Pasakojama, kad šie du Širvintų daugiabučiai buvo pastatyti atvirkščiai pasukus brėžinius.
1963-iųjų vasarą esame spausdinę ilgamečio valstybės tarnautojo Prano Kalesnyko prisiminimus, kaip 1962 metais buvo panaikintas, o 1965 metais atkurtas Širvintų rajonas. Jei ne tuometinės valdžios padaryta išimtis Jonavai ir Širvintoms, šiandien mūsų miestą greičiausiai būtų ištikęs toks pat likimas, koks ištiko nemažai panašaus dydžio miestelių, anuomet turėjusių rajono centro statusą, jį praradusių, bet taip ir nesusigrąžinusių. Keli jų – Tytuvėnai, Žagarė, Kuršėnai, Šeduva – taip ir liko dideliais „miesto tipo“ bažnytkaimiais.
Pranas Kalesnykas tada pasakojo, kad nutarimas atkurti Širvintų rajoną buvo priimtas 1964-ųjų pabaigoje. Taip sutapo, kad per Šv. Kūčias Vilniuje buvo sušaukta sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios tarybos sesija. Kadangi oficialiai taip ir nebuvo paaiškinta, kodėl nutarta atkurti Širvintų rajoną, žmonės manė, jog taip bandyta išgelbėti … Panevėžio rajoną, kuriam vadovauti po Širvintų rajono panaikinimo buvo paskirtas Anatolijus Davidonis. Girdi, kai valdžia Vilniuje pamatė, kad „į batą eina“ ir Panevėžio rajonas, Davidonis buvo grąžintas atgal. Šiaip išspirti karo veteraną nebuvę kaip, kadangi vieša paslaptis buvo ta, kad širvintiškis buvo didelis tuometinio partijos vado Antano Sniečkaus draugas. Vis dėlto, Prano Kalesnyko manymu, labiau buvo tikėtinas kitas žmonių platintas gandas, kad aistringam medžiotojui Antanui Sniečkui norėjosi arčiau Vilniaus turėti medžioklės plotus, todėl ištikimas draugelis ir buvo sugrąžintas į atkurtą Širvintų rajoną.
Šįmet kaip tik sukanka 50 metų, kai Širvintos vėl prisikėlė naujam gyvenimui. Pranas Kalesnykas prisimena, kad vienas didžiausių rūpesčių buvo apgyvendinti atkurto rajono tarnautojus. Didesniems „vadams“ buvo paskirti valstybei atitekę per karą nužudytų vietos žydų, pokariu represuotų širvintiškių namai, kiti nuomojosi privačiai, kol buvo pastatyti keli pirmieji daugiabučiai.
Ano meto spaudoje buvo išspausdinta ši V. Kiero nuotrauka, kurioje įamžintos vienos pirmųjų Širvintų statybų 1966 metais. Kairėje matome baigtą statyti Širvintų katilinę, už jos – Vilniaus gatvėje esančio bendrabučio kampą, dešiniau – bebaigiamus statyti du keturių aukštų gyvenamuosius namus (dabar jie pažymėti Vilniaus gatvės 57 ir 53 numeriais). Jei galėtume pratęsti nuotrauką dar į dešinę, pamatytume panašų namą, kuriame įsikūrė Širvintų gastronomas (dabar ten – parduotuvė „IKI Cento“).
Nuotraukoje dešinėje matomame name vėliau apsigyveno ir mūsų pašnekovas Pranas Kalesnykas.
„Kiekvienais metais gražėja Širvintos. Šiemet pradėtas statyti naujas mikrorajonas. Išaugo trys gyvenamieji namai, vaikų lopšelis-darželis, katilinė, Baigiami statyti Tarybų rūmai. Šį penkmetį naujajame mikrorajone dar bus pastatyta 10 daugiaaukščių gyvenamųjų namų,“ – 1966-aisiais buvo rašoma viename iš centrinių šalies laikraščių, kuriame ir buvo išspausdinta ši nuotrauka.
Beje, neapsieita be kuriozų. Kaip prisimena po rajono atkūrimo į Širvintas dirbti grįžęs Pranas Kalesnykas, mažaraščiai statybininkai apsikvailino skaitydami brėžinius ir šiuos du namus pastatė atvirkščiai – kitaip nei greta esantis namas, kuriame įsikūrė gastronomas. Taip išėjo, kad jų balkonai buvo pasukti ne į Tarybų rūmus (dabar šiame pastate įsikūrusi Širvintų savivaldybės administracija), o į katilinę. Valdžia pakeiksnojo statybininkus, kad į valdžią namą pasuko „užpakaliu“, bet nutarė, kad dėl šios klaidos dangus neužgrius.
Gintaras Bielskis
Foto iš miestai.net
