Joninių laukimą šildo iš Prezidento rankų gautas ordino medalis

Jonui Matuliui (kairėje) Prezidentas Gitanas Nausėda įteikia ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. lrp.lt nuotr.

Jono vardas Lietuvoje ne tik vienas seniausių, bet ir dažniausių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos duomenimis, per 130 statistikos fiksavimo metų Lietuvoje Jono vardas suteiktas 47 027 berniukams, o Janinos – 32 723 mergaitėms. Pridėjus įvairias atmainas (Jonis, Jonė, Janė, Janytė, Jonytė, Jonava ir pan.), galime drąsiai kalbėti mažiausiai apie 80 tūkst. lietuvaičių, turinčių šį vardą.

Tarp vyrų Jono vardas vis dar išlieka populiariausias, maždaug 6 tūkst. lenkiantis antroje vietoje esantį Vytauto vardą.

Jei iki šiol gyventų visi Širvintų rajone gimę Jonai, jų turėtume irgi nemažai – net 610. Vienas jų – šiuo metu Barčiuose įsikūręs širvintiškis Jonas Matulis.

  • Šiaip esu kilęs iš Zosinos kaimo, – sako Jonas Matulis. – Kiek pats pamenu, kiek iš pasakojimų žinau, Zosina irgi galėjo pasigirti savo Jonais. Kaimelis nebuvo didelis, vos keliolika trobų, bet šiandien galiu prisiminti, kad Zosinoje vienu metu gyveno ar tik ne 10 Jonų, o Griškevičių šeimoje tokie buvo keli – motina Janina ir sūnus Jonas. Du Jonai buvo ir Jurkevičiai, tik jie, jei gerai pamenu, buvo bent jau ne artimi giminės, tiesiog bendravardžiai ir bendrapavardžiai. Kad atskirtų, vietos žmonės vyresnįjį Jurkevičių vadino Jonu, o jaunesnįjį – Jonuku.

Jonų buvo ir Matulių giminėje. Tiesa, kitaip, nei paprastai būna, Jonas vardą paveldėjo ne per „tėvo liniją“, iš senelio, mat šis buvo Antanas. Tačiau senelio Antano brolis buvo Jonas. Ko gero, vardas nuo jo ir „perėjo“, o gal nuo krikštamotės, kuri, kaip tyčia, buvo Janina. Jonas buvo ir tėvo brolis, taip pat senelis iš mamos pusės.

Kaip ir kitur, Zosinoje Jono vardas buvo dažnas, taigi – populiarus. Tuo pačiu populiarios buvo ir su šiuo vardu susijusios tradicijos. Nuo mažens, pagerbdami Jonus, nepamiršdavo ir šį vardą turinčių vaikų, o posakio, kad per Antaną reikia pradėti šienapjūtę, o per Joną – ją baigti, laikėsi dažnas. Žmonių gyvenime įprasti buvo ir kiti su Jonais susiję dalykai: jonvabalius pažinojo ir atskyrė visi, jonažoles irgi visi rinko, teko tai ir Jonui Matuliui.

Nors Jonų buvo beveik kiekvienoje gryčioje, kaimas nuo seno turėjo Zosinos pavadinimą.

  • Žmonės sakydavo, kad pavadinimas kilęs nuo vardo. Atseit, kažkada, kai žmonės čia gavo žemės ir kūrėsi, pradėjo svarstyti, kaip pavadinti augantį kaimelį. Kadangi buvo daugiausia Zosių, tai ir nutarė pavadinti Zosina. Nežinau, ar tiesa, bet vaikystėje esu girdėjęs iš vyresnių Zosinos gyventojų, – sakė Jonas Matulis ir prisiminė, kad pats žinojo tik vieną Zosę, gyvenusią Zosinoje.

Kaip ir visada, taip ir per šias Jonines Jonas Matulis sulauks svečių. Sodyba Barčiuose yra tarsi vasarnamis, kurį jis prižiūri. Šiaip juk reikia kažkam prižiūrėti, nes negyvenamas namas griūva, traukia piktų kėslų turinčių žmonių akis. Šeimos namą Širvintose, Sodų gatvėje, jis užleidęs vienam sūnų, Vaidui.

  • Tai dabar ši gatvė Sodų, o kažkada, nepatikėsit, ji turėjo Kiaulytės gatvės pavadinimą, – sako Jonas, tiesa, nepatikslindamas, ar tai buvo oficialus, ar neoficialus šios gatvės pavadinimas. – Ėjo kažkoks valdininkas, išgirdo žviegiant kiaulę, ir praminę Kiaulytės gatve. Paskui gatvė turėjo Kapų pavadinimą, mat remiasi į senąsias miesto kapines, o paskui jau buvo pavadinta Sodų, nes prie kiekvieno namo – po keliasdešimt vaismedžių. Kai pradeda kristi vaisiai, neatskirsi, kuris nuo kurio medžio. Ko gero, nuo čia ir pasipylė visi kiti aplinkinių gatvių pavadinimai – Vyšnių, Kriaušių, Slyvų, Šermukšnių…

Širvintose taip pat gyvena sūnus Kęstutis su šeima. Jis, kaip ir Vaidas, statybininkai. Sūnus Vidas įsikūręs Ukmergės rajone, Tolučiuose. Galima sakyti, irgi namuose, nes prie pat rajono ribos. Dirba miškininkystėje. Vietinė yra ir dukra Renata, taip pat pasirinkusi miškininkės kelią. Jauniausioji Dovilė, kultūros srities vadybininkė, gyvena Vilniuje, o štai Jolanta – jau 8 metai įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje.

Visi Jono Matulio vaikai sukūrę šeimas. Jonas suskaičiuoja turįs 11 anūkų ir 1 proanūkį, tačiau nė vieno – Jonuko ar Janinos. Viliasi, kad laiko dar yra, kad kuris nors iš vaikų dar gali ištaisyti šią „neteisybę“. Juk Matuliams daug vaikų, galima būtų pajuokauti, įprastas dalykas. Pats, tiesa, „tik“ iš keturių vaikų šeimos, o štai amžiną jai atilsį žmona Marijona buvo kilusi iš šešių vaikų šeimos. Taigi ir šeši „matuliukai“ – pagal žmonos kurpalių.

Jau trylika metų Jonas Matulis našlauja, 12 metų, kaip pensijoje. Kai liko vienas, kai kurie vaikai jau buvo suaugę, suradę savo gyvenimo kelią, kai kurie jį dar tik rinkosi. Žinoma, teko patarti, stebėti, juk tėvui ne vis viena, kaip sekasi jo vaikams.

  • Negaliu pasakyti, kad buvo sunku, net kai likau vienas, – sako Jonas Matulis. – Padėjo tai, kad liko vaikai. O sunkiausia, turbūt, buvo dar tada, kai vaikai augo. O juk tuomet dar buvome dviese, su žmona.

Jonas prisimena, kad tekdavo pasukti galvą, kaip ant kojų pastatyti, o svarbiausia – išmaitinti daugiavaikę šeimą. Tai buvo pagrindinis sovietinės „deficitų epochos“ galvosūkis. Nesvarbu, kad namuose šešios ar daugiau burnų: atstovėjus eilę gauni tą patį vieną gabalėlį dešros. Reikia daugiau – stok vėl į eilę ir tikėkis, kad dešra nesibaigs, kol vėl neprieisi prie prekystalio.

Jonas Matulis – vienas iš daugiau kaip 600 Jonų, per 130 metų gimusių Širvintų rajone.

Pašnekovas neslepia, kad dėl to, kaip lengviau išmaitintų gausią šeimą, pakeitė ir darbą. Kažkada pradėjęs dirbti dar nerekonstruotame Širvintų kino teatre, su bendradarbiais prie jo pastatęs priestatą, įrengęs antrąjį aukštą, Jonas Matulis čia dirbo apie 20 metų, bet paskui 6 metams įsidarbino autoparduotuvės vairuotoju. Per tą laiką ne kartą apvažiuotas kiekvienas kaimelis. Jonas sako, kad visus savo pirkėjus pažinojo, dar ilgai po to, kai pasitraukė, šie susitikę teiraudavosi, kodėl nebeatvažiuoja. Žinodami, kad Jonas turi gausią šeimą, kad tais laikais buvo sunku išsimaitinti, ne vienas kaimo žmogus už atvežtas prekes tarsi atsidėkodavo – atnešdavo dovanų ryšelį daržovių, gabalėlį rūkytos mėsos.

Bet visa tai jau istorija. 74-erių Jonas Matulis gali džiaugtis, kad visi vaikai užaugo dorais žmonėmis, sukūrė šeimas, daugelis pasiliko arti gimtųjų namų. Be abejonės, tam pasitarnavo ir paties tėvo gyvenimo pavyzdys. Taigi, neatsitiktinai Tėvo dienos proga Prezidentūroje jam buvo įteiktas aukštas šalies apdovanojimas. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmą kartą Tėvo dienos išvakarėse ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo tėvus ir globėjus. Būtent Prezidento iniciatyva pernai buvo priimtos Valstybės apdovanojimų įstatymo pataisos, kad valstybė galėtų išreikšti padėką ir pagarbą už nuopelnus auginant ir ugdant vaikus ne tik mamoms, bet ir tėčiams.

Šiais metais už nuopelnus tėvystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą, įkvepiantį pavyzdį savo bendruomenei ir visai visuomenei šalies vadovas apdovanojo 12 tėvų ir globėjų. Susirinkę pasveikinti tėvo, senelio ir prosenelio su vardadieniu, Matulių atžalos dar kartą apžiūrės ir Jonui Matuliui skirtą medalį.

Po apdovanojimo. Šešis dorus vaikus užauginęs Jonas Matulis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. lrp.lt nuotr.

„Apdovanotųjų gyvenimo istorijos, dažnai kupinos dramatiškų išbandymų, moko, kad be mylinčių tėvų indėlio neįmanoma saugi ir sveika, ugdanti ir įgalinanti aplinka šeimoje. Prezidentas apdovanojo ir tuos, kurie ėmėsi globoti ar įsivaikinti ir savo rūpesčiu apglėbti vaikus, dėl vienų ar kitų priežasčių netekusius ar negavusius savo biologinių tėvų meilės. Taip pat ir tuos tėvus ir įtėvius, kurie augina ir globoja vaikus su negalia. Pasak Prezidento, šis sprendimas vertas didžiausios padėkos, nes dažnai yra tikro pasiaukojimo ir atsakingo pilietiškumo pavyzdys,“ – pranešime spaudai apie tai rašė Prezidentūros komunikacijos grupė ir citavo Prezidento Gitano Nausėdos žodžius:

  • Keičiantis ekonominėms, socialinėms aplinkybėms, tėvo vaidmuo mūsų visuomenėje dramatiškai keitėsi iš tradicinio patriarchalinio tėvo maitintojo – į šiuolaikinį tėtį, kuris noriai dalijasi kasdienius darbus namuose, o derindamas darbą ir šeimą, aktyviai dalyvauja prižiūrint ir auklėjant vaikus. Šiuolaikinis tėtis taip pat yra tas, kuris savo pavyzdžiu moko pilietiškumo, kuris perduoda vaikams bendruomeniškumo ir visuomeninės veiklos patirtį.

Jonas Matulis sako, kad nesitikėjo tokio įvertinimo. Tačiau malonu, kad prisiminė Savivaldybė, Socialinės paramos skyrius, savo žodį tarė ir bendruomenė „Upė“. Sujaudino, kad gyvenama ne tik šia diena, kad prisimenama ir tai, kas pamažu tampa istorija. Jono Matulio vaikai jau kuria savo šeimų istoriją, kuri, tikėkimės, bus tokia pat šilta ir šviesi, kaip ta, kuri gimė tėvų užuovėjoje.

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top