Ar bus pareikalauta, kad Jasiukevičius ir Davidavičienė iš savo kišenės atlygintų žalą rajono biudžetui?!

Kai 2014 metų lapkričio pabaigoje Šniponyse buvo atidarinėjama už Europos lėšas įrengta stambiagabaričių ir žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės, šioje ceremonijoje nedalyvavo nė vienas tuometinės Širvintų rajono savivaldybės administracijos atstovas, akių neparodė nei mero pareigas ėjęs Vincas Jasiukevičius, nei jo pavaduotojas Andrius Jozonis. Iš šalies tai atrodė gana keista – darbą pradeda už europines lėšas įgyvendintas projektas, tačiau vietos valdžios, kurių atstovaujama savivaldybė yra viena Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) steigėjų, tai nė kiek nedomina.

Ir tik savivaldybės reikalais labiau besidomintys šaltiniai jau tada galėjo paaiškinti tokio ignoravimo priežastį – dėl priimtų neteisėtų sprendimų vietos valdžiai jau tada smarkiai svilo pasturgalis, todėl buvo pasirinkta stručio taktika: įkišus galvą į smėlį apsimesti, kad nieko nevyksta. Juo labiau kad liko paskutinysis kadencijos pusmetis, o paskui – kaip Dievas duos.

Iškilmingą aikštelių atidarymo ceremoniją buvo galima surengti anksčiau, tačiau ilgą laiką įrengta aikštelė stovėjo uždaryta. Kaip rašėme 2014 metų lapkritį, tuometinė Širvintų rajono tarybos narė Živilė Pinskuvienė pasidomėjo, kodėl Širvintų rajono gyventojai vis dar negali naudotis už europines lėšas įrengtu objektu. Aikštelę įrengusio VAATC direktorius Bronius Pavilanskas tarybos narę tada patikino, kad aikštelė klientams savo vartus tikrai atvers, klausimas tik, ar jos atidaryme šauniai jausis rajono valdantieji. „Galima sakyti, nėra jokio rajono valdžios nuopelno, kad ne vienerius metus rajono gyventojų lauktas objektas atsirastų ir pradėtų veikti,“ – tada rašė „Širvintų kraštas“.

Dar 2010 metų kovo viduryje, kada rajonui vadovavo Kęstutis Pakalnis, buvo parengtas Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimo projektas, kuriame rajono valdžia ne tik ketino pritarti, jog būtų uždarytas Šniponių sąvartynas, bet ir jo teritorijoje būtų įrengtos didžiųjų gabaritų ir žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės. Mūsų valdantieji taip pat ketino iš savivaldybės biudžeto vykdomoms veikloms skirti ne mažesnį kaip 15 proc. finansavimą, pritarti Širvintų rajono savivaldybės administracijos dalyvavimui projektuose partnerio teisėmis ir įgalioti tuometinę Savivaldybės administracijos direktorę Eleną Davidavičienę su VAATC pasirašyti partnerystės sutartį. Juo labiau kad tokią sąlygą numatė vykdomos priemonės reikalavimas, kad savo lėšomis turi prisidėti ir savivaldybė.

Tačiau jau po kelių savaičių, 2010-ųjų kovo 31 dieną priimtas tarybos sprendimas gerokai skyrėsi nuo projekto. Jame neliko ne tik žadamos finansinės paramos, bet ir apskritai bet kokių ketinimų bendradarbiauti partnerystės teisėmis.

Rajono tarybos narės pareigas tuomet ėjusi Živilė Pinskuvienė spėjo, kad taip pasielgta slapta tenkinant tuometinės valdžios palaiminimu į rajoną atėjusios „Ecoservice“ interesus. Galimas dalykas, parengtas projektas kėlė grėsmę jų pasirinktos UAB „Ecoservice“ verslo planams. Pasiūliusi didesnę paslaugų kainą, tačiau laimėjusi konkursą dėl atliekų tvarkymo operatoriaus, „Ecoservice“ savo gamybine baze pasirinko su tuometiniu rajono meru Kęstučiu Pakalniu siejamos įmonės teritoriją, kur yra surenkamos bei sandėliuojamos didelių gabaritų atliekos. Projekto įgyvendinimas reikštų šio verslo segmento pabaigą. Galbūt tai ir buvo priežastis atsisakyti partnerystės su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centru, nors kitos Vilniaus apskrities savivaldybės tokia praktika pasinaudojo, sutiko prisidėti prie savo gyventojams svarbių aikštelių įrengimo.

Situaciją dar buvo galima pakeisti. 2013 metų sausį VAATC kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybės administraciją su priminimu, kad, pagal vykdomos priemonės reikalavimus, savivaldybė prie projekto įgyvendinimo turi prisidėti ne mažiau kaip 15 proc. būtinų lėšų. Partnerystės sutartyje buvo numatyta suma – apie 307,5 tūkst. litų.

Tačiau šių lėšų savivaldybė neskyrė. Jai tuo metu labiau rūpėjo kitas projektas – dumblo iš Širvintų „marių“ kasimas.

Įdomiausia, kad per tuos metus dėl įvairių priežasčių darbų sąmata išsipūtė, o Širvintų rajono savivaldybės dalis vykdomame projekte išaugo net du kartus – iki 627,8 tūkst. litų. Nesulaukusi pinigų, 2014 metų vasarį VAATC vėl kreipėsi į Širvintų rajono savivaldybę su priminimu, kad mūsų Savivaldybė pagal priemonę yra numatyta kaip viena iš finansavimo šaltinių, todėl toms lėšoms padengti gali gauti finansavimą iš Europos inesticijų banko. 2014 metų kovą gautame Savivaldybės administracijos direktorės Elenos Davidavičienės rašte buvo tik pakartoti ankstesni atsikalbinėjimai ir mestelta, kad „Širvintų rajono savivaldybė su UAB „VAATC“ planuoja atsiskaityti per 2014-2020 metus“.

Prieš pat aikštelės atidarymą VAATC dar kartą paragino kietai įmigusią Širvintų valdžią su Vincu Jasiukevičiumi priešakyje pinigus sumokėti iki lapkričio vidurio, tačiau savo atsakyme Elena Davidavičienė pažadais apie atsiskaitymą ateityje aplink pirštą nebevyniojo, o tiesiai šviesiai „nukirto“, jog „partnerystės sutartis nepasirašyta, todėl Savivaldybės biudžeto lėšomis prie šio projekto įgyvendinimo prisidedama nebus“.

Projektą įgyvendinusiam VAATC neliko nieko kito, kaip kreiptis į teismą. Kaip jau būna Lietuvoje, bylinėjimasis užsitęsė gal net per ilgai. Vinco Jasiukevičiaus miego karalystę sudrebino 2015 metų rinkimai, kurie į valdžią atvedė Živilę Pinskuvienę. Maža to, prabėgo visa naujos valdžios kadencija, jau šių metų kovą Živilė Pinskuvienė dar kartą buvo išrinkta rajono mere, ir tik tada Vilniaus apygardos teisme buvo padėtas taškas šioje gerokai primirštoje istorijoje. Kaip ir reikėjo tikėtis, teismo sprendimas tik patvirtino, kad Pakalnio-Jasiukevičiaus eros laikais priimti sprendimai ir savivaldybės veiksmai švelniai tariant buvo neteisėti.

Paskutinėmis kovo dienomis Vilniaus apygardos teismas priteisė iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos sumokėti ieškovui UAB „VAATC“ per 211 tūkst. eurų, 5 procentų metines procesines palūkanas (nuo 2018 metų birželio 15 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo), taip pat per 7 tūkst. eurų siekiančias bylinėjimosi išlaidas.

Žinoma, iki balandžio pabaigos šį sprendimą dar galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui, tad teisininkams reikės gerokai pasukti galvas, ar apskritai yra bent kokia galimybė pakreipti įvykius kita linkme. Vilniaus apygardos teismo verdiktas toks įtikinantis, kad dingteli, jog šansų nėra.

Pagrindinė bylos gija ta, kad Kęstučio Pakalnio vadovaujama Širvintų rajono savivaldybės taryba nusprendė pritarti projekto darbams – uždaryti Šniponių sąvartyną ir jo vietoje įrengti didelių gabaritų ir žaliųjų atliekų surinkimo aikšteles, skirti ne mažiau kaip 15 proc. finansavimą iš Širvintų rajono savivaldybės biudžeto šiems projektams įgyvendinti. Jį pakeuriam Vincui Jasiukevičiui vadovaujant, 2011 metų lapkritį taryba numatė skirti 498 tūkst. litų šia suma didinant ieškovo įstatinį kapitalą.

Savo projektą pagrindęs šiais sprendimais, VAATC gavo Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą. Nebūtų šių sprendimų – Širvintų rajone projektas nebūtų buvęs vykdomas ir šių aikštelių šiandien paprasčiausiai neturėtume.

Taigi Vilniaus apygardos teismo sprendimas dar kartą patvirtino jau ne kartą mūsų aprašytas istorijas, kaip buvusiųjų valdžioje užmegztus karčius vaisius tenka raškyti dabartiniams rajono vadovams. Priteista daugiau kaip 200 tūkst. eurų suma, kurią iš rajono biudžeto reikalaujama sumokėti ankstesnių vadovų sprendimais savo įsipareigojimų nevykdžiusiai Širvintų rajono savivaldybei reiškia ne ką kitą, o ne vieną sustabdytą dabar rajone vykdomą ar ketinamą vykdyti projektą, prie kurio prisėdėti gali neužtekti rajono biudžeto lėšų.

Tačiau svarbiausias akcentas visoje šioje istorijoje turėtų būti kitas. Jau antrus metus kalbama apie teismų sprendimais bandomą įtvirtinti praktiką, kad žalą reikia išreikalauti iš sprendimus pasirašiusių asmenų. Prisiminkime teismo sprendimą, kuriuo iš Živilės Pinskuvienės buvo priteista apie 22 tūkst. eurų žala, neva padaryta biudžetui, kai Savivaldybė atleido iš darbo vienos iš medicinos įstaigų vadovę. Gal ir čia vertėtų paduoti į teismą tuomet rajonui vadovavusius Vincą Jasiukevičių ir Eleną Davidavičienę, jog šie iš savo kišenės atlygintų rajono biudžetui padarytą žalą? Bent jau dėl nereikalingo bylinėjimosi, kuris atnešė nemažų išlaidų.

Gintaras Bielskis