8. Prisiminimai

Kovo 8-osios proga Izmire vyko moterų solidarumo eitynės.

Bėgant dienoms, atsikeliu su mintimis, ką veikti turint tiek laisvo laiko. Ką aš norėjau veikti, kai laiko neturėjau. Kaip prisiminti sau duotus neįgyvendintus pažadus, atsiversti senai pradėtas skaityti knygas. Laiko tiek, kad nesinori nieko daryti, nesinori keltis anksčiau, nesinori nieko prisiminti. Laisvas laikas yra dovana ir tuo pačiu priešas. Bėgant dienoms, atsikeliu su mintimis, kad liko tik keli mėnesiai Turkijoje ir turiu maksimaliai išnaudoti laiką ir laisvas minutes paversti nepamirštamais prisiminimais.

Kartą draugų kompanijoje sutikau turką, kuris prieš kelis metus studijavo Vilniuje. Buvo įdomu sužinoti, kokius žodžius išmoko, kokius patiekalus ragavo, kokiose vietose lankėsi ir kokį įspūdį paliko Lietuva. Labiausiai jam įstrigo Vilniaus bažnyčios, architektūra ir, kaip studentui priklauso, – barai. Skaniausias maistas – česnakinė duona ir šaltibarščiai. Bet labiausiai įstrigęs dalykas, kurį jis pasakė, tai kad grįžo visiškai kitoks, visiškai pasikeitęs. Prieš atvykdamas į Lietuvą jis buvo tikras musulmonas, nevalgė kiaulienos, negėrė alkoholio, meldėsi, pasninkavo ir laikėsi visų kitų taisyklių. Gyvenimas Vilniuje jam suteikė daugiau vidinės laisvės, pasitikėjimo, drąsos, jis tapo atviresnis pasauliui. Jis sako: „Lietuva yra daug laisvesnė šalis, žmonės gal ir yra „šaltesni“, bet gudresni. Aš nebesu tikras musulmonas, Lietuvoje pasikeičiau visiškai.“ Iš jo veido nedingo šypsena, o man taip artima ir smagu girdėti jo įspūdžius, bandymus prisiminti lietuviškus žodžius ir komplimentus Lietuvai. Jo istorija yra įrodymas, kad turime drąsiai žingsniuoti iš komforto zonos.

Beypazar – tipiškas Anatolijos miestas, įsikūręs Ankaros pašonėje tarp kalnų. Žmonės vis dar gyvena Osmanų stiliaus namuose pastatytuose prieš daugybe metų. Žmonės viską gaminasi savo rankomis, nuo audinių iki įvairiausių suvenyrų.
Trys draugės prie trijų morkų.
Nors orai jau šyla, bet plaukiant keltu rytais vis dar reikia šilčiau apsirengti.
Mokymuose kartu su kitais savanoriais ir organizatoriais.

Kovo viduryje vėl vyko mokymai Ankaroje. Šį kartą mokėmės spręsti problemas ir iškilusius sunkumus. Mums vis kartojo, kad nieko nėra neišsprendžiamo. Visada ištikus sunkumams atsiduriame kryžkelėje – sustoti ar kovoti. Reikia kovoti ir spręsti problemas, nenuleisti rankų ir eiti iki pabaigos. Atrodo, kokios čia gali būti problemos, bet kultūriniai skirtumai, nesusikalbėjimas, skirtingas požiūris paverčia paprasčiausias situacijas konfliktais ir suskirsto į dvi barikadų puses. Iš mažos sniego gniūžtės išsirutulioja noras grįžti namo. Buvau nustebusi, kad didžioji dalis savanorių susiduria su įvairiomis problemomis ir nežino kaip jas išspręsti. Savanoriai juokavo, jei mokėsime spręsti problemas visai kitoje šalyje, grįžę namo problemų mokėsime išvengti, kai jos dar tik pradeda megztis. Visi sunkumai mus užgrūdina, prideda patirties, bet ar tokių atsiminimų mes tikėjomės čia atvažiuodami. Gyvenimas susideda ne tik iš cukrinių bandelių, bet dažnai pabarsto pipirų.

Į savo gyvenimo lagaminą krauname patirtį, prisiminimus, šypsenas, kartais išryškintas nuotraukas. Kartais įdedame knygą ar suvenyrą. Norėčiau į lagaminą susikrauti laisvą laiką ir naudoti kada panorėjusi. Nebegalvoti teisingai ar prasmingai jį išnaudoju. Ar pakankamai turiu prisiminimų, ar jie visi mano. Kiekvienas sutiktas žmogus dovanoja po prisiminimą ar nuotykį, krauna po mažą ar didelį akmenėlį į lagaminą. Kartais atrodo sunku jį tempti, bet visada verta.

Šarūnė Šidlauskaitė,
Izmiras, Turkija

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "8. Prisiminimai"

  1. Širvintiškis parašė:

    Puikiai ir įdomiai rašo, jaučiasi mintis, polėkis. Visada su malonumu perskaitau. O dar sako, kad Širvintose gyvena vien tik moliai. Turbūt ankstesnių vadovų įdirbis vien tik gaminant ‘pirdaliną’ jaučiasi.

Comments are closed.

scroll to top
+