikiuotės, virvės mazgų rišimo, aukštalipybos pagrindų, paruošti savo komandos prisistatymą. Mokiniams minėtos veiklos pasirodė įdomios, o iškovota 2 vieta kėlė azartą ir norą susirungti su Vilniaus apskrities jaunaisiais ugniagesiais kitąmet. Apie tai sužinojusi „Atžalyno“ progimnazijos administracija pasiūlė organizuoti „Atžalyno“ jaunųjų ugniagesių būrelį ir norus paversti realybe. „Atžalyno“ jaunųjų ugniagesių būrelį lanko 15 drąsių, stiprių, vikrių, sumanių vyrukų ir 5 tas pačias savybes turinčios merginos.
– Berniukai dažniausiai svajoja būti kosmonautais, policininkais ar gaisrininkais, bet tik nedaugeliui vaikystės svajonės tampa tikrove. Kodėl ėmėtės iniciatyvos su kolega Nerijumi vadovauti tokiam būreliui? Gal irgi turėjote slaptų vaikystės svajonių?
– Vaikystėje nesvajojau tapti nei gaisrininku, nei Jaunųjų ugniagesių būrelio vadovu, tačiau turėjau senelį – buvusį Kėdainių gaisrinės viršininką. Tikriausiai senelio pavyzdys padėjo apsispręsti, kokios srities būreliui vadovausiu kartu su kolega Nerijumi Pakalniu.
– Ką jau spėjo nuveikti jaunieji „Atžalyno“ ugniagesiai? Kokiose varžybose dalyvavote? Kaip sekėsi?
– „Atžalyno“ jaunieji ugniagesiai labai žingeidūs, aktyvūs ir energingi. Nors būrelis gyvuoja tik nuo 2014 metų, tačiau mes jau spėjome sudalyvauti dviejuose apskrities Jaunųjų ugniagesių sąskrydžiuose (2014 m. užėmėme II vietą, o 2015 m. – III vietą), Širvintų rajono jaunųjų ugniagesių varžytuvėse (2015 m. užėmėme II vietą, 2016 m. – I vietą), kasmet dalyvaujame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Sausio 13-osios aukoms atminti, keletą kartų vykome varžytis į Kalvelių „Aušros“ gimnazijos organizuojamas varžytuves. Labiausiai į atmintį įsirėžė praktiniai mokymai Valčiūnų ugniagesių gelbėtojų mokykloje, kurių metu visi mokymų dalyviai pasinaudojo galimybe leistis virve iš ketvirto aukšto.
– Kaip ir kuo jums gelbsti Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovybė ir darbuotojai?
– Su Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovybe ir darbuotojais palaikome glaudžius ryšius, keičiamės informacija apie vykstančius ugniagesiams gelbėtojams aktualius renginius, kartu lydime mokinius į varžytuves, sąskrydžius. Būrelis keletą kartų per metus vyksta į Širvintų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ruoštis artėjančioms varžyboms, pabendrauti su personalu, apžiūrėti patalpas, naujausią, įspūdingiausią gelbėjimo įrangą bei techniką.
– Papasakokite apie jaunųjų ugniagesių sąskrydžius. Kaip jie vyksta? Ko juose mokoma?
– Apskrities Jaunųjų ugniagesių gelbėtojų sąskrydžiai labai įdomūs, turiningi, disciplinuojantys ir, manau, reikalingi kiekvieno žmogaus bendram išprusimui. Sąskrydžio metu mokiniai patys įsirengia stovyklavietę, sąskrydžio štabą, rytais atlieka grupinę mankštą, bėga apie 500 metrų, rikiuotėje žygiuoja pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Sąskrydžio dalyviai mokomi suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam, aukštalipybos, orientavimosi nepažįstamoje aplinkoje, gaisrų gesinimo pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis pagrindų. Sąskrydžiuose mokiniai ir būrelių vadovai gauna ne tik teorines žinias ir praktinę patirtį, bet ir įgyja naujų draugų, pažįstamų, su jais kepa dešreles ant laužo ir kuria šmaikščius ugniagesių gelbėtojų eilėraštukus…
– Pagrįskite teiginį, kad būtent Jūsų vadovaujamame būrelyje ugdomi jaunieji Lietuvos gynėjai?
– Žmogus, susipažinęs su ugniagesio gelbėtojo darbo specifika, turintis gelbėjimo ir gelbėjimosi žinių, įgūdžių, dalyvaujantis pilietinėse akcijose, tokiose kaip pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, manau, tikrai gebės gelbėti ir ginti Lietuvą.
– Dėkoju už pokalbį.
Romas Zibalas
Tomo Labanausko nuotraukose – Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos jaunieji ugniagesiai dalyvauja praktiniuose mokymuose Valčiūnų ugniagesių gelbėtojų mokykloje.

DSC_0675Ne vieną sykį buvo rašyta apie Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos jaunųjų ugniagesių (JU) būrelio pasiekimus. Jaunieji gaisrininkai noriai lanko mokytojų Tomo Labanausko ir Nerijaus Pakalnio vadovaujamo būrelio užsiėmimus. Mokiniai supažindinami su ugniagesio gelbėtojo profesijos specifika, turima technika ir gelbėjimo įranga, noriai dalyvauja jaunųjų ugniagesių varžytuvėse, patirtimi pasidalijo Vilniaus apskrities JU sąskrydyje. Apie būrelio veiklą papasakoti sutiko vienas iš vadovų – Tomas Labanauskas, „Atžalyno“ progimnazijos spec. pedagogas-logopedas.

Skaityti daugiau »

Jaunųjų šaulių vasaros stovykla Pabradės poligone

Keturi širvintiškiai: Vytautė Lisauskaitė, Adrija Redeckaitė, Ieva Eigelytė ir Justinas Blažys liepos 18 – 24 dienomis dalyvavo Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės vasaros stovykloje, kur per septynias dienas išklausė jaunųjų šaulių I pakopos kursą, kurio tikslas – suteikti jauniesiems šauliams žinių ir įgūdžių, kad galėtų atlikti Lietuvos šaulių sąjungos skyriaus vado pavaduotojo pareigas. Į mokymų programą įtrauktos žinios apie Lietuvos šaulių sąjungą, pratybų metu ugdomos jaunųjų šaulių fizinės ir lyderio savybės, lavinami žygiavimo ir pneumatinio šautuvo valdymo įgūdžiai.
Taktikos pratybų metu per teorines pratybas klasėje aiškinami palapinių statymo būdai ir ypatumai, higienos reikalavimai lauko sąlygomis ir kaip pasigaminti maistą lauko sąlygomis, o  praktinių pratybų vietovėje metu jaunuosius šaulius mokė tai atlikti praktiškai.
Šaudybos ir ginklų pratybų metu jaunieji šauliai turėjo išmokti saugaus elgesio su ginklais taisykles, žinoti pagrindines pneumatinio šautuvo dalis, paaiškinti pneumatinio šautuvo paskirtį, kovines savybes ir galimybes, mokėti nustatyti pneumatinio šautuvo taikiklį, vykdyti įvairias komandas su šautuvu, paaiškinti kvėpavimo ir nuleistuko kontrolę šaudymo metu ir, žinoma, šaudyti  su pneumatiniu šautuvu gulint.
Per rikiuotės pratybas jaunieji šauliai mokėsi išvardyti ir paaiškinti rikiuotės sąvokas, rikiuotės rūšis, reikėjo žinoti pareigas prieš rikiuojantis ir rikiuotėje, vykdyti įvairias rikiuotės komandas, mokėti atiduoti pagarbą vietoje ir žygiuojant, išeiti iš rikiuotės ir sugrįžti į rikiuotę, prisistatyti vadui, išmokti vykdyti jaunojo šaulio pasižadėjimo ceremonijos veiksmus.
Be minėtų kursų, į jaunųjų šaulių mokymo programą dar įėjo lyderio ugdymo bei pilietinis, tautinis, patriotinio ugdymo kursai. Po visų mokymų jaunieji šauliai laikė žinių patikrinimo testą. Visi keturi Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje besimokantys jaunieji šauliai sėkmingai baigė Lietuvos šaulių sąjungos jaunojo šaulio I pakopos kursą, jiems buvo įteiktas kurso baigimo sertifikatas ir I pakopos baigimą liudijantis ženklas.
Jaunųjų šaulių mokymai vyko generolo S. Žukausko poligone Pabradėje. Grįžę iš vasaros stovyklos širvintiškiai buvo pilni įspūdžių, kuriais mielai sutiko pasidalyti su „Širvintų krašto“ skaitytojais. „I pakopos jaunųjų šaulių mokymuose dalyvavo du būriai, iš viso 45 žmonės. Daugumą sudarė vilniečiai bei iš Pabradės, o iš Širvintų – tik keturi. Poligonas išsidėstęs tarp miškų prie ežero, jaunieji šauliai gyveno palapinėse po šešis, miegojo sudedamose lovose. 6 valandą ryto nuskambėdavo garsus riksmas: „Stovykla, keltis!“, po kurio jaunieji šauliai nori nenori privalėdavo keltis. Pasak širvintiškių, kiekvieną rytą vykdavo mankšta, tačiau jie dalyvavo tik vienoje, mat dažniausiai jiems reikėdavo budėti. Net ir po budėjimo vis vien pakeldavo šeštą valandą, tačiau nereikėdavo daryti mankštos.
Jaunieji šauliai su dideliu entuziazmu ir su įvairiomis smulkmenomis pasakojo apie įvairių pratybų niuansus bei įdomius atsitikimus. Ypač gerai prisimena  kliūčių ruožą, kuriame buvo lenktyniaujama komandomis po keturis, – reikėjo lipti kopėčiomis ir įveikti sieną bei gilią duobę, šliaužti. Šeštadienį jaunieji šauliai ėjo į žygį, kuriame reikėjo pademonstruoti visus savo sugebėjimus ir įgytas žinias. „Priešas“ mėtė dūmines granatas, reikėjo bristi per pelkę, dalyvauti „riaušių“ malšinime. Per šaudymo varžybas reikėjo iš 50 taškų išmušti 20, tačiau šautuvai buvo išsireguliavę ir daugiau nei pusė jaunųjų šaulių šio normatyvo neišlaikė. Patiko žaidimas su šratasvaidžiais. Pasak šaulių šratų smogiamoji jėga nedidelė, net pataikius į galvą neskaudėdavo.
Vieną naktį reikėjo keltis pagal aliarmo signalą, šukuoti mišką ir ieškoti teroristo pagrobėjo. Blogiausiai buvo su mobiliais telefonais, kuriuos surinko. Buvo žadėta, kad leis naudotis visą valandą, tačiau pirmą dieną davė gal pusvalandžiui. Tiesa, buvo paštas ir galima buvo rašyti laiškus. Kai kurie rašė: „Noriu pas mamą.“, „Mama, gelbėk!“ Nors visi tikėjosi, kad šioje vasaros stovykloje bus lengviau, namo grįžo pavargę, tačiau pasisėmę žinių, patobulinę įgūdžius, užsigrūdinę, pasiruošę naujiems išbandymams.
Remigijus Bonikatas
Iš kairės į dešinę: Justinas Blažys, Adrija Redeckaitė, Vytautė Lisauskaitė, ir Ieva Eigelytė jaunųjų šaulių vasaros stovykloje buvo pėstininkais.

Iš kairės į dešinę: Justinas Blažys, Adrija Redeckaitė, Vytautė Lisauskaitė, ir Ieva Eigelytė jaunųjų šaulių vasaros stovykloje buvo pėstininkais.

Keturi širvintiškiai: Vytautė Lisauskaitė, Adrija Redeckaitė, Ieva Eigelytė ir Justinas Blažys liepos 18 – 24 dienomis dalyvavo Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės vasaros stovykloje, kur per septynias dienas išklausė jaunųjų šaulių I pakopos kursą, kurio tikslas – suteikti jauniesiems šauliams žinių ir įgūdžių, kad galėtų atlikti Lietuvos šaulių sąjungos skyriaus vado pavaduotojo pareigas. Į mokymų programą įtrauktos žinios apie Lietuvos šaulių sąjungą, pratybų metu ugdomos jaunųjų šaulių fizinės ir lyderio savybės, lavinami žygiavimo ir pneumatinio šautuvo valdymo įgūdžiai.

Taktikos pratybų metu per teorines pratybas klasėje aiškinami palapinių statymo būdai ir ypatumai, higienos reikalavimai lauko sąlygomis ir kaip pasigaminti maistą lauko sąlygomis, o  praktinių pratybų vietovėje metu jaunuosius šaulius mokė tai atlikti praktiškai.

Skaityti daugiau »

„Atėjau tarnauti Lietuvai“

Nuo seno kariškio profesija buvo laikoma labai garbinga. Žmogus, pasirinkęs šią profesiją, turi būti stiprios fizinės ir dvasinės valios, tvirtas, turi mokėti  adekvačiai spręsti iškilusias problemas. Kario misija – tarnauti tėvynei, dėl kurios jis turi būti pasiruošęs paaukoti net gyvybę. Galima būtų sakyti, kad karys tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Tokį gyvenimo būdą pasirinko širvintiškis Aurimas Pušklevičius, mielai sutikęs pasikalbėti apie būsimą Lietuvos karininko profesiją.
– Dar nesi tikras karininkas, dar tik mokaisi?
– Kaune studijuoju divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje ir siekiu leitenanto žvaigždės. Mokslas tęsiasi trejus metus, dabar esu trečiame kurse. Mokomės per dvi vietas, be būrio vado pareigybės, įgyjame ir specialybę. Šiais metais Vilniuje baigiau logistikos studijas ir ateityje būsiu karinės logistikos ekspertu. Šiuolaikinei kariuomenei reikia tam tikrų specialistų, juk negali paprastas pėstininkas dirbti inžinieriaus arba logisto darbo.
– Papasakok trumpai apie save ir apie savo norą tapti kariškiu, juk aplinkui tiek daug įdomių specialybių…
– Mano gimtinė – Širvintos. Prieš trejetą metų baigiau Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnaziją. Nuo pat mažens patiko kariuomenės veikla, ginklai, mėgdavau žaisti karą. Atrodo, tai buvo žaidimas, tačiau toliau pradėjau galvoti rimčiau. Mokykloje buvau jaunasis šaulys, o kai sukako 18 metų, kartu su Širvintų šaulių 10-osios kuopos vadu Leonu Vaicekausku nuvykome į Vilnių, kur daviau šaulio priesaiką. Žodžiu, veikla, susijusi su kariuomene, mane traukė visą laiką ir jau 9 klasėje buvau visiškai apsisprendęs, kur po mokyklos toliau mokysiuosi ir ką darysiu. Esu savo šalies patriotas, vadovaujuosi posakiu: „Kada, jeigu ne šiandien, kas, jeigu ne mes.“ Jau spėjau pajusti ir suprasti, kad kario profesija yra nelengva, reikalaujanti ne tik fizinės, tačiau ir psichologinės ištvermės. Svarbiausia, kad jaučiu, jog tai – mano pašaukimas.
– Galbūt profesijos pasirinkimui turėjo mano močiutės brolis Juozas Darulis, buvęs kvalifikuotas karinio jūrų laivyno karininkas, baigęs net dvi aukštąsias karines mokyklas tarnavo Baltijos jūros povandeniniame laivyne, dirbo Klaipėdos uoste, parašė metraščius, kuriuose įamžino svarbiausius Lietuvos transporto, ypač Klaipėdos uosto, įvykius ir faktus, apdovanotas Lietuvos Respublikos jūrų transporto darbuotojo garbės ženklu ir Lietuvos garbės upeivio ženklu.
– Mokysiesi jau trečiame kurse, jau visai netoli pirmoji karininko žvaigždė. Pasakyk atvirai, ar lengvai ji pasiekiama?
– Jeigu nori pasiekti leitenanto laipsnį, reikia daug mokytis, dalyvauti daugybėje pratybų. Tikrai nelengva pasiekti tikslą, –  gauti karininko žvaigždę. Daug žmonių atkrinta. Mūsų pirmakursių buvo devyniasdešimt, dabar liko tik trisdešimt, o šiais metais žvaigždę gavo tik penkiolika žmonių. Kažkam buvo per sunku mokytis, kažkas neištveria psichologinio ar fizinio krūvių, kažkas laikui bėgant supranta, kad čia ne jo vieta. Toli gražu ne kiekvienas gali praleisti tris ar keturias paras miške, kur reikia išmokti išgyventi, mokėti sluoksniuoti drabužius (padaryti tam tikrus sluoksnius, tarpus tarp odos ir drabužių šilumos ir šalčio atvejais), mokėti susišildyti ir, nors ir kaip būtų sunku, – mąstyti blaiviai.
– Papasakok apie pirmuosius savo žingsnius kariuomenėje. Ar niekada negalvojai iš ten pabėgti?
– Stojant į mokyklą būna atranka. Svarbūs 12 klasės pažymiai, be to, reikia įvykdyti fizinio pasirengimo normatyvus. Sėkmingai įstojęs gauni ekipiruotę, išlaikai ginklo valdymo testus ir po instruktažo išvyksti į miškus, į pratybas. Mokymuose naudojame automatinius šautuvus AK-4 ir G-36. Į mokyklą atėjome paprasti civiliai, todėl po lauko pratybų ir po pusės metų mokslo jau pavasarį davėme priesaiką Tėvynei.
Nė karto net nesuabejojau savo pasirinkimu. Būdavo tokių minučių, kada miegi miške kokią antrą parą, fiziškai išsekęs, visas permirkęs iki apatinių, neturi drabužių pasikeisti, šlapia, šalta ir pagalvoji: „Na, kam man to reikia?“ Bet kartu viduje ir triumfuoju, ateina supratimas, kad tai, kas su manimi vyksta, tai – mano, ir tampa nebesvarbus nei šaltis, nei lietus.
– Vasarą vyksta pratybos. Šiais metais taip pat?
– Prieš kelias savaites vyko baigiamosios pratybos, kurios truko dvi savaites. Turėjome parodyti, ką per tuos metus išmokome. Pirmais metais esi pėstininkas, antrais metais – skyriaus vadas, trečiais – būrio vadas, vadovauji pirmakursiams ir antrakursiams. Atvykę į vasaros stovyklą, gauname legendą, pavyzdžiui, kad už pusantro kilometro yra fronto linija, iš tam tikros pusės tikimasi priešo atakos, tada nuolatos patruliuojama, išmėtomi slapukai, rengi atakas, priešas ginasi, atsitraukia – panašiai praeina naktis. Miegame apkasuose. Pratybų metu instruktoriai stebi karių psichologiją ir gebėjimus. Būna, kad per kelias paras tenka pamiegoti tris-keturias valandas, nes reikia būtinai įvykdyti užduotį. Kalbant apie pratybas, jos būna įvairios ir kaskart vis sunkesnės. Mokomės, kaip greitai ir teisingai „išvalyti“ pastatus nuo priešų, rengti atakas iš apkasų ir pan. Tikslui pasiekti naudojame įvairią taktiką bei judėjimo būdus, žinoma, mūsų arsenale tik imitacinės granatos bei šoviniai. „Mūšis“ gali trukti ir kelias valandas, ir keliasdešimt minučių. Pratybose mus stebi ne tik instruktoriai, bet ir paramedikai. Vyksta ir koviniai šaudymai į taikinius iš pistoleto, automatinių šautuvų bei kulkosvaidžio.
– Vis dėlto, paaiškink plačiau, ką reiškia logistikos specialistas? Kur žadi tarnauti baigęs kariuomenės mokyklą?
– Jau trečiame kurse važinėja atstovai iš bataliono ir ieško jiems reikiamų specialistų: inžinierių, logistų, informatikų. Logistika – labai plati sąvoka. Tai ginklų ir amunicijos gabenimas iš taško A į tašką B, maršruto parengimas, žmonių pervežimas, pratybų organizavimas. Logistai į vietą atvažiuoja patys pirmi, o išvažiuoja patys paskutiniai. Jie viską kuruoja – nuo žemėlapių iki aprūpinimo vandeniu ir panašiai. Besimokydamas logistikos Vilniuje, atlikau praktiką Radviliškio arsenale, Zokniuose, kuriame įsikūrusi Lietuvos karinių oro pajėgų bazė bei įsikūrę NATO karinių oro pajėgų kariai, ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione.
Baigęs mokyklą gausiu pirmą žvaigždę ir toliau sieksiu karjeros, judėsiu pirmyn. Tolesnę savo ateitį norėčiau susieti su  Marijampole, kur yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas su NATO greito reagavimo logistikos kuopa. Šioje kuopoje vienos NATO šalies kariai tarnauja metus, po to juos pakeičia kitos šalies kariai. Esu motyvuotas žmogus ir žinau, kur atėjau… Atėjau tikrai ne dėl gražios uniformos, atėjau tarnauti Lietuvai.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės!
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

11011212_856458554441671_1076131489111423294_nNuo seno kariškio profesija buvo laikoma labai garbinga. Žmogus, pasirinkęs šią profesiją, turi būti stiprios fizinės ir dvasinės valios, tvirtas, turi mokėti  adekvačiai spręsti iškilusias problemas. Kario misija – tarnauti tėvynei, dėl kurios jis turi būti pasiruošęs paaukoti net gyvybę. Galima būtų sakyti, kad karys tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Tokį gyvenimo būdą pasirinko širvintiškis Aurimas Pušklevičius, mielai sutikęs pasikalbėti apie būsimą Lietuvos karininko profesiją.

Skaityti daugiau »

Zibalų mokyklos skautus ugdo žygiai ir stovyklos

Nuo 1998 metų Zibalų pagrindinėje mokykloje gyvuoja Kunigaikščio Traidenio skautų draugovė, kuriai vadovauja mokytoja Vytautė Kvainickienė ir Saulius Kvainickas. Užsiėmimų metu vaikai mokosi gyventi pagal skautiškų vertybių sistemą, ugdomos skauto charakterio savybės: pasitikėjimas savimi, pareigingumas, atsakingumas, savarankiškumas, kūrybiškumas. Ypač populiarios skautų organizuojamos vasaros stovyklos Kiaukliuose ir Čiobiškyje. Skautai gyvena miške, miega palapinėse, maistą gaminasi kareiviškoje virtuvėje. Tai vaikams patinka, taip ugdomi Lietuvos patriotai ir pilietiški žmonės. Zibalų pagrindinės mokyklos 15 skautų birželio 20-22 dienomis įsikūrė vasaros stovykloje Karališkių kaime.
Kiekvienas skautas turi pareigas
Zibalų pagrindinės mokyklos skautų stovyklos viršininkė mokytoja Nomeda Drazdienė sakė, kad Karališkių kaime įkurtos stovyklos prasmė yra ugdyti visapusiškai susiformavusį žmogų, daryti tai be jokios didaktikos ir nurodymų. Trijų dienų stovykloje vaikai laiką leidžia linksmai, įdomiai, išmoko įrengti stovyklavietę, užkurti laužą, gaminti maistą. Juk skautas yra gamtos draugas ir žvalgas. Jis mokosi girdėti ir suprasti miško  garsus. Kiekvienas skautas visada turi kokias nors pareigas, atitinkančias jo pomėgius, mokėjimus, galimybes, yra už tą barą atsakingas draugams.
Mokytoja Nomeda supažindino su skautų įpareigojimais: Kamilė Stankevičiūtė yra skautų vadė, ji vadovauja rikiuotėms, skirsto pareigas. Už tvarką maudantis atsakingi Rosita Romeikaitė ir Aidas Ruseckas. Aidas dar veda ir dienos gerų darbų valandėles. Jis ir Sandra Sapronaitė yra pastovyklių viršininkai.  Sandra su Toma Stankevičiūte atsakingos už sportinę veiklą. Visi skautai pasiskirstę į du būrius. Toma Stankevičiūtė vadovauja būriui, kuriame yra Nikolė Vaitkūnaitė, Mantas Vaitkūnas, Džiugas Stupakas, Aušra Dapkutė, o Žydrūnė Sapronaitė vadovauja būriui, kuriame yra Vilius Baranauskas, Rosita Romeikaitė, Lina Senovaitytė ir Rasa Dapkutė.
Skautijos principas – laiptai, kuriais jaunuolis kopia ir iš to patiria didžiulį džiaugsmą. Tačiau tie, kuriems ne taip gerai sekasi, nepaliekami užmarštyje, jie irgi turi galimybę atrasti savus gebėjimus, nes vienas skautijos principų ir tikslų – riteriškumas. Skautas negali dominuoti ir žeminti kitų, jei jis ką nors moka geriau, turi padėti, ištiesti ranką, padaryti gerą darbą.
Pasak Nomedos Drazdienės, skautams nėra jokių problemų, jie viską moka, netgi sulaužytus turėklus gebėjo sutvarkyti, dabar daug patogiau pasiekti tvenkinį. Stovyklavietėje su vaikais būnančioms mokytojoms džiugu, kad vaikai užimti, jie ir mokosi reikalingų dalykų, ir pramogauja.
Puikiai sudėliota trijų dienų stovyklos programa
Paklausti, kas vasaros stovykloje labiausiai patinka, jaunieji skautai sakė, jog labiausiai sužavėjo naktinis žygis. Jaunieji Zibalų skautai noriai dalijosi įspūdžiais.
„Labai gerai, kad suorganizuota tokia stovykla, kurioje galima turiningai praleisti laisvalaikį.“ (Aidas Ruseckas)
„Ypač patiko dalyvauti naktiniuose žaidimuose. Visa veikla įdomiai organizuota.“ (Nikolė Vaitkūnaitė)
„Tokių skautiškų stovyklų ypač reikia jauniems žmonėms, nes tai padeda atitrūkti nuo informacinių technologijų.“ (Kamilė Stankevičiūtė)
„Jau trečią kartą esu tokioje stovykloje. Ji puiki neįprasta ir naudinga skautams veikla. Norėčiau, kad tokių stovyklų būtų daugiau.“ (Vilius Baranauskas)
„Man patiko įdomiai sudėliota stovyklos darbotvarkė.“ (Aušra Dapkutė)
„Gyvenau ir mokiausi Vokietijoje. Ten tokių stovyklų nebuvo. Likau sužavėta stovyklos veikla. Labai patiko naktiniai žaidimai ir bendravimas su stovykloje dirbančiais mokytojais.“ (Rosita Romeikaitė)
Stovyklos vadovė Nomeda Drazdienė patikino, jog trijų dienų programa puikiai sudėliota. Pirmąją dieną jaunieji skautai tvarkė stovyklavietę, žvejojo, dalyvavo rikiuotėje, pasiskirstė užduotis, žaidė sportinius žaidimus, dainavo prie laužo, sumanai dalyvavo naktiniame žygyje ir žaidimuose. Antrąją dieną vyko krikštynos, susitikimas su Širvintų rajono policijos komisariato specialistėmis Erika Sirnickaite ir Ginta Čepiene. Pareigūnės netgi suorganizavo sporto varžybas: atsispaudimus,  atsilenkimus ir  pritūpimus darė ne tik stovyklaujantys skautai, bet ir mokytojai. Nugalėtojams policininkės įteikė dovanas. Trečiąją dieną stovyklos vadovė planavo organizuoti naujų skautų priesaiką prie Kyvonių akmens, refleksiją ir  stovyklos uždarymą.
Nomeda Drazdienė įsitikinusi, kad skautai stovykloje įgis naujų įgūdžių, taip reikalingų gyvenime. Lankantis stovyklavietėje dieną buvo matyti, kad programa itin turininga ir kruopščiai parengta, vaikai užimti kone kiekvieną minutę.
Istorinė Kyvonių vieta – ideali vieta jaunųjų skautų priesaikai
Karališkių ir Kyvonių kaimai yra vienas šalia kito. Skautų stovyklavietė įkurta netoli Kyvonių kaimo, o šis kaimas turi savo istoriją. Tad jaunieji skautai turi puikią galimybę pažinti savo krašto praeitį.
Kyvonyse prieš 150 metų buvo gana gerai įrengta sukilėlių  stovykla, netgi kalvę ginklams lydyti ir taisyti turėjo. 1863 metų balandžio 30 dieną Kyvonyse įsikūrusius sukilėlius aptiko kazokų būrys. Mūšis tęsėsi 3 valandas, per 100 vyrų buvo nužudyta, likę gyvi išblaškyti. Po kelių dienų per 80 vyrų vėl susivienijo ir patraukė į Labanoro girią. Istorikai teigia, jog 1863 metų sukilimo reikšmė didžiulė: žmonės vienijosi ir apgynė  laisvę, lygybę, tikėjimą.
Rašytiniuose šaltiniuose Kyvonys pirmą kartą paminėti 1775 metais. Seniausias kaimo gyventojas Jokubauskas, gimęs 1916 metais, pasakojęs, kad netoli yra žvyrduobės. Manoma, kad ten galėjo būti palaidoti mūšyje su kazokais žuvę sukilėliai. Toje vietoje dabar stovi metalinis kryžius ir tvorelė. Istorinę vietą entuziastingai tvarkė Zibalų mokyklos skautai.
Kyvoniškių Natalijos ir Juozo Kilijonų žemėje 2013 metais pastatytas paminklinis akmuo ir ant jo įkomponuotas didingas kryžius-saulutė. Ant akmens iškaltos sidabro spalvos raidės skelbia: ,,Už jūsų ir mūsų laisvę! 1863 metų sukilimui atminti.“ Istorinė Kyvonių vieta – ideali vieta jaunųjų skautų priesaikai. Kunigaikščio Traidenio draugovės skautai prisiekia brandinti lietuvybę, puoselėti prasmingas idėjas, būti pilietiški, vieningi ir pasiryžę daryti gerus darbus.
Skautų iniciatyvumu džiaugiasi mokyklos direktorė
Sakoma, kad skautai trokšta išvysti tai, kas neregėta, žiūrėti į tai, ko kiti nemato, pasiekti tai, kas nepasiekiama.  Jie netgi gali padaryti tai, ko kiti nepajėgia. Zibalų mokyklos skautai būtent tokie: norintys pamatyti, išbandyti, padaryti.
Pasak l. e. Zibalų pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas Sigitos Kaminskienės, skautai mokykloje rodo iniciatyvą, Karališkių kaime suorganizuota šauni skautų stovykla naudinga  ne tik vaikams, bet ir mokytojams. Pedagogai turi puikią galimybę pažinti savo ugdytinius neformalioje aplinkoje. Direktorė dėkoja mokytojams, kurie savo laisvalaikį skyrė vaikams, nuoširdų ačiū taria mokytojai Nomedai Drazdieniai už suteiktą galimybę pasinaudoti sodyba, esančia miško apsupty, idealiai tinkančia skautų stovyklai.
Pramogaudami ir žaisdami skautai išmoksta svarbiausių gyvenimo pamokų, o žygiai ir stovyklos ugdo skautą fiziškai. Skautai skatina mąstyti ir vertinti situaciją, gerbti ir mylėti savo šalį ir jos žmones. Tad skautavimas – tiesiog universali gyvenimo mokykla. Zibalų pagrindinės mokyklos skautai, vadovaujami sumanių pedagogų, eina teisingu keliu.
Romas Zibalas
Nuo 1998 metų Zibalų pagrindinėje mokykloje gyvuoja Kunigaikščio Traidenio skautų draugovė, kuriai vadovauja mokytoja Vytautė Kvainickienė ir Saulius Kvainickas. Užsiėmimų metu vaikai mokosi gyventi pagal skautiškų vertybių sistemą, ugdomos skauto charakterio savybės: pasitikėjimas savimi, pareigingumas, atsakingumas, savarankiškumas, kūrybiškumas. Ypač populiarios skautų organizuojamos vasaros stovyklos Kiaukliuose ir Čiobiškyje. Skautai gyvena miške, miega palapinėse, maistą gaminasi kareiviškoje virtuvėje. Tai vaikams patinka, taip ugdomi Lietuvos patriotai ir pilietiški žmonės. Zibalų pagrindinės mokyklos 15 skautų birželio 20-22 dienomis įsikūrė vasaros stovykloje Karališkių kaime. Skaityti daugiau »

Raitelių pulkams vadovavo „Juodasis husaras“ iš Širvintų

Raitelių pulkams vadovavo „Juodasis husaras“ iš Širvintų
Raitoji kariuomenė ilgus šimtmečius buvo svarbi smogiamoji jėga. Teigiama, kad viduramžiais ginkluoti raiteliai buvo pradėti skirstyti pagal jų naudojamus ginklus. Taip 15 a. Vengrijoje atsirado lengvoji kavalerija – husarai, netrukus išplitusi ir Lenkijoje bei Lietuvoje. Husarai buvo ginkluoti ilgomis ietimis ir ant rankos nešiojamais skydais. Apie 16 a. vidurį Lenkijoje ir Lietuvoje husarai ėme nešioti kirasas, ir taip atsirado sunkioji kavalerija.
Nors tradiciškai laikoma, kad kavalerija yra ikitechninės epochos kariuomenės rūšis, netgi II Pasaulinio karo metais raitoji kariuomenė buvo plačiai naudojama. Palyginti mažai žinomas faktas, kad tais laikais moderniausia laikomoje Vokietijos kariuomenėje buvo net keturios SS kavalerijos divizijos.
Su šaunamaisiais ginklais atsirado ir ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, kur raiteliai ginkluoti ietimis, pistoletais ar šautuvais. Skiriamasis šios kavalerijos rūšies aprangos ženklas buvo keturkampė kepuraitė, o prie ieties antgalio būdavo pritvirtinta vėliavėlė. Manoma, kad ulonų vardas kilo nuo LDK totorių pulko vado Aleksandro Ulano pavardės.
Dar viena raitelių kariuomenės rūšis – dragūnai. Tai kareiviai, kurie mūšio vietą pasiekdavo raiti, o, reikalui esant, galėdavo kautis ir pėsti.
„Kavaleristų“ yra ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje
XX a. antrojoje pusėje įvairių šalių kariuomenėse praktiškai buvo atsisakyta kavalerijos, vis dėlto su tuo susiję pavadinimai išliko. Kai kurie šiuolaikinių kariuomenių daliniai tradiciškai vadinami husarų daliniais, nors jie dabar yra ne raitelių, o tankų ar lengvųjų mechanizuotų pėstininkų daliniai. Tokius husarų dalinius dabar turi ne tik Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos ar, sakykime, Nyderlandų, bet ir Lietuvos kariuomenė.
Nuo šių metų pradžios pertvarkius mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“, jos sudėtyje yra penki batalionai, tarp jų – Alytuje dislokuotas Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas ir Panevėžyje dislokuotas Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.
Atsižvelgiant į būtinybę stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, nuo šių metų pradžios Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgose buvo įsteigtas naujas vienetas – motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“. Ši antroji Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų brigada buvo įsteigta pasiūlius Valstybės gynybos tarybai. Naujosios brigados štabas veikia Klaipėdoje. „Žemaitijai“ priskirti du šiuo metu veikiantys Sausumos pajėgų batalionai, vienas jų – Klaipėdoje dislokuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas.
Raiteliai raudonomis kelnėmis
Nors minėti husarų, ulonų ir dragūnų batalionai į Lietuvos kariuomenę buvo grąžinti neseniai, iš tiesų jų šaknys siekia tarpukario laikus.
1919-1940 metais Lietuvos kariuomenės sudėtyje veikė Pirmasis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas.
Lietuvą paskelbus valstybe, 1918 metų lapkritį pradėta burti sava kariuomenė, o po kelių mėnesių, 1919 metų sausį, Kauno apskrities komendanto Juozo Mikuckio įsakymu pradėti steigti Pirmasis ir Antrasis raitelių eskadronai, kurie iš karto buvo siunčiami į frontą. Per pirmuosius susidūrimus su bolševikais paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenei reikia gausesnės kavalerijos, tad gegužę iš visų raitųjų dalių pradėtas formuoti Pirmasis lietuvių raitelių pulkas, kurio vadu buvo paskirtas švedų kariuomenės majoras Gustavas Hoegeris. Po pusantro mėnesio jį pakeitė lietuvis Pranas Jackevičius. 1919 metų spalį pulkas buvo pavadintas Pirmuoju raitelių pulku, dar vėliau – Pirmuoju kavalerijos pulku.
Pirmasis kavalerijos pulkas grūmėsi su Raudonąja armija, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais. 1920 metais pulke buvo 34 karininkai, 3 karo valdininkai, 2 gydytojai ir 984 kareiviai. Pulkas turėjo 664 arklius, 639 karabinus, 16 kulkosvaidžių, 484 kardus ir t. t., taip pat turėjo 1 motociklą, 22 vežimus, 2 fajetonus, 3 lauko virtuves. 1922 metų balandžio 1 dieną pulkas pavadintas Pirmuoju husarų pulku.
Taikos metu pulkas buvo dislokuotas Kaune, Žaliakalnyje. 1927 metų rugsėjo 25 dieną pulko globėju paskirtas Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Jonušas Radvila, o pulkas pavadintas Pirmuoju husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku. Tą pačią dieną buvo įteikta vėliava su devizu „Nugalėsim ar mirsim“. Pulkas pirmasis Lietuvos kariuomenėje 1931 metais kaip skiriamąjį ženklą antpečiuose pradėjo naudoti pulko globėjo monogramą „JR“ su kunigaikščio karūna. Karių kepurės buvo raudonos, munduras – pilkai žalsvas, apykaklėse – balti trikampiai su Gedimino stulpais, iki 1931-ųjų buvo kantai ir rankovių antsiuvai, kelnės – raudonos, husariškos, su baltu kantu, batai – su rozetėmis aulo viršuje.
Vos nežuvo atsidūręs po arkliu
Mums įdomu turėtų būti tai, kad 1939-1940 metais Pirmajam husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkui vadovavo mūsų kraštietis generalinio štabo pulkininkas Izidorius Kriaunaitis, iki tol kurį laiką buvęs pulko štabo viršininku, o 1934-1936 metais – Antrojo ulonų pulko vadu.
Vienais šaltiniais, Izidorius Edvardas Kraunaitis (Kriaunaitis) 1900 metais gimė Širvintose, Ukmergės apskrityje, kitais – 1899 metų rugsėjo 25 dieną Navasiolkų kaime, Širvintų valsčiuje.
1920 metų spalį baigęs karo mokyklą, Izidorius Kriaunaitis dalyvavo nepriklausomybės kovose su Lenkijos kariniais daliniais prie Širvintų ir Giedraičių, kur pasižymėjo Husarų pulko 3 ir ypač vėliausiai suformuoto 4 eskadrono raiteliai. Lietuvos husarai sėkmingai dalyvavo kautynėse, prireikus dengė Lietuvos kariuomenės dalių atsitraukimą. Rizikingais žygiais pasižymėjo karininkų Izidoriaus Kraunaičio ir Simo Babarskio būriai, atlikę žvalgybą lenkų kariuomenės užnugaryje bei sukėlę tam tikrą sumaištį.
Karinės karjeros pradžioje Kriaunaitis buvo leitenantas, paskui tapo kapitonu. Per tarnybos metus kovų už Nepriklausomybę dalyvis Izidorius Kriaunaitis pasipuošė Vyties kryžiaus I laipsnio ordinu, Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu, o kaip 1923-ųjų metų Klaipėdos sukilimo narys – Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Įdomu tai, kad per Lietuvos inspiruotą Klaipėdos sukilimą Izidorius Kriaunaitis kepurėje virš lietuviškos kokardos buvo įsisegęs … kaukolę. Didelė tikimybė, kad taip kavaleristas pabrėžė savo simpatijas nuo 18 a. vidurio Vokietijoje suformuotiems Juodiesiems (dar kitaip – Kaukolės) husarams.
Juodųjų husarų uniformoje baltos ir juodos spalvos atkartojo heraldines Prūsijos karalystės spalvas. Tiksliai nežinoma, kodėl Juodųjų husarų kepures puošė „mirusi galva“ (vok. Totenkopf), tačiau ši emblema tapo pačių geriausių ir narsiausių karių simboliu. Juodųjų husarų devizas buvo „Vincere aut mori!“ – „Pergalė arba mirtis!“ Savo kaukolėmis ant kepurių, juoda apranga ir negailestingumu mūšyje Juodieji husarai netruko užsitarnauti baisaus priešo reputaciją. Kaip yra rašęs baronas Archengolcas, Juodieji husarai visada buvo narsiausių prancūzų pulkų siaubas: „Sklandė gandai, kad susidūrę su menkiausiu pasipriešinimu husarai tapdavo itin negailestingais, ir šis gandas taip pasklido, kad ištisi priešo pulkai pasileisdavo bėgti kai prieš juos pasirodydavo saujelė juodųjų husarų. Neretai vienas husaras sugebėdavo parsivesti daug belaisvių.“
Su Juodųjų husarų uniforma fotografams mėgo papozuoti Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Trečiajame Reiche juodas jų uniformas ir kaukoles pasiskolino SS pajėgos.
1928-aisiais Izidoriui Kriaunaičiui buvo įteiktas Nepriklausomybės 10-mečio medalis.
1933-1934 ir 1937-1939 metais Izidorius Kriaunaitis buvo Lietuvos kariuomenės Kavalerijos štabo viršininkas. 1937 metais baigė Prancūzijos Generalinio štabo akademiją, kitais metais paskirtas Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininku, dėstė Karininkų kursuose. Parašė darbų apie kavaleriją, tarp jų – „Kavalerijos taktika“ (1932 m.).
Dar viena įdomi detalė, 1926-ųjų vasarą nutikusi Kavalerijos karininkų mokykloje Prancūzijoje, kai tuomet kapitonas Kriaunaitis vos nežuvo per užsiėmimus. Kaip 1927 metais rašė „Kardas“ (Nr. 30), šokdamas per tvorą kariūno arklys užkabino barjerą ir išmetė iš balno kapitoną Kriaunaitį. Pastarasis smarkiai krito ant kietos žemės, o pusę tonos sveriantis arklys, persivertęs ore, užkrito ant kariūno. Greitai atsitokėjęs ir nepaisydamas traumos, Izidorius Kriaunaitis raitas dalyvavo užsiėmimuose iki galo. Prancūzų karininkai labai stebėjosi lietuvio ištverme. Vis dėlto įvykio padarinius jis jautė ilgai – teko kelis mėnesius pasigydyti Prancūzijoje.
1938 metais Tautinėje olimpiadoje specialiai žaidynėms buvo įrengtas Kleboniškio hipodromas, visiems žirginio sporto pasiruošimo darbams vadovavo būtent Izidorius Kriaunaitis, kuris buvo laikomas dideliu žirginio sporto entuziastu.
Izidorius Kriaunaitis tapo bene paskutiniuoju šio pulko vadu nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Po 1940-ųjų bolševikinio perversmo jis kurį laiką dar išliko karinėje tarnyboje. Nuo 1940 metų birželio pulko vadu buvo paskirtas pulkininkas Kazimieras Gudaitis, o Izidorius Kriaunaitis tapo kavalerijos inspektoriumi, nuo 1940 metų gruodžio – Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios divizijos štabo viršininku. Sovietams pradėjus represijas kariuomenėje, pasitraukė į Vokietiją. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui, grįžo į Lietuvą. Čia Izidorius Kriaunaitis įsitraukė į atkurtos Lietuvos savisaugos policijos veiklą. 1941 metų spalio 1 dieną, įsteigus Lietuvių savisaugos dalių štabą, Izidorius Kriaunaitis buvo paskirtas Vilniaus apygardos vadu, tapo Savisaugos referentu.
Negalėdami palenkti lietuvių karinei tarnybai, vokiečiai kerštaudami suėmė didelę grupę visuomenės veikėjų ir 1943-ųjų kovą išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Areštuotų kunigo Stasio Ylos, rašytojo Balio Sruogos draugijoje turėjo būti ir pulkininkas Kriaunaitis, tačiau jam bei dar trims visuomenės veikėjams – Petrui Vilučiui, profesoriams Zenonui Ivinskiui ir Pranui Padolskui – arešto pavyko išvengti. Vokiečiai jų paprasčiausiai nesurado. Taigi vietoje planuotų 50 asmenų Gestapas suėmė 46.
Baigiantis karui Izidorius Kriaunaitis kaip vadovas įsitraukė į Lietuvos laisvės armiją, tapo vyriausiuoju strategu, nors nieko nespėjo nuveikti, vėliau pasitraukė į Vokietiją, dirbo vokiečių žvalgybos mokyklose Rytų Prūsijoje. 1949 metais išvyko į JAV. Mirė 1964 metų birželio 30 dieną Andese, Niujorke.
Kelnės su rožiniais lampasais
Antrasis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas, kuriam vadovaujant Izidorius Kriaunaitis iš majoro buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus, iš pradžių buvo dislokuotas Vilkaviškyje, o 1926-ųjų rugpjūtį perkeltas į Alytų.
Šis ulonų pulkas buvo slaptai pradėtas formuoti dar 1920 metų spalį kaip Antrasis raitelių pulkas, o ulonais tapo nuo 1922-ųjų balandžio.
Pirmuoju pulko vadu paskirtas buvęs Pirmojo raitelių pulko vadas karininkas Pranas Jackevičius. 1920 metų pabaigoje pulke buvo 13 karininkų, 2 karo valdininkai, 486 kareiviai. Pulkas turėjo 484 arklius, 140 šautuvų, 33 kardus, 12 vežimų, ir t. t.
Nuo 1928-ųjų pulkui suteiktas Lietuvos Kunigaikštienės Birutės vardas. Pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais, jų žirgai buvo apdengti gūnia su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais lampasais. Antpečiuose buvo įsegtos baltos monogramos.
Lietuvos kariuomenei 1939-aisiais atsiimant Vilnių, Antrojo ulonų pulko dalinys į Gedimino miestą atžygiavo per Varėną ir Valkininkus.
Tarp dragūnų – Kazys Binkis
1935 metų gegužę atskyrus Antrojo ulonų pulko ketvirtąjį eskadroną ir jį perkėlus į Vilkaviškį, iš naujo buvo suformuotas Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas. Iš viso nuolat pulke tarnavo apie 1000 karių. Dragūnai ilgiausiai išbuvo Tauragės dvare, o šiaip buvo kilnojami po įvairias vietas.
Šis pulkas pirmąkart buvo įsteigtas dar 1919 metais kaip savanorių raitelių šimtinė „Geležinis Vilkas“ ir veikė iki 1924-ųjų. Šimtinė 1920 metais buvo performuota į Trečiąjį raitelių „Geležinio Vilko“ pulką, 1921-1923 metais saugojo demarkacinę liniją su Lenkija. Nuo 1922 metų balandžio 1 dienos jis oficialiai vadintas Trečiuoju dragūnų Geležinio Vilko pulku.  Dvejus metus, 1922-1924-aisiais, buvo dislokuotas Anykščiuose. Pulke tarnavo ir garsus poetas Kazys Binkis, sukūręs žodžius pulko maršui.
„Geležiniame Vilke“ 1937 metais tarnavo per 50 karininkų, 1330 kareivių ir puskarininkių, buvo 1277 žirgai ir arkliai. Kavalerijos pulką sudarė 4 kardų eskadronai (eskadrone buvo 4 kardų būriai), kulkosvaidžių eskadronas, pagalbinės tarnybos. Dragūnai buvo ginkluoti čekiškais šautuvais V. z. 24 ir 24 L, rusiškais dragūnų kardais „Pogonia“, turėjo lengvųjų čekiškų kulkosvaidžių „ZB Brno 26“, suomiškų sunkiųjų kulkosvaidžių „Maxim 09“, šveicariškų 20 mm automatinių pabūklų „Oerlikon“, 7,62 mm patrankų. Pulke buvo du švediški šarvuotieji automobiliai „Landsverk 182“.
1939 metais pulkas irgi dalyvavo Lietuvos kariuomenės žygyje į Vilnių,  žygiavo per Vievį, vėliau priklausė Vilniaus įgulai. Tuo metu pulkas turėjo 4 raitelių, 1 kulkosvaidžių, 1 technikos eskadronus ir šarvuočių būrį.
Parengė Gintaras Bielskis
Lietuvos kariuomenės kavaleristai Kernavėje. Šią nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis Petras Kaminskas.
Pirmojo husarų pulko vinjetės fragmentas. Kairėje – pulko štabo viršininkas Izidorius Kriaunaitis. 1931 metai.
1923 metai. Husarų pulko leitenantas Izidorius Kriaunaitis Klaipėdos sukilimo metu vadovo būriui (tai žymi viena „varnelė“ ant rankovės). Foto: plienosparnai.lt
Lietuvos kariuomenės kavaleristai Kernavėje. Šią nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis Petras Kaminskas.

Lietuvos kariuomenės kavaleristai Kernavėje. Šią nuotrauką „Širvintų krašto“ skaitytojams dovanoja šiaulietis Petras Kaminskas.

Raitoji kariuomenė ilgus šimtmečius buvo svarbi smogiamoji jėga. Teigiama, kad viduramžiais ginkluoti raiteliai buvo pradėti skirstyti pagal jų naudojamus ginklus. Taip 15 a. Vengrijoje atsirado lengvoji kavalerija – husarai, netrukus išplitusi ir Lenkijoje bei Lietuvoje. Husarai buvo ginkluoti ilgomis ietimis ir ant rankos nešiojamais skydais. Apie 16 a. vidurį Lenkijoje ir Lietuvoje husarai ėme nešioti kirasas, ir taip atsirado sunkioji kavalerija. Skaityti daugiau »

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos