Ar tai yra tikrai tiesa, kas yra pateikiama, kaip tiesa…

„Steriliuosius“ daržininkus turbūt pašiurpins Eimutės ir jos vyro Giedriaus bulviasodis…

Kovo mėnesį Širvintų švietimo centre Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams vyko paskaita „Gamtinė žemdirbystė ir laukinių augalų panaudojimas maistui“, kurią vedė Eimutė Lučiūnienė. Pasak Eimutės, ji penkiolika metų dirbo biologijos ir chemijos mokytoja, tačiau praktinė biologijos pusė pasirodė daug įdomesnė. Šiuo metu moteris Lapelių kaime turi verslinį gamtinės žemdirbystės daržą ir kvapniomis bei maistingomis daržovėmis, nemačiusiomis jokių chemikalų, aprūpina tuos vilniečius, kurie užsiprenumeruoja daržovių krepšelius. Tokiais krepšeliais Eimutė mielai galėtų aprūpinti ir širvintiškius. Štai jos patarimai apie tai, kaip galima skaniai paruošti ir suvalgyti kai kuriuos laukinius augalus, kaip įkurti gamtinį daržą.

– Kada susidomėjote gamtine žemdirbyste ir laukiniais augalais?

– Šia tema susidomėjau prieš ketvertą metų, „užkliuvusi“ internete už straipsnio panašia tematika.

– Žinau, kad galima valgyti uogas, riešutus… O žoles? Negi, nuėjęs į pievą, skink ir valgyk? Gal reikia kaip nors ypatingai paruošti?

– Pats geriausias papildas – tik gamtinis, o ne dirbtinis, kurį siūlo farmacininkai. Pamėginkite pavaikštinėti po pievas, miškelius ir pakramsnoti tai šio, tai ano… Sakykim, esate šile. Įsimeskite į burną pušies pumpurą arba pušies spyglį. Ilgai kramtykite. Gausite mikroelementų, fitoncidų, vitaminų visai dienai. Daug tokių papildų vienam kartui ir nereikia. Puiku būtų dar ir liepos vieną kitą pumpurą sukramtyti. Pasidairykite švariuose šlaiteliuose jaunučių garšvų, builių. Galite drąsiai skinti ir dėti į burną. Kitas galima įmaišyti į salotas (pavyzdžiui, su pomidorais). O kad iš dilgėlių galima ir žaliųjų kokteilių pasigaminti, ir sriubą išsivirti, ir blynukų pasikepti, turbūt žino visi. Smėlėtose šilo aikštelėse randame nakvišų skrotelių, ypač skanūs jauni lapai. Šaknys irgi valgomos. Saulės atokaitoje jau želia krūmokšninė žliūgė. Galima skabyti ir dėti į burną. Skonis primena pieninės brandos kviečius. Žydi plautės – visa jų žaluma valgoma. Aplink mus daugybė laukinių valgomų augalų. Keista, kad yra pasakojimų apie iš bado mirštančius žmones. Na, nebent žiemą..

Platūs tarplysviai su įvairiomis žolėmis sudaro palankią erdvę darže gyventi geriesiems augalų draugams…

– Sako, net varnalėšų lapai valgomi…

– Varnalėšų lapai turi kartoką skonį. Todėl man jie nepatinka. Kas kita – lapkočiai. Taip pat varnalėšų pirmametės šaknys puikiai tinka sriuboms, troškiniams, o iškeptos keptuvėje lydytame svieste – tiesiog skanumėlis. Turbūt dar labiau nustebsite, jei pasiūlysiu ant dirvinės usnies nepykti, o tiesiog ją skaniai suvalgyti. Dirvinė usnis, kaip ir kiti giliašakniai augalai, daržui naudingi tuo, kad jie iškelia mikroelementus iš gilesnių dirvos sluoksnių, gerina dirvos struktūrą. Kai mulčiuotame gamtiniame darže ima per drąsiai kelti galvas usnys, kiaulpienės, pienės, vijokliai, varputis, nuskabome jų viršūnėles ir dar ant viršaus pastoriname mulčio sluoksnį. Išrauti šaknų nereikia, kad tos šaknys dirvoje po truputį skaidytųsi.

– Kai kurias piktžoles reikėtų geržolėmis vadinti?..

– Iš tikrųjų piktžolės darže yra geržolės, nes jos nuo daržovių nubaido kenkėjus, užstoja pažemio vėjus ir sulaiko drėgną ir anglies dioksido prisotintą orą dirvos paviršiuje. Piktžolės gali būti puiki atrama žirniams, visi augalai puikiai sutaria. Platūs tarplysviai su įvairiomis žolėmis sudaro palankią erdvę gyventi darže rūpūžėms, driežams, varlėms, kirstukams ir kitiems augalų draugams, kurie su pasimėgavimu nurinks šliužus, vikšrus ir netgi koloradus. Šiuos tarplysvius kartkartėmis su dalgiu nušienaujame ir gautą organiką dedame į tarpueilius tarp daržovių. Tik nešienaukime žaliapjovėmis, nes tai tikra žudymo mašina, sumalanti viską, kas gyva. Mulčią čia pat skaidytojai virškina ir suteikia subalansuotą mitybą daržo augalams. Jie auga stiprūs, jūsų daržo dirva nenusialina, o darosi vis derlingesnė. Tokiu būdu pamiršime trąšas ir chemines augalų apsaugos priemones, nes jų tiesiog nereikės.

– Gal žinote keletą įdomesnių patiekalų iš laukinių augalų?

– Na…, pavyzdžiui, iš dirvinių usnių. Prisirenkame jaunų usnių ūglių, nubraukiame lapus, nuplauname, nuvarviname, supjaustome trijų centimetrų ilgio gabalėliais. Pakepiname keptuvėje su lydytu valytu sviestu (galima ir aliejuje). Užbarstome maltų džiūvėsėlių, pasūdome. Galima užberti maltų kvapiųjų pipirų. Skanu! Iš varnalėšų lapkočių… Lapkočius nuplauname ir šiurkščiu dantų šepetėliu nušveičiame paviršinį sluoksnį. Tik… jei bijote pajuodusių pirštų, lupant verta užsimauti gumines pirštines. Supjaustytus lapkočius dedame į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir troškiname. Galima kartu įdėti sutarkuotų morkų, šiek tiek papjaustyto svogūno. Jei nededame svogūno, tinka į pabaigą įdėti sutraiškyto česnako, taip pat sviesto arba grietinėlės, mėgstamų prieskonių. Neužmirškite pasūdyti. Man patinka petražolės, gelsvė, salierai, tik šių augalų nemaišau, dedu ko nors vieno. Gauname skanų patiekalą, kuris tiks valgyti su duona. Šis troškinys yra puikus garnyras prie mėsos arba žuvies patiekalų. Man labai skanu su pakepintais vištienos filė gabaliukais. O šiaip tai apdorotus lapkočius dar sveikiau valgyti žalius, įmaišius į salotas, užpylus citrinos sultimis ir aliejumi.

– Sakykim, nuėjau į mišką grybauti. Gal ir miške galima kokių nors augaliukų užkrimsti?

– Valgomų augalų galime rasti visur: ir miškeliuose, ir pievose, ir paupiuose, ir kitur, tik, žinoma, juos reikia rinkti iš švarių vietų, kur nėra taršos. Pakelės, patvoriai, žmonių gausiai lankomos vietos – netinka.

– Kokiu metų laiku galima rinkti augalus maistui?

– Valgomų augalų rasime visą žaliąjį sezoną, o pumpurų, pušies ar eglių spyglių teikiamomis sveikatos jėgomis galima naudotis ir žiemą.

– Juk tam reikia nusimanyti botanikoje? Iš kur jūs turite žinių?

– Norint sočiai gamtoje pavalgyti, augalus pažinti tikrai reikia. Bet garšvas, varnalėšas, builius, liepas, dilgėles, balandas, daržines žliūges – pažįsta visi. Besidominčiam nesunku rasti informacijos internete, dabar leidžiama puikių knygų su nuotraukomis, kurios padėtų įveikti botaninių žinių spragą.

– Tai gal galima, pavyzdžiui, kokių nors pienių ir žiemai paruošti?

– Žmonės žino, kaip jas paruošti ir žiemai, tačiau aš esu už šviežio augalo naudojimą. Sužydėjus kiaulpienėms, tiesiog pavaikščiokite po pievą ir paskanaukite jų žiedų, Kitus parsineškite ir pasigaminkite kokteilių su dilgėlėmis, bananais ir trupučiu citrinos sulčių. Dar žiedlapių įplėšykite į gaminamas salotas. Visos improvizacijos pavyks – nebijokite eksperimentuoti.

– Tai gal jau neapsimoka ir daržuose daržovių auginti?

– Daržus žmonės sugalvojo visų pirma dėl to, kad sutaupytų laiko, nes rankiojant lauko augalus jo tikrai nemažai reikia. Kitą vertus, mums psichologiškai darosi nejauku valgyti lauko augalus, nes mūsų kasdienėje aplinkoje retai kas tai daro.

Pavasarinis kokteilis ir pievų augalų.

– Supratau, kad laukinius augalus rinkti verta dėl vitaminų gausos ir skonio?

– Sodo ir daržo gėrybių sudėtis, palyginti su laukinių augalų sudėtimi, yra tik pastarųjų skiedinys. Maistinių ir naudingų organizmui medžiagų laukiniuose augaluose yra dešimt kartų daugiau nei auginamų daržuose, nes „laukinukai“ gyvena nuolatinės konkurencijos ir simbiozės sąlygomis. Jų simbiozė – tai pasikeitimai abipusiškai naudingais dalykais su bakterijų bei mikro- ir makro- grybų armija. Be to, įvairių augalų šakniaplaukių tinklas dirvožemyje ne tik konkuruoja, bet ir bendradarbiauja. Daržuose bandoma tik imituoti laukinių augalų gyvavimo sąlygas, todėl joks dirbtinis daržas niekada nepranoks natūralios gamtos. Papildę savo racioną vietiniais laukinukais gausime būtent tokių medžiagų, kurių reikia tam tikroje vietovėje gyvenančiam žmogui. Pavyzdžiui, afrikiečiams reikia citrusinių vaisių ir bananų, o lietuviams – garšvų, kiaulpienių, varnalėšų šaknų ir šermukšnių. Trumpai tariant, pirmenybę reikia teikti savo „kraštiečiams“.

– Ką reiškia žodžiai „gamtinis sodas“?

– Mūsų sodo augalai yra atkeliavę iš miško. Miške nėra velėnos – velėnos nemėgsta ir vaiskrūmiai bei vaismedžiai, o ypač – jauni. Miške po medžiais susidaro paklotė iš lapų ir šakelių. Šioje paklotėje įsitvirtina vienokia ar kitokia grybiena. Visų krūmų, medžių ir netgi aviečių mitybai yra svarbi grybienos raizgalynė aplink jų šaknis. Miške taip pat nėra vėjų, staigių temperatūrų svyravimų, ten susilaiko didesnė oro drėgmė. Sodindami gamtinį sodą, turime imituoti miško sąlygas.

– Kad žmonės pradėtų naudotis laukinių augalų teikiama nauda, pirmiausia reikia, kad pasikeistų mąstymas. Jūsų paskaitos tam ir skirtos?

– Mūsų visuomenėje esantis stereotipinis grožio supratimas labai nedera su gamtine žemdirbyste ar sodininkyste. Mums gražu, kada sodyboje žolė nušienauta, sugrėbta, lapai sudeginti. Nuo to veja tampa panaši į žalią betoną, o darže, juodoje žemėje, styro pavienės daržovės. Gamta tuštumos niekur nemėgsta ir tarpuose „augina“ vadinamąsias piktžoles. Supraskite, kad tai gamtos bandymai užgydyti jai padarytas žaizdas. Kitas mūsų mąstymo stereotipas: visur tūno ir tykoja baisūs siaubūnai, besislepiantys nukritusiuose lapuose, po obelų žievėmis, išrautose piktžolėse. Bet juk ten žiemoja vyčiai, kurie deda kiaušinėlius į lapgraužių vikšrus ir sunaikina juos. Ten gyvena žygiai, kurie valgo šliužus, kietasparnių vabalus, jų vikšrus.

– Jūsų hobis yra…

– Labai patinka miško ošimas, upelio čiurlenimas, paslaptingas horizontas su padūmavusiais toliais. Poilsis lietuviškoje ar svečioje gamtoje yra vienas iš maloniausių dalykų. Savo veikloje turiu palaikymo komandą. Vyras Giedrius visada paremia savo vyriškais pečiais – Lapelių kaime pastatė jaukų sodininko – daržininko namelį. Sūnūs Paulius ir Vykintas taip pat vyriškus darbus nudirba, padeda paruošti mulčio. Versle labai padeda jų įžvalgos. Donatas, kremtantis programavimo mokslus, sukūrė ir administruoja mūsų tinklalapį kitoksdarzas.lt.

– Gyvenimo išmintis, kuria stengiatės vadovautis…

– „Ar tai yra tikrai tiesa, kas yra pateikiama, kaip tiesa…“

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Daugiau: Papildai sportui