Baltijos pajūriu: Pirmoji diena. Nelemtas Kuršių takas…

Kelionės pradžia Vilniaus autobusų stotyje.

Ventės ragas – nedidelis pusiasalis rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Prieš keletą metų bagaslaviškiečiai, keliaudami maršrutu Bagaslaviškis – Ukmergė – Panevėžys – Šiauliai – Mažeikiai – Skuodas – Šventoji – Klaipėda – Ventės ragas – Šilutė – Pagėgiai – Jurbarkas – Šakiai – Kaunas – Ukmergė – Bagaslaviškis, jau buvo įveikę atstumą pajūriu nuo Šventosios per Palangą, Klaipėdą iki Ventės rago. Prisipažįstame – jau tada galvoje gimė ir ėmė nedrąsiai krebždėti mintis – „kada nors“ apvažiuoti dviračiais aplink Baltijos jūrą. Todėl šiais metais ir buvo žengtas nedidelis žingsnelis tikslo link. Šiais metais norėjome pratęsti maršrutą toliau pajūriu: nuo Šventosios iki Kolkos rago, o nuo Kolkos – jau palei Rygos įlanką per Jūrmalą iki Rygos.

Tereikėjo kažkokiu būdu nusigauti iki Šventosios. Buvo susitarta, jog šių eilučių autorius (toliau – Remigijus) važiuos sekmadienį autobusu į Šventąją, o Rasa ir Donatas pirmadienį – traukiniu į Klaipėdą. Problema buvo ta, kad su savimi reikėjo pasiimti dviratį ir visą mantą. Iš tikrųjų jokios problemos, pasirodo, nebuvo. Sekmadienį, 8 val. 50 min. „Eurolines“ tinklo autobuso vairuotojas prie laikiklių autobuso gale per porą minučių pritvirtino dviratį ir gerokai prieš 14 valandą jau „montavau“ savo bagažą ant dviračio Šventojoje. Tos dienos kelionė baigėsi paplūdimyje. Belaukdamas bendražygių „kamavausi“ paplūdimyje iki pirmadienio vidurdienio. Mat tik tada nuo Klaipėdos atmynė Rasa su Donatu. Taigi jiems pirmąją dieną iki žygio pradinio taško „pramankštai“ teko nuvažiuoti 45 kilometrus.

Bendrakeleivių Remigijus laukė, žarstydamas smėliuką Šventosios paplūdimyje kartu su savo anūke Ryte...

Apie 12 valandą išriedėjome Latvijos sienos link. Pasiteisino priežodis: „Nemesk kelio dėl takelio“. Buvome pasiilgę jūros, jos bangų ošimo, todėl nutarėme, jog nieko blogo neatsitiks, jeigu pasirinksime kelią kuo arčiau pakrantės. „Metėme“ asfaltą, kuris pagal žemėlapį tolo nuo jūros, ir įsukome į miško keliuką. Tuo labiau kad šalikelėje „švietė“ kelio ženklas su dviratuku ir užrašu „Kuršių takas“. Iš pradžių buvo dar „pusė velnio“… Kas važiavo dviračiu mišku, gali sakyti: „Vienas malonumas!“ Taip, sutinku. Kol kelio paviršius kietas. Mūsų pasirinktame dviračių take gal tik motolenktynininkams treniruotis. Mat vietomis smėlio tiek, kad ir pėsčiomis eiti sunku. Nulipus nuo dviračių, teko juos su visa manta įsiręžus stumti. Šiaip ne taip stūmėmės… Dažniausiai nuo dviračio lipti teko Rasai. Viename žygyje, nuo kieto paviršiaus užvažiavus ant smėliuko, Rasos dviratis „pasibaidė“ ir pargriuvo ant šono… Ši nelemta patirtis dabar Rasą persekioja visur. Pamačiusi smėlį, ji verčiau jau nulipa nuo dviračio. Tiesa, kartą pabandė važiuoti. Važiavo tiesiog puikiai, tvirtai laikydama vairą abiem rankom ir lyg užhipnotizuota įsistebeilijusi į smėlėtą taką. Kažkur vidury kančių kelio pasigirdo Rasos šauksmas: „Ai, kanda!“ Apsidairėme, tačiau nepamatėme nieko panašaus, kas galėtų taip skaudžiai kąsti. Tik merginai nulipus nuo dviračio, išaiškėjo jos kankintojas. Tai buvo į nugarą įsisiurbęs vos ne pusantro centimetro dydžio ir jau spėjęs pripampti Rasos kraujo aklys, liaudyje dar vadinamas žabalium. Taigi daugiau Rasa neberizikavo…

Trijulė Šventojoje. Kol kas nuotaika puiki...

Donatą, pirmą kartą dalyvaujantį dviračių žygyje, nuo Klaipėdos iki Šventosios atmynusį puikiu išasfaltuotu dviračio taku, baisiai papiktino, toks, atsiprašant, Kuršių dviračių takas… Prakeikė ir tuos, kurie ženklus pastatė, ir tuos, kurie nesuteikė informacijos apie tokį „puikų“ takelį. „Geriau jau mėšlo krūvoje kapstytis!“ – siuto Donatas. Pagaliau mūsų dviračių takas atvedė į laukuose liūdinčią vienišą sodybą, kurios gyventojai patarė grįžti atgal ir tęsti kelionę iki Latvijos jau asfaltu. „Čia buvo tik žiedeliai… Va, jeigu važiuosite toliau palei jūrą, bus ir uogos…“ – patikslino žmogus. Teko apie porą kilometrų grįžti atgal, užtat nuo Būtingės iki pasienio su Latvija mynėme jau geru keliu. Žinoma, nieko baisaus neatsitiko, tik buvo sugaišta daug brangaus laiko. Vietoje devynių kilometrų Liepojos plentu, apie dešimt kilometrų stūmėmės vadinamuoju „Kuršių dviračių taku“.

Nusifotografavę prie pasienio stulpo, skiriančio Lietuvos teritoriją nuo Latvijos, greitu tempu lėkėme tolyn. Atsiminę, kad vakarienei neturime duonos, užsukome į Rucavos miestelį ir suradę „veikalą“ (parduotuvę) apsipirkome. Kadangi mūsų galvose jau buvo užsifiksavęs šėlstančios jūros vaizdas, nutarėme nakvynės ieškoti jos pakrantėje. Vietinis vyrukas rusiškai paaiškino, jog jūra visai čia pat, už kokių aštuonių kilometrų. Jau vakarėjo. Rasa su Donatu jau buvo numynę apie 70 kilometrų, todėl pirmą dieną jiems gerokai gėlė kojas. Ypač naujokui Donatui… Važiuojant įdomu buvo klausytis jo minčių proveržių…

Rasa ir Kuršių kelias...

Tuos aštuonis kilometrus kratėmės žvyrkeliu. Pravažiuojančių mašinų jis buvo kažkaip keistai nugludintas. Pagalvojome: „Gal jūros įtaka…“ Ant kelio viena po kitos kokių penkių – aštuonių centimetrų „bangelės“, kuriomis važiuoti su pakrautu dviračiu… Nesinori nė prisiminti… Neiškentę „spjovėme“ į tą jūrą ir pasukome į miško keliuką, nutarę nieko nepaisyti ir nakvoti kad ir uodų karalystėje.

Pamatę miške apgriuvusį, dar Karlio Ulmanio laikų (pas mus sakoma – Smetonos) namelį, užsukome paprašyti vandens. Bobulė nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus latvių, todėl tuoj pat, pašaukusi savo vyrą, kažkur išgaravo. O ir tas vyras vos vos prakalbo rusiškai. Pasėmęs su kartimi alaus spalvos vandens, paporino, jog lietuvių Latvijos pajūryje daug. Ir iš tikrųjų, Latvijos pajūris tęsiasi apie pusę tūkstančio kilometrų, todėl kaimynams lietuviams čia, kaip sakoma, nearti dirvonai. „O mes dar keikiame užsieniečius, kurie nori atsiriekti lietuviškos žemės…“ – pagalvojome. Gavę vandens, pasiprašėme, kur nors netoliese pernakvoti. Išėjo kaip tame anekdote. Matyt „diedas“ šį anekdotą žinojo, nes labai jau keistai į mus pažiūrėjo. Nutarėme daugiau žmonių negąsdinti ir pasiryžome vis dėlto tą jūrą pasiekti. Ant dviračio bagažinės pritvirtintos palapinės visos mūsų kelionės metu sėdėjo ir besikeičiančiais vaizdais gėrėjosi Remigijaus talismanas – „Varlė keliauninkė“. Jau išėjus iš sodybos kiemo, šeimininkas išsišiepė ir, rodydamas į talismaną, kelis kartus ištarė „varde… varde“… Nutariau pasidomėti, kodėl jis pravardžiuoja mano varlytę. Pasirodo, latviškai „varde“ ir reiškia varlę…

Rasa ir Donatas jau Latvijoje...

Kelyje pastebėjome ir daugiau gana keistų „lietuviškų“ pavadinimų, turinčių visai kitą prasmę. Pavyzdžiui, vienoje kelio rodyklėje puikavosi užrašas „Viesu nams“. Kadangi šių eilučių autoriaus gimtinė – Viesose, todėl labai knietėjo, pasukus į šoną, pasižiūrėti, kaip atrodo latviškos Viesos. Tik vėliau išsiaiškinome, jog tas užrašas reiškė – „Svečių namai“…

Vis dėlto savo tikslą pasiekėme. Stovyklavietę įsirengėme kopose, nedidelėje dauboje. Statytis palapinių prie pat jūros nedrįsome. Pūtė stiprus vėjas… Visą naktį girdėjome jūros alsavimą. Bangų ošimas skverbėsi į mūsų sapnus. Sapnai sapnais, tačiau iki teoriškai suplanuotos nakvynės vietos jau pirmąją dieną pritrūko keturiasdešimt kilometrų…

Remigijus Bonikatas