Prieš ketvertą metų rašiau apie Drublionių kaime (Zibalų seniūnija) gyvenančius Vidą ir Česlovą Kanapienius, kurie savo sodybą pavertė muziejumi. Tuomet unikalaus muziejaus šeimininkas sakė, jog senovinių daiktų rinkimas – lyg virusas ar liga, kuria „susirgęs“ prieš daugelį metų ir iki šiol niekaip negalintis „pasveikti“. Prieš 4 metus Kanapienai turėjo 80 žibalinių lempų kolekciją. Buvo smalsu sužinoti, kiek ir kokiu būdu pavyko „užauginti“ kolekciją per 4 metus.
Kolekcijoje puikuojasi per 200 įvairių dydžių ir formų žibalinių lempų
Šiandien Vidos ir Česlovo kolekcijoje puikuojasi per 200 įvairių dydžių ir formų žibalinių lempų. Toks jų kiekis atrodo įspūdingai. Bet koks svečias, pamatęs tiek senove alsuojančių gražuolių, aikteli iš nuostabos. Vien dulkes nušluostyti nuo tokios daugybės lempų reikia nemažai laiko. Česlovas sakosi neskaičiuojantis, kiek išleidžia pinigų kaupimo malonumams, tačiau tiksliai žino, kiek vertas vienas ar kitas eksponatas. Brangiausia lempa yra tėvų ir senelių naudota, kurią rado namų palėpėje.
Šeimininkas džiaugiasi, jog kolekciją tvarko drauge su žmona Vida. Abu sutuoktiniai domisi istorija, abu eina vienu keliu, todėl, atėjus savaitgaliui, su žmona tariasi, kur važiuos ieškoti eksponatų, kad kolekcija būtų dar įspūdingesnė. Lankosi Kauno ir Panevėžio, Rietavo ir Vilniaus sendaikčių turguose, nepraleidžia nė vienos Širvintose ir aplinkiniuose rajonuose vykstančios mugės, ten visuomet randa daiktų, papildančių kolekciją. Sutuoktiniai yra buvę net Latvijoje, ten radę įdomių senienų. Vyras pripažįsta, kad toks malonumas labai brangiai kainuoja, bet už jokius pinigus to neatsisakytų.
Žibalinės lemputės, pasak Vidos, prieš keletą metų buvo eksponuojamos parodoje Utenos kultūros centre. Uteniškiai ir miesto svečiai jomis grožėjosi visą mėnesį. Šią vasarą Kanapieniams skambino ir TV laidų rengėjai, domėjosi sukauptais eksponatais.
Ąsočiais grožisi artimieji, draugai ir į sodybą užsukantys svečiai
Vida ir Česlovas Kanapieniai nustebino ne tik lempų, bet ir ąsočių kolekcija. Jų sodyboje per penkiasdešimt. Ąsočiai yra įvairių dydžių ir formų, jie puošia ir tvorą, ir namo sieną, ir lentyną, ir specialiai pagamintą laikyklę, o didžiausias ąsotis, gavęs Boso vardą, padailino ūkinio pastato sieną. Bosas atkeliavo iš Kauno. Ten savaitgaliais vyksta „bagažinių turgus“. Jame Kanapieniai ir rado ąsotį Bosą, savo įspūdingu dydžiu primenantį 20 litrų bidoną.
Pasidomėjus, kas atsitiko, kad šeimininkai ėmėsi kolekcionuoti ąsočius, Vida Sinicaitė-Kanapienė pažymėjo:
- Ąsotis primena vaikystę, kvepiančią ką tik pamelžtu šiltu pienu. Kadangi pabodo iš senturgių namo grįžti tuščiomis neradus žibalinės lemputės, tai ėmėme kaupti ąsotėlius. O jų randame visada. 50 ąsočių – tai 50 kartų nerastų žibalinių lempučių. Ir ąsočių kolekcija nuolat didėja.
Dukart pelnė Širvintų rajono savivaldybės nominaciją už gražiausiai tvarkomą sodybą
Kanapienių namuose svečio akis traukia ne tik lempos ir ąsočiai, bet ir žvakidės, virduliai, lygintuvai ir kitos senienos. Namų kieme sukaupta daug buities rakandų, kurie išdėlioti ant ūkinio pastato sienų, gyvenamo namo prieangyje. Kanapienių namuose galima surengti įdomias istorijos, etnografijos, etnokultūros pamokas.
Būtina pažymėti, jog jauku ir gražu ne tik gyvenamo namo viduje. Tvarkinga Vidos ir Česlovo Kanapienių sodybos aplinka. Šeimininkai jau dukart (2016 ir 2020 metais) pelnė Širvintų rajono savivaldybės nominaciją už gražiausiai tvarkomą sodybą.
Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Tai publikacijos anonsas. Visą straipsnį skaitykite lapkričio 10 d. laikraščio numeryje.
ŠAUNUOLIAI