Tebeatgimstame…

Foto: bernardinai.lt

1989 – 1990 metai. Sąjūdžio idėjos sklando kiekviename Lietuvos kampelyje. Byra „šlovingoji“ TSKP. Vis labiau pasireiškiantis viešumas ir nuomonių įvairovė neleidžia ramiai savo kėdėse sėdėti nomenklatūriniam partiniam elitui. Šalis ruošiasi Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimams, ir jau visai atvirai kalbama, kad, ko gero, pirmojo naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdžio metu įvyks TAI, apie ką pastaraisiais metais garsiau ar tyliau šurmuliuojama miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir kaimeliuose, TAI, kam pastaruosius metus žmones žadino ir kėlė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Artėjantis pavasaris pakvipo LAISVĖS ir didžių permainų vėjais.

Ne išimtis buvo ir Širvintų kraštas. Laikas daug ką nusineša užmarštin arba „prigesina“, tačiau vartant 1990-ųjų rajono laikraščio „Širvinta“ numerius, anų metų įvykiai ir problemos vėl tarsi atgyja, iškyla visu ryškumu.

Išėjus LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsakui dėl žemės grąžinimo, bene dvidešimčiai rajono ūkininkų įteikti žemės nuosavybės dokumentai. Renkamos lėšos Roberto Antinio paminklui žuvusiems Nepriklausomybės kovose atstatyti.

Širvintų sąjūdininkai „taršo“ Liaudies deputatų tarybos veiklą, priekaištaudami, kad ji formali, kad dauguma deputatų ne iš esmės gilinasi į problemas, o tik rankas kilnoja, kad jiems trūksta kompetencijos. Aiškėja, kad yra deputatų, kurie net ir lietuvių kalbos nemoka…

Dar viena to meto problema, kėlusi bene didžiausias aistras, buvo deficitinių prekių skirstymas. Nepriklausomos Lietuvos vienmečiams, skaičiuojantiems 27-uosius gyvenimo metus ir šiek tiek vyresniems, nekalbant apie gerokai jaunesnius, šios ano meto gyvenimo aktualijos, be abejo, atrodys mažų mažiausiai keistos ir neįtikėtinos. Dabar, kai lentynos lūžta nuo maisto ir nemaisto prekių pasiūlos, kai daugeliui problema ne kaip ir kur nusipirkti įmantresnių maisto produktų, modernesnį šaldytuvą, televizorių ar baldų komplektą, o už ką nusipirkti, kai burnojame, kad kainos kyla jei ne kasdien, tai kas savaitę, 1989, 1990 metų prekių skirstymo tvarka gali pasirodyti tarsi iš fantastikos srities. Rublių žmonės tuomet lyg ir turėjo, tačiau, bėda, kad už juos net ir paprasčiausio ūkiško muilo negalėjo nusipirkti, nes tai buvo… deficitas.

1990 metų sausio 4 dienos laikraštyje išspausdintoje rajono prekių skirstymo komisijos pirmininko Jono Šimkaus informacijoje skelbiama nemaisto prekių skirstymo tvarka: 50 proc. gautų importinių trikotažo, avalynės, siūtų drabužių (išskyrus vyriškus kostiumus, paltus, striukes) ir rankšluosčių skirti kaimo gyventojams. Padangas lengviesiems automobiliams numatyta pardavinėti proporcingai miesto ir kaimo gyventojams pagal jų turimų lengvųjų automobilių skaičių: 60 proc. kaimo ir 40 proc. miesto gyventojams. Į didesnę paklausą turinčių prekių, skirstomų per darbo kolektyvus, sąrašą papildomai įrašyti minkštųjų baldų komplektai „Miglė“ ir „Kūlverstukas“, prieškambario baldai „Linas“, sekcija „Neris“, sofos-lovos, spintos, kilimai, šaldytuvai „Snaigė5“, 61 cm įstrižainės spalvoti televizoriai, importinė audio ir video aparatūra, mezgimo mašinos, aukso dirbiniai (išskyrus vestuvinius žiedus), importiniai akordeonai ir pianinai…

Skirstymo komisijos buvo apylinkių vykdomuosiuose komitetuose, darbo kolektyvuose. Kad gauti kažkokį padoresnį baldą būdavo savotiška loterija, liudija štai tokia statistika – 1989 metais rajone buvo gauta ir paskirstyta: 2 sekcijos ir 2 prieškambario komplektai, 8 virtuvės komplektai, 2 gyvenamojo kambario komplektai ir vaikų kambario komplektas… Žmonės siūlė skirstyti ir smulkesnes prekes – šampūną, šlepetes, batelius. Esą kitaip jų neįmanoma nusipirkti. Liukonių mokyklos direktorė Angelė Bružaitė piktinosi egzistuojančiomis privilegijomis, nes „jomis naudojasi tie, kurie ir taip gerai gyvena, o privilegijuotos tebūna daugiavaikės šeimos, invalidai ir vieniši globos reikalingi seneliai“. Vasario 12 dieną prie Tarybų rūmų įvyko profsąjungų ir Sąjūdžio mitingas dėl neteisingo prekių skirstymo ir privilegijų…

Kandidatai į LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus Benas Rupeika, Antanas Urbonas ir Antanas Mikalajūnas tiesiai ir atvirai kalba apie nepriklausomos demokratinės Lietuvos atkūrimą, žmogaus dvasinį atgimimą.

Vasario 16-osios rajono laikraštyje mokytojas sąjūdininkas Viktoras Alekna rašo: „Šiandien Lietuvoje turbūt jau nedaug rasime žmonių, kurie pasisakytų prieš Lietuvos nepriklausomybę. Artėjant rinkimams pasigirsta balsų, kad naujai išrinktieji atstovai jau pačią pirmąją sesiją turėtų paskelbti nepriklausomybės aktą. Bet ar jo reikia? Juk Lietuvos valstybės atkūrimo aktas paskelbtas jau 1918 metų vasario 16 dieną, ir niekas jo nepanaikino, nes negalima panaikinti to, kas jau buvo. Ir visas pasaulis tai pripažįsta ir žino. Net Sovietų Rusijos kūrėjas V. Leninas tai pripažino… (…) Todėl šiandien reikia ne naujo nepriklausomybės paskelbimo, o teisingumo, paremto abišalėmis ano meto sutartimis, atstatymo.“ Anot autoriaus, Lietuvos nepriklausomybės atstatymas jau yra prasidėjęs. Kada? „Gal jau 1941 m. birželio 22 d., kada buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas studentas Vytautas Stonis su būreliu bendražygių užėmė Kauno radijo stotį ir paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuva, ar rytojaus dieną, kai Leonas Prapuolenis per radiją visai Lietuvai paskelbė atkurtosios Lietuvos vyriausybės sudėtį? Ar gal 1972 metų kovo mėnesį, kai išėjo pirmas „Katalikų bažnyčios Kronikos“ numeris? O gal tų pačių metų gegužės 14 dieną, kai susidegino Romas Kalanta su šūkiu „Laisvę Lietuvai“? O gal 1979 metų 45 pabaltiečių memorandumas Tarybų Sąjungos ir Vakarų Vokietijos vyriausybėms dėl Ribentropo-Molotovo panaikinimo ar 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo? Ar gal 1988 metų birželio 3 d. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės sudarymas? Ir gal jau niekas neabejos, kad 1988 metų spalio 7 d. Vilniuje Gedimino kalno pilies bokšto viršūnėje iškelta trispalvė paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo pradžią.“

Iki istorinės Kovo 11-osios dar būta daug svarbių įvykių – grąžintas tautos himnas, lietuvių kalba paskelbta valstybine, priimti pilietybės ir referendumo įstatymai ir kt. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėta prie 1990 metų kovo 11-osios. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą drauge su kitais Aukščiausiosios Tarybos deputatais pasirašė ir mūsų rajone išrinktas Benediktas Rupeika. Širvintų kultūros namuose, kai jam buvo iškilmingai įteiktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputato pažymėjimas, Benediktas Rupeika pabrėžė: „Visi turime atgimti blaivumui, vienybei, Lietuvai.“

Prabėgo 27-eri metai. Ar atgimėme? Atrodo, kad vis dar atgimstame. Nelengvai. Socialinės atskirties prarajos didėjimas, korupcija, politikų rietenos ir intrigos, savanaudiškumas, žmonių nusivylimas, alkoholizmas, kiti visuomenės skauduliai silpnina nepasitikėjimą valdžia ir valstybe, didina emigracijos srautus.

Kita vertus, norėdami gyventi šviesiau, gražiau, turtingiau, sveikiau, ar patys stengiamės? O gal tik dairomės į šalis ir laukiame, kad kas ateitų ir mumis pasirūpintų, kad kas… nubaustų, priverstų? Deja, reikia pripažinti, kad neretai taip ir yra. Esame įpratę kritikuoti, priekaištauti, reikalauti. Tačiau gyvenimo kokybė nemaža dalimi juk priklauso ir nuo mūsų pačių. Nuo mūsų požiūrio, noro, pastangų.

Vasario 16-osios šventiniame minėjime rajono merė Živilė Pinskuvienė pakvietė: „Kurkime ir atkurkime mūsų Lietuvą pradėdami nuo savęs. Kasdien pabudę iškelkime sau klausimą: ką AŠ galiu padaryti, kad žmonės aplink mane būtų saugesni, laimingesni. Ką AŠ galiu padaryti, kad mano kraštas augtų ir būtų ta vieta, kur norisi gyventi ir kurti.“

Žinoma, tai daug platesnį kontekstą apimanti mintis, bet pradžiai užtektų atkreipti dėmesį į kasdienio gyvenimo smulkmenas, į tai, kas tiesiogiai priklauso nuo mūsų, ir kam mes patys galime turėti įtaką.