Ar realiai veikia Lietuvos piliečių teisinės apsaugos garantijos?

Pranešimą skaito Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė

Šis klausimas buvo iškeltas ir į jį ieškota atsakymų šių metų lapkričio 23 dieną, Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje vykusioje konferencijoje, kurią organizavo Seimo narys Valdas Vasiliauskas. Apie teisėsaugos institucijų veiklą, piliečių teisių užtikrinimą, teisės principus ir jų atsispindėjimą rezonansinėse bylose, apie tai, kaip kuriamos bylos viešojoje erdvėje, diskutavo susirinkę Seimo nariai, teisininkai, advokatai ir savivaldos atstovai. Konferencijoje pranešimą apie teisėsaugos institucijų veiklos būdus užtikrinant teisėtumą ir žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje skaitė ir Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė.

Konferencijos organizatorius Seimo narys Valdas Vasiliauskas

Konferencijos dalyviai apsvarstė ir bendru sutarimu priėmė rezoliuciją dėl bendro tikslo pasiekti esminio proveržio žmogaus teisių ir piliečių teisinės apsaugos garantijų srityje bei įkurti nacionalinę žmogaus teisių instituciją, atitinkančią Jungtinių Tautų Organizacijos patvirtintus principus (Paryžiaus principus), kuri būtų nepriklausoma, efektyvi ir turėtų įstatymo nustatytus pakankamus įgaliojimus. Rezoliucijoje visi gyventojai, teisininkų bendruomenė, intelektualai, politikai ir visuomenininkai kviečiami palaikyti visuomenio judėjimo „LIETUVOS TAUTAI“ kuriamą TEISINGUMO REGISTRĄ, visi raginami principingai ginti nukentėjusius nuo teisėsaugos institucijų neteisėtų veiksmų, tobulinti teisinę aplinką bei keisti teisminės valdžios ir operatyvinės veiklos subjektų ydingą praktiką, šalinti atskirų pareigūnų nesiskaitymo su žmogaus teisių principais apraiškas.

MERĖS PRANEŠIMAS SEIME

Laba diena, gerbiamieji konferencijos dalyviai!

Man, Širvintų rajono savivaldybės merei, didelė garbė šiandien būti čia, prieš jus, ir kalbėti temomis, kurios yra aktualios kiekvienam Lietuvos piliečiui.

Šiandien esu trečioji iš merų, pasisakanti apie teisėtumo užtikrinimą ir žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje. Pradėti savo pranešimą noriu užduodama tris klausimus. Galbūt į juos atsakysite tik sau, gal – vėliau – diskusijos metu pasisakysite garsiai, gal jie pasiliks retoriniai…

1. Kodėl pasisakyti apie piliečių teisinę apsaugą buvome pakviesti būtent mes – Druskininkų, Visagino ir Širvintų merai?

2. Kas yra tikrasis teisėtumas ir kaip jis susijęs su Lietuvos žmonių teisėtais lūkesčiais?

3. Kas Lietuvoje gali nuteisti ir kas nuteisia?

Taigi, prieš jus – trys žmonės, nuolatiniai žiniasklaidos taikiniai, sensacijos, nuteistieji be teismo… Viena iš jų – aš. Pirmiausia – žmogus, Lietuvos pilietė, o dar ir moteris! Sakysite, kartu su teisėtumu Lietuvoje galioja ir lygios teisės, nediskriminacija dėl lyties? Deja, iš patirties galiu pasakyti, kad į politiką atėjusios moterys vis dar susiduria su gyvuojančiu archaišku požiūriu, kad moteriai vieta namuose ar bent už stipraus vyro nugaros, dar vis nesikuklinama į akis rėžti, kad esi per graži valdyti rajoną ir priimti sprendimus. Tikriausiai, išgirdus mano pavardę, ne vienam prieš akis sumirga skambi antraštė ar pašiepiantis „Dviračio žynių“ vaizdelis? Ką gi, stengiuosi žiūrėti į tai pozityviai – esu svarbi ir reikalinga žmonėms.

Būtent žmonių pasitikėjimas ir palaikymas yra tas tiltas, leidžiantis šiandien man tvirtai tikėti, kad teisingumas Lietuvoje yra. Deja, negaliu to pasakyti apie veikiančią teisėsaugos sistemą, teismų priimamus sprendimus. Mano, kaip politikės, istorijoje kartojasi tas pats skaičius – trys.

* 2007 m. tapau Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktore, 2008 m. sausio 8 d., pažeidžiant teisės aktais reglamentuotas procedūras, buvau atstatydinta. Nors pažeidimai buvo akivaizdūs, bet ginant savo teises, siekiant teisingumo, ne vienerius metus teko bylinėtis. Istorija ilga, tačiau svarbiausia tai, kad teismo buvau sugrąžinta į pareigas. Tik viešai kalbėti apie tai po to, kai jau buvau „papuošta“ neigiamomis žiniasklaidos etiketėmis – tabu.

* 2012 m. buvau išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą. Manau, šią istoriją puikiai atsimenate. Žiniasklaidai dirbtinai iškėlus balsų pirkimo skandalą, vyko ilgas procesas. Skandalą vertino Vyriausioji rinkimų komisija, Konstitucinis Teismas paskelbė išvadą, o Seimas priėmė galutinį sprendimą, po kurio tris Darbo partijos kandidatus, tarp jų – mane pirmąją, išbraukė iš rinkimų sąrašo, ir mes netekome galimybės tapti parlamentarais, ne savo noru pamindami tą pasitikėjimą, kurį už mus balsuodami išreiškė žmonės. Nenoriu apkrauti detalėmis, tačiau vis dėlto prasminga atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip buvo priimti sprendimai. Vyriausioji rinkimų komisija rėmėsi viso labo užfiksuotu (portale www.delfi.lt publikuotu) tam tikrų asmenų pokalbiu (galimu ketinimu pirkti rinkėjų balsus tam tikrų kandidatų labui) ir Generalinės prokuratūros pateiktu manymu (cituoju: „leidžia pagrįstai manyti, kad kažkas gavo nurodymą daryti įtaką asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmes įkalinimo įstaigose). Po to sekė Konstitucinio Teismo išvada, kad Vyriausioji rinkimų komisija, cituoju, „neatsižvelgė į turimą informaciją, kad buvo organizuojamas masinis balsų pirkimas bausmės vykdymo vietose, skatinant parduoti pirmumo balsus už konkrečius asmenis“ ir „šio fakto nevertino“.“ Ne tik man, ne tik kitiems, kuriuos lietė sprendimas, bet ir labiau įsigilinusiems į šią situaciją žmonėms, tarp jų – ir  Konstitucinio Teismo teisėjui Egidijui Šileikiui, vėliau paskelbusiam savo atskirąją nuomonę, iškilo klausimas, kokio „fakto“? Ar faktas buvo nustatytas Komisijos žodžiais „galėjo būt“ ar Generalinės prokuratūros pateiktu „manymu“?  Noriu priminti, kaip tuomet, 2012 metais, sprendimą, kurį šiuo atveju drįsčiau vadinti nuosprendžiu, priėmė mūsų valstybės įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas. Po Konstitucinio Teismo išvados Seimo nariai balsuodami nepritarė nutarimo projektui, kuriuo buvo siūloma laikyti, kad Konstitucinio Teismo išvadoje minimi Darbo partijos nariai nelaikomi išrinktais Seimo nariais. Tačiau prabėgus vos porai valandų Premjeras televizijai komentuoja, kad buvo padaryta klaidų, bus skelbiamas naujas balsavimas. Ir naujas balsavimas jau kitą rytą įvyko. Tiesa, mygtukus Seimo nariai balsuodami tuo pačiu klausimu iš naujo nuspaudė kitaip. Kas galėtų išaiškinti, kaip teisinėje valstybėje gali būti užtikrintos piliečių teisės, jei net įstatymų leidžiamoji valdžia savo sprendimus gali kardinaliai pakeisti vos per porą valandų? O žvelgdama plačiau – nesutikau ir nesutiksiu, kad per 5300 žmonių balsus, išreikštą pasitikėjimą rinkimų metu galima imti ir paniekinti „faktais“, paremtais „galėjo būti“ ir „leidžia manyti“.

* Trečiasis mano, kaip politikės, faktas – šiemetiniai savivaldybių rinkimai ir pirmą kartą Lietuvoje vykę tiesioginiai mero rinkimai. Taip! Ir vėl Vyriausioji rinkimų komisija atsižvelgė į tų pačių politinių oponentų, kaip ir 2008 m., pateiktus skundus, paskelbė juose įvardintus įvykius kaip šiurkščius rinkimų įstatymo pažeidimus ir anuliavo rinkimų rezultatus. Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad skundų iš rinkėjų Komisija negavo, o rėmėsi skundais tų, kurie rinkimuose nesurinko pakankamo kiekio balsų net patekti į rajono Savivaldybės tarybą. Svarbu ir tai, kad kitame rajone dėl rinkimų įstatymo pažeidimų buvo iškeltos baudžiamosios bylos, tačiau rezultatų anuliavimo ar sąrašo koregavimo VRK net nesvarstė! Kas gi belieka žmogui teisinėje demokratinėje valstybėje? Nusipurčiusi to meto skaudulius, dar kartą ryžtingai žengiau į pakartotinius rinkimus, nes visu tuo laikotarpiu jaučiau tvirtą paramą ir palaikymą žmonių, kurie, beje, visiškai netaupant Valstybės lėšų, dar kartą buvo įpareigoti ateiti į rinkimus ir dar kartą pareikšti pasitikėjimą tuo žmogumi, kuriuo iš tikrųjų pasitiki.

Taigi, kas Lietuvoje iš tikrųjų teisia ir kas nuteisia? Kam skirta teisinė piliečių apsauga? Mano patirtis leidžia manyti, kad Lietuvoje teisia pirmiausia politikai, pasitelkdami jiems palankias žiniasklaidos priemones. Žmogus nuteisiamas be teismo, nuosprendžiu „galimai galėjo būti“, viešai priklijuojant nusikaltėlio, korupcininko, kyšininko etiketę tiems, kurie yra tiesiog nepatogūs, per stiprūs konkurentai. Ir nors man asmeniškai jokie kaltinimai niekada nebuvo pareikšti, jau nekalbu apie tai, kad nė karto nebuvau patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nepaneigsite, kad šie viešai paskelbti nuosprendžiai kaip prikabintos etiketės, yra veiksmingi ir išlieka ilgam laikui.

Baigdama pasisakymą, norėčiau apibendrinti, kad šių dienų politiniame kontekste, kai mūsų kruopščiai auginamai ir puoselėjamai demokratijai kyla didžiulė grėsmė, kai teisinė piliečių apsauga vis dar yra svarstytinas klausimas, kai žmogus lengva ranka ar laisvu žodžiu yra nuteisiamas nuosprendžiu „galimai galėjo būti“, mums, politikams, būtina dirbti ir stengtis dėl žmonių, kurie savo laisva valia kas kartą įvykdo tikrąjį teisingumą, savo balsais išreikšdami savo paramą ir pasitikėjimą. Taigi, kad ir kaip tai būtų kažkam nepatogu, esu stipri ir tęsiu savo darbą toliau!

Ačiū už dėmesį!