Širvintų kultūros centro Vaikų ir jaunimo laisvalaikio organizatorė Rasa Rybkienė: „Yra svajonė - padaryti „Sugrįžimus“ ir Širvintose: sukviesti profesionalius jaunuosius menininkus, kilusius iš Širvintų rajono.“
Turiningas jaunimo laisvalaikio organizavimas – tai nenutrūkstanti veikla, kurios metu formuojamos asmenybės savybės, elgesio normos bei pilietinė branda. Tai yra gana aktuali pedagoginė problema, nes nepakankamas jaunų žmonių užimtumas lemia nusikalstamumo didėjimą bei neigiamų reiškinių plitimą tarp vaikų ir jaunimo. Apie jaunimo užimtumą, laisvalaikį, organizuojamus renginius papasakoti sutiko Širvintų kultūros centro Vaikų ir jaunimo laisvalaikio organizatorė Rasa Rybkienė.
– Prisistatykite „Širvintų krašto“ skaitytojams. Iš kur esate kilusi? Kokius mokslus baigėte ir kaip atsidūrėte Širvintų kultūros centre? Kiek dabartinė Jūsų veikla susijusi su studijomis, kurias baigėte?
– Gimiau ir užaugau Širvintų rajono Bartkuškio kaime. Mokiausi Bartkuškio, vėliau Musninkų mokykloje. Paraleliai tuo pat metu mokiausi ir jaunojo mediko mokykloje prie Kauno medicinos instituto. Labai norėjau tapti gydytoja ir ruošiausi tam iš anksto. Ištekėjusi susilaukiau trijų nuostabių vaikučių: dabar vyriausiajam sūnui 23, jis gyvena ir mokosi Vilniuje, vidurinysis sūnus šiemet baigia Musninkų A. Petrulio gimnaziją, o jauniausioji dukružė dar lanko Bartkuškio pagrindinės mokyklos 9 klasę. Pati užaugau šeimoje, kurioje tėvai daug dėmesio skyrė savo vaikams, matyt, tos vertybės ir man buvo perduotos, todėl daug metų paskyriau savo vaikų auklėjimui. Tada supratau, kad labai juos myliu. Jei atiduodi daug savęs, tas nenueina veltui. Aš didžiuojuosi savo vaikais! Užauginti tikras asmenybes reikia daug pastangų, pasiaukojimo. Kažkada taip paaukojau savo karjerą. Dabar atėjo laikas atsigriebti! Baigusi VPU Socialinės komunikacijos institute socialinę pedagogiką ir laisvalaikio organizavimą, dirbau Bartkuškio pagrindinėje mokykloje socialine pedagoge. Jau tada į vaikus žiūrėjau ne kaip į mokinius ar „geltonsnapius“, bet kaip į sau lygius mažus žmones, kuriems reikia suaugusiųjų pagalbos ir įgyti daug patirties. Dirbau ir Vilniuje privačiame darželyje pagal Valdorfo pedagogiką. Esu dėkinga likimui už šį darbą, nes gavau daug psichologinių žinių ir patirties, padedančios iki dabar bendraujant su jaunimu. Dabar, atsukdama savo gyvenimą, matau, kad visus tuos metus mėgau ir vertinau buvimą tarp žmonių, bendravimą su jais, džiaugsmo suteikimą kitiems. Tas pasireikšdavo per renginių organizavimą. Pagaunu mintį: juk pirmas mano scenarijus buvo 3 klasėje. Prisimenu – ruošėmės Naujiesiems metams ir klasės auklėtoja kalbėjo apie vaidinimą, kurį galėtume pristatyti karnavalo metu. Aš neseniai buvau perskaičiusi A. Matučio knygelę „Margaspalvė genio kalvė“, kuri labai patiko, pasiūliau auklėtojai pagal ją sukurti vaidinimą. Taip ir prasidėjo… Kiekvienais metais, tik progai pasitaikius, kurdavau scenarijus renginiams, vesdavau juos. Kuo toliau, tuo labiau patikdavo, visada buvau pilna idėjų – įgyvendinamų ir ne. Užauginusi savo vaikus, ieškojau savirealizacijos. Mėgau kurti, būti laisva savo kūryboje, negalėjau dirbti rėmuose, kur pati negali laisvai spręsti ir būti atsakinga. Taip ir atsidūriau Širvintų kultūros centre. Labai tuo džiaugiuosi, esu tokia laisva savo meniniame kūrybiniame pasaulyje, kad vis dėkoju Visatai už šią galimybę!
– Esate panirusi į daugybę veiklų: subūrėte jaunųjų aktorių būrelį, režisuojate spektaklius, koordinuojate vaikų ir jaunimo laisvalaikį. Iš kur semiatės idėjų? Kaip sekasi jas įgyvendinti? Ką labiausiai mėgstate savo darbe?
– Kartais pavargstu, norisi tuomet būti tik namuose, įsisukti į šiltą chalatą, išsikepti pyragą, pasidaryti arbatos, užsidegti smilkalą ir pažiūrėti kokį romantišką neholivudinį filmą… Tokiomis valandomis būnu tik namie. Bet ilgai taip negalėčiau, pasiilgstu veiklos, galvoje tiek minčių ir idėjų! Kartais būna netgi taip: prabundu naktį, paimu popieriaus lapą ir tuoj pat užrašau, ką norėčiau padaryti viename ar kitame renginyje. Geriausios idėjos ateina netikėtai, laisvai, kaip vėjo dvelksmas. Tas man labai patinka! Daug skaitau, mėgstu įvairią literatūrą. Labai myliu gamtą. Gyvenu apsupta gražių vietų, išeinu pasivaikščioti, kiekvienas žiedas man kaip stebuklas. Pernai pavasarį teko išgirsti elnių poravimosi ritualo garsus, buvau sužavėta. Mačiau, kaip rudenį išskrenda gandrai: suformuoja koloniją, o po to kaip „tornado“ piltuvėlis slenka paukščių debesis, žodžiais nenusakysi, reikia pačiam pamatyti! Gamta suteikia daug energijos, reikia mokėti ja pasinaudoti ir saugoti, be jos mes – niekas. Atėjus pavasariui, atidarau pati sau sezoną, išvažiuoju dviračiu į gamtą – miško keliu, taip gerai pailsi siela, vaikštau ir grožiuosi savo Žeme. Vasarą galiu valandų valandas plaukioti vandeny, nesvarumo būklėje toks lengvumas apima… Manau, gamtos grožis ir Visatos suvokimas suteikia man daug jėgų, naujų kūrybinių pliūpsnių.
– Ar Jūsų darbo diena labai nutolusi nuo įprastinės darbo dienos sampratos – darbas nuo 8 val. iki 17 val.?
– Taip, žinoma, kūrybinis procesas negali tęstis darbo valandomis. Jau minėjau, kad, minčiai pasibeldus naktį, anksti ryte, vakare, svečiuose, bet kur ir bet kada, ją pasveikini ir įsileidi. Tada jau užrakini savo minčių lobyne. Renginiai vyksta po darbo ir išeiginėmis, švenčių dienomis, dirbi, kitaip negali. Bet aš dėl to nė kiek neišgyvenu, man patinka toks mano gyvenimo būdas, mano darbas. Gal būtų kitaip, jei reikėtų rūpintis mažais vaikais. Dabar galiu daug daugiau paisyti tik savo interesų. Niekada nevėlu gyventi, viską galime suspėti, jei tik patys to panorėsime… ir veiksime!
– Pastebėta, kad jaunimas yra labai išlepęs ir išrankus, jų radžiais ar merūnais nenustebinsi. Kaip sekasi organizuoti jaunimo laisvalaikį? Kuo galite pasidžiaugti, su kokiomis problemomis susiduriate?
– Nepasakyčiau, kad išlepęs, o jei kažkurie tokie yra – tai patys su savo netinkamu auklėjimu, požiūriu, pavyzdžiu, begalinėm reformom padarėme. Mūsų vaikai tokie, kokie patys esame, jie mokosi iš suaugusiųjų, kopijuoja, kartais pranoksta mus dar blogiau, o kartais dar geriau. Pasaulis ir juodas, ir baltas po lygiai, kokią spalvą labiau norime matyti, tokia ir bus. Ir gerai, kad radžiais ir merūnais nenustebinsime, turi būti įvairovė, jaunimas pats gali spręsti, ko jis nori. Tai jų pasirinkimas. Aš kažkada dievinau roką, pankavau, nemanau, kad dėl to tapau prastesnė, todėl labai suprantu jaunimą. Kuo paprastesnis esi ir atviriau žiūri, be pamokslų ir savo nuomonės piršimo, tuo labiau rasi bendrą kalbą. Man lengva bendrauti su jaunimu. Rinkdavomės į repeticijas 19 valandą. Derindavausi prie jų, nes aš galiu sau tą leisti. Jaunimas labai užimtas. Šiais laikais mokosi tikrai daug, dar socialinė veikla, būreliai, meno ar sporto mokyklos. Tiems, kam dar per mažai, ateina pas mane – į kultūros centrą. Kiekvienas suranda savo nišą. Aš džiaugiuosi dabartiniu jaunimu, jis šaunus. Visais laikais buvo įvairių žmonių ir jų poelgių. Ir jei manoma, kad visus reikia „atitempti“ į Kultūros centrą pas mane, kad būtų užimti, drįsčiau paprieštarauti. Turime teisę rinktis, esame laisvi savo norais. Tikrai nenorėčiau, kad mano vaikus kas prievarta kažkur stengtųsi nukreipti. Jei kažkam įdomu, jis ateis pas mane, tikiu tuo. Ir kol yra norinčių vaidinti, režisuoti kartu su manimi spektakliukus, džiaugiuosi tuo. Ateinant vasaros sezonui, sumažėja ir jaunimo entuziazmas. Bet tai normalu. Jiems taip pat reikia poilsio, gaudyti saulės spindulius, būti tiesiog čia ir dabar su savimi, draugais. Reikia rūpintis savo vidiniu pasauliu. Vertinu kiekvieno žmogaus „komforto“ zoną. Dar tebevyksta atranka į Širvintų rajono Talentų konkursą. Amžius neribojamas. Labai noriu šituo renginiu parodyti naujus žmones. Nedrąsiai viskas rutuliojasi. Gal manoma, kad neturima jokio talento. Aš manau, kad visi esame savaip talentingi. Šis konkursas neskirtas tik profesionaliam kūrybiškumui parodyti, o atvirkščiai. Gal yra tokių, kurie moka spragsėti pirštais melodijas, gal kas sukūręs savitą šokį, moka nuostabiai valdyti kamuolį kaip koks Kristiano Ronaldo, o galbūt kažkas įdomiai pasaką pasektų… visko net neišvardysiu, kiek gali žmogus mokėti. Sėdi prie kompiuterio namuose jaunuolis ir mąsto: „Tai ne man, aš nieko nemoku.“ Nesąmonė! Išeidamas į viešumą, į sceną, žmogus nugali daug baimių savyje, atranda naują patyrimą, susipažįsta su žmonėmis. Raginu visus būti drąsius ir pasinaudoti proga! Jau nekalbu apie prizą – 1000 litų – o kur neįkainojama patirtis! Po pirmojo turo susipažinau su viena mergina, ji moka groti gitara ir dainuoti, kuria įdomius filmukus, drąsi, komunikabili. Pastebėjau ją, iškart kviečiau, progai esant, dalyvauti Kultūros centro veikloje. Žmonės taip gali save realizuoti, tam nebūtina tapti garsiu dainininku, aktoriumi, muzikantu, būna gera tiesiog būti ir suteikti kitiems džiaugsmo. Čia apie kiekybę koncertų, parodų skaičių negalvoju. Jei ieškai, randi, tada tikrai norisi parodyti ir kitiems tokį rajono perliuką. Aš tiesiog myliu žmones! Ir jei trys, du jaunuoliai nori ateiti parodyti save, tai puiku, vadinasi, jiems gali suteikti šansą, padaryti juos laimingus. Ar tai blogai? Mes taip retai sau sakome kiekvieną dieną: „Esu laimingas!“
– Gal galite įvardyti moksleivius, studentus, darbinę veiklą pradėjusius specialistus – visus tuos jaunus žmones, kurie yra aktyvūs ir noriai dalyvauja renginiuose? Pasidžiaukite jais.
– Tai gimnazistai, kurie dar nori nustebinti save: Rugilė, Nonita, Kotryna, Laura, Dominykas, Arianda, Liepa, Evelina, Eglė, Indrė, Saulė, Karina, Deividas. Tai jaunieji aktoriai ir renginių pagalbininkai. Turiu ir iš toliau savanorių: Diana Lomteva – Maišiagalos LDK Algirdo vidurinės mokyklos abiturientė – man talkindavo kaip fotografė. Kotryna Sorokina iš Musninkų A. Petrulio gimnazijos dainuodavo savo kūrybos dainas renginiuose. Bendradarbiauju su jaunaisiais šauliais. Negaliu nepaminėti Ugniaus Pauliukonio (Royal Northern College of Music studentas, Didžioji Britanija), kuris ne vieną kartą dovanojo širvintiškiams savo koncertus, vis sugrįždamas į gimtąjį kraštą. Yra svajonė – padaryti „Sugrįžimus“ ir Širvintose: sukviesti profesionalius jaunuosius menininkus, kilusius iš Širvintų rajono. Laurynas Kamarauskas – jaunasis menininkas (Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros studentas ) – surengė savo darbų parodą. Mes turime kuo didžiuotis! Jaunimui tikrai užtenka veiklos, jie labai užimti. Prieš jų akis tik atsiveria gyvenimas ir didžiąją jo dalį užima mokslai. Kultūros centre vyksta daug įvairių renginių, tik spėk suktis! Praėjusių metų spalį susikūrė jaunųjų aktorių grupė, kurią pavadinome „19 valanda“. Dažniausiai rinkdavomės į repeticijas 19 val., taip ir prigijo pavadinimas. Ateina vaidinti tie, kas nori save realizuoti ir išbandyti scenoje. Jaunimui labai patinka joje būti! Repeticijose suteikiu jiems daug laisvės: mėgstama įvairovė ir interpretacijos vaidyboje. O mano savanoriai ne tik padeda organizuoti renginius (taip prisiliečia prie visos renginio „virtuvės“), bet ir kaip svečiai pakviečiami pasižiūrėti spektaklių, koncertų, kad profesionalus menas atrastų kelią į jų širdis, kad įvairialypė kultūra gyvuotų!
– Kokius tikslus sau šiandieną keliate?
– Klausimas kaip politikui. Žemiški tie mano tikslai – būti žmogumi, kuris kuria, bet ne griauna!
– Ko palinkėtumėte Širvintų krašto jaunimui?
– Jaunimui linkiu išlikti jaunatviškam, drąsiam ir nenuobodžiam. Džiaukitės savo gyvenimo tarpsniu! O jei pasidarys labai liūdna, tuomet tiesiai pas mane, kartu mes „duosime garo“.
– Ačiū už pokalbį.
Romas Zibalas
Nuotrauka iš asmeninio Rasos Rybkienės archyvo
