Lietuvos krašto apsaugos ministerija nuolat kartoja, kad Lietuvai yra būtinas vokiečių batalionas – karinis vienetas turintis nuo 300 iki 1200 karių. Lietuvos kariuomenės vadai nori tankų, nes pasak jų, be šios technikos neįmanoma nei gynyba, nei puolimas. Tuo pat metu tiek užsienio, tiek mūsų šalies karybos ekspertai („Global SOF foundation“ vadovas atsargos pulkininkas Stuardas Bradinas, Švedijos gynybos universiteto dėstytojas pulkininkas leitenantas Joakimas Paasikivi ir k.t.) pabrėžia, kad karo Ukrainoje pamokos rodo, jog ne tankai keičia situaciją, o modernios priemonės. Būtent todėl jie siūlo stiprinti rezistenciją, investuoti į modernias karybos technologijas ir pasirūpinti šalies priešlėktuvine gynyba.
Deja, sprendimus priimantys asmenys jų girdėti nėra linkę, konstatuoja Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus.
„Kariuomenė suka tuo pačiu keliu kaip ir kelininkai. Viskas, ką jie žino, tai duokite pinigų ir pripirkite mums brangios technikos. Jokiu būdu nesakau, kad nereikia rūpintis krašto gynyba, tačiau gal, užuot aklai skubėjus su pirkimais, pirma realiai įvertinkime situaciją ir įsiklausykime į tai, ką sako specialistai? – garsiai svarstė partijos pirmininkas. – O jie akcentuoja, kad tankai nebėra panacėja, nes 500 eurų kainuojantis dronas gali nesunkiai sunaikinti šimtą milijonų kainuojančią techniką. Tai gal, ypač prisiminus, kad ekonominė situacija Lietuvoje ir taip yra prasta, o kitų metų biudžetas bus skylėtas, tikslingiau būtų turimus pinigus investuoti į modernias technologijas. Juolab kad vietoje vieno tanko už tą pačią sumą būtų galima įsigyti kelis šimtus tūkstančių bepiločių skraidyklių, kas, mano vertinimu, gerokai sustiprintų Lietuvos gynybinius pajėgumus.“
Kitas momentas, į kurį dėmesį atkreipė politikas – žmogiškasis veiksnys.
„Tarkim, Lietuva dar kartą prasiskolins ir prisipirks brangios technikos (norisi tikėti, kad „Bokserių“ istorija nebepasikartos), o kas toliau? Ar mes turime ją galinčių ir, kas dar svarbiau, norinčių valdyti žmonių? Taip, Lietuva turi kariuomenę, šaulius, savanorius, tačiau kiek iš jų iš tikro yra pasirengę mirti už Tėvynę? Ir kiek paprastų žmonių stotų gintį šalį agresijos atveju? – labai svarbų klausimą uždavė J. Pinskus. – Valdžios ir valstybės tapatinti negalima, bet kokį pavyzdį rodo dabartiniai valdantieji? Apie grėsmes kalbančio užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vaikai išvežti į Ameriką, tad akivaizdu, kad jie nei tarnauti, nei ginti Lietuvos nesiruošia. Tuo pat metu mokyklose, užuot galvojus apie patriotinį ugdymą, bandoma įdiegti visuomenės nepritarimo sulaukusią ir tik nedidelei daliai žmonių reikalingą Gyvenimo įgūdžių programą. Vaikams nuo mažų dienų siekiama įkalti, kad nei šeima, nei kalba, nei tradicijos, nei Tėvynė nebėra svarbu. Jeigu valdantiesiems tai visgi pavyks, bijau, kad apie kažkokią visuotinę rezistenciją agresijos atveju beliks tik pasvajoti, nes vertybių, dėl kurių verta būtų kovoti, tiesiog nebeliks…“
