Papės ežero apylinkėse gausu nendrių.
Anksti ryte atsikėlę, susikrovėme mantą, nusigriovėme palapines ir vėl… papuolėme į tą pačią pasaką… Pradėsiu iš pradžių. Norint pakliūti į plentą, reikėjo pakartoti vakarykštį kelią, tai yra vėl „plaukti“ bangomis aštuonis kilometrus žvyrkeliu atgal. Labai nesinorėjo iš pat ryto gadinti sau nuotaiką. Pagal žemėlapį už kelių kilometrų į priekį turėjo būti Papės kaimelis. Nutarėme važiuoti į Papę, pasiklausti kelio ir, jei pasiseks, išgerti po kavos puodelį. Pasisekė. Pradžioje kaimo rusakalbių šeimyna didžiuliame name buvo įrengusi visai padorią kavinukę. Padavėja kavos net į lauką atnešė. Užtat kelionės perspektyva nusimatė šiaip sau. Pasak šeimininkės, reikėtų verčiau grįžti. „Su mašina grybauti važinėjame, tačiau jums su dviračiais bus sunku,“ – paporino moteris. Iš tikrųjų buvo sunkiau nei pirmąją dieną. Smėlėtas miško keliukas rangėsi tarp pušimis apaugusių kopų. Kai kurios iš jų nė kiek nenusileistų Kernavės piliakalniams. Iš pradžių vingiavęs tarpais tarp kalvų, palaipsniui įsigudrino „varyti“ tiesiai per jas. Tekdavo dažnai šokti iš balno ir tempti dviračius pėsčiomis. Ir taip dvidešimt penkis kilometrus…
Kad nors uodės (uodai nekanda) būtų palikusios ramybėje… Užtat visas mūsų kančias „atpirko“ nuostabi gamta. Aplinkui žaluma, pušynais apaugę kalneliai, netoliese ošianti jūra. Už Papės kaimelio yra apie dešimt kilometrų palei jūra besitęsiantis Papės ežeras, vienas iš labiausiai saugomų Europos ir pasaulio paukščių draustinių. Didelį apie vieno metro gylio ežero plotą užima nendrės.
Retai kur pamatysi tokią kompoziciją...
Bevingiuodami miško keliuku tarp jūros ir ežero, šiek tiek nukrypome į kairę. Mūsų laimei laukymėje aptikome nendrininkus, kurie krovė nendres į aukštas gubas, matyt, norėdami jas išdžiovinti. Jie ir paaiškino, kad mes jau nuklydome nuo kelio ir važiuojame link ežero. Vyras nusišypsojo ir pratarė: „O gal jūs žvejai? Patikėkite, sunku būtų rasti ežerą, kuriame būtų tiek daug lydekų kaip Papės ežere, pakanka ir ešerių, ir lynų, ir karosų…“ Neturėjome laiko toliau klausytis žvejybinių pasakėlių. Pasiklausę kelio, atsisveikinome.
Nutarę truputį užkąsti ir pailsėti, pasukome link ošiančios jūros. Jūra pasirodė vos už šimto metrų. O pakrantės smėlyje – vikšrinis traktorius, o už jo iš vandens ištrauktas nemažas žvejybinis laivas. Kitas panašus supasi bangose. Aplinkui kiek tik akys užmato į abi puses – nė vieno žmogaus. Įsiropštę į laivus, radome net žeberklą. Paėmus tokį daiktą į rankas, vienam iš mūsų net banginis pasivaideno. Matėsi, jog visi šie daiktai toli gražu ne pirmos jaunystės ir guli čia jau ilgai. Gal jau ir nebereikalingi. O gal kam ir būtų reikalingi, tik pamėgink, jei geras, paimti… Nebent žeberklą.
Rasa - kaip deivė tarp bangų...
Pagaliau Liepoja. Dar priemiestyje, prie stendo su detaliu miesto žemėlapiu, mūsų laukia staigmena. Matyt, kosmosas mums atsidėkojo už visas kančias, sukurdamas dviračių taką. Ir dar tokį, kokio net sapne nesusapnuosi… Reikėtų Vilniaus merą Zuoką komandiruoti į Liepoją, kad šis pasisemtų patirties, kaip turėtų atrodyti dviračių takai. Juk visai netoli. Dviračių takai turi ne tik puikų estetinį vaizdą, jais ir važiuoti – vienas malonumas. Takas platus, gal kokių keturių metrų ir padalintas į dvi dalis. Raudonos spalvos – skirtas dviratininkams, o pilkos – pėstiesiems. Abu padalinti dar į dvi dalis, todėl ir dviratininkai, ir pėstieji žino savo erdvę, kurioje galima prasilenkti. Pėsčiųjų takas išsiraizgęs po visą miestą, todėl dviratininkai automobilių vairuotojams nemaišo nei priemiestyje, nei centre. Be to, ir patiems dviratininkams važiuoti saugu. Viena tokio nuostabaus tako šaka mus nuvedė prie Liepojos uosto kanalo, jungiančio Liepojos ežerą su Baltijos jūra. Pats ežeras vos už poros kilometrų. Apie aštuoniasdešimt metrų pločio kanale daugybė prisišvartavusių įvairiausios paskirties laivų ir laivelių. Krantinėje aptikome viešbutį „Fontaine Royal“. Įsitaisę terasoje, iš lėto pasigardžiuodami gurkšnojome šaltą gardų „Lačplesio“ alų (Rygoje yra net gatvė su tokiu pavadinimu) ir gėrėjomis kanalo peizažu su laivais.
Liepojos viešbučio „Fontaine Royal“ terasoje Rasa susipažino su juodu katinu.
Rasa tuoj pat užmezgė pažintį su vietiniu… katinu. Su tikru katinu. Laukinių katinų pakelio užeigose pasitaiko gana dažnai. Iš tikrųjų, tai – „niekieno“ katinai. Gal iš kažkur priklydę, gal šeimininkų išmesti į gatvę. Jie, norėdami išgyventi, leidžiasi paglostomi, murkia. O gal tūlas lankytojas pasigailės ir numes mėsos kąsnelį? Kavinių bei užeigų katinai nebūna per daug riebūs, veikiau – liesi. Tik vienoje Rygos kavinėje teko susipažinti su tikrų tikriausiu Garfildu. Vis dėlto, sostinė…
Pats viešbutis įsikūręs sename gamyklos pastate. Iš išorės taip ir atrodo… Įėjus į vidų, susidaro įspūdis, jog pakliuvai į Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų. Tik įsižiūrėjus supranti, jog tai paprasčiausiai pigus kičas. Labai prabangiai atrodantys baldai atrodo padengti auksiniais ornamentais, tačiau tai toli gražu ne auksas. Mus apėmė netikrumo jausmas, praėjo noras pietauti, – o gal ir valgiai bus butaforiniai? Paprastais mediniais, kad ir nutrintais baldais apstatytoje terasoje, pasijutome daug jaukiau. Čia ir alaus bokalas puikiai derėjo…
Dviračių takas vingiuoja po visą Liepojos miestą.
Su gailesčiu palikome puikųjį dviračių taką. Greitai mums už nugarų liko ir pats maždaug Panevėžio dydžio Liepojos miestas. Toliau važiavome link Venspilio, kuris nuo mūsų buvo nutolęs dar apie 120 kilometrų. Diena ėjo į pabaigą, todėl išvažiavę iš miesto, už dvylikos kilometrų retame pušynėlyje radome idealią vietą nakvynei. Skardžio viršuje nedidelėje nuo vėjo apsaugojančioje dauboje pasistatėme palapines. Apačioje už penkiasdešimties metrų – jūra. Be paliovos banguojanti ir ošianti… Žiūrėdami į bangas, sukirtome vakarienę. Gera pasėdėti atokaitoje prieš besileidžiančią saulutę, kurios neužstoja nė vienas žmogaus šešėlis, kadangi paprasčiausiai žmonių aplinkui nėra. Labai norėjosi sulaukti saulėlydžio, tačiau mus jau marino miegas. Pagal žemėlapį tą dieną nuvažiavome apie 70 kilometrų. Nemažai jėgų ir laiko atėmė 25 kilometrai smėlėtais miško keliukais. Nuo teoriškai suplanuotos antros dienos nakvynės vietos atsilikome jau apie penkiasdešimt kilometrų. Iškilo pavojus mūsų planams. Atrodė, jog mūsų žygis šiek tiek užsitęs…
Remigijus Bonikatas
