Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.
Pasaulio šalyse yra daugybė posakių apibūdinti neįprastai ilgus procesus tose visuomenėse. Amžinybe dažnai pavadinamos Egipto piramidės, kurių atseit prisibijo net laikas. Amžinam užsiėmimui prilyginamas žiūrėjimas į tekantį upės vandenį. Ko gero, netrukus kažką panašaus apie procesus be pabaigos turėsime ir mes, iš istorijos gūdumų atkeliavusį ir tolyn į praeitį nueinantį reiškinį prilygindami nacionalinio stadiono Vilniuje statybai ar visuomenės pageidaujamai, tačiau išrinktųjų į valdžią ignoruojamai desovietizacijai.
Kalbėdami apie pastarąją, blaiviau mąstantys įžvelgia grėsmę nacionaliniam saugumui, juk, kaip rodo kasmet natūraliai ar dirbtinai sukeliami skandaliukai, ne vieno aukštas pareigas turinčio šalies veikėjo spintoje slypi kažkokie skeletai iš praeities. Ypač tų, kurių keliai vienaip ar kitaip suko ta pačia kryptimi, koks buvo užbrėžtas Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos kursas. Aiškėja, kad dešimtmečius apie tai tylėjo ir tautai vadovauti stoję politikos liūtai, ir tie, kurie nuolat kiauksi apie šių nuslėptas nuodėmes.
Tokia jau ši karta. Anuomet jauni, aštriadančiai, alkani veiklos ir dar neragavę karjeros, jie plūstelėjo pakeisti brežnevinės epochos ilgaamžių. Jiems atrodė, kad išmušė valanda, nes persitvarkanti Tėvynė kviečia į komjaunuoliškas statybas versti kalnų. Juk ir tuomet įsteigtas Sąjūdis iš pradžių buvo pristatomas Sąjūdžiu persitvarkymui remti. Tad nekeista, kad į visuomenės vedlius pretendavo daugybė kandidatų į TSKP ar jau įstojusių į šlovingas gretas. Dar tik partijos rezervas, bet jau patekę tarp išrinktųjų šviesaus rytojaus statytojų. Kaip savo laiku Mao toleravo gimstantį chunveibinų judėjimą, kuriame įžvelgė pagalbininką šalinant konkurentus partijoje, taip komunistų viršūnėlės tikėjosi, kad sąjūdininkai padės išmėžti tas užstovėtas karaliaus Augijo arklides, kaip padarė legendinis Heraklis, per jas nukreipęs upės vagą. Šiandien kažkodėl nebenorima kalbėti, kad gimstantį Sąjūdį bandė kontroliuoti tiek tuometinis KGB, tiek partiniai organai. Kelios dienos prieš Širvintose įvyksiant steigiamajam rajono grupės susirinkimui, į KGB rajono poskyrį po vieną buvo kviečiami dar nežinomi jaunuoliai, bandant išsiaiškinti jų politines nuotaikas. O kai „Sąjūdžio motoru“ prisistatęs vienas tuometinių gydytojų nuo scenos pasisiūlė perskaityti kandidatų į Sąjūdžio grupę sąrašą, tuojau pat iš salės pasigirdo aštrus klausimas, su kuo tą sąrašą jis išvakarėse derinęs rajono partkome? Išjuoktas ir nušvilptas susirinkusių žmonių, „motoristas“ turėjo pasitraukti, o žmonės patys iš salės siūlė kandidatus ir čia pat, pakeldami rankas, už juos balsavo. Kaip parodė vėlesni įvykiai, į tą iniciatyvinę grupę vis tiek pateko nemažai „budionovkę“ už diržo užsikišusių širvintiškių, juk žmonės siūlė jiems labiau žinomus, aukštesnes pareigas ne be partijos pritarimo ir paskyrimo pasiekusius žmones.
Nereikia sakyti, kad taip buvo tik rajonuose. Kai 1988 metų birželį Vilniuje buvo įsteigtas Sąjūdis, jo iniciatyvinėje grupėje iš 35 Lietuvos mokslo ir meno žmonių 17 priklausė Komunistų partijai. „Sąjūdžio žinias“ iš pradžių redagavęs Artūras A. Skučas paskui net buvo nušalintas nuo leidybos, apkaltinus per dideliu radikalumu ir kritika Komunistų partijai.
Jei signatarė, vėliau konservatorė Nijolė Oželytė 1989 metais sugebėjo įstoti į SSKP, o LKP XX suvažiavime buvo išrinkta LKP CK nare, jei, kaip dabar prabilta, tais pačiais 1989 metais į komunistus įstojo konservatorių ruporu dažnai pavadinamas signataras Rimvydas Valatka, kodėl negalėjo panašiais laipteliais į viršūnes kopti ir kai kurie kiti šiandieniniai Seimo, Vyriausybės nariai, merai? Ir ko jie vis dar tikisi nutylėdami šiuos savo gyvenimo faktus? Kad taip, bemindžiuokuojant, oriai nukarš, kaip nukaršo garbus profesorius, nešiojantis KGB žymę ant kaktos?
Šiandien, kai vėl kalbama apie būtinybę žmonėms prabilti apie savo buvusią priklausomybę Komunistų partijai, ir vėl bandoma parinkti rėčio akučių dydį, per kurį būtų sijojama praeitis. Svarstoma, kad gal reikėtų pasisakyti buvus komunistu, jei žmogus kandidatuoja, sakykime, į Prezidentus, o štai ketinančiam tapti Seimo ar rajono tarybos nariu tas nebūtina.
Kiti bando aiškinti, kad reikėtų pasakyti tik tiems, kas anuomet užėmė vadovaujančias pareigas komunistų partijoje, o kas buvo eiliniai komunistai – tiems nereikia. Įsivaizduokite, jei tokie pat siūlymai pasisakyti būtų adresuojami tiems, kas anuomet priklausė Hitlerio vadovaujamai Vokietijos nacionalsocialistinei darbininkų partijai. Tegul pasisako, jei buvo vadovai, o jei tik eiliniai kovotojai – tegul sau tyli.
Pasakytumėt tokiems nacistų gynėjams: ar jums su galva negerai?!
O ir kokias pareigas reikia laikyti vadovaujančiomis? Anuometinių etatinių partsekretorių nelabai jau ir likę ar jie Nepriklausomai Lietuvai nedirba. Iš kitos pusės, tais laikais tam, kad patektum į bet kokias vadovaujančias pareigas pramonėje, žemės ūkyje, aptarnavimo sektoriuje, moksle ir pan., buvo būtina (ar primygtinai rekomenduojama) tapti komunistu. Atskirų išimčių, žinoma, buvo, tačiau jų buvo tiek mažai ir tos išimtys pasibaigdavo viršukalnių papėdėse, kad neverta ir kalbėti.
Desovietizacijos priešininkų nepamirštama padūsauti, kad komunistais yra buvę nemažai iškilių kultūros, literatūros, meno šviesuolių (turbūt vėl prisimenama Oželytė), o tokių faktų pagarsinimas suterštų jų šviesią atmintį, mestų šešėlį ant jų neįkainojamų nuopelnų. Kam gi juos už tai dabar reikėtų kalti ant kryžiaus?
O niekas ir nesako, kad reikėtų kalti. Jei čia nieko blogo, kaip dažnai bandoma aiškinti iš valdančiųjų stovyklos, tai rinkėjai balsuodami ir pasakys, kad konservatoriai teisūs: tikrai nieko blogo. Geriau jau balsuoti žinant, už ką balsuoji, nei paskui sakyti, kad būtum nebalsavęs, jei būtum tai žinojęs. Priklausomybės tuometinėms spaliukų, pionierių organizacijoms, be abejonės, deklaruoti nereikia, nes jų nariais tapdavo dar vaikai. Tai – žmonės, dėl jauno amžiaus dar neatsakantys už savo veiksmus. Tuo tarpu komjaunuoliais dauguma jau tapdavo spausdami rankose pasus, taigi – iš dalies savarankiški žmonės. Komunistais tapdavo tik pilnamečiai, savarankiškus sprendimus priėmę žmonės. Mokėkite atsakyti už tai, ką padarėte. Juk ne visi tokį kelią rinkosi, ne visiems norėjosi karjeros ir šventinių gardėsių per galines partkomo bufeto duris.
Gintaras Bielskis
