Okupantai nuteisė mirti

Dobilo (stovi dešinėje) būrio partizanai, 1950 m.

Balandžio 21 dieną sukanka 100 metų, kai gimė partizanas Juozas Kudelis-Dobilas

Partizanų vadas Juozas Kudelis-Dobilas. Apie 1945 m.

Ūkininkai Bronislovas ir Filomena (Pakalnytė) Kudeliai gyveno Leščiūnų kaime, Gelvonų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, turėjo 12 ha ūkį, paveldėtą iš tėvų Jono ir Onos Kudelių, augino penkis sūnus: Leoną (g. 1917 m.) Juozą (g. 1922 m.), Joną (g. 1924 m.), Nikodemą (g. 1927 m.) ir Donatą (g. 1931 m.). Kaimas buvo už šešių km nuo valsčiaus centro, išsibarstęs, tačiau ūkininkai darbštūs. Gyvenimas teikė vilčių.

Kraštotyrininkas Viktoras Alekna skyrė daug laiko identifikuojant šią partizanų šeimą. Tad šiame pasakojime pasinaudosiu ir jo surinkta medžiaga.

Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos Krikšto sakramentų knygoje kun. dekanas R. Juknys 1922 m. balandžio 23 d. įrašė, kad pakrikštytas prieš dvi dienas, tai yra balandžio 21-ąją, gimęs Bronislovo ir Filomenos Kudelių sūnelis Juozas. Krikšto tėvai – Juozas Čirbulis ir Anelė Pakalnytė.

Ėjo penktasis Lietuvos nepriklausomybės pavasaris, šalis nuo svetimų atėjūnų sukelto karo jau buvo atsikvėpusi, visi kalbėjo lietuviškai. 1924 m. visų apylinkės gyventojų džiaugsmui Liukonyse įsikūrė lietuviška mokykla, joje mokytis pradėjo Leonas, po penkerių metų – ir Juozukas. Beje, mokinius tikybos mokė kun. R. Juknys, kuris anksti pastebėjo Juozuko gabumus ir įkalbino tėvus leisti vaiką mokytis toliau. Kai mažasis Juozukas mokyklą baigė, tėvai išsiuntė jį mokytis į Širvintų progimnaziją, mat vaikas svajojo tapti mokytoju.

Augo ir kiti Kudelių vaikai. Leonas buvo didžiausias šeimos pagalbininkas, tik ūkis jiems jau buvo per mažas. Pasitaupiusi šeima ėmė dairytis didesnio ūkio. 1937 metais tėvai savo ūkį Leščiūnuose pardavė ir persiskėlė gyventi į 30 ha ūkį Siesikų valsčiuje, tad Juozas 1938 m. pradėjo mokytis Ukmergės gimnazijoje, Basanavičiaus gatvėje. Ūkis padidėjo, jau net darbo rankų trūko, mat Leonas buvo paimtas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Ten tapo vyresniuoju puskarininkiu, o po tarnybos, kai į Lietuvą atbildėjo rusiškieji okupantai, sugrįžo dirbti į tėvų ūkį. Tuo metu Juozas buvo bebaigiąs septintą gimnazijos klasę, mokytis buvo likę tik vieneri metai… Būdamas paskutinėje gimnazijos klasėje, Juozas matė tą didžiąją tremtį į Sibirą, kai egzaminų laikyti neatėjo keli jo draugai, zujo Jonavos link tremtinių mašinos. Pergyveno dėl savųjų, tačiau tremtis juos aplenkė… Paskui prasidėjo karas.

1941 m. Juozui baigus gimnaziją, Ukmergės mokytojų seminarija organizavo 3 mėnesių mokytojų kursus ir kvietė abiturientus tapti mokytojais. Juozas pasuko ten, baigė mokslus, greitai buvo paskirtas mokytojauti į Runeikių kaimo mokyklą (Pagirių valsčiuje, Kėdainių apskrityje). Ten išdirbo trejus metus. Runeikiai – pačiame rytiniame Kėdainių apskrities pakraštyje, greta Siesikų valsčiaus. Jis gyveno mokykloje, nedideliame kambarėlyje, kartais sėdėdavo tamsoje, nes trūko žibalo lempai. Sako, rašė į storą sąsiuvinį savo malonumui eiles, apsakymus, tačiau užrašai neišliko…

1944 metų rudenį Juozas Kudelis buvo paskirtas Žuklių pradžios mokyklos Pabaisko valsčiuje vedėju (dabar – Pivonijos seniūnija yra Ukmergės rajono teritorijoje), nuo tarnybos sovietinėje armijoje buvo atleistas. Tuo metu Pabaisko mokykloje mokytojavęs Juozas Lebionka rašė, kad Juozas miestelyje pasirodydavo sekmadieniais, mat mokykloje Žukliuose dirbo vienas. Metams baigiantis mokytojas sužinojo, kad Juozas Kudelis sulaikytas ir uždarytas Pabaisko areštinėje, matyt, dėl brolio partizano. Jam pasisekė pažįstamą milicininką J. Steiblį įtikinti, kad Juozas puikus, sąžiningas ir geras žmogus, prašė leisti grįžti į mokyklą, žadėjo jį stebėti. Tada aną pasisekė įkalbėti. Jis nežinojo, kad Juozas aktyviai talkina ir teikia žinias broliui partizanui, kad keturis mėnesius būryje buvo ir šešiolikmetis Nikodemas.

1945 metų gegužės pradžioje Juozas išėjo partizanauti į Leono Kudelio-Bolševiko būrį, pasirinko Dobilo slapyvardį. Saviesiems skundėsi, kad tėviškė sunaikinta, brolis partizanauja, valdžia juo nepasitiki, tėvynė okupuota, tad beliko vienas kelias – priešintis.

Jis buvo nepalaužiamos valios kovotojas. Žuvus broliui Leonui-Bolševikui, nuo 1946 m. spalio vadovavo jo būriui.

Deja, Kudelių šeimos gyvenamas susiklostė tragiškai. Leonas Kudelis-Bolševikas, partizanavęs nuo 1944 m. rugsėjo, buvo Ukmergės LLA, Didžiosios Kovos apygardos (DKA) būrio vadas. 1945 m. gruodį jo būrį išblaškė kareiviai. Gruodžio 18 d. būrys Darvydų girioje pateko į pasalą. Nematydamas išeities, Bolševikas susisprogdino. Jo palaikai buvo išniekinti Gelvonų miestelio aikštėje. Slapta pavogti ir palaidoti girioje. Likę be vado, keliolika kovotojų vadu išsirinko žuvusiojo brolį, neaukšto ūgio šviesiaplaukį Juozą Kudelį-Dobilą.

DKA vadovybė norėjo išsiaiškinti padėtį Dobilo būryje, tad 1946 m. pradžioje, DKA štabo viršininkas Aleksas Zapkus-Piliakalnis su grupe karių ir štabo ryšininke Aldona Paulavičiūtė-Indyra atvyko į būrio dislokavimo vietą Darvydų miške. Įsitikinęs, kad būrys kovingas, išsprendęs visus organizacinius reikalus patraukė Ukmergės link. Kiek vėliau Dobilo būrys persikėlė anapus Neries upės, tačiau artėjant žiemai vėl sugrįžo į savą kraštą.

1946 m. Juozas Kudelis-Dobilas buvo paskirtas bataliono vadu. Jo kova dar tęsėsi beveik penkerius metus. Jis ir partizanaudamas rašė rašė eilėraščius, kai kurie draugų buvo dainuojami. Būryje kovojo Alfonsas Kinderavičius-Jurginas ir Albinas Raškevičius-Erelis, Vladas Šatkauskas-Lazdynas, Viktoras Žitkevičius-Akmenėlis, Jonas Žukauskas-Kirstukas, Jonas Lisauskas-Katinas, Aleksas Martinka-Šleitis, J. Cikanauskas-Žemaitis, Pranas Macijauskas-Aitvaras…

1949 m. kovo mėn. Dobilo tėvus, brolius Joną, Nikodemą ir Donatą ištrėmė į Sibirą.

1950 m. partizanams darėsi labai nesaugu, prasidėjo išdavystės, kareiviai pastoviai „šukavo“ apylinkes. Gegužės 12 d. Juozas Kudelis-Dobilas su dviem draugais užėjo į Čiobiškį pas MGB užvebuotą malūnininką Petrą Serapiną, kuriuo jie pasitikėjo, atsisveikinti ir perspėti, kad, kol aprims kareivių siautėjimas, laikinai pasitraukia į kitus miškus. Serapinas šviesos nedegė, o atsisveikinimui pripylė po taurelę išgerti ir įdavė maisto kelionei, o pats išskubėjo į malūną, pažadėjęs tuojau sugrįžti. Tą tragišką dieną trys partizanai malūnininko buvo apnuodyti. Nuodų dozė buvo didelė, vyrai greitai neteko jėgų ir prarado sąmonę. Išdavikas tikėjosi, kad juos ras visus be sąmonės, todėl neskubėjo. Jam pravėrus duris, sąmonę atgavęs partizanas šovė, tačiau nutraukė tik išdaviko kairės rankos pirštus ir sužeidė koją. Serapinas puolė pro duris ir nuskubėjo pranešti garnizonui, o Žirgelis, sukaupęs jėgas, mėgino pasiekti mišką, tačiau, netoli nuėjęs, neteko jėgų. Kareiviai nesunkiai jį surado, su kitais pasikrovė į sunkvežimį ir nuvežė į Širvintų saugumą. Tenai, matyt, vyrai ilgai neatgavo sąmonės, kadangi pirmas tardymo protokolas surašytas daugiau nei po paros. Vėliau jie buvo nuvežti į Vilniaus saugumą.

Archyve yra išlikę 8 tomai teisminės medžiagos. Juos pusę metų kankino ir tardė. Pateikinėjo klausimus su jų pačių paruoštais atsakymais. Žinojo daugelį ryšininkų ir rėmėjų.

Juozas Kudelis-Dobilas neišdavė nei savo ryšininkų, nei rėmėjų. Saugumo archyvinė medžiaga atskleidžia jo apsisprendimą ir tvirtą valią, kurios nesugebėjo palaužti jokie žiauriausi tardymo metodai. Po aštuonių mėnesių tardymo, 1951 m. sausio 16-17 d. Pabaltijo karo tribunolas Juozą-Dobilą nuteisė sušaudyti už tai, kad „su ginklu kovojo prieš sovietų valdžią“. Paskutiniame žodyje partizanai kaltais neprisipažino, atsisakė rašyti malonės prašymus, sakė, kad sąmoningai kovojo už Lietuvos laisvę, prieš sovietų valdžią. Nuosprendį įvykdė po keturių mėnesių – 1951 m. gegužės 17 d.

Kur užkasti šių partizanų palaikai – nėra žinoma. Nežinomos ir daugelio kitų Didžiosios Kovos apygardos partizanų paskutinės amžinojo poilsio vietos.

***

Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, Širvintose 1989 m. buvo atkastas sudaužyto Nepriklausomybės paminklo postamentas su įrašo likučiais ir skulptūros dalimi. Robertas Antinis (sūnus) padarė skulptūrinio paminklo kopiją. Atstačius paminklą, buvo sutvarkytas skveras, o 1991 m. birželio 14 d. jo dešinėje pusėje pastatytas ir pašventintas tautodailininko Ipolito Užkurnio sukurtas koplytstulpis Širvintų rajono 1940-1953 metų aukoms atminti.

Gelvonuose pastatyta keletas paminklų partizanų ir tremtinių atminimui. Bažnyčios šventoriuje dar 1989 m. birželio 11 d. iškilo ir buvo pašventintas kryžius tremtinių atminimui. Jo autorius – tautodailininkas Jonas Beržinskas. Aikštėje priešais bažnyčią pastatytas paminklas DKA apygardos partizanų atminimui.

Stanislovas Abromavičius

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top